Renata Šerelytė. Metafizinė lietuvių literatūros žemė

2009 m. Nr. 4 

Šiandien lietuvių literatūroje ir kritikoje susiformavusi įdomi situacija: nemažai rašto žmonių laiko lietuvių literatūrą agrarine ir suvokia tai kaip savaime suprantamą kultūros reiškinį, kiti į tą reiškinį žiūri su panieka bei pasibodėjimu ir neigia „agrarinę“ literatūrą kaip modernios kultūros dalį. Neva ji neatitinkanti pažangių naujosios literatūros standartų (kokie jie, nė vienas paprastai nesiima įvardyti). Užtat ir „euroromanas“, regis, liko neparašytas, nors po Frankfurto knygų mugės, vykusios 2002 m., Lietuvoje buvo kilęs „euroromano“ rašymo bumas ir net kurtos įvairios strategijos tokiam romanui atsirasti. Kodėl toks romanas nebuvo parašytas ir nenušlavė apgailėtinos „agrarinės“ literatūros lūšnynų kaip cunamis?.. Ogi veikiausiai todėl, kad nebuvo tinkamos reklamos ir parankaus autoriaus. O meninė vertė čia mažiausiai kam rūpi.

Užtat kai postmodernizmo adeptai su panieka sako – „et, agrarinė literatūra“, – prisimenu šviesaus atminimo poetą Kazį Bradūną, kurio niekas nevadino „agrarininku“: jis buvo ir išliks kaip tikras „žemininkas“, archajiškos poezijos dvasios, susietos su unikalia tautos patirtimi ir kultūra, reiškėjas. Juk egzistuoja sena tiesa – pasauliui įdomūs galime būti tik savo tautiniu unikalumu. Savo tautos kultūra, kurią maitina neprilygstamas folkloras: dainos, sakmės, padavimai. Tai uola, ant kurios statomi tautos namai. Užtat „euroromano“ cunamis mūsų (dar) nenušlavė. Bene kiekvienas lietuvis šiandien turi galimybę susipažinti su naujausiomis literatūros tendencijomis bei autoriais (tik, deja, neretai tai jam neįdomu), ir išvysti, kad masinę isteriją sukėlę „pasauliniai bestseleriai“ tėra sėkmingos reklaminės kampanijos išdava. Kad mūsų literatūroje, tegu ir „agrarinėje“, dar esama natūralaus žmogaus skausmo, svajonių, nuoširdumo išraiškos, metafizinės erdvės ilgėjimosi, kaltės ir atgailos sąvokų. Taigi lietuvių literatūrą, nutiesdama tiltus tarp praeities ir ateities, mūsų ir išeivių, norėčiau su pagarba įvardyti kaip „žemininkų“ literatūrą, o ne „agrarinę“, nes žodis „žemė“ įkūnija mūsų tautos sielą, o visa, kas susiję su agrariškumu, – neretai svetimų valdžių mums primestus gyvenimo ir mentaliteto modelius.

Šiandien dar egzistuoja tokios dvi nenatūralios sąvokos, kurios visada suerzina – „kaimo“ ir „miesto“ literatūra. Lokalizacija kai kuriems kritikams ir literatūros žinovams tokia svarbi, kad kaime vykstantį literatūros kūrinio veiksmą jie laiko labai atsilikusiu nuo pažangaus veiksmo modelio, o tokio kūrinio personažas – toks pat kaip mąstantis kukurūzas, ne daugiau. Iš tikrųjų tai tik provincialumo simptomo pripažinimas, nes šiuolaikinė mūsų miesto kultūra, – jeigu lygintume su kitais Europos miestais, – dar labai jauna. Taigi taip griežtai skirstyti literatūrą ir kultūrą į „kaimo“ ir „miesto“ man atrodo netikslinga, o kartais – net juokinga. (Viena menininkė – rašytoja – pareiškė, kad Nacionalinę premiją gavęs rašytojas neturėtų rašyti apie besiveršiuojančią karvę; tai nemodernu. Man atrodo, kad karvei tai visai nerūpi. Ir rašytojui neturėtų rūpėti. Ypač jei jis gavęs Nacionalinę premiją. Besibodinčiai karvėmis rašytojai iki šios premijos dar toli.)

Taigi apibendrinant būtų galima sakyti, kad kai kurios sąvokos, taikomos literatūrai, guldo ją, vargšę, į Prokrusto lovą ir neleidžia atskleisti jos esmės. O esmė – kalbėti apie egzistencines žmogaus problemas, ribines situacijas, žmogaus pasirinkimą, būties grožį ir siaubą. Ir koks skirtumas, kur tai vyksta – tvarte, kur į pasaulį ateina veršelis, ar prekybos centro „Panorama“ stikliniame pasaže?.. Ar nuo to pasikeis reiškinio esmė?..

