literatūros žurnalas

Juozas Aputis. Žemaitė. Gysločio paradoksas

1998 m. Nr. 7

Karštomis birželio pradžios dienomis teko „kirsti“ Lietuvą pir­mąsyk nuo Vilniaus iki Kuršmarių, ligi Ventės rago, o antrąsyk – ligi Kelmės, Ušnėnų, P. Višinskio muziejaus. Tamsžalia spalva nuklota Lietuva. Didžiumoje pakelės naujoviškų užeigų – vyrukai juodomis kelnėmis, baltais marškiniais ir visąlaik pasiruošę šypsotis. Net jeigu įpuolęs pirksi tik stiklinę mineralinio vandens. Europos ar pasaulio standartai tupia ant barmeno lūpų. Smarkiai šiemet sužė­lusiose pievose, Žemaitijos dobilienose karvių pilvus brūžuoja aukšta žolė, net bimbalai neprisitaiko įgelti. Kur ūkininkams reikės dėti pienuką?

Tačiau šįsyk svarbiausia Žemaitė, Kelmė ir Ušnėnai. Po garsio­jo Poezijos pavasario Kelmės savivaldybės skiriama kasmetinė Žemaitės premija ir jos įteikimo apeigos visada yra tam tikras mū­sų kultūrino gyvenimo sujudimas, o šiemet jis buvo itin įsidėmėtinas: mat nuo pirmojo šios premijos paskyrimo (1966 m. Juozui Baltušiui) šiemet buvo paskelbtas trisdešimtasis laureatas, ne laureatas, o laureatė – savo beletristika, eilėmis ir piešiniais pagarsėjusi Jolita Skablauskaitė. Ji premiją gavo už romaną „Mėnesienos skalikas“. Bibliotekoje buvo surengta ir laureatės piešinių paroda.

Tikrai jau nemažo Žemaitės premijos jubiliejaus proga kelmiš­kiai – Kelmės rajono savivaldybės kultūros ir sporto skyrius, paremtas rajono valdžios, išleido įspūdingai parengtą knygelę „Že­maitės premijos laureatai“ (tekstą parašė B. Klimašauskas, dailininkas A. Janulis), kurioje sudėta visų trisdešimties pagerbtų­jų specialiai parašyti ar iš kur kitur paimti tekstai, skirti iš esmės Žemaitei, o kartais ir savo pačių kūrybai. Leidinį puošia įdomios lau­reatų, premijų įteikimo epizodų nuotraukos (autoriai A. Bitvinskas ir V. Lukonas).

Iš trisdešimties laureatų šiemet ant kelmiškių galvų užgriuvo try­lika apaštalų. Septyni laureatai, deja, jau nebegalėjo atvažiuoti – kartu su garsiąja Žemaite jie gyvena Anapilyje. Visi jie buvo pagarbiai prisiminti ir apgailestauti. Atvykusiuosius šeimininkai suskirstė į grupeles ir išvežiojo po rajono mokyklas, kuriose net sekmadienį, birželio 7 