literatūros žurnalas

Antanas Šimkus. Pasirinkti namus

2022 m. Nr. 3

Jau daugiau nei savaitė dažniau matome griuvėsius nei pastatus. Dūmus nei dangų. Vaizdų srautas nenumaldomai nešasi kartu su visomis drumzlėmis ir šiukšlėmis, žodžių nuolaužomis, ir niekas nepajėgus ką nors pakeisti. Bent taip atrodo tais kartais, kai pristingi tikėjimo, jėgų, pastangų. Kaip suprasti, kas vyksta už keleto šimtų kilometrų nuo mūsų? Kuo paaiškinti? Kaip sustabdyti? Vos baigėsi kruvinasis XX-asis, naujajame amžiuje vėl kaukia sirenos, driekiasi karinės technikos vilkstinės, bombarduojami miestai, šaudomi žmonės…

Kas su mumis ne taip? Kas darosi tose įsakymus duodančiųjų galvose, kuo čia dėta Ukraina, kuo nusikalto tas kraštas? Kaip ir anksčiau – Sakartvelas, Čečėnija, kitos šalys…

Rodos, kalbamės su mokiniais apie literatūrą, o jaučiu, kad visi esame nuklydę toli toli. Ir viskas kažkur ten už stiklo, už gimnazijos kiemo, už miškų miškelių… Staiga klasė suklūsta, žiūri į mane keistai. Bandau suprast, kas pažadino. Ak, taip, juk paminėjau Putiną… „Ne tas, – sakau, – čia tas gerasis Putinas, Vincas Mykolaitis, kuris „Altorių šešėly“ parašė…“ Klasė ramiau atsidūsta.

Mediniai tie juokeliai. Bet ir viskas dabar tarsi iš beviltiško medžio drožta…

Dega, tarsi gaisras, tarsi laužas – nėra kur dingti, nėra kaip užmigti, vis tikrini telefoną – atsilaikė Kyjivas? Charkivas kaip? O ar tas Putinas, na tas, tas blogasis, dar nepasidarė galo, nenusibaigė?.. Ne, tarp karo mūšių iššoka reklama su šviežiais agurkais ir morkomis, ir nuo to tik dar baisiau… Mūsų siurrealybės, kai viskas neįmanomomis proporcijomis plėšo suvokimą, sielą, net kalbą, ir tą…

Prieš kokius trisdešimt metų po andergraundinio koncerto su vienu vyresniu pažįstamu, vietiniu rusu, gerokai įpiešę traukėm namo. Kaip kad būdinga sentimentams po vidurnakčio, beveik susigraudinęs kalbėjau apie nuostabią muziką, tekstus ir nuostabią tai kuriančią tautą… Mano vyresnysis bičiulis staiga sustabdė mano ditirambus, ir beveik blaiviai griežtai, lyg gėdindamas: „Oi, tik neskubėk šitos tautos mylėti, – tu dar daug ko apie mus nežinai, oi, nežinai.“ Likau nustebęs… Ir iš tiesų, panašu, kad daug ko nežinojau ir kažin ar dabar žinau. Dabar jau ir nebeaptarsim su bendrakeleiviu, mirė jau senokai, gyvenimo būdas per intensyvus… O žodžiai pildosi, slenka, šliaužia gyvatėmis…

Šių metų Knygų mugės šūkis „Vaizdas kaip tekstas“ išsipildė dar ir makabriškajame lygmenyje – pirmosios karo dienos vaizdai nustelbė bet kokį skaitomą ar sakomą tekstą.

Pirmajam šokui kiek atsitraukus, ir literatų bendruomenės nariai ėmė veikti – kiekvienas kaip mokam bandome prisidėti – kas versdamas tekstus iš ukrainiečių kalbos, kas organizuodamas transportą iki Ukrainos ir Lenkijos sienos paimti karo pabėgėlių, kas rašydamas tekstus ir pasirašydamas peticijas, kas savanoriaudamas… Ukrainos rašytojai ir poetai taip pat vis šmėsteli su savo liudijimais ir veikla tai proukrainietiškoje žiniasklaidoje, tai jutubo kanalu, tai feisbuko įrašuose… Ir vėl – vis galvoju, ar pakanka tų mūsų, mano pastangų, palaikymo, ir išvis, ko pakaktų tokioje situacijoje?

Emocijos teliūskuoja, nes iš vidaus sprogdina tie regimi vaizdai, tie puolančių beprotybės ir žiaurumo tekstai… Visi suprantame, kad tai pernelyg šalia, kad tai ir mūsų gyvenimai, mirtys…

Net ir šis kovo „Metų“ numeris buvo dėliojamas kitaip. Šito teksto neturėjo būti. Bent jau ne apie karą. „Metų“ iliustravimui pasirinkta irgi kitokia koncepcija. Antano A. Jonyno nuotraukos, kurias publikuojame, yra iš Ukrainos. Dar tos, laisvos, iki vasario 24-osios dienos. Žvelgiu į jas ir suprantu, kad nemaža tų vaizdų dalis šiomis dienomis gali pasikeisti neatpažįstamai. Išnykti. Likti tik kaip dokumentinė medžiaga. Tai suvokiant sunku nesikeikti.

