literatūros žurnalas

Ričardas Gavelis. Literatūros savižudybė

1996 m. Nr. 8–9

Lietuvių rašytojo rytai nūdien esti sunkūs. Už langų gali plieksti skaisčiausia saulė ir tvyroti neregėta oro skaidruma. Kaimynai gali džiugiai jam mojuoti ir šypsotis. Lietuvių rašytojo tatai negelbsti, nes vos nubudusį jį pradeda kankinti iš sapnų atšliaužęs kartėlis.

Kartais pamanai, jog tasai kartėlis – galbūt vienintelis tikras da­lykas įžūliai apgaulingoje kasdienybėje.

Kartėlis nė neatšliaužia iš sapnų – deja, rašytojas nūdien beveik nesapnuoja. Tų vaizdų ir siužetų, kurie įkyriai lanko nakčia, tikrai nedera vadinti sapnais. Nėra juose tikro siaubo nei tikro geismo, ne­bėra kosminės grėsmės nei tvilkančios neapykantos. Nakties vaizdai ir siužetai įkyriai banalūs, tai vis tos pat nykios kasdienės istorijos, kurios spėjo mirtinai pabosti jau dieną. Tai nėra sapnai. Tai į vaizdus išsiliejęs apsnūdusių neuronų gaminamas didysis kartėlis. Jis užgim­sta dar naktį, persmelkia nakties vaizdus, kuriems priklausytų tapti sapnais, subjauroja juos ir išniekina. Išpreparuoja tų vaizdų gelmę, išpjauna metaforą, palieka tik banalų kiautą. Palieka vien didįjį kartė­lį. Metafizinį kartėlį ir savižudybės ilgesį.

Dažną rytą tasai kartėlis virsta dar ir širdies pykimu, nes lietuvių rašytojas šiandien geria galbūt klaikiau ar bent juodžiau negu anais šiurpulingais laikais. Gal todėl, kad anie laikai buvo bent jau šiurpu­lingi, o šitie viso labo nykoki, net be tikrųjų sapnų. Vien su metafizi­niu kartėliu ir savižudybės ilgesiu.

Lietuvių rašytojai, o ypač poetai, reiškia tą savižudybės ilgesį gar­siai ir atvirai. Eilėraščiuose užrašo nešifruotu tekstu, rituališkai kar­toja interviu bei viešuose pokalbiuose, o nykioje kaukolinėje užstalėje apšneka savižudybę tarsi jau įvykusį dalyką. Suputusiom lūpom vapa apie kapą ir savo būsimą atminimą. Trokšta susituokti su mirtimi ir paikai tikisi iš tos santuokos paveldėti bent mažytę pomirtinę legen­dą. Labai paikai tikisi, nes santuoka su mirtimi visuomet yra morganatinė. Tokioje santuokoje menkesnioji pusė neturi jokių paveldėjimo teisių.

Savižudybė vėl tampa madinga literatūrinių pokalbių tema. Prieš keliasdešimt metų prancūzų rašytojas aiškino, kad klausimas apie sa­vižudybę yra esminis filosofijos klausimas. Būtinai paklausk, ar gyve­nimas vertas to, kad jį gyventum – tik taip nustatysi savo santykį su pasauliu bei savo vietą tame pasaulyje. Taip manė tasai prancūzų eg­zistencialistas. Labai jau giliamintiškai manė.

Su filosofinės savižudybės problema susidoroti galima. Sunkėliau atsispirti realiam savižudybės ilgesiui, išvengti literatūrinio charaki­rio. nes tokį reikalauja atlikti literatūrinio samurajaus garbė, šventos literatūrinio bušido taisyklės. Jei literatūros karys nebeatlieka savo šventos pareigos – jam belieka charakiris.

Bėda ir net tragedija čia yra ta. kad niekas dorai nepasakytų, ko­kios šiandien yra ar turėtų būti literatūrinio bušido taisyklės.

