literatūros žurnalas

Viktorija Daujotytė. Laimingo žmogaus atvejis

2022 m. Nr. 12

Vandos Zaborskaitės šimtmečiui

 

Gal Juozo Grušo pakuždėta formulė: „Laimingasis – tai aš“; kaip ir kiekviena tikra formulė neišsemiama ir nesubanalinama. Kas pažinojo Vandą Zaborskaitę, tikrai matė ją ir švytinčią, ir šviečiančią, tad laimingą. Laimingo žmogaus gimimas su Didžiojo stebuklo žyme – Kalėdų kūdikis. Ir vardo diena stebuklingu laiku – Vanda, Vandinės aukščiausiame saulės taške – Joninių išvakarėse. Švęsdavo su šypsena – ne tik rožėmis, bet ir braškėmis iš širdies džiaugdamasi, dosniai vaišindama. Nepamatė tėvo, bet prisirišo prie patėvio, įdukrinta gavo jo pavardę. Laimingo žmogaus žymuo iš jaunystės – mylėti, prisirišti, palenkti į save, pelnyti meilę, galiausiai ir autoritetą. Užpildyti gyvenimo spragas – kad ir vėlesniu laiku, bet sukurti šeimą. Įdukrinti Virgiliją – dukterį biografę, knygų sudarytoją – lyg pakartojant savo lemtį turėti įtėvį. Žinojo, kad tai galima, kad įmanoma ne savo mylėti kaip savo.

V. Zaborskaitė buvo kitiems gera linkinčios, visuomeniškos, bendruomeniškos ir pilietiškos prigimties. Mokytoja, dėstytoja, galiausiai ir aukšta pareigūnė – ir tai jos nebaugino, nes savo valstybei reikia tarnauti. Atlikti pareigą, jei esi jai pašaukta. Ir bent dalis jos visuomeninės energijos kilo iš laimę teikiančios tarnystės. Gal ir iš krikščioniškosios dvasios – buvo ir liko tikinti, nors kai kurios tikėjimo formos ir keitėsi (svarbus, skaitytinas ir studijuotinas jos „Autobiografijos bandymo“ skirsnis „Religinių pažiūrų evoliucija“1). Bet pastovus liko aukštasis sąmonės lygmuo, savastis, tapatybė, moralumas. Žemesniame, kasdieniškame lygmenyje galėjo ir klysti, net pasiduoti kito įtaigai, bet ten, kur ji galėjo būti kaip ji pati, buvo ir liko nepažeidžiama.

Biografijos momentas, papasakotas įdukrai Virgilijai, – apie tai, kaip įgyjamas autoritetas, kaip jis veikia ir sunkiausiomis sąlygomis. 1954 metais Mokslų akademijoje buvo surengtas viešas lietuvių literatūros istorijos prospekto, turėjusio tapti keliatomės literatūros istorijos pagrindu, aptarimas. Vilties probrėkšmis – jau po Stalino mirties. Lietuvių literatūros katedra apie Instituto parengtą projektą pavedė kalbėti V. Zaborskaitei; kaip pasitikėta dar tokia jauna dėstytoja. Tartasi, kad kalbėsianti antrą dieną, kai jau bus išryškėjusi svarstymo kryptis. Ir staiga ji pakviečiama kalbėti kone iškart. Atsisakinėti ir aiškintis, kad buvę planuota kitaip, jai neleidusi ambicija. Po kelių bendrų frazių iškart perėjusi prie esmės, pasakiusi, kad neteisingas esąs pats prospekto metodologinis pagrindas – tai jau atmestas vulgarusis sociologizavimas. Net paminėjusi Marksą ir Leniną, kad galėtų ištarti, jog vertinimo ašimi turinti būti kūrinių prasmė ir estetinis reikšmingumas. Auditorijoje buvę pakankamai žmonių, gerai supratusių, kodėl kalbėtoja taip daro, kam tie metodologijos viražai. Ir pati taip apibendrino savo kalbėjimą: „Įspūdį padaryti ir įtikinti galėjo tik kuriamos argumentavimo sistemos vidinė logika, galbūt ir argumentų šviežumas, išraiškos sugestyvumas. <…> Kai baigiau, nuaidėjo plojimai – neprecedentinis dalykas tokios rūšies renginyje. Kalba, kaip vėliau paaiškėjo, susilaukė plataus atgarsio visuomenėje. Įgavau aukštą statusą ir pasitikėjimą leidykloje“2.

