Daina Opolskaitė. Provincijos ruduo ir žodžių rūpesčiai
2022 m. Nr. 10
Naktimis iš įpročio vis dar palieku pravertus langus, tad iš ryto namai pasitinka stingdančiu šalčiu. Anksčiau už mane atsikėlusi katė ieško šiltesnės vietelės, kur galėtų prisiglausti, atkaklų jos letenėlių tapšnojimą grindimis girdžiu po visus namus. Tik įdienojus ji nusiramina atsigulusi ant palangės greta rašomojo stalo, ant kurio stovi mano kompiuteris, ir užsimerkusi, vos pastebimai sujudindama šnerves traukia nosimi salsvą rudens kvapą.
Šiandien greičiausiai neparašysiu nė žodžio. Nes kai skaitau žodžius, jų parašyti negaliu. Nė vieno. Užtat perskaitysiu daugybę – keliolika ar net keliasdešimt tūkstančių. Jie aptūps mano mintis kaip vabzdžiai – tyliai ir švelniai, kutens savo jusliomis kojelėmis, ir man magės įsiklausyti į jų skleidžiamą magišką garsą. Žinau, kad ne kartą nudžiugsiu ir nustebsiu, net sutriksiu – manęs laukia patys tikriausi primiršti jausmai, kurie kaip niekad atgyja skaitant ne savo parašytą tekstą. Nes jau atradau, kad egzistuoja kažin koks nežinomas tūrio vienetas, kuriame sutelpa tavasis, asmeninis, žodynas, kad ir kokia būtų knyginė patirtis, kad ir kiek būtum perskaitęs – tik jie, tavieji žodžiai, buriasi aplink tave, supa sudarydami savotišką Saulės sistemos atitikmenį, o kiti, ne tavieji, skrieja kažkur atokiau, svetimose galaktikose. Susidūrimas su tais kitais – nepažiniais – pasauliais ir sistemomis visada keri, neretai net atima laiko pojūtį.
Po kurio laiko pakėlusi galvą netikėtai suvokiu, kad, neskaičiuojant katės, po daugybės metų namuose esu viena. O juk beveik visą laiką būdavom dviese. Ypač šią – paskutinę – vasarą prieš jai išvažiuojant daugiau nei įprastai laiko praleidom kartu. Ir visko buvo daugiau – kalbų, ginčų, nuomonių, daugiau paprasčiausiai pasakytų žodžių. O gal tik man taip atrodo. Ištisus metus matydama mane nesuskaičiuojamas valandas rymant prie stalo, įsistebeilijusią į kompiuterio ekraną, ji atsidususi retkarčiais teištardavo: „Neseksiu tavo pėdomis. Nenoriu tokio gyvenimo, o ne, tai ne man.“ Tie žodžiai dažniausiai praplaukdavo, o gal praskrisdavo pro šalį kartu su kitais žodžiais – mano kompiuterio ekrane ar mintyse, įsimaišydavo į jų gretas – reikalingų ir ne, svarbių ir nesvarbių, o aš teberymodavau trokšdama žūtbūtinai atskirti juos vienus nuo kitų, verdama ilgas jų grandines ir vėl jas sutraukydama, ir tai buvo magija ir žaidimas, ir darbas. Ir priklausomybė, lyg loštum kazino. Nes jei iš tikrųjų įsipareigoji žodžiui – tai veikia kaip manija, ypač kai imi jausti, kad tavasis kalbos įrankis pastebimai aštrėja, kerta vis negailestingiau, tampa vis įnoringesnis.
Ilgai galvojau, kaipgi rašytojas gali sutarti su savuoju vidiniu redaktoriumi. Ir ne tik savuoju. Kaip apskritai jiedu galėtų išsitekti viename asmenyje, ar tai įmanoma? Dabar žinau, kad iš esmės tai skirtingi dalykai. Rašydama kiekvieną savo tekstą iš tiesų tveriu naują pasaulį, jaučiu kerintį visagalybės jausmą, už kurį jaučiuosi visiškai atsakinga, o sėsdama skaityti ne savojo – laukiu, kol jis mane įsileis. Susidraugavimas su kitu tekstu užtrunka, iš pradžių pojūtis toks, lyg būtum patekęs į nėkart nematytą kambarį, kuriame daugybė daiktų, o tavo užduotis yra atspėti, kur galėtų būti tikroji kiekvieno jų vieta. Imi dėlioti, kilnoti juos iš vienur į kitur neatsikratydama baimės sugriauti kažin kokią esamą tvarką.
– Tik nieko neišmeskit! – griežtai perspėja mane čaižus balsas.
