Juozas Aputis. Žemaitė. Gysločio paradoksas
1998 m. Nr. 7
Karštomis birželio pradžios dienomis teko „kirsti“ Lietuvą pirmąsyk nuo Vilniaus iki Kuršmarių, ligi Ventės rago, o antrąsyk – ligi Kelmės, Ušnėnų, P. Višinskio muziejaus. Tamsžalia spalva nuklota Lietuva. Didžiumoje pakelės naujoviškų užeigų – vyrukai juodomis kelnėmis, baltais marškiniais ir visąlaik pasiruošę šypsotis. Net jeigu įpuolęs pirksi tik stiklinę mineralinio vandens. Europos ar pasaulio standartai tupia ant barmeno lūpų. Smarkiai šiemet sužėlusiose pievose, Žemaitijos dobilienose karvių pilvus brūžuoja aukšta žolė, net bimbalai neprisitaiko įgelti. Kur ūkininkams reikės dėti pienuką?
Tačiau šįsyk svarbiausia Žemaitė, Kelmė ir Ušnėnai. Po garsiojo Poezijos pavasario Kelmės savivaldybės skiriama kasmetinė Žemaitės premija ir jos įteikimo apeigos visada yra tam tikras mūsų kultūrino gyvenimo sujudimas, o šiemet jis buvo itin įsidėmėtinas: mat nuo pirmojo šios premijos paskyrimo (1966 m. Juozui Baltušiui) šiemet buvo paskelbtas trisdešimtasis laureatas, ne laureatas, o laureatė – savo beletristika, eilėmis ir piešiniais pagarsėjusi Jolita Skablauskaitė. Ji premiją gavo už romaną „Mėnesienos skalikas“. Bibliotekoje buvo surengta ir laureatės piešinių paroda.
Tikrai jau nemažo Žemaitės premijos jubiliejaus proga kelmiškiai – Kelmės rajono savivaldybės kultūros ir sporto skyrius, paremtas rajono valdžios, išleido įspūdingai parengtą knygelę „Žemaitės premijos laureatai“ (tekstą parašė B. Klimašauskas, dailininkas A. Janulis), kurioje sudėta visų trisdešimties pagerbtųjų specialiai parašyti ar iš kur kitur paimti tekstai, skirti iš esmės Žemaitei, o kartais ir savo pačių kūrybai. Leidinį puošia įdomios laureatų, premijų įteikimo epizodų nuotraukos (autoriai A. Bitvinskas ir V. Lukonas).
Iš trisdešimties laureatų šiemet ant kelmiškių galvų užgriuvo trylika apaštalų. Septyni laureatai, deja, jau nebegalėjo atvažiuoti – kartu su garsiąja Žemaite jie gyvena Anapilyje. Visi jie buvo pagarbiai prisiminti ir apgailestauti. Atvykusiuosius šeimininkai suskirstė į grupeles ir išvežiojo po rajono mokyklas, kuriose net sekmadienį, birželio 7 d.! – pasitiko pulkeliai mokytojų ir mokyklos literatų. Viskas čia apytiksliai nusakoma dėl to, kad būtų aiškesnė trisdešimtojo Žemaitės premijos laureato pagerbimo ceremonija. Dabar – apie tai, kokios mintys ir idėjos draikėsi tuose ir kituose susibuvimuose, ypač pagrindiniame laureatų ir Kelmės kultūrininkų susiėjime – premijos įteikimo ceremonijoje.
Bemaž visi trylika laureatų negalėjo užmiršti vieno dalyko: kad naujieji Lietuvos laikai labai nedėkingi kultūrai ir literatūrai, kad tai rodo ir nedideli klausytojų ar klausėjų būreliai, susirenkantys į vakarus. Čia ir norėtųsi prasitarti ir dėl šio, ir dėl kitų Lietuvoje rengiamų literatūros vakarų. Kaži ar labai pagrįstos aimanos dėl dėmesio stokos kultūrai ir literatūrai, gal reikėtų tiesiog pasidžiaugti, kad tokiomis karštomis darbymečių ir įtampų dienomis vis tiek atsiranda žmonių, norinčių pamatyti kokį rašytoją ir dar ką nors iš jo išgirsti. O čia ir stabtelkim: ką jis išgirsta? Pasidejavimą, kad laisvoji Lietuva nedėmesinga kultūrai? Reikėtų neužmiršti, kad to dėmesio visada bus per maža, rašytojo savimeilei glostymų niekada nebus per daug. Antra vertus, argi toji kultūra taip jau ir užmiršta? Tiesiog akys raibsta, kai ant knygyno stalo pamatai beveik vieną dieną įvairių Lietuvos leidyklų išleistas vien poezijos knygas – ir daugokai sveriančias ne vien turiniu (kuris iš tikrųjų didelis) matuojant, bet ir svorio matais: V. Bložė, S. Geda, J. Juškaitis, M. Martinaitis, J. Strielkūnas, J. Vaičiūnaitė… Ir visas tas knygas padėjo išleisti ne kas kitas, o valstybė, skirdama leidybai pinigus. Negerai, kad nedaug skaitytojų? Turbūt negeriau, kai yra daug netikrų skaitytojų, buvusių anais laikais, taip pat ir netikrų rašytojų, beje, buvusių ir esamų. Juk ir anais, didžiais rašytojų vertinimo laikais, tas „platus skaitytojų ratas“ būdavo toks platus, kad begėdiškai į vieną gretą rikiuodavo ir tikrą talentą, ir nepataisomą grafomaną. Tą patį daro ir dabartinis, jau kur kas mažiau organizuotas ir surežisuotas skaitytojas – jis irgi talentingai maišo vertybes, tiksliau pasakius, ne maišo, o visai laisvai eina prie knygos – su savo pageidavimais, supratimais, potroškiais, gudriai sakant – su visu savo mentalitetu. Ir, Dieve, jam padėk! Viliokim jį savo mentalitetais ar sekso drabužėliais!
