literatūros žurnalas

Antanas Šimkus. Latviška kelionė

2021 m. Nr. 11 

Iš vaikystės pamenu vieną vasaros vakaro kelionę autobusiuku per mišką į geležinkelio stotį. Ko ten naktėjant prireikė, kas ką lydėjo ar turėjo pasitikti, kažkaip išsitrynė iš atminties. Ne tai svarbu turbūt.

Svarbiau, kad visą dieną tai griaudėjo, tai pliaupė. Niekur nei išeit, nei išplaukt, nei išvažiuot. Namuose svečiavosi keletas suaugusiųjų, tie irgi nelabai kur galėjo nosį iškišt. Tik kalbėjosi tarpusavy keista šnekta, ir kai šypsodavosi, atrodė, kad dainuoja. O šypsojosi daug, kalbėjo garsiai, sako, muzikos žmonės taip pripratę. Balsiai bendrauti, kad instrumentus perkalbėtų. Nors… ką tada sakyt apie traktorininkus?.. Galų gale ir ne tai svarbu.

Svarbu, kad po visų tų dundulių ir debesijų į pavakarę netikėtai nusigiedrijo. Namuose įkalintieji ėmė klegėt, bruzdėt, judėt, – pagaliau, pasikvietę mus, tris tuomet troboj buvusius vaikus, išėjo į lauką, susėdo į ten visą dieną nuobodžiavusį autobusiuką, maloniai kvepiantį benzinu, ir išriedėjo iš kiemo.

Ir štai, pilnas automobilis važiuoja per mišką, balos milžiniškos po lietaus, kai kur ratai klimpsta, bet įveikė autobusiukas vieną pakalnę, antrą, kaip toj pasakoj, trečiojoj užstrigo. Išeitis – pro duris. Bet kas tau lips, kai drumsto vandens iki kelių. Net linksmiausi šypsenomis giedoti nustojo, o vairuotojas niaukstėsi vis labiau su kiekvienu greičio pedalo spustelėjimu.

Suaugusiųjų nerimas persidavė ir mums, tai kaipgi – taip ir liksim čia miške, temstant?..

Pakamavęs variklį ir pataškęs pakelės uogienojus purvu, vairuotojas visoms broliškoms respublikoms suprantamu keiksmu apibūdina padėtį ir siūlo sprendimą: „Teks stumti, vyrai. O jūs, varliai, lipkit lauk, bus mašinai lengviau.“

Bene ketvertas vyrų pūkšdami išsiūbuoja ratus pirmyn atgal, autobusiukas beveik raudodamas ir springdamas išsiropščia iš purvynės… Visi sulipa į mašiną ir per temstantį mišką keliauja toliau. Autobusiukas, žinoma, turėjo pavadinimą – „Latvija“… Nuo to laiko visa, kas susiję su ta šalimi, man maloniai kvepia benzinu ir nuotykine kelione.

Panašiai ir su šio mėnesio „Metais“ – sumanyti jie dar pernai, kai vasarą tarpukarantininiu laikotarpiu į redakciją užsuko mielas latvių ir lietuvių draugas Jayde’as Willas ir besikalbėdami priėjome beveik broliškos minties, jog vieną žurnalo numerį ar bent dalį jo ne tik galime, bet ir privalome skirti Latvijai, mūsų literatūrų sąsajoms. Žinoma, kasmet būna paskelbiamos viena ar dvi latvių autorių vertimų publikacijos, bet šįsyk norėjosi truputį daugiau.

Pavartėme virtualius kalendorius, sutarėme, kad lapkritis galėtų būti tas mėnuo. Juk viena iš svarbesniųjų datų – lapkričio 18-oji – minima kaip šios šalies Valstybės diena.

Na, ir šis autobusiukas pajudėjo. Iš pat pradžių latviškojo numerio sumanymas apėmė beveik visą „Metų“ žurnalo baltąjį plotą, tačiau, kalbinant vertėjus, galimus autorius, atsirado suvokimas, jog jei bandytume sutalpinti viską, ką norime ir ką siūlo, tai netilptų ne tik į autobusiuką, bet ir į visą jelgaviškąjį RAF’o autoparką. Iškilus pavojui, kad strigsime lapkritiškose balose ir net donelaitiškojo hegzametro niukinimai nepadės girgždantiems „Metų“ ratams su latvišku kroviniu atvykti žiemai neprasidėjus, nuspręsta atidėti kai kurias ambicijas ateičiai ir paskirstyti numeryje mažesnės apimties tekstus, liudijančius grožinės latvių literatūros stiprybę, pasitelkti abiejų kraštų kūrybinius ryšius išmanančius žmones ar tiesiog šios kaimyninės šalies draugus.

Padedant tarptautiniam fondui „Latvian Literature“ ir jo komandai, pavyko susitarti dėl dalinio rėmimo, susijusio su vertimų rengimu ir leidyba, taip turėjome galimybę pakalbinti mūsų latvių kalbos žinovus, paklausti, ką pasiūlytų „Metams“ lietuviškai. Ir esame labai dėkingi visiems patarėjams, vertėjams – jų geranoriškumas ir darbas leido lapkričio numeryje publikuoti septynių latvių autorių originaliosios kūrybos, skirtingų kartų kūrėjų prozos, poezijos ir eseistikos. Visų nevardinsiu, mielasis skaitytojas jau buvo atsivertęs ir regėjo turinį. Tikimės, kad jo širdis taip pat džiūgauja, kaip ir visos redakcijos.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į antroje žurnalo dalyje publikuojamą Vigmanto Butkaus apžvalgą „Latvių poezija lietuviškai. Eskizas“. Norėtųsi, kad anksčiau ar vėliau ta apžvalga išaugtų iki atskiros knygos. Kaip ir Donato Petrošiaus tekstas, pavadintas „Iš meilės ir nesusikalbėjimo“, – tai galioja visiems draugystės ryšiams, bet labiausiai tinka lietuvių ir latvių brolystei bei seserystei.

