Ramūnas Čičelis. Jono Meko pamokos

2019 m. Nr. 2

Kas yra mirtis ir kaip susigyventi su kito žmogaus išėjimu virtualybės amžiuje? Esame šiame pasaulyje tokiais laikais, kai numirti ramiai ir be perdėto dėmesio lemta ne kiekvienam. Sausio 23 dienos rytą Jono Meko artimieji socialiniame tinkle parašė, kad „šį rytą ramiai ir taikiai mirė Jonas“. Deja, ta ramybė ir taika tęsėsi tik iki tos žinutės paskelbimo. Vėliau prasidėjo masinis karnavalas, kuriame kiekvienas, bent kartą matęs J. Meką, panoro pasidalyti fotografijomis ar prisiminimais. Ta pranešimų audra mirtį pavertė informaciniu triukšmu, todėl prie minėtos žinutės, kad ir kaip tai skaudu, pridėčiau dar ir žodžius „trankiai, triukšmingai“. Vieniems J. Meko mirtis tapo galimybe viešai pareklamuoti savo asmenį ir veiklą, kitiems – prisiimti nebūtus nuopelnus. Tiesiog privalau pasakyti, kad televizijos eteryje paskleista žinia, kad „esu vienintelis, Lietuvoje rimtai domėjęsis Jono Meko kūryba“, yra gryniausias melas, eilinį kartą atskleidžiantis komercinių ir visuomeninių kanalų prodiuserių žiūrovams peršamą supaprastintą pasaulio matymą. Prieš septynerius metus Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institute vyko tarpdalykinė mokslinė konferencija, kurioje dalyvavo daugiau nei dešimt solidžių pranešėjų, kurie tuo metu ir, tikėtina, iki šiol domėjosi ir tebesidomi J. Meko kūrybiniu palikimu. Kiekvienas iš šių žmonių ne prasčiau už mane galėtų kalbėti ir rašyti apie poeto ir filmininko pasaulėvaizdį. Po visos minėtos informacinės audros klausiu savęs, ar tik mūsų šalyje televizija yra ramaus ir analitinio supratimo antonimas. O gal tai užkoduota pačioje vizualiojoje medijoje? Atsakymų nerandu, bet nujaučiu, kad jų reikėtų ieškoti postmodernybės laikotarpiu suformuluotose medijų teorijose.

Šios esė pavadinime yra žodis „pamokos“. Regis, retas kuris iš pastarąsias kelias savaites prisiminusiųjų J. Meką iš tiesų norėtų iš jo ko nors mokytis, nes daugelis mano, kad viską jau išmoko, todėl lengvai gali kitiems diktuoti, kaip elgtis, mąstyti ir apsispręsti. Norint mokytis, reikia truputį sumažėti, elgtis taip, kaip mus moko katalikybė – vengti puikybės ir nuostatos, kad kuo nors esu geresnis už kitus. Mokinio pozicija reikalauja tam tikro nuolankumo, kuris nereiškia savigarbos praradimo, lankstymosi ir nuolaidžiavimo kito žmogaus silpnybėms ar ydoms. Mokytis – tai, neprarandant kritinio mąstymo, įsigyventi į kitoniškas nei tavosios gyvenimo situacijas, empatiškai patirti Mokytoją kaip Kitą. Septyneri su J. Meko kūryba praleisti mano gyvenimo metai išmokė daugelio dalykų, iš kurių vienas vertingiausiųjų yra vos per kelis milimetrus paaugęs gebėjimas suprasti, užjausti ir dėkoti kitam žmogui. Labai simptomiška yra tai, kad iš visų, kurie viešai kalbėjo J. Mekui mirus, tik retas jam už ką nors dėkojo. Vietoje to – apibendrinimų, pasisakymų Lietuvos vardu gausa ir perviršis. O kas gi ta Lietuva minėtose televizinėse ir internetinėse žinutėse? Simuliakriška – ta Lietuva yra niekas ir tamsa. Apie nešviesų būvį kalbu todėl, kad pats J. Mekas savo filmuose ir literatūrinėje kūryboje yra išreiškęs tą poetinę šviesą, iš kurios visa šiame pasaulyje randasi. Kaip šviesos blyksnis po ilgos nakties ir tamsos. Filosofas Arvydas Šliogeris šiuos du priešingus fenomenus yra pavadinęs „Niekiu“ ir „Esmu“. Pastaruoju metu atrodo, kad J. Meko kūryba yra tiek kupina šviesos, kad norintieji apie ją kalbėti turi prisimerkti, pereiti į tamsos būvį. Įsigyvenimas į Kitą kartais reikalauja numarinti savo trūkumus ir klaidų patirtį. Tas, kuris bent kartą gyvenime yra patyręs tokią japonų samurajų savižudišką elgesį primenančią būseną, žino, kad kai gerai intuityviai ir loginiu protu suprantame kitą žmogų, randasi galia tarpininkauti tarp visiškai skirtingų politinių, socialinių, kultūrinių, religinių ir rasinių skirtumų. J. Meko knygos ir ypač filmai sako, kad jų autorius ribas brėždavo ten, kur prasideda etiniai konfliktai, ir niekur daugiau. Savo literatūrinėmis pasakomis, sukurtomis pokariu kartu su broliu Adolfu, jis lietuvybei atvėrė pasaulį. Kas iš mūsų šiandien gali taip nuoširdžiai sušukti: „Ir staiga viskas pasaulyje mums tapo prieinama!“ Šiais laikais, kai prieinamumas yra jokia privilegija, nebelieka esminės poetinės ir filosofinės nuostatos – nustebimo dėl kokio nors tikrovės aspekto, įvykio ar reiškinio. Kai tokia būsena nepasiekiama, lieka buities „poezija“ ir kasdieniai reikalai.