Krūptelėjusi pakeliu galvą: tas balsas atsibeldžia iš kiemo, lydimas dviejų šunėkų amsėjimo. Tai vis ji, toji išplikusiu viršugalviu, nenusakomo amžiaus moteris su dviem šunimis – „sūneliais“, kaip ji juos vadina. Šunys išties vieninteliai jos artimieji. Beje, iš pradžių turėjo tik vieną. Jau ne pirmų metų, užtat stebėtinai protingą ir nuovokų. Moteriai susilaužius abi kojas (automobilis partrenkė, jai prie gatvės neapdairiai rausiant konteinerį), jis sukinėdavosi lauke nuolat laukdamas kurio nors iš mūsų pareinant. Horizonte išvydęs atpažįstamą figūrą, greitai apibėgdavo daugiaaukštį iš kitos pusės ir užvertęs galvą įspėjamai amtelėdavo kelis kartus, įsispitrijęs į ketvirto aukšto langus. Mums pravėrus laiptinės duris, šaudavo vidun it kulka jau žinodamas, kad viršuje bus įleistas. Antrasis, mažas taksiukas, atsirado moteriai jau atsistojus ant kojų. Tada ji iš kažkur įsitaisė vaikišką sportinį vežimėlį. Taip ir išriedėdavo rytais visi trys: pirmasis bidzena senasis šuva, o ji stumia vaikišką vežimėlį su jame įsirangiusiu taksiuku. Dabar matyti, kad abu puikiai išauklėti: vieną po kito jai kedenant miesto konteinerius, kantriai laukia gražiai sutūpę ant šaligatvio. Kiek tokių taškų apeina per dieną – tik jiems vieniems žinoti, nes ratuoti sugrįžta gerokai po pietų. „Tik nieko neišmeskit“, – perspėja mane susitikusi ant laiptų, kai nešu šiukšles. Kažką pritariamai sumurmu. Galiojantį nerašytą susitarimą puikiai žinau ne tik aš – mūsų laiptinėje visi už durų palieka nedidelius plastikinius maišelius su maisto atliekomis. Juose – pasibaigusio galiojimo produktai: dešrelės, vištiena, duona, žuvis ir kitkas. Rasi beveik visko, ko reikia.
Kartais nerandu žodžio. Ne to, kurio kišenėje neieško. Nerandu to vienintelio, besislapstančio, kurį lydintis atpažinimo jausmas užuodžiamas visai čia pat, kaip gerai pažįstamo žmogaus kvapas, bet jis tūno giliai po kitais rakandais ir tenka kantriai nukelti juos vieną po kito, kad jį atkapstytum. Tas jausmas kankinantis, tarytum pažvelgusi negalėčiau atpažinti gerai pažįstamo daikto, būčiau nebylė. Vasarą viskas būdavo daug lengviau, paprasčiau.
– Klausyk, – pusiau apspangusi praverdavau gretimo kambario duris. – O toje kalboje žodis „pastebėti“ galėtų būti verčiamas kaip „sutelkti dėmesį“?
– Galėtų.
Apsidžiaugiu taip, kad net prakaitas išpila. Vis dėlto iš tiesų nieko nevalia išmesti. Įsiklausau: tasai perspėjimas – vis dar atskambąs iš už lango ar iš kažkur giliai, pernelyg giliai, kad suprastum? Juk rašomas tekstas – sudėtingiausias vidinės minties statybos projektas, kurį įgyvendinant redaktorius tampa neva interjero dizaineriu. Gerai, jeigu taip, nes pasitaiko ir tokių sugriuvusių kambarių, netgi namų, kuriuos pirma turi pastatyti – vien lentos ir nuolaužos. Ir tik tada įžengus vidun galėsi apsidairyti. Iki šviesaus rūmo dar labai toli.
Vakarais pakylu nuo stalo ir išeinu pasivaikščioti. Vieta, kurioje gyvenu, tam itin tinkama: aplink plyti laukai, o kiek tolėliau – beržų alėja, vedanti link gimnazijos. Kadaise ją baigiau aš pati, dabar mano dukra. Medžiai suaugę tankiai tarytum miškas. Čia pamatysi ir gūdžiai ulbuojančių balandžių lizdus tankmėje, ir ežį, ir ant vakarop iššuoliavusio kiškio užsišoksi. Tik žmonių visai nėra. Nė vieno. Vakaro valandomis tai įprasta, bet niekaip negaliu prie to priprasti. Tylu ir jokio judesio – lyg visi, kaip kokioj pasakoj, būtų išmirę. Žinau, kad net pasukusi šaligatviu į gatvę nieko nesutikčiau. Mane sekina ta nyki tuštuma, nemiela ji man, kai kas pasakytų – ramybė, bet aš jos nejaučiu. Toks visiškas vakuumas, sąstingis, į šnerves dvelkiąs stovinčio vandens kvapas. Jei ne knygos, ne žodžiai, turintys galią sujudinti tą vandenį, kasdien prikelti iš mirusiųjų, rodos, lengvai užmigčiau čia ir pati kažin kokiu svaiginančiai apimančiu, įtraukiančiu miegu kaip ir visi šios karalystės gyventojai. Tokia tai provincijos ramybė, jos mirtis. Jau žinau, kad vienas mano personažas tai pastebėjęs kada nors pasakys: Tokiose vietose, kaip ši, kiekvienas žmogus turi savo namus ir lovą, atvykėlių čia nepasitaiko metų metus, tokiose vietose, kaip ši, žmonės sodina daržus ir maudosi ežere (jis žinojo netoliese esant gilų ežerą), vedini šunimis apsuka gatvėmis kasdienį savo ratą, kad susitiktų vieni su kitais, o nepažįstami pažįsta vienas kitą iš veido.