Aukštas statusas, dėstytojos ir puikios oratorės, dar neapgynus disertacijos. Bet ir disertacija nesustabdė šalinimo iš universiteto „proceso“ – 1961 metų rugsėjo pradžioje atleista „kaip nepraėjusi konkurso“. Liko be darbo. Bet sukaupė valią išsilaikyti.

Donato Saukos, vieno iš jos artimųjų, pasakojimas, kaip jau pašalinta iš universiteto, su motina ir broliu, abiem silpnasveikačiais, nuomojosi butelį mediniame name su „visais nepatogumais“. Vanduo įkalnėje, atsinešamas. Žiemą slidu, su nesveika koja pavojinga. O atsinešdavo, kopdavo į tą įkalnę lyg kokia Sizifė, kai nuslysdavo, lipdavo iš naujo. Bet juk ištarta Albert’o Camus: „Reikia įsivaizduoti Sizifą laimingą.“ (Suradau ir tikslią D. Saukos citatą: „Atmintyje taip pat išliko ir vaizdas, kurį akis užfiksavo anų metų kažkurią gruodžio dieną: Vanda Zaborskaitė tempia vandens kibirą šerkšno nuslidinta Stačiąja gatve“3.)

Nedaug jau begalinčių paliudyti, kaip V. Zaborskaitė gynė habilituoto daktaro disertaciją, kaip iš Vilniaus universiteto Mažosios aulos (tada dar Kolonų salės) kalbėjo apie Maironį – gynė ir gynėsi, tvirtino tuos pamatus, ant kurių turėjo atsistoti ne tik trisdešimtųjų, bet ir keturiasdešimtųjų metų gimimo lietuviai. Maironio reikėjo ir jiems. V. Zaborskaitės disertacijos gynimas (1969-ųjų žiemą) buvo tyli jos dvasios pergalės manifestacija, po daug metų ir pati prisiminė: „<…> o daktarinėj buvo Kolonų salė pilna žmonių, ir stovinčių, ir su gėlėm“4. Ji gynė Maironį (tai skambėjo ir kita prasme, ne tik disertacine), ji kalbėjo apie didžiausią tautinį lietuvių poetą, kalbėjo už savuosius, už dvidešimtųjų kartą – už Vytautą Mačernį, Bronių Krivicką, Mamertą Indriliūną. Už dar pusiau tremtinį Kazimierą Vasiliauską. Už tylinčią Pranutę Aukštikalnytę-Jokimaitienę. Už esančius toli. Žemininkė buvo V. Zaborskaitė – ne tik kartos, bet ir idėjinių aspiracijų prasme. Ir jau bežemė – kaip jos jaunesni bičiuliai D. Sauka, Irena Kostkevičiūtė, Aurelija Rabačiauskaitė, buvę studentai, bendradarbiai ir bendraminčiai.

Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra, kuri taip ir liko svarbiausia V. Zaborskaitės darbo vieta, buvo didelio dvasinio bendrumo, įtakoto Vinco Mykolaičio-Putino, stiprinto Meilės Lukšienės, Jurgio Lebedžio, ištikimo bičiulio. Naujo, lietuviams dar kultūriškai nepatirto bendrumo – vidiniu sutelktumu bandančio atsakyti į politinę kontrolę. Idėjinis konspiratyvumas ir kartu jungiantis tarpasmeniškumas. Pasiryžimas – ne tik išbūti, išgyventi, bet ir dirbti, neprarasti lituanistinių atramų, megzti ir išlaikyti ryšius su jaunimu. Kiek studentų liko ir tarp pačių artimiausių. Kiek laiškų, susirašinėjimo. Tik laimingos dvasios žmonės yra tokie dosnūs.

Ir intymiojo rašto būdais V. Zaborskaitė sukūrė neįtikėtinai turtingą savo ir savo gyvento laiko paveikslą. Autobiografijoje, ir rašytoje, ir pasakotoje, pateikta tokių skaidrių savo patirties, savo apmąstymų epizodų, kad gyvų ir šiandien. Ir šiandien, gyvendami Rusijos karo Ukrainoje baugioje artumoje, keleriopai jos veikiami, ieškome santykio su rusų kultūra, ypač su literatūra. V. Zaborskaitė, išaugusi inteligentų šeimoje, ugdyta į Vakarų kultūrą orientuotos gimnazijos, turėjo ir gerą pirminį tos kultūros pažinimą. Bet jai, kaip ir kitiems jos kartos žmonėms, taip pat ir daliai žemininkų, buvo svarbi ir rusų literatūra, ir gal išskirtiniau – Fiodoras Dostojevskis. Įtaką dariusios ir Antano Maceinos paskaitos, Didžiojo inkvizitoriaus interpretacijos. Antikvariate nusipirkusi seną F. Dostojevskio „Raštų“ leidimą, skaitydama šį rusų klasiką mokiusis ir rusų kalbos. Norėjusi perskaityti „Biesus“, galiausiai ir priveikusi, jau laisvai galėjusi skaityti tą knygą, kurioje, kaip manoma, F. Dostojevskis išpranašavęs visą sovietinį košmarą. Balys Sruoga, laikant rusų literatūros egzaminą, pasiūlęs pasirinkti autorių. Pasirinkusi F. Dostojevskį, B. Sruoga likęs patenkintas, taip, ji išmananti rusų literatūrą.

