literatūros žurnalas

Regimantas Tamošaitis. Ten, kur horizontas

2019 m. Nr. 12

Viskas pasikeitė. Norisi eiti ten, kur horizontas, – pasakė mokytoja vienoje Lietuvos mokykloje.

Kas pasikeitė? – perklausiau.

Viskas. Mokykla, mokymas, mokiniai. Šitie – ypač. Reikia verstis per galvą, kad jiems įtiktum. Lietuvių literatūros jiems mat nereikia. Mums neįdomu, sako. Ir juokiasi. Kam mums tie donelaičiai, vaižgantai, apučiai? Jie atgyvenę, pasenę… Ir mokinių tėvai antrina: kam jūs brukate mūsų vaikams tas senienas? Gyvenimas, žiūrėkite, kaip toli nuėjo, sako jie.

Gal jie skaito šiuolaikinius mūsų autorius.

Šiuolaikiniai? Kad dabar rašančiųjų yra daugiau nei skaitančiųjų, – atsiduso mokytoja. – Kiekvienas veržiasi parodyti save, o mokytis ir dirbti nebereikia.

Klausiausi jos ir tylėjau. Ko man čia piktintis, jeigu taip yra? Nereikia, tai nereikia. Kodėl turiu norėti, kad viskas būtų pagal mane, pagal tai, kaip aš esu išsiauklėjęs, išsilavinęs? Bala nematė. Bet kažkas šiame pasaulyje iš tikrųjų pasikeitė, ir gana smarkiai. Ir aš nuo viso to, kas dabar vyksta, esu taip nutolęs, kad net nebeimu į galvą. Viskas tolima, ir viskas ryškiai apšviesta. Neoninėmis lempomis. Everything is illuminated.

Seniau pasaulis šviesdavo, dabar jis yra apšviestas. Spindintis ne savo šviesa. Naktį gražu, bet dieną tos šviesos nebesimato, saulė ją nustelbia. Maironis norėjo nugrimzti į nakties tamsą, nes joje ryškiau matyti žvaigždės, aukštybių idealai – „Aušra saulėtekio nušvis, / Ir užsimerks nakties šviesybės“, bet šis romantizmo variantas – ne apie mus. Mums reikia, kad gyvenimas blizgintų tiesiai į akis.

Bet labiau už kultūros eroziją mane patraukė toji mokytojai ištrūkusi desperatiška frazė. Ten, kur horizontas.

Pasivijau ją, tolstančią mokyklos koridoriumi. Tas koridorius buvo ilgas ir vakaro prieblandose lyg išnykstantis tuštumoje. Panašūs tie ilgi koridoriai visose mokyklose, visoje Lietuvoje. Ypač vakarais, kai juose nebelieka mokinių gaivališko erzelyno ir apskritai nelieka žmonių anei šviesybių.

Kaip jūs ten sakėte? Kur norite eiti?

Kur eiti? A! Ten, kur horizontas.

Labai poetiška, susimąsčiau. Dar ne viskas prarasta, yra geram liūdnam žmogui kur eiti. Horizontas – graži perspektyva, slepianti mūsų gyvenimo prasmę. Juk horizontas vilioja, bet jo niekuomet neprieisi. Niekuomet neatsimuši į ribą, sakydamas: dabar man jau galas! Aiman, galas man ir mano mylimai tautinei literatūrai, gal net lietuvių kalbai. Aš joje gimiau, joje subrendau, bet dabar štai ji baigėsi, ir mums visiems, iškilusiems su lietuvybe, laikas pasitraukti. „Metas pasitraukti, metas pasitraukti“, – kalbėdavo kažkoks lemtingas balsas teletabiams, ir šie klusniai sugrįždavo į žemę, į savo urvelius bei landas – tai man būdavo šiurpiausia to vaikiško serialo vieta.

Labai svarbu gyvenime, savo vaizduotėje turėti kokį nors savo horizontą, kokią nors nerealią, nematerialią vietą, pasaulių susilietimo ribą, ir joje, neturinčioje matmens, slėpti savo svajonę, idealą, viltį. Ji yra tarsi trukmės neturinti dabartis, laiko riba, tik iškelta anapus mūsų pasaulio ir nepažeidžiama. Nes horizonte, anot Vedų, gyvena dievybės, tai nematoma ir nepasiekiama sakralumo briauna.