Kai rašau šias eilutes, nė neįsivaizduoju, kaip viskas atrodys Ukrainoje po savaitės. Bet noriu tikėti ir tikiu – atsilaikys. Kas matė ukrainiečių karių ir žmonių žygdarbius, jų dvasios stiprybę, jų nesumeluotą laisvę ginti savo namus, tas jaučia. Atsilaikys. Atsilaikysime.

Ir tas jausmas yra daugiau nei bet kokia literatūra. Tas jausmas yra stipriausias tekstas. Jį kuria pasirinkę ginti savo laisvę. Pasirinkę ginti savo namus. Mūsų. Noriu tikėti ir tikiu, kad mes taip pat jau pasirinkome.

2022 m. kovo 6 d.

Antanas Šimkus. Nuostabiajam žvirblių kalbintojui (nuo Varnų kalno)

2022 m. Nr. 4 / In memoriam Algimantas Baltakis (1930 02 15–2022 03 13) / Ko gero, apie poetą pirmiausia išgirdau per radiją, jis buvo minimas po „Vairo“ dainos „Gimiau pačiu laiku“. Įsiminiau. Vėliau neakivaizdinė pažintis stiprėjo…

Danielius Mušinskas: „Kai žmonija rašo „per daug gerai“…“

2021 m. Nr. 12 / Rašytoją Danielių Mušinską kalbina Antanas Šimkus / Šiemet, kaip ir kasmet turbūt, daug puikių progų švęsti įvairias datas ir įvykius lietuvių literatūros pasaulyje. Džiugu, kad trisdešimtmetį minintis žurnalas „Metai“ turėjo progą…

Antanas Šimkus. Latviška kelionė

2021 m. Nr. 11 / Besikalbėdami priėjome beveik broliškos minties, jog žurnalo numerį ar bent dalį jo privalome skirti Latvijai, mūsų literatūrų sąsajoms. Žinoma, kasmet paskelbiamos viena ar dvi latvių autorių vertimų publikacijos…

Antanas Šimkus. Niekur kitur

2020 m. Nr. 12 / 1991 metų sausį žurnalas pirmąsyk išėjo „Metų“ vardu. Tad tuoj sukaks trisdešimtmetis. Per tą laiką būta visko, tačiau turbūt geriausia, ką šioje pasakoje turime ir dėl ko ji vis dar tęsiasi, – esate jūs, mieli mūsų autoriai ir skaitytojai.

Antanas Šimkus. Iš tolvaizdžio apokrifų

Šis tekstas buvo rastas interneto šiukšlyne (kovidekų epocha, maždaug XXI a. antras deš.), šalia skelbimų apie parduodamas vienkartines pirštines ir eksperimentinės vakcinos mėginius.

„Metai“: kokie gi buvo 2019 m. literatūroje ir spaudoje

Kokie buvo 2019 m.? Apie juos literatūroje ir spaudoje pasisako Antanas Šimkus, Laura Sintija Černiauskaitė, Neringa Butnoriūtė, Deimantė Kukulienė, Gediminas Kajėnas.

Kultūrinė spauda: alternatyva ir lėtas laikas

Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė, Erika Drungytė, Gytis Norvilas, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Černiauskaitė, Antanas Šimkus

„…ir eisim gyventi toliau“: Juozo Baltušio laiškai redaktorei Donatai Linčiuvienei

2019 m. Nr. 4 / papildomą pažinties rakursą gali pasiūlyti ši publikacija, sudaryta iš dalies Juozo Baltušio laiškų, 1974–1983 m. rašytų ilgametei „Vagos“ leidyklos redaktorei Donatai Linčiuvienei, daugelį jo tekstų palydėjusiai į spaudą.

Antanas Šimkus Iš stebėjimų katalogo: kaip gyvena rašytojas?

2019 Nr. 3 / Kartais gyvenimas suteikia galimybes stebėti ir įsivaizduoti kitus rašančiuosius, tarsi ne taip labai tolimus, ne taip labai artimus, o tiesiog panašia veikla užsiimančius žmones.

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

Antanas Šimkus. Naujieji

2018 m. Nr. 1 / Jie ateina. Tiesiog taip yra. Neatsiklausę, beveik neperspėję. Nors nuojauta jau seniai sakė, kad bus kažkas panašaus. Juos atpažįsti iš eisenos, savotiško judesio, veido bruožų. Iš kurių sūnuje atpažintum tėvą, dukroje – motiną, nors

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1990 m. spalis

2017 m. Nr. 12 / 1990 m. spalis / Parašiau laišką Denisei Neugnot, „Juzos“ vertėjai. Padėkojau už geras žinias apie „Sakmės apie Juzą“ išėjimą artimiausiu metu vienoje Paryžiaus leidyklų. Elta ir kiti šaltiniai praneša, kad Prunskienės vadovaujama Lietuvos