Jau nepriklausomybės pradžioje universitetas sukvietęs lyg į kokį atsiprašymo vakarą – visas keturias: ir M. Lukšienę, I. Kostkevičiūtę, A. Rabačiauskaitę. Nenorėjusios kalbėti apie „bylą“, kalbėjusios apie savo pažiūras. „Aš tada kalbėdama pasakiau, kokią didelę reikšmę turėjo tuomet Dostojevskis, apie Dostojevskį kalbėjau <…>“, – ir itin gilus kito žmogaus pažiūrų, kito žvilgsnio branginimas, jo liudijimas, kad neliktų vienpusiška. M. Lukšienė, netgi truputį su iššūkiu, pasakiusi, kad jai (ir gal jos kartai) F. Dostojevskis nieko nereiškęs, „buvo kita literatūra ir kiti impulsai“5. Iš tiesų, ir jai pačiai buvusi žinoma nuomonė, kad F. Dostojevskis – liguistos rusų psichikos reiškėjas, kad jo kūryboje daug nihilizmo ir augančiai lietuvių visuomenei bei jaunuomenei nėra tas autorius, kuriuo vertėtų domėtis. Bet jai pačiai ir rusų kultūra, ir F. Dostojevskis buvę svarbu. Gal iš šio taško žiūrint, V. Zaborskaitė tarsi teigia, kad kiekvienas sąmoningas žmogus gali ir turi pats laisvai apsispręsti, kas ir kodėl jam svarbu.

Muzika – V. Zaborskaitės gyvenime neįtikėtinai daug muzikos. Ir Piotro Čaikovskio – kelios garsios šio rusų kompozitoriaus simfonijos mokėtos atmintinai… Penkios šešios pamokos mokykloje, popiet darbas skaitykloj, studijos, o pusę aštuonių koncertas Filharmonijoje. Didžiulė savidrausmė. Bet ir už ją giliau – meno interesas.

Dramatiško laiko karta, kuriai priklausė ir V. Zaborskaitė, jaunuoliai, iš gimnazijos suolų patekę į baugius Antrojo pasaulinio karo verpetus, netekę savosios valstybės, universitetų, dažnai ir namų. Nevengę rizikų, patyrę sunkių išbandymų. Dalis laimingųjų, išgyvenusių, persiėmusių Lietuvos nepriklausomybės idėjomis, jas kėlę, skatinę, gaivinę ir žodžiais, ir darbais.

V. Zaborskaitė – literatūros mokslininkė, profesorė, akademikė – buvo iš jų ir tarp jų. Mokytoja – ir Irena Veisaitė vadino ją mokytoja. Niekas taip neišbando jauno žmogaus kaip jauna mokytojystė. V. Zaborskaitė turėjo mokytojos geną, tad galėjo būti ir gera dėstytoja savo nedaug jaunesniems Vilniaus universiteto studentams. Galėjo, bet neilgai. Nebuvo ir negalėjo būti paklusni ideologinių dogmų vykdytoja. Gal panašiai kaip Vytautas Kubilius, sakęs, kad jis, ir vengdamas socialistiniam realizmui nusikalsti, vis vien jam nusižengiantis. Laisvos dvasios žmonės vien savo buvimu trikdo dogmatikus.

Gal ta laisva dvasia ir yra svarbiausia laimės versmė. Dvasia veda, užtenka tik eiti jos vedamai. Leidžia patirti didelę meilę, kaip viso gyvenimo pasiją, ištikimybę, bet neuždraudžia ir erotizuotų bičiulysčių. Stiprina valią nebijoti gyvenimo, branginti kad ir retus jo šypsnius, ypač senatvėje. Išgyventi ilgą gyvenimą. Išvengti slaugos ligoninės. Palaikyti intymiojo rašto ritmą, rašyti laiškus, užrašus, galiausiai ir kompiuteriu.