Žinoma, latvių ir latviams skirti tekstai šiame lapkričio numeryje turi puikių kaimynų – įprastinių žurnalo pozicijų ir medžiagų, susijusių su kitomis, lietuviškomis aktualijomis. Tad šito išsiilgę taip pat neliks apvilti.

O autobusiukas važiuoja toliau. Tamsiu lapkričio keliu. Ratai sukasi. Metai. Tekstai. Apie Latviją. Ir ne tik apie ją.

Turbūt visi numerio autoriai ir netilptų į vieną automobilį. Reikėtų mažiausiai dviejų. Bet tegu šįsyk „Metai“ nuskamba ir taip – sulietuvinta latvių kalba.

Tikiu, kad neužklimps. O jei netyčia nutiks kitaip, išsiūbuos, išjudės. Neabejotinai. Nes čia puikūs bendrakeleiviai. Kai jie šypsosi, atrodo, kad dainuoja.

Paldies.

Antanas Šimkus. Niekur kitur

2020 m. Nr. 12 / 1991 metų sausį žurnalas pirmąsyk išėjo „Metų“ vardu. Tad tuoj sukaks trisdešimtmetis. Per tą laiką būta visko, tačiau turbūt geriausia, ką šioje pasakoje turime ir dėl ko ji vis dar tęsiasi, – esate jūs, mieli mūsų autoriai ir skaitytojai.

Antanas Šimkus. Iš tolvaizdžio apokrifų

Šis tekstas buvo rastas interneto šiukšlyne (kovidekų epocha, maždaug XXI a. antras deš.), šalia skelbimų apie parduodamas vienkartines pirštines ir eksperimentinės vakcinos mėginius.

„Metai“: kokie gi buvo 2019 m. literatūroje ir spaudoje

Kokie buvo 2019 m.? Apie juos literatūroje ir spaudoje pasisako Antanas Šimkus, Laura Sintija Černiauskaitė, Neringa Butnoriūtė, Deimantė Kukulienė, Gediminas Kajėnas.

Kultūrinė spauda: alternatyva ir lėtas laikas

Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė, Erika Drungytė, Gytis Norvilas, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Černiauskaitė, Antanas Šimkus

„…ir eisim gyventi toliau“: Juozo Baltušio laiškai redaktorei Donatai Linčiuvienei

2019 m. Nr. 4 / papildomą pažinties rakursą gali pasiūlyti ši publikacija, sudaryta iš dalies Juozo Baltušio laiškų, 1974–1983 m. rašytų ilgametei „Vagos“ leidyklos redaktorei Donatai Linčiuvienei, daugelį jo tekstų palydėjusiai į spaudą.

Antanas Šimkus Iš stebėjimų katalogo: kaip gyvena rašytojas?

2019 Nr. 3 / Kartais gyvenimas suteikia galimybes stebėti ir įsivaizduoti kitus rašančiuosius, tarsi ne taip labai tolimus, ne taip labai artimus, o tiesiog panašia veikla užsiimančius žmones.

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Pokalbyje dalyvavo Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

Antanas Šimkus. Naujieji

2018 m. Nr. 1 / Jie ateina. Tiesiog taip yra. Neatsiklausę, beveik neperspėję. Nors nuojauta jau seniai sakė, kad bus kažkas panašaus. Juos atpažįsti iš eisenos, savotiško judesio, veido bruožų. Iš kurių sūnuje atpažintum tėvą, dukroje – motiną, nors

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1990 m. spalis

2017 m. Nr. 12 / 1990 m. spalis / Parašiau laišką Denisei Neugnot, „Juzos“ vertėjai. Padėkojau už geras žinias apie „Sakmės apie Juzą“ išėjimą artimiausiu metu vienoje Paryžiaus leidyklų. Elta ir kiti šaltiniai praneša, kad Prunskienės vadovaujama Lietuvos

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1989 m. rugsėjis–spalis

2017 m. Nr. 11 / 1989 m. rugsėjis–spalis / Perskaičiau daug periodinės spaudos, visur tebešurmuliuojama dėl TSKP CK pareiškimo. Mitinguose – tas pats. Nuomonės gana priešingos. Televizija neriasi iš kailio, organizuoja paprastų žmonių

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1988 m. spalis–gruodis

2017 m. Nr. 10 / Nuovargis visą dieną. Buvo Alekseičikas, išsikalbėjome plačiau, prirašė jis man vaistų „gliutominovaja kislota“ stambių tablečių. Pažiūrėsim, pažiūrėsim. Apskritai gi nelabai tikiu aš ir šituo daktarėliu, gana plačiai giriamu,

Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio: 1987 m. rugpjūtis–rugsėjis

2017 m. Nr. 8–9 / 1987 m. rugpjūtis–rugsėjis / Tvarkėmės po namus, šiek tiek konfliktavome. Dėl įvairumo. 15 valandą išvykome į Paalksnę. Radome brolį Leonardą su žmona Mite, daugiau nieko, jie jau laukė mūsų.