Beje, o mes patys, kurie vis pasidejuojame dėl skaitytojų dėmesio stokos, ar taip jau labai esame kultūrai ar literatūrai dėmesingi? Juk šiųmetinėse Žemaitės premijos įteikimo iškilmėse ne vienas nustebome, kad ne visus tos premijos laureatus pažįstame, kad maža kai kurių jų kūrybos esame skaitę…
Antra svarbi mintis Kelmėn suvažiavusių laureatų šnekose buvo Žemaitės kūrybos vertinimas, jos iškėlimas. Visi negailėjome jos kūrybai gerų, iškilių žodžių, nors griežčiau pagalvoję turėtume prisipažinti, jog tos garsiosios rašytojos prozą nežinia kada besame skaitę, daugybę metų mus lydi jau labai seniai matyti tos kūrybos puslapiai, o ryškiausi prisiminimai bus likę iš mokyklos laikų, iš programinių kūrinių. (Beje, Ušnėnuose Kelmės mažasis teatras, vadovaujamas A. Armono, parodė įdomų kaukių vaidinimą – Žemaitės „Tris mylimas“.) Taigi – Žemaitė, kaip dažnai atsitinka ne vienam klasikui, tampa labiau simboliu negu gyvojoj literatūros apyvartoj egzistuojančia kūrėja. Ir vis tiek – kai tyčia ar netyčia perbėgame Žemaitės kūrybos puslapiais, pajuntame kaži kokį keistą jausmą. Toji kūryba mus, rodos, sukrečia. Kuo? Realybės reljefais, žodžio vaizdingumu, labai gyva gamta? Be abejo, taip. Bet Žemaitės fenomenas slepia ir dar vieną momentą: jos kūryboje uždaryta išskirtinė energija, atsiradusi iš labai tikro, gal iš tikrųjų vienintelio asmenybės pasireiškimo varianto: iš tikrovės žodžiais sukurti savąją, žemaitiškąją. Dar vienas dalykas, iki pat šių dienų tebelydintis Žemaitės fenomeną, yra jos socialinė kilmė, jos, nors ir ne mužikės, bet vis tiek paprastos kaimo moters susivokimas ir užsispyrimas savyje slypinčią energiją suvaryti tik į kūrybą, tik į rašymą. Tai ne šiaip atsitiktiniai rašymai, tai pašaukimas, Aukščiausiojo nuoroda, tai ilgesys, galimas dalykas, susijęs ir su stipriai meilei linkusia moters širdimi. Apie tai visada pagalvoji, kai Ušnėnuose lankaisi P. Višinskio muziejuje ir kai įsižiūri į nepaprastai gražias Žemaitės rankas.
Tikrasis menas visada susijęs su nepakeičiamu, neišmainomu šaukimu asmenybei pasireikšti kūryboje. Tokia kūryba neverkšlena būti pastebima, ji pati drąsiai atsistoja prieš tavo akis. Tokia kūryba dažniausiai geba aukštyn kojomis apversti vertybes ir pasiūlyti savąją tų vertybių sandarą. Ji gali kalbėti, pirmą žvilgsnį metus, apie smulkiausią realybę ir kasdienybę, o iš tikrųjų jau yra ne taip: prieš mūsų akis veriasi sukurtasis pasaulis. Dėl to jis turi jau ir kokios magiškos galios, jis žadina ir mūsų kūrybiškumą, pasitikėjimą ir norą pasakyti, kaip kadaise yra pasakiusi Žemaitė, kai perskaitė kaži kokį vaizdelį: didelė čia kupeta, ir aš taip parašyčiau!
Betgi kuo čia dėtas straipsnio pavadinimo gyslotis? Ogi šit kuo: grįždamas iš Ventės rago (beje, tenai irgi teko pamatyti gražų paradoksą: iš lauko pusės Ventės rago tyrimų stoties langus lipte aplipusius didžiulius uodų spiečius. Baisūs kraugeriai, rodos, jie siurbia tau kraują per stiklą! Tačiau – garsusis paukštininkas L. Jezerskas paaiškino: reikia tiktai džiaugtis, kad tiek daug tokių stiprių uodų – vadinasi, oras švarus, gamta švari, jei būtų kitaip, uodų šitiek čia nepamatytum…), taigi, grįždamas iš Ventės rago, mūsų nedidelis pulkelis stabtelėjo paplentėj už Kauno prie pakelės suoliuko atsipūsti. Ir štai tas paradoksas: prie suolelio, švarutėlėj plastmasinėj kiauradugnėj šiukšlių dėžėj, į viršų narsiai stiebėsi gražus gyslotis, o šalia tos dėžės, dailiai į maišelį supakuotos, buvo padėtos šiukšlės – tvarkingai, ne bet kaip numestos! Tas, kuriam reikėjo šiukšlinti, pakluso gysločio energijai, jo užmačiai, ir visas šitas vaizdeliukas – supakuotos šiukšlės ir gyslotis, žvaliai besiveržiantis iš dėžės į viršų – buvo iš tikrovės, iš realybės sukurtas kūrinys. O jo kūrėjas – įprastiniam, kasdieniniam gyvenimui pasipriešinęs gyslotis… Vertas Žemaitės rankų.
Zervynos, 1998.VI.11