Renata Šerelytė. Skvarbusis ilgesys
2023 m. Nr. 10
Kodėl žmogui, kuris pats yra kūrinys, tokia svarbi kūryba? Svarbesnė už tikrovę, už buitį, net už tai, ką Immanuelis Kantas vadino moraliniu imperatyvu? Už šlovę, garbę, valdžią ir pinigus? Šie komponentai vis dėlto nėra pagrindiniai, kurstantys kūrybos alkį. Jeigu jie būtų pagrindiniai, viskas būtų kur kas paprasčiau – turėtume reikalą su tam tikru įsitvirtinimu socialinėje hierarchijoje, su amato žavesiu ir skurdu, su tam tikru jo poveikiu visuomenei, apibrėžiančiu kūrybą kaip žaidimą, pramogą ar tam tikros rūšies snobizmą.
Tačiau taip nėra. Pagrindinis kūrybos stimulas – stiprus, skvarbus ilgesys, kartais gal net savotiška gėla, susijusi su tikrove, kurios nematome, o kartais ir nenujaučiame. C. S. Lewisas ją apibūdino kaip „neišsipildžiusį troškimą“, kuris „pats savaime geidžiamas labiau už bet kurią kitą malonumo atmainą“1. Tai būdinga netgi žmonėms, neigiantiems šią tikrovę ar esantiems toli nuo to, ką vadiname meno kūryba ar jos terapija (literatūra, dizainas, tapyba, šokis, kūrybinis rašymas, meniniai performansai, tarpdisciplininis menas ir pan.). Vienas žymiausių pasaulio genetikų Francis S. Collinsas, dalyvavęs žmogaus genomo programoje, savo knygoje „Dievo kalba“ ne kartą liudija šio nepaaiškinamo stipraus ilgesio fenomeną. Tikrovė, kurios ilgimės, yra stipresnė už visą mūsų meną ir kūrybą, teatspindinčią vieną milisekundę tos tikrovės erdvėlaikio – nors iš esmės toji tikrovė nėra pavaldi laikui, laiko joje tiesiog nėra. Laikas, kaip rašo C. S. Lewisas, nukautas auksinių Dangaus strėlių.
Jeigu žmogaus kūryba ir turi kokią nors prasmę, tai ne išliekamąją, ne paminklinę, ne chrestomatinę – juk visa tai virsta į dulkes, net ir pačios paminėtosios sąvokos. Kūryba vertinga tik tiek, kiek atspindi Tikrovę, kuriai iš esmės žmogus ir buvo sukurtas. Pačioje Tikrovėje netgi ir šio blyškaus atspindžio nebereikės. Tuo labiau – iškreipto ilgesio formų, valdžiusių žmogaus vaizduotę ir plunksną; griaunančios pasaulį melancholijos, mirtino liūdesio, vidudienio demonu vadinamos akedijos, panardinančios į bejėgiškumą ir apatiją, stichijų suvaldymo geismo, žmonių sielų užkariavimo, pasaulio (ir žmogaus) keitimo į geresnį ir teisingesnį.
Tačiau pragmatiškoje mūsų dienų tikrovėje sunku, o galbūt ir neįmanoma atsisieti nuo šių iškreipto ilgesio formų, kurių šerdis – laikinumas, o ne amžinybė. Kaip ir nuo draugiško palaikytojų (laikintojų) burbulo, tam tikro pripažinimo, šiokio tokio garso ir šlovės, peraugančios į nekritiškumą, nepakantumą, tuštybę ir savęs sureikšminimą. Be to, egzistuoja ir savotiškas nurašymo fenomenas – kartų̃ atmintis nesiekia daugiau nei jų gyvenamasis laikas, taigi priimama tik tai, kas yra čia ir dabar, kas dabar atrodo pažangu, nauja, modernu. Amžinybės sąvoka tapo išskirtinai ezoterinė (išskydusi, beveidė, neapčiuopiama, klaidinanti). O kūryba liudija nebe šiame pasaulyje neišsipildančio troškimo ilgesį, o išsipildančią (gal geriau sakyti – išpildomą) tikrovę. Be kurios nieko daugiau nėra.