Daugelis mūsų „žemininkų“ rašytojų – nei genijai, nei maniakai, nei gudrūs, reklamos esmę literatūroje perpratę žmonės. Užtat daugelis jų net patiems lietuviams nežinomi. Nieko nuostabaus – nemaža tautos dalis netgi paties didžiausio „žemininko“ – Donelaičio – vardo neįsisąmonina. Lietuvos televizijoje yra tokia laida – „Klausimėlis“, kurioje renkami kvailiausi atsakymai. Tai Donelaitis, praeivių nuomone, ir paraką išrado, ir Rusiją nukariavo, ir pirmasis kosmonautas buvo… „Klausimėlio“ kontekste pavojinga užsiminti ir apie kitus klasikus, nes gali išgirsti, kad Lazdynų Pelėda įrašyta į Raudonąją knygą, Cvirka sukonstravo pirmąją raketą, o Žemaitė – K. Prunskienės slapyvardis. Ir nors lietuviai – žemės tauta giliąja prasme, jie kažkodėl gėdisi savo klasikos – tautosakos ir literatūros – kurioje slypi ištisų amžių suformuoti įstabūs papročių ir tradicijų sluoksniai.

Mums neretai atrodo, kad gudrios ir protingos yra kitų tautų knygos – ypač tos, kurios gerai perkamos, kurios užima populiariausių knygų dešimtukus, prie kurių autorių knygų mugėse susirenka kilometrinės gerbėjų eilės. O juk pakanka blaivaus ir ramaus požiūrio ir šiokios tokios analizės, kad pamatytum, kaip sukurtas tokios knygos populiarumas. Dažnai su menine ir išliekamąja verte jis neturi nieko bendra, o tik su „žvangančiu variu“ ir „skambančiais cimbolais“, kurie minimi Biblijoje – taigi su niekuo kitu, kaip su pinigais ir pripažinimu. Taip, gudrumo čia esti, ir nemenko. Ir proto – taip pat. O kurgi knygos išmintis?.. Juk jinai nieko bendra neturi su šitomis kategorijomis. Taigi jei neturime lietuviško bestselerio, kuris nušluotų, pavyzdžiui, Lietuvoj itin populiarias pseudofilosofines P. Coelho knygas, galbūt galime tik džiaugtis.

Knygos, kurių vertę sukuria, o reikšmę išpučia reklaminė strategija, sudaro įspūdį, tarsi jų pasirodymas keistų pasaulį, kurtų naują pasaulėžiūrą, kosmose būtų aptikta nežemiška gyvybė ir pan. Tačiau kuo daugiau tokių neva „tradicinę pasaulėžiūrą“ sprogdinančių knygų pasirodo, tuo labiau gręžiuosi į senąsias knygas ir, jas skaitydama, regiu, kad tai jos – nauji pasauliai, jos gali atskleisti tai, ką naujosios pamiršo. Ir jei kas baisiai dejuoja, kokia lietuvių literatūra provinciali ir „žemiška“, kaip ji nesugeba perimti naujų, globalių problemų, naudoti pažangių rašymo metodų ir madingų srovių, matyt, pamiršo, kad literatūros esmė galbūt ir turi būti „žemiška“. Nes nieko nuostabesnio nei žemė kituose pasauliuose mes nerasime, ji mums duota kaip likimas. To nesuvoks tas, kuris žemę regi tik kaip traukos jėga pasižymintį objektą.

Taigi esame žemiški, prie žemės, žemėje, su žeme… Kiek šiuolaikinių lietuvių autorių su didele nuostaba ir džiaugsmu, kartais – ir su liūdesiu – atrado šitą dabartės niekinamą ir plūstamą žemę!.. Romualdas Granauskas – su upių ir vėlių rūkais („Rūkas virš slėnių“ ), Juozas Aputis – su aistra liepsnojančiais smiltynais („Smėlynuose negalima sustoti“), Marcelijus Martinaitis – su našta, kurią galima pasidėti („Prilenktas prie savo gyvenimo“), Jonas Strielkūnas – su iki dangaus aidinčia Žoline („Tamsos varpai, šviesos varpai“), Birutė Jonuškaitė – su amžinybėje likusiu rugių lauku („Rugių laukas“)… Kokiam dideliam būriui rašytojų – tegu ir mažiau talentingų ir žinomų – žemė intuityviai tebelieka įkvėpimo šaltiniu!.. Juk nusigręždamas nuo žemės nusigręži ne nuo ko nors kito, kaip nuo žmogaus, kuris sukurtas iš dulkės, molio, grumsto, paukščio plunksnos, žolės lapo, voratinklio gijos, žuvies ašakėlės ir žvėries šonkaulio. Taigi iš viso to, kas virsta žeme, kas transformuojasi, auga, keičiasi, įgauna naują, galbūt ir metafizinį, kūną.

Ir jeigu mes pamiršime, kad esame žemė, kuriai savo nemirtingąją dvasią įkvėpė Kūrėjas, vargu ar mes ką daugiau galėsime prisiminti. Neniekinkime žemės. Jos atmintis – tokia turtinga.