Antanas Šimkus. Pasirinkti namus
2022 m. Nr. 3
Jau daugiau nei savaitė dažniau matome griuvėsius nei pastatus. Dūmus nei dangų. Vaizdų srautas nenumaldomai nešasi kartu su visomis drumzlėmis ir šiukšlėmis, žodžių nuolaužomis, ir niekas nepajėgus ką nors pakeisti. Bent taip atrodo tais kartais, kai pristingi tikėjimo, jėgų, pastangų. Kaip suprasti, kas vyksta už keleto šimtų kilometrų nuo mūsų? Kuo paaiškinti? Kaip sustabdyti? Vos baigėsi kruvinasis XX-asis, naujajame amžiuje vėl kaukia sirenos, driekiasi karinės technikos vilkstinės, bombarduojami miestai, šaudomi žmonės…
Kas su mumis ne taip? Kas darosi tose įsakymus duodančiųjų galvose, kuo čia dėta Ukraina, kuo nusikalto tas kraštas? Kaip ir anksčiau – Sakartvelas, Čečėnija, kitos šalys…
Rodos, kalbamės su mokiniais apie literatūrą, o jaučiu, kad visi esame nuklydę toli toli. Ir viskas kažkur ten už stiklo, už gimnazijos kiemo, už miškų miškelių… Staiga klasė suklūsta, žiūri į mane keistai. Bandau suprast, kas pažadino. Ak, taip, juk paminėjau Putiną… „Ne tas, – sakau, – čia tas gerasis Putinas, Vincas Mykolaitis, kuris „Altorių šešėly“ parašė…“ Klasė ramiau atsidūsta.
Mediniai tie juokeliai. Bet ir viskas dabar tarsi iš beviltiško medžio drožta…
Dega, tarsi gaisras, tarsi laužas – nėra kur dingti, nėra kaip užmigti, vis tikrini telefoną – atsilaikė Kyjivas? Charkivas kaip? O ar tas Putinas, na tas, tas blogasis, dar nepasidarė galo, nenusibaigė?.. Ne, tarp karo mūšių iššoka reklama su šviežiais agurkais ir morkomis, ir nuo to tik dar baisiau… Mūsų siurrealybės, kai viskas neįmanomomis proporcijomis plėšo suvokimą, sielą, net kalbą, ir tą…
Prieš kokius trisdešimt metų po andergraundinio koncerto su vienu vyresniu pažįstamu, vietiniu rusu, gerokai įpiešę traukėm namo. Kaip kad būdinga sentimentams po vidurnakčio, beveik susigraudinęs kalbėjau apie nuostabią muziką, tekstus ir nuostabią tai kuriančią tautą… Mano vyresnysis bičiulis staiga sustabdė mano ditirambus, ir beveik blaiviai griežtai, lyg gėdindamas: „Oi, tik neskubėk šitos tautos mylėti, – tu dar daug ko apie mus nežinai, oi, nežinai.“ Likau nustebęs… Ir iš tiesų, panašu, kad daug ko nežinojau ir kažin ar dabar žinau. Dabar jau ir nebeaptarsim su bendrakeleiviu, mirė jau senokai, gyvenimo būdas per intensyvus… O žodžiai pildosi, slenka, šliaužia gyvatėmis…
Šių metų Knygų mugės šūkis „Vaizdas kaip tekstas“ išsipildė dar ir makabriškajame lygmenyje – pirmosios karo dienos vaizdai nustelbė bet kokį skaitomą ar sakomą tekstą.
Pirmajam šokui kiek atsitraukus, ir literatų bendruomenės nariai ėmė veikti – kiekvienas kaip mokam bandome prisidėti – kas versdamas tekstus iš ukrainiečių kalbos, kas organizuodamas transportą iki Ukrainos ir Lenkijos sienos paimti karo pabėgėlių, kas rašydamas tekstus ir pasirašydamas peticijas, kas savanoriaudamas… Ukrainos rašytojai ir poetai taip pat vis šmėsteli su savo liudijimais ir veikla tai proukrainietiškoje žiniasklaidoje, tai jutubo kanalu, tai feisbuko įrašuose… Ir vėl – vis galvoju, ar pakanka tų mūsų, mano pastangų, palaikymo, ir išvis, ko pakaktų tokioje situacijoje?
Emocijos teliūskuoja, nes iš vidaus sprogdina tie regimi vaizdai, tie puolančių beprotybės ir žiaurumo tekstai… Visi suprantame, kad tai pernelyg šalia, kad tai ir mūsų gyvenimai, mirtys…
Net ir šis kovo „Metų“ numeris buvo dėliojamas kitaip. Šito teksto neturėjo būti. Bent jau ne apie karą. „Metų“ iliustravimui pasirinkta irgi kitokia koncepcija. Antano A. Jonyno nuotraukos, kurias publikuojame, yra iš Ukrainos. Dar tos, laisvos, iki vasario 24-osios dienos. Žvelgiu į jas ir suprantu, kad nemaža tų vaizdų dalis šiomis dienomis gali pasikeisti neatpažįstamai. Išnykti. Likti tik kaip dokumentinė medžiaga. Tai suvokiant sunku nesikeikti.
Kai rašau šias eilutes, nė neįsivaizduoju, kaip viskas atrodys Ukrainoje po savaitės. Bet noriu tikėti ir tikiu – atsilaikys. Kas matė ukrainiečių karių ir žmonių žygdarbius, jų dvasios stiprybę, jų nesumeluotą laisvę ginti savo namus, tas jaučia. Atsilaikys. Atsilaikysime.
Ir tas jausmas yra daugiau nei bet kokia literatūra. Tas jausmas yra stipriausias tekstas. Jį kuria pasirinkę ginti savo laisvę. Pasirinkę ginti savo namus. Mūsų. Noriu tikėti ir tikiu, kad mes taip pat jau pasirinkome.
2022 m. kovo 6 d.