Skvarbiojo ilgesio nebelieka – jis suprojektuojamas į laikinumą, į dabartį, virstančią netgi ne praeitimi, o užmarštimi. Kuri nuo praeities skiriasi tuo, kad nebėra įgalinta prisiminti, taigi drauge ir mąstyti, kentėti, ilgėtis. Dabarčiai užtenka pačiai savęs pačioje savyje.
Savo puikioje knygoje „Didžiosios skyrybos“2, įvardijamoje kaip sapnas (beje, rašytoje Antrojo pasaulinio karo metu, vokiečiams bombarduojant Londoną), C. S. Lewisas rašo apie Dangaus prieangį, į kurį pakliūva įvairūs žmonės – namų šeimininkė, valdinga žmona, savininkiškos meilės sūnui apnikta motina, intelektualus vyskupas, sąmokslo teorijos išpažinėjas, išpuikęs narcizas ir – o kaipgi be jo – menininkas. Visiems jiems duota galimybė suprasti, kur atsidūrė, ir leistis į nuostabią kelionę įsikūnijusios Tikrovės keliais kartu su nuostabiais palydovais.
Tačiau daugelis pakliuvusiųjų į Dangaus prieangį apsisuka ir grįžta atgal į pragarą (kuris vaizduojamas kaip didelis pilkas miestas, pilnas tuščių neapgyventų namų, nes kiekvienas, susiriejęs su kaimynais, gali išsikraustyti kur užsigeidžia, – naujas namas pats pasistato, ir taip pragaras plečiasi begalybėn). Vyskupas grįžta į pilkąjį miestą dėl ten rengiamos įdomios teologinės diskusijos (kokią krikščionybę mes turėtume, jeigu Kristus būtų buvęs tolerantiškesnis, ilgiau gyvenęs ir subrandinęs savo pažiūras; be to, Dangus ir Dievas kaip Tikrovė vyskupui nepriimtini, jam reikią kažko „grynai dvasinio“). Žmogus, visur įžvelgiąs sąmokslo teorijas, Dangų mato kaip apgavystę („Visa tai gryna propaganda <…> viską valdo tie patys žmonės <…> Pasaulinis koncernas <…> ta pati Firma, slypinti už žydų bei Vatikano <…> Bet su manimi tai neišdegs“). Valdingai žmonai Dangus irgi nereikalingas, nes čia ji neturės objekto, kurį galėtų „tobulinti“ („Atiduokit man Robertą! Man reikia žmogaus, kuriam galėčiau… galėčiau ką nors daryti. Kodėl jis turėtų tvarkytis, kaip pats nori? Jam tai ne į naudą“).
O štai menininkui Danguje nesmagu dėl to, kad neatsivežė čia savo įrankių, taigi negalės tapyti; be to, ir įdomių žmonių nesutiks – nei Klodo, nei Sezano (kiti jam neįdomūs). O kai angelas pasako, kad Žemėje atvykėlis visiškai užmirštas ir nebemadingas, tai įvaro menininkui tokį siaubą, kad jis paknopstomis puola atgal į pilkąjį miestą („Ar nori pasakyti, kad tie prakeikti neoregionistai galiausiai nugalėjo? <…> Tučtuojau turiu išvykti! <…> Turiu sugrįžti atgal pas draugus. Privalau parašyti straipsnį. Reikia manifesto. Būtina steigti žurnalą. Turime išeiti į viešumą“).
Štai kodėl šypseną kelia nekrologai, kuriuose iškeliavusiam anapilin aktoriui linkima ir toliau vaidinti, poetui – rašyti eilėraščius, muzikui – griežti ar skambinti, dailininkui – tapyti ant debesų ir pan. C. S. Lewisas pasakytų, kad tai galėsite tęsti ne Danguje, o pragare. Dangui nereikia meno, nes jis yra Tikrovė. Meno reikia pragarui – kaip ir manifestų, liepsningų sambūrių, opinijos, dantų griežimo, paminklų griovimo ir statymo. Linkėdami menininkams ir anapusybėje tęsti savo veiklą, žmonės, patys to nesuvokdami, linki siaubingų dalykų – kamuotis amžiname kūrybinės savigraužos rate, ieškoti tobulybės, reikšti savo ribotas galimybes, užuot džiaugusis Tikrove, galingai pranokstančia visus mūsų kūrybinius bandymus. Tačiau, primena C. S. Lewisas, ir Dangų, ir pragarą pasirenkame savo noru, savo valia, sąmoningai. Be to, Dangaus bijome, o pragarą pažįstame. Ir netgi prie jo priprantame. Pilkasis miestas mums ne toks baisus kaip Dangus (juk išsigąstame netgi Dangaus prieangio!..).
