literatūros žurnalas

Marijus Gailius. Šleikštulys

2020 m. Nr. 4

Buvo du keliai – socializmas arba psichoanalizė. Jiedu savaip artimi, tik pirmasis kreipiasi į masę, antrasis – į individą. Socialistas linkęs aprėpti plotį, psichoanalizės adeptas – gylį. Marksisto metonimiją, gal kiek nepagarbiai, užtat įsivaizduodamas, kaip kairuolius regi didžioji dešiniojo spektro dalis, prikergiu šiuolaikiniam pažangiam teisuoliui, kuris kovoja už teisybę žinodamas aiškų tikslą, nors nesuvokdamas, kodėl tai daro. Psichoanalizei pasidavusį individą sutartinai pavadinkime psichodinaminiu subjektu, kuris ieško vidinės tiesos ir žino, kodėl tai daro – dėl dvasinio palengvėjimo arba išsigelbėjimo, užtat neturi aiškaus tikslo. Nenusižudyti? Išgelbėti santuoką? Dėl ko? Psichodinaminiam subjektui įsivardytasis tikslas pasirodo tesąs miražas.

Urbanistiniam marksistui netgi planetos išgelbėjimas neatrodo pernelyg aptakus tikslas. Abu, marksistas ir psichodinamistas, pasmerkti nepasiekti savo tolimojo tikslo, nusivilti. Šiose tariamose lenktynėse net ir nepasiekęs tikslo ničnieko nepraranda tik tas individas, kuris užsiima savo sielos, o ne viso pasaulio gelbėjimu. Marksistui gi tokia baigtis – neišvengiamai neįgyvendinti savo aukštų užmojų – reiškia žlugimą, žūtį.

Mano kelias išsišakojo sulaukus dvylikos metų, kai patyriau tėvo savižudybę. Nežinau, kada tapau teisuoliu – tikrai ne tą patį saulėtą birželio pabaigos rytmetį. Traumai reikėjo nusėsti į pasąmonę, kad po metų kitų sužadintų skausmingą neteisybės jausmą. Išgyvenimas buvo nugrimzdęs taip giliai, kad prie jo sąmoniniame lygmenyje lyg virusas galėjo prisikabinti bet kokia kategorija, zaraza. Galėjau sublimuoti, perkelinėti, projektuoti lyg vėjarodė palei vėją – į šlovę, mergšę, balių, repą. Bet nenusiritau. Kėlė neteisybės jausmas, deginantis. Kol virto vyraujančia vara.

Tai buvo veikli savigyna. Geriausia gynyba – puolimas.

Palaipsnis virsmas iš marksisto į psichodinamistą prasidėjo valingai pasirinkus perskaityti dėdės Freudo „Psichoanalizės įvadą. Paskaitas“. Nes skaitė tuometinė mergina ir man buvo kaži ko pikta, kad skaito. Bet tada dėl daug ko būdavo pikta – juk teisuolis. Prisiverčiau. Man buvo dvidešimt. Vadinasi, aštuoneri metai po tėvo savižudybės. Vėliau nusižudė ir merginos, parodžiusios man Freudą, tėvas. (Tai, vadinasi, tokia kaina suaugome?)

Vis skaitant psichologijos klasiką ir intensyviai lankant psichoterapiją darėsi aišku, kad niekas nebus taip aišku, kaip tikėjausi. Kad planetos neišgelbėsiu. Kad vertėtų šiek tiek pagelbėti save.

Tuo laikotarpiu kasdienybėje vis daugiau dėmesio pareikalaujančius klimato kaitos ir aplinkosaugos interesus pavadinkime nelemtu perkėlimu arba subtilia sublimacija: pasąmonė vis viena ragino gelbėti pasaulį, užuot gelbėjus save. Apskritai klimato kaita yra bjauri abstrakcija, kuri idealiomis sąlygomis neturėtų rūpėti rašytojams ir šiaip gyvenime prasmingos veiklos turintiems individams. Vis dėlto atradau, kad klimato mokslas ir prozos rašymas suderinami. Kad, proziškai išgelbėjęs pasaulį, išsigelbėsiu ir pats.

Taip ir atsitiko.