Tikrai, man irgi norisi eiti į horizontą. Ypač iš šios ir bet kurios kitos mokyklos.

Gal ta mokytoja labai apsiskaičiusi, ir pacitavo kokią nors metaforą iš man nežinomo kūrinio? Juk neprivalau aš visko žinoti. Net ir lietuvių literatūra man – tamsus miškas. Esu išmokęs keletą autorių ir jais džiaugiuosi. Kai labai bloga, paskaitai vieną kitą iš praeities, ir širdis atsigauna. Šitie mano autoriai vitališki, kaip vitaminai dvasiai. Dabar irgi yra gerų knygų, bet jų vitališkumas – sintetinis. Tai tik maisto papildai šalia žiniasklaidos mitalo. Sunku visa tai virškinti, dvasia sustoja.

Kartais ko nors nežinodamas nieko neprarandu. Kuo mažiau žinai, tuo mažiau kaltės, tuo mažiau moralinių traumų. Nes kiekvienas žinojimas su savimi atsiveda ir atsakomybę. Žinojimas įpareigoja ir verčia jausti kaltę už visa tai, kas tavo pasaulyje buvo, yra ir dar bus. Bet man užtenka ir liūdnos pasakos…

Bet tas noras nežinoti, nedalyvauti irgi yra kaltė, kurią reikia atverti kaip kaltę šventų Mišių metu. Labai palengvėja suvokus, kad bet kokiu atveju nesi šventas, kad vis dar toli nuo horizonto. Tavo horizonte bėgioja šernai – tai tavo paties blogis, nes pačiam horizonte jų nėra.

Horizonte visi dalykai atrodo gražūs. Daug metų važinėdamas po Lietuvos mokyklas su savo pakiliomis paskaitomis apie lietuvių literatūros grožį bei prasmę ir vakarais vienišas automobiliu grįždamas namo laukų tamsoje matydavau tolimų sodybų švieseles. Ir atrodydavo, kad ten, toli, link horizonto, yra labai jaukūs nameliai, juose maži kambarėliai, ten gyvena mieli žmogeliai, ir dalijasi jie ten šiltais gerais jausmais bei žodžiais. Jie gyvena gerųjų žodžių kryptimi ir spingsi tau iš tolo kaip siekiamybė. Gal ten tavo namai, gal ten esi laukiamas ir tu? Laukia tavęs nesulaukia visi tie buvę, ir gal dar esantys. Bet jie gyvena horizonte, beveik netikruose nameliuose kaip tie Marcelijaus Martinaičio mažyčiai žmonės mitinio paukščio širdyje, kurie yra tokie jau maži, kad jų beveik nėra. Jie yra tik pamatomi kaip vienišo žemės keleivio svajonė. Štai kokia poetinio pasaulio tiesa:

tie žmonės labai jau maži:
jei dar nors kiek sumažėtų,
tai jų visiškai ir nebūtų.

Greičiausiai, vaikeli,
kad jų ir nėra –
tų žmonių
giedančio paukščio širdy.

Greičiausiai, kad jie
yra tiktai mes,
kuriuos matė – tik šiaip sau –
pro šalį praskrisdamas paukštis.

Taigi tas traukiantis ribos spindesys, kaip transcendencijos ilgesys… Žodis „transcendencija“, aišku, yra tik metafora, tokio daikto anapus daiktų nežinau, nesu patyręs.

O kas spindi mūsų kultūroje šiandien? Kas šiandien yra toji genialioji mažuma, nušviečianti mūsų kukliai visuomenei gyvenimo takus bei takelius pasaulyje? Tie spindintys žmonės vadinasi influenceriai. Juos atpažinsi iš spindesio, jie tarsi žiburiuoja.

Beje, jie spindi ne saulės šviesos realybėje, kuri gesina ir Maironio žvaigždes, jie telkiasi ir žiburiuoja netikroje, virtualioje erdvėje. Jie gyvena ekranuose, ir tik juose gražiai atrodo. Ištraukti į dienos šviesą – kaip ir jonvabaliai, pilkšvoki kirminėliai, į kokius ir dėmesio neatkreiptum.