Nors vaizduotėje, leidžiančioje ir Sizifą įsivaizduoti laimingą, regėti storas savo gyvenimo knygas: publicistikos, atsiminimų, autobiografijos, laiškų. Kai yra ką leisti, išleidžiama.

Šviesus laimingo žmogaus šimtmetis.

2022 11 11–17


P. S. Vandos Zaborskaitės įrašas dienoraštyje 1984 11 11:

Tokia graži diena! Padvelkė šaltis, šįryt termometras rodė 0. Tokia temperatūra laikėsi iki vidurdienio, o dabar – po pietų – nušvito saulė. Pro langą tokia švelni pilkšva šviesa, žolė dar visiškai žalia – Kai kurie pilki medžiai atrodo, tarsi būtų dar neišsprogę –

Rytoj Institute Sal. Nėries minėjimas, už kurį esu atsakinga –

Saulės nusišypsojimas buvo trumpas – Ir dabar termometras rodo 0.

P. P. S. Beveik salomėjiška – brūkšnelinė – dienoraščio skyryba…


1 Zaborskaitė V. Autobiografijos bandymas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – P. 342–353.
2 Ten pat. – P. 156.
3 Sauka D. Apie laiką ir save. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – P. 113.

4 Zaborskaitė V. Autobiografijos bandymas. – P. 287.

5 Ten pat. – P. 262–264.

Viktorija Daujotytė. Laimėtosios žemės eilėraščiai

2022 m. Nr. 11 / Alfonsas Bukontas. Nežinoma žemė. Terra incognita. – Vilnius: Santara, 2022. – 260 p. Knyga iliustruota Romualdo Rakausko nuotraukomis.

Viktorija Daujotytė. Liūnė Sutema: atskiroji lyrikos žemyne

2022 m. Nr. 8–9 / Jei ryžtamės kalbėti apie išskirtinesnę, ryškesnę lyrinę kūrybą, reikia bent suaktyvinti lyrikos suvokimą. Mąstymas apie lyriką yra ir grįžimas prie jos pradžių, prie jos vaizdinių ir suvokinių, bandant atnaujinti ir tai, kas jau sakyta.

Viktorija Daujotytė. Poeto autobiografija – kurianti ir perkurianti

2022 m. Nr. 7 / Pranešimas skaitytas šių metų tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ konferencijoje „Poeto biografija poezijoje – tikriau nei būta ar pramanyta?“ / Biografija apskritai problema, nors tai ir seniausias pasakojimo raštu…

Viktorija Daujotytė. Netikėta ir tikėta Vandos Juknaitės knyga

2022 m. Nr. 1 / Vanda Juknaitė. Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 80 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Viktorija Daujotytė. Būti eilėraščiais

2021 m. Nr. 12 / Ramutė Skučaitė. Buvau atėjus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 119 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Romano radimasis iš poezijos; arba iš dieviško dykinėjimo

2021 m. Nr. 10 / Donaldas Kajokas. Skudurėlių šventė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 293 p.

Viktorija Daujotytė. „Jei tu, žmogau, tebūtum gyvulys…“

2021 m. Nr. 8–9 / Vytauto Mačernio šimtmečio vasara. Tikrai švenčiama – ypač Žemaitijoje. Liepos vidurys – karščiai, atrodo, kad dar nebuvę, bet gal ir buvę. Antakalnio pačiam pakrašty mėlyno-geltono santvanka.

Jurgis Rudys. Neišsipildžiusio likimo išsipildymas

2021 m. Nr. 5–6 / Eglė Juozapa. Juozapa ir jos seserys. – Vilnius: Odilė, 2019.

Viktorija Daujotytė. Filologinis laiškų romanas su Karalaite

2021 m. Nr. 3 / Vanda Zaborskaitė. „Tai aš, rašau…“: iš Vandos Zaborskaitės korespondencijos / sudarė ir parengė Virgilija Stonytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019.

Viktorija Daujotytė: Apie save kaip apie kitus, apie kitus kaip apie save

2020 m. Nr. 12 / Profesorę Viktoriją Daujotytę kalbina Rimvydas Stankevičius / rofesorė beveik niekada nekalba apie save – vis apie kitus, apie kitus… Net ir šiame pokalbyje, paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą. Tai daugiausia apie ją ir pasako.

Viktorija Daujotytė. Ir niekas iškyla iš kalbos

2020 m. Nr. 11 / Aidas Marčėnas. Nieko nebus. Eilėraščiai su gegute. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 160 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Kam priklauso mūsų balsai, arba – Dar sykį į Valhalą

2020 m. Nr. 8–9 / Rimvydas Stankevičius. Kiaurai kūnus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 120 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.