Man asmeniškai tai milžiniškas laimėjimas. Tiesa, romanas pats savaime nebuvo joks tikslas, todėl jis ir nepasiektas. Paprasčiausiai rašiau, kad gelbėčiau(si). Ir žinau, kad pavyko. Šiek tiek. Kol kas.

Natūraliai turėtų kilti klausimas, ką šitoje ilgoje kovoje tarp marksisto ir psichodinamisto, tarp tiesoieškos ir trauminės įveikos reiškia literatūra. Ogi ji – priemonė.

Literatūra kaip tikslas man regisi atgrasus. Pati sau forma, kad ir kokia ištobulinta ji būtų, yra bjauri. Rašau ne dėl grožio – dėl idėjos. Dėl bendrystės, komunikacijos akto, nors rašydamas bendrauju ir aiškinuosi vien su savimi. Šiuo atveju postruktūralizmas patrauklus: parašei – numirk. (Žinoma, virtualaus įvaizdžio rinkoje toks idealas vargiai įmanomas.)

O mama ne kartą sakė: ir apie mano gyvenimą galėtum parašyti knygą. Viena vertus, suprantu: juk patyrė sutuoktinio savižudybę, likdama su dviem paaugliais, alkanais bernais. Kokia istorija. Kita vertus: šlykštoka. Kodėl neužtenka paties gyvenimo – be knygos?

Ilgainiui šiedu jausmai, supratimo ir šleikštulio, susitiko singuliarumo taške: juk tavo gyvenimo knyga, motin, jau rašoma. Sąmoningai ar ne – aš rašau. Klausimas, ar mama žino. Sąmoningai – dar ne.

Rašymas, kaip ir psichoterapija, yra lipimas laiptais į aukštą pastatą vis atidarinėjant kiekvienam aukšte duris, už kurių nežinai, kas laukia. Romanu „Oro“ apgludinau tėvo randą, nors tokio tikslo net neturėjau. Vis dėlto tėvo savižudybės kartėlis ir vis iš naujo būtimi išgyvenama netektis buvo bene pagrindinė pasakojimo vara (todėl tekstas (ne)atsitiktinai prasideda nuo tėtės mirties). Parašęs pakilau laipteliu aukščiau. Dabar mane domina ir žadina, ir prie atversto „Libre“ lapo gena kitos šeiminės reminiscencijos, simboliškai arba alegoriškai vis limpančios, kimbančios prie bendresnių visuomeninių, netgi politinių temų. Tai kas dieną dilginančios pasąmonės kibirkštys, įsižiebusios iš senų pasakojimų ir patyrimų šeimoje, kurių nei užpūsi, nei įdegsi, kol neišplėtosi per pasakojimą, kol neaprašysi.

Raktą, kaip prie literatūros pritraukti klimato kaitos idėją, radau ją perliejęs per save. Turėjau susitapatinti su planeta, kad, rašydamas apie save ir savo gentį, aprašyčiau planetą. Analogišką metodą taiko, pavyzdžiui, Mindaugas Kvietkauskas, vaizduodamas savo susitikimą su praeities kultūros asmenybėmis „Uosto fugoje“ – jis tapatinasi. Giminišką santykį su praeities moterimis išgyvena Elena Gasiulytė savo knygoje „Lietuvos vizionierės“. Abu eseistai semia iš praeities nostalgijos. Aš savo ruožtu išgyvenu ateities nostalgiją. Mūsų varos panašaus pobūdžio.

Vis dėlto yra ir skirtumas – šioks toks, o gal ir principinis. Minėtus eseistus vienija pasigėrėjimo jų aprašomais subjektais aura, romantizavimas. Rašant apie klimato kaitą maža gerumo. Neseniai įsisąmoninau, kas sudaro stimulo gilintis į klimato kaitą per save (ir savo rūšį) fundamentą. Pačiam netikėtai, beje, terapeuto kabinete, paaiškėjo, kad romanisto išmonę ir ranką kreipia viena pamatinių egzistencializmo klasikos kategorijų – šleikštulys.