Nes šviesa yra skirtinga. Vieni objektai šviečia todėl, kad patys yra šviesos šaltiniai ir kitaip būti negali, o kiti tiesiog spindi – atmuša svetimą šviesą, nes patys jokios šviesos neturi, tik glotnius, nudailintus paviršius.

Mažučiai nameliai Lietuvos tamsoje iš tolo šviesdavo savo žmogiška šviesa, bet influencerių spindesys baigiasi su ekrano spindesiu, jų gyvenime nėra.

Gyvenime viskas tarsi keičiasi, bet kartais atrodo, kad viskas jame kartojasi. Priklauso nuo tavo požiūrio. Jei nori, gali būti modernus ir bėgti kartu su laiku. Bet jei nori, gali sėdėti vietoje, ir, kaip sakoma dao išmintyje, pro tavo slenkstį praneš tavo priešo lavoną. Kai ilgai lauki, tai kartais ir praneša, bet kas iš to? Jokio džiaugsmo iš mumijų…

Leisdamas vasaras kaime mėgstu skaityti paprastą populiarią lietuvišką spaudą. Populiari spauda informuoja, kas kur įvyko, kaip kas ir kur gyvena, ką žmonės veikia, kaip jie myli ar verkia. Mieli tos populiariosios spaudos aprašymai apie žmonių laimę: kaip kas ir su kuo susipažino, kada ir kur susituokė, kokios prašmatnios buvo vestuvės, kiek ten buvo suplūdę visokių influencerių, užfiksuotų prie prasmingo užrašo „Žmonės“. Dulce et decorum yra visa tai skaityti…

Tačiau reikalas štai koks: kaime gyvenu pagal gamtos laiko rato dėsnį, gamtos pasaulyje viskas kartojasi: čia visada tie patys darbai, tie patys rūpesčiai, ir net džiaugsmai bei liūdesiai yra tie patys. Vieni saulėtekiai ir saulėlydžiai. Ir nėra mano gyvenime tokių ypatingų džiaugsmų, apie kuriuos pasakyčiau: čia tai bent, to dar nebuvo!

Viskas buvo, ir ne tik man, o visiems.

Kadangi viskas taip kartojasi, kaime naujos spaudos jau daug metų nebeperku, vasarą paimu iš malkinės ryšelį išblukusių žurnalų ir ramiai sau skaitinėju. Penkerių, dešimties ar daugiau metų senumo tie leidiniai, bet vis tiek malonu. Viskas apie žmones. Visus tuos aprašymus paprastai būnu pamiršęs, todėl skaitau juos kaip naujus, malonu atgaivinti atmintyje seniai matytus veidus, prisiminti jų gražias sėkmės istorijas.

Tik kartais liūdnoka, nes tie buvusios laimės vaizdai nelabai suderinami su žinojimu, kad visa tai seniai baigėsi, tie žmonės jau seniai susipyko, išsiskyrė, kaip sakoma, pasuko skirtingais keliais. Ir dar su pykčiu pasuko ar atsisuko. Ir šiaip visokių nelaimių įvyko, apie kurias influenceriai nieko negali pasakyti. Nes jų sąmonėje blogų žinių nėra, kaip nėr ir mirties temos. Tad, kaip sakoma dainoje, kas gera, prisiminkime, kas bloga – tepražus…

Nelaimės grūdina, tai dvasios išbandymas, tačiau štai ta skyrybų epidemijos banga, einanti per Lietuvą, visai nedžiugina. Negaliu ir smerkti žmonių, nes jiems tiesiog taip atsitinka. Kai neturi ryšio su istorija, kai neturi šaknų, neturi pareigos jausmo, tai vieną kartą viskas pasidaro neįdomu. Mums, sako, nebeįdomu, kaip ir ta jūsų kaimiška literatūra, mokanti visokių pasenusių vertybių.

Besikeičiantis pasaulis aplink mus viską keičia, viską sumala į miltus. Kad pats neliktum sumaltas, reikia mokėti ištrūkti, atrasti savo oazę. Turėti savo senus leidinius, senas knygas. Ir turėti savo horizontą.

Dar kartą apie tuos mokyklos koridorius.