„Semeniškių idilės“ yra poezijos rinkinys, kuris ir man, ir, viliuosi, bent dar keliems skaitytojams primena: „nepalikite savo gimtųjų vietų“. Nueinančios postmodernybės laikais toks kvietimas skamba labai senamadiškai, nes esame įpratę elgtis lyg musės, apvožtos stiklainiu, – blaškomės, trankomės į stiklą ir vis ieškome, kur mums geriau, patogiau ir šilčiau. J. Meko idilių skaitymas byloja – niekur nebus taip gera, kaip būdavo ir vis dar gali būti gimtinėje. XX amžiaus vidurio istorinės aplinkybės nulėmė tai, kad dalis mūsų žmonių atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Vakarų valstybėse. Kai kas skubėtų tuos žmones, taigi ir J. Meką, priešinti mūsų tremtiniams ir sovietiniais laikais gyvenusiesiems Lietuvoje. Skaitydamas „Semeniškių idiles“ 1992-aisiais tame pačiame Vytauto Didžiojo universitete, J. Mekas tiesiog balsu raudojo. Kodėl, težinojo jis vienas, o mes galime tik nujausti ir įsijausti. Kai beveik visi šiandien kalba apie „globalią Lietuvą“, tik tokie, koks buvo J. Mekas, supranta – kad ir kur mes atsidurtume per savo gyvenimus, vis tiek visur kursime gimtuosius Semeniškius ar Vilnių, ar Kauną, ar Jonavą, ar Merkinę… Nuo savo vietos pabėgti neįmanoma ir nėra reikalo to net bandyti daryti.

Daug kas, mirus J. Mekui, pusiau makabriškai kalbėjo, kad tokie menininkai yra amžini – „atrodė, kad J. Mekas gyvens visada“. Poeto atsakymas į šią naivią, karčiai džiaugsmingą remarką parašytas jo „Semeniškių idilių“ eilutėje: „Senas yra lietaus šniokštimas.“ Dar prieš šimtmetį vokiečių filosofas Martinas Heideggeris žinojo, kad tie, kurie, A. Šliogerio žodžiais sakant, „apsisprendžia būti kaip filotopai“, iš tiesų yra nepavaldūs laikui, jie dar Žemėje gyvena taip, lyg būtų jau Amžinybėje, nes niekas nežino nei šio pasaulio pradžios, nei jo pabaigos. Atmintis tokiems žmonėms yra būdas simboliškai nemirti niekad. Būtent todėl jie rašo dienoraščius, fiksuoja daugelį savo gyvenimo akimirkų. Nes tai, kas yra užmiršta, yra mirę.

J. Meko „Žmogus be vietos: nervuoti dienoraščiai“ ir poezijos knyga „Dienų raštai“ yra kraštutinė pastanga vengti melo pirmiausia pačiam sau. Beveik visi mūsų retrospekciniai autobiografiniai pasakojimai neišvengia nukrypimų nuo daugiabriaunės tiesos. Kai ta retrospekcija sutrumpinta iki dienos ar, kaip yra J. Meko eilėraščių rinkinyje „Gėlių kalbėjimas“, iki akimirkos, žodžiais užrašytas sakinys ar poezijos eilutė tampa neatšaukiama ir tikrai turinti teisę egzistuoti šiame pasaulyje.

J. Mekas nebuvo susisvarbinusi žvaigždė pirmiausia todėl, kad į karnavalą visada žiūrėjo kaip viduramžių masinių švenčių triksteris, aprašytas Michailo Bachtino literatūrologiniuose darbuose. Poeto ir filmininko elgesio būdas atrodo toks paprastas: visada daryti kitaip, net priešingai, nei daro dauguma. Tačiau pabandykime patys taip gyventi laikais, kai žinomumas, vieša pagarba atveria tiek daug durų, bet pasiglemžia tikrumą, – lengva nebus.

O kol kas po saule nieko nauja – tebeveikia pusiausvyros dėsnis: prieš dešimtmetį J. Meką viešai dergė ir plūdo Lietuvos komerciniai televizijos kanalai, o šiandien elgesio rodyklė priešingoje pusėje – jis garbinamas. Lieka tik laukti, kada Lietuvos (o ne „lietuvių kilmės“) poetas ir filmininkas bus ramiai suprantamas, o ne nekenčiamas arba mylimas.