Nuosekliai ir nuodugniai aiškindamasis klimato kaitos prigimtį ir mūsų rūšies poveikį savo aplinkai – artimajai ir tolimai, prieini prie tokio būties slėpinio: tai pasišlykštėtina. Mūsų elgesys šlykštus. Šiuolaikinis gyvenimas suterštas šleikštulio. Šitaip pamažu nuojautos, pajautos lygmenyje žmogaus santykis su planeta darosi jam pačiam atgrasus ir verčia pulti į saviapgaulę. Tenka įjungti turboakropolinį ultraraynerinį aklumą, kad nematytum. Kol.

Kol iš kito galo ateina mutacija – ir tada korona. Koronavirusas ir visuotinis atšilimas turi bendrą dėsnį: kuo labiau atidėlioji, tuo didesnis pavojus. Tiesa, ryškūs ir skirtumai: pandemija grėsmingiausia vyresniems, klimato kaita – jaunesniems. Patys reiškiniai tiesiogiai (turbūt) nesusiję, o netiesiogiai abu yra šiuolaikinio žmogaus gyvensenos pasekmė. Viena, ko tikiuosi po šio alinančio ir kartu išskaidrinančio karantino, tai (bent) pigių avialinijų žlugimo. Pagaliau pamatėme, kad turginė aviacija yra ne tik veiksminga priemonė prisotinti atmosferą šiltnamio efektą sukeliančių dujų, bet ir mirtinas būdas virusui sklisti. Tik nereikia. Skraidyti turi tie, kuriems būtina. Tie, kurie sumoka visą kainą, – įskaičiuojant žalą atmosferai.

Kaip žurnalistas, norėčiau pamatyti, kas bus tie pirmieji keleiviai, po karantino atidarius sienas, su naiviu džiugesiu įsigiję turistinius bilietus į Romą, Paryžių, Barseloną. Kad dar kartą pamatyčiau, kaip atrodo šleikštulys. Šleikštulio aktas.

Bet bala nematė. Tai juk vis tiek nieko nekeičia, ar ne? Juk ką mums konkrečiai padarė Antrasis pasaulinis karas? Paliko okupacijos pasekmių, neapčiuopiamų kultūrinių traumų? Nieko konkretaus. Mes juk gyvi, gyvenantys. Lygiai taip pat ir klimato kaita – nieko konkretaus. Na ir kas. Gyvenam. Manęs neliečia, tavęs. Skrisiu, rysiu, pirksiu „H&M“. Ir tik nepisk proto, marksiste.

Lieka naivios vilties, kad kovidas ir karantinas sužadins žmonijos galias atsinaujinti atrandant globalizacijos versiją 2.0, kai prekės vėl taps patvariais daiktais, turizmas grąžins praturtinančią ir lėtą patirtį, drabužiai bus įsigyjami ne pagal instagramą, o poreikį, kai pagaliau įvertinsime, kokia lengva ranka švaistome atviro pasaulio siūlomas svaiginančias galimybes ir graudžiai, lyg paskutinė grikių pakuotė lentynoje, ribotus išteklius.

Šiaip izoliacijoj vis prisimenu Kęstutį Navaką, kurio laidotuvėse nebuvau. Vėl nebuvau. Visi pateisinome, nes o ką, „Tu sėsk ir gerki vodkę tu“. Atseit tinka mums tokia romantizuoto šleikštulio aura, dionisijų rūstybė, kitaip nebus. Poeto „autorystė iš tiesų yra sąlygiška, nes jis yra poetas ir nuo Dievo“ – galima ir taip nesąžiningai pasakyti. Nes poetas – kaip ir ne žmogus. Kur čia mums, mirtingiesiems.

Matėm, supratom, žinojom: išeikvos savo išteklius anksčiau laiko.

Ištiks kolegą tokios sąlygiškos sąlygos. Ilgai laukti nereikėjo. Kol nusižudys, iš lėto.

Nes nieko ir negalėjome padaryti, ar ne?

Marijus Gailius. Niekam nelinkėčiau

2013 m. Nr. 1 / Skubu skaitytojus įspėti, kad tai dar ne blogiausia, ką esu padaręs, o po nederamo poelgio vis tiek tekdavo atkentėti, atsiimti, atsipirkti, ir taip iš naujo, ir vėl: prasižengi – susilauki bausmės, kad ir netiesioginės…