Kiškių, beje, aplink knibždėte knibžda. Ypač rytais. Vienąkart anksti, pakirdusi gal ketvirtą valandą ir turėdama progą nemiegoti, savo akimis mačiau juos kūliavirsčiais besiritinėjančius kitapus takelio žolėje tarp stypsančių blokinių penkiaaukščių. Taip juokingai šokinėjančius vienas kitam per galvą – einančius pačių tikriausių ristynių. Ir rodėsi dideli tokie – brėkšmoje jų kūnai gurėjo kaip sunkūs ritiniai.
Bet tai buvo vasarą. Dabar gyvybės pastebimai mažiau, visa nuščiuvę, tik bežadis gimnazijos kūnas stūkso prieš akis. Tolumoje už beržų išnyra sportinis vežimėlis. Tada žmogaus kojos ir gretimai bidzenančio šuns kojelės. Tai ir vėl ji, toji pati moteris, parkeliaujanti namo. Viena ranka stumia vežimėlį, o kitoje įsiręžusi tempia du prikimštus maišus – dienos laimikį. Trečiasis pūpso vežime, pro jį vis kyščioja smailas taksiuko snukutis ir juodos žvilgančios akys. Giliai įkvepiu pasiruošdama susitikimui su ja. Žinau, kad ir vėl išgirsiu tuos pačius žodžius, tą pačią frazę kaip perspėjimą ir reikės ją kažkaip sutikti. Mudvi prasilenkiame, bet šįkart moteris neištaria man nė žodžio. Tik dėbteli tvirčiau suimdama maišus. Tai kas, kad nieko nesako – tasai dėbtelėjimas ir yra perspėjimas, kad nesugalvočiau iššokti iš kasdienio ritmo, kad nesumanyčiau paneigti kažin kokios tvarkos.
Vaikščiodama daugiau mąstau, apmąstau. Mintimis esu daug kur, tik ne čia, dažniausiai – Vilniaus universitete, prie Filologijos fakulteto ir dar bendrabutyje, viename tryliktojo aukšto kambarėlyje. Taip pat jei ne kasdien, tai kas antrą, kas trečią dieną vis pagalvoju apie ukrainietę Haską. Haską Šyjan. Prisimenu mudviejų susitikimą Briuselyje, 2019-ųjų spalio 2-ąją, Europos Sąjungos literatūros premijos proga. Haska tuomet buvo atvykusi kartu su savo šeima, tą vakarą pasirodė vedina už rankos dukryte – dar visai maža, gal trejų ketverių metukų. O pati vilkėjo nuostabiai ilgą ir nuostabiai mėlyną suknelę, nusėtą smulkiomis gėlytėmis. Buvo linksma, gyvybinga, jos akys spindėjo. Dabar, atsitiktinai išvydusi jos veidą nuotoliniu būdu surengtame knygų pristatyme, sunkiai begalėjau atpažinti. Žinau, kad Haska gyvena Kijeve, galiu tik įsivaizduoti, kaip gyvena. Ant žolės jau leidžiasi papilkėjusi prieblanda, grįžtu.
Rytojaus diena – visai tokia pat, paskui ją velkasi ilgas vakarykščios šleifas. Tik nieko neišmeskit, – ir vėl perspėja mane balsas. Kad ir kas tai būtų – nudėvėti auliniai batai, pigios bižuterijos auskarai, nunykusi orchidėja ar tuščia skardinė dėžutė. Neturiu teisės nieko išmesti, nes viskas labai svarbu, tiesiog būtina, be viso to niekaip negalima apsieiti. Orchidėją statau ant palangės prie skardinės dėžutės, o į vieną seną nudėvėtą aulinį batą įmetu pigius bižuterijos auskarus. Mane tvilko stiprus jaudulys, nes nujaučiu, kad vieną dieną protagonistė atsitiktinai suras juos ir tada…
– Mam, žinai ką?
Žodžiai tariami ne čia ir ne dabar, jie išnyra iš atminties, tačiau suklūstu prie jų kaip tada, įpusėjus vasarai.
– Aš čia sau svarstau, vis galvoju… Na, pasakyk: juk įmanoma pragyventi iš filologijos?
Tokia buvo vasara, kurią norisi išsaugoti visą iki smulkmenų, o dabar ruduo. Prasidėjęs filologijos ruduo. Ir tylus ruduo provincijoje.