Kai kurie jų tokia painūs, kad pasiklysti ir galo nerandi, nebegali išeiti į gyvenimą. Mokytojai lyg ir padėtų, bet kas dabar jų klauso?

Aš pamiršau savo telefoną ir toje mokykloje pasijutau lyg nesavas.

Regimantas Tamošaitis. Veidai, vardai, vaidmenys

2023 m. Nr. 8–9 / Audronė Girdzijauskaitė. Kovido meto užrašai. – Vilnius: Scenos meno kritikų asociacija, 2022. – 320 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Regimantas Tamošaitis. Vasaros laikas

2023 m. Nr. 7 / Kartais pasigirsta balsų, kad užtenka mums tos agrarinės literatūros – kiekgi galima! Mes juk gyvename jau kitokiame pasaulyje, informacinėje visuomenėje! Bet toji informacinė visuomenė – tik apvalkalas, slepiantis vartotojiškas strategijas.

Regimantas Tamošaitis. Kada žmogus yra laisvas?

2023 m. Nr. 3 / Sigitas Benetis. Apgaulė: novelės. – Klaipėda: Eglė, 2022. – 174 p. Knygos dailininkė – Asta Radvianskienė. Viršelyje panaudotas Emilijos Benetytės piešinys.

Regimantas Tamošaitis. Lėtas eilėraščio gyvenimas

2022 m. Nr. 8–9 / Vytautas Stulpinas. Lėtoji. – Vilnius: Slinktys, 2022. – 571 p. Knygos dailininkai – Petras Gintalas, Gvidas Latakas.

Poetas su žiburiu naktyje

2022 08 02 / Liudvikas Jakimavičius 1959.VIII.21–2022.VIII.01 / Yra gyvenime dalykai, prie kurių nepriprantama, su kuriais nesusitaikoma. Tai artimųjų ir draugų netektys. Nes tai, anot filosofo, ne šio pasaulio faktas.

Regimantas Tamošaitis. Neišsigąsti Šliūpo, arba Apie autoritetus – gyvai

2022 m. Nr. 5–6 / Miglė Anušauskaitė. Kas išsigando Šliūpo?: komiksas. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2021. – 48 p.

Regimantas Tamošaitis. Mes sėdėjom prie knygos

2021 m. Nr. 12 / Gyvenimo tempai darosi beprotiški, realybė beveik virtuali, perkelta į ekranus, gyvenimo erdvės siaurėja, visi atstumai mažėja, o laiko gyventi kaip ir nebelieka.

Regimantas Tamošaitis. Gintaro Beresnevičiaus gyvenimo tekstas

2006 m. Nr. 10 / Gintaras Beresnevičius, gyvendamas tarp mūsų, egzistavo tarytum trijuose asmenyse ar matmenyse: knygoje, visuomenėje ir draugų rate. Visur kiek kitoks ir kartu vientisas; trys pasauliai ir vienas veidas, unikalus sielos eidos…

Regimantas Tamošaitis. Šis šaunus naujas pasaulis

2020 m. Nr. 11 / Šie metai Lietuvai yra simboliškai apvalūs – nueitas nemažas kelias nuo sovietmečio pabaigos ir Nepriklausomybės atkūrimo, kažkur nuplaukė ištisi trys dešimtmečiai, nepastebimai išaugo nauja karta.

Regimantas Tamošaitis. Filotopinės Arvydo Šliogerio pasijos

2020 m. Nr. 2 / Sunku ką nors ypatingo papasakoti apie Arvydą Šliogerį (1944–2019): nors vienaip ar kitaip su juo bendrauta daug metų, bet atmintyje viskas išsilydę, neprisimenu kokių nors išskirtinių, įspūdingų įvykių.

Regimantas Tamošaitis. Mėlynojo kraujo poezija

2018 m. Nr. 12 / Dovilė Kuzminskaitė. Obsesijos. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2018. – 80 p.

Regimantas Tamošaitis. Rudens namų link

2018 m. Nr. 10 / Šiemet vasara Lietuvoje buvo kaip niekuomet graži, saulėta ir karšta, – tokia, kiek prisimenu, būdavo tik mano vaikystės kaime. Dosni šiluma tęsėsi ir įsibėgėjus rudeniui, todėl daug leng-viau galėjome peršokti laiko slenkstį, skiriantį saulėto