Gal todėl mums kur kas lengviau įsivaizduoti Dangų ir Amžinybę kaip neaiškų, išskydusį, dvasingą pavidalą nei kaip Tikrovę, kurios antgamtiškumas gąsdina, nes yra nuostabus, šiurpus, kitoks. Nes čia ir pačiam reikia visiškai pasikeisti. Iš juslinio kūno tapti negendančiu.
Visa laimė, kad mes mažai apie tai galvojame. Nes kuo daugiau galvoji, tuo ilgesys stiprėja. Jį numaldo akimirkos malonumas, rutina, įprasti kasdienos darbai. Tačiau kartais mums leidžiama pajusti kančią. Ir kančioje tas ilgesys vėl prabunda, tik kitoks, aštresnis, gilesnis, maldaujantis jau ne tik Tikrovės džiaugsmo, bet ir Jos teisingumo. Pasak C. S. Lewiso, ne malonumuose Dievas kalba, kančia yra Dievo garsiakalbis, joje Jis garsiausiai šaukia. Tai liudija ir karas Ukrainoje; jeigu kam nors neaišku, kur šiandien yra Dievas, tai patikėkite, Jis yra Bučoje ir Irpinėje, Mariupolio griuvėsiuose, Olenivkoje po sudegusiais ukrainiečių belaisvių barakais, rusų pagrobtų ukrainiečių vaikų sapnuose. Ten skamba Jo balsas, ir tereikia Jį išgirsti.
Kas yra menas kančios akivaizdoje? Jis nenušluostys motinos ašarų ir neprikels žuvusio vaiko, nenumaldys sugriauto gyvenimo skausmo. Ne lyriški eilėraščiai ir ne intriguojantys romanų siužetai guodžia siaučiant neteisybei, o būtent tasai skvarbusis, stiprusis ilgesys, šviesa tos Tikrovės, kuri yra visų prieglobstis, kurioje nė vienas, koks bebūtų silpnas ar menkas, nebus pamirštas ir neišklausytas.
Tai mus, pasižyminčius trumpalaike ar netgi ydinga atmintimi, irgi gąsdina. Toji Tikrovė, kurioje nebus jokių iškraipymų, jokių fake news, jokių dalinių (savo) tiesų ir blogų priemonių dėl gero tikslo pateisinimo, jokių išskirtinių (partinių, ideologinių, meninių) vertybių. Reikšmės bus išgrynintos, sąvokos – tikslios, prasmės – atkurtos.
Ir viena iš tokių sąvokų – dorybės. Ne vertybės, o dorybės padeda, kai susiduri su baime, spaudimu, manipuliacijomis, kai turi rinktis, ar būti maloniam ir tolerantiškam, ar nebūti. Sakyti tai, ką galvoji, – ar pasilaikyti tai sau. Tačiau ir proto, ir teisingumo, ir tvirtybės šaltinis – tasai ilgesys, kupinas nepaaiškinamo džiaugsmo ir pasitikėjimo, kai suvoki, kad tau duota malonė viršija ir menką tavo vaizduotę, ir galimybes, ir sugebėjimus. Ilgesys, pamažu netenkantis savo žemiškosios gėlos ir kartėlio, savo skaudaus skvarbumo ir pamažu virstantis visa apimančiu, stulbinančiu, įkvepiančiu džiaugsmu.
1 Lewis C. S. Apstulbintas Džiaugsmo / vertė Rasa Drazdauskienė. – Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2010.
2 Lewis C. S. Didžiosios skyrybos / vertė Jolanta Kriūnienė. – Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2017.