Kokios jos buvo prieš dešimtį metų. daugelis jau primiršo. Tačiau anuomet jos buvo aiškios ir visiems suprantamos. Buvo tikrai aišku, kas garbinga ir dora, o kas niekinga ir nedora. Buvo daugmaž aišku, kokiu keliu dera eiti, tik itin neaišku, kur tasai kelias nuves. O paskui visui viskas susipainiojo.

Tikrai nedaugelis kartėlio kamuojamų rašytojų pastebėjo, kad ar­tėja magiškas jubiliejus. Pirmosios knygos be cenzūros ženklelio met­rikoje pasirodė prieš septynerius metus.

Deja, tai buvo septyneri labai liesų literatūros karvių metai. Gavę ir formalią, ir realią laisvę, rašytojai ne itin susivokė, ką su ja veikti. Paleista iš narvo kūryba teatrado tik vieną realią laisvę – laisvę netu­rėti skaitytojų.

Per tuos septynerius liesųjų karvių metus knygų tiražai sumažėjo dešimtį ar daugiau kartų. Šiandien netgi aršiausi amerikiečių detek­tyvai nebejkerta nė pusės to tiražo, kurį prieš dešimtmetį įkirsdavo nevykęs nelabai žinomo lietuvių autoriaus romanas. Kažkas papuvę lietuvių karalystėj, nė nesuprasi kas – ar piniginių turinys, ar požiū­ris j spausdintą žodį. Katastrofiškai krito netgi dienraščių tiražai. Ką jau kalbėti apie knygas.

Kai rašytojo knygų niekas nebenori skaityti, rašytojas nuo paties ryto pajunta metafizinį kartėlį. Jo neįtikins jokie racionalūs aiškini­mai. kad jis pats dėl to lyg ir nekaltas. Rašytojas visada jaučiasi pats dėl visko kaltas.

Rašytojas kaltas net ir dėl to, kad pasaulis yra toks. koks jis yra. Ne tik šiandien ir ne tik Lietuvoje. Tikras rašytojas yra didžiai kaltas dėl to, kad vakar dėjosi kaip tik tai, kas dėjosi vakar, o rytoj viskas pasisuks taip, kaip, regis, ir tepasisuks rytoj. Todėl nuo pat ryto jun­ta metafizinį kartėlį ir savižudybės ilgesį. Jeigu iš vakaro dar ir prisi­puto – jaučia šleikštulį ir šiurpų širdies pykinimą. Šiaip ar taip, ran­kos virpa ir neranda nei vietos, nei darbo, o liežuvis neišvengiamai paisto apie savižudybę.

Rodosi, kad pati literatūra rengiasi atlikti charakirį, labai neeste­tišką estetinę savižudybę. Kyla nesmagi nuojauta, jog pati lietuvių li­teratūra savaip išsprendė pagrindinį filosofijos klausimą: nutarė, kad jai nebeverta egzistuoti.

O mums visiems – ir rašantiems, ir kur kas retesniems tebeskaitantiems – verta atsakyti į kitokį klausimą: ar mus tikrai baugina lite­ratūros savižudybė?

Ar lietuvių literatūra tikrai bus samurajiškai išdidi ir nusižudys vien dėl to, kad ją taip mažai kas begerbia? Ar kaip tik žūtbūtinai ka­binsis gyvenimo, paaukojusi garbę, ieškodama visai kitokių vertybių?

Į tokius klausimus neatsakys nė didžiausias gudragalvis, nes į to­kius klausimus atsako vien laikas. Didingiau tariant – atsako pati li­teratūros istorija. Taip jau dievų lemta, kad kartėli žiaumojantys, liūdnai pagiriojantys rašytojai yra ne itin didingos literatūros istori­jos dalis. Kaip tik todėl ir gali turėti vilties. Mat jokia istorija nėra lin­kusi | savižudybę. Dar niekieno istorija nėra pati nusižudžiusi. Nepa­darys šito ir lietuvių literatūros istorija, kad ir kaip būtų apmaudu iš­didaus charakirio gerbėjams. Net jeigu metafiziškai išsižudytų visi šiandien rašantieji – privalėtų atsirasti kiti.

Kol bus lietuvių kalba, bus ir literatūra. Kol žmonės domėsis pa­čiu žmogiškojo mąstymo procesu – bus ir tos literatūros skaitytojų. Šiandien kalba beviltiškai žlunga, o ją gelbėti bando dar labiau bevil­tiška kalbos policija komiškojo teroro priemonėmis. Mąstymo proce­sas veik nieko nebedomina, nes mąstymas nūdienėje Lietuvoje nėra nei populiarus, nei paklausus. Tad literatūrą išties traukia žudytis. Tačiau tai dar nėra pasaulio pabaiga. Tai tik itin liesų literatūros kar­vių epochos pabaiga. Biblija tikina, jog po septynerių liesos karvės metų privalo ateiti riebių karvių metai.

Jokiu būdu neteigsime, kad jie tuoj pat prasidės. „Septyneri me­tai“ veikiausiai tėra metafora – juk Biblija irgi yra literatūros kūri­nys.

Ana Audicka. Ričardas Gavelis ir Jorge Luisas Borgesas

2012 m. Nr. 10 / Tekstas skaitytas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute 2011 m. lapkričio 8 d., rašytojo Ričardo Gavelio 61-ųjų gimimo metinių proga surengtame atminimo vakare „Ričardas Gavelis: didysis (de)konstruktorius ir jo intelektualinė legenda“.

Jūratė Sprindytė. Bliuzo improvizacijų tęsinys

2011 m. Nr. 11 / Kūrinio finalinis skyrius „Postliudija“ yra originalus viso teksto autorinis komentaras, iš kurio aiškėja, kad romanas turėjo (galėjo) vadintis „Concerto grosso“ (it. didysis koncertas). „Didysis“ turbūt dėl neįprasto romano užmojo…

Ričardas Gavelis. Concerto grosso

2011 m. Nr. 11 / Vakar grįžtu iš Kauno. Važiuoju pro šlamančius medžius. Ir taip jaučiu, kad mano buitis jau pasibaigusi.
Mūsų nesiangažavimas – begalinis nuovargis, pilietiškumo sunykimas, anarchizmo ir bejėgiškumo filosofija.

Jūratė Čerškutė. Ričardas Gavelis: dekonstrukciniai žaidimai miesto kūne / kūno mieste

2008 m. Nr. 1 / Ričardas Gavelis – fizikas pagal išsilavinimą, rašytojas pagal pašaukimą, miestietis pagal vidinę intelektualinę, aristokratišką laikyseną. Kūrėjas, kurio vaidmenį lietuvių literatūros istorijoje norėtųsi apibrėžti jo paties įvardyta „antidemiurgo“ sąvoka.

Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.

Sigitas Geda. In memoriam Ričardui Gaveliui

2002 m. Nr. 10 / Ričardas Gavelis 1950.XI.8–2002.VIII.18 / Esu kalbėjęs ne prie vienos mirties duobės, – tai tikriausiai nėra geras ženklas… Šitą, beveik apokaliptiškai tvankų rugpjūtį nema­niau, negalvojau, nesitikėjau, kad teks kalbėti

Penki rimti poeto Sigito Gedos klausimai rašytojui Ričardui Gaveliui

2000 m. Nr. 10 / Jeigu anie tarybiniai laikai man būtų buvę nors kiek prielankesni – gal būčiau išleidęs dar daugiau. Tačiau anie laikai buvo tokie, kokie buvo, todėl per 15 profesionalios veik­los metų tebuvo išspausdintos 2 apsakymų knygelės.

Indrė Žekevičiūtė. Mistiškas pasaulio apvaisinimas

2000 m. Nr. 3 / Ričardas Gavelis. Septyni savižudybės būdai. – Vilnius: Tyto alba, 1999. – 344 p.

Almantas Samalavičius. Valdymo aistros anatomija

1998 m. Nr. 3 / Ričardas Gavelis. Prarastų godų kvartetas. – Vilnius: Tyto alba. – 1997. – 232 p.

Renata Šerelytė. Filosofija su kvapu

1996 m. Nr. 1 / Ričardas Gavelis. Taikos balandis. – Vilnius: Alma littera, 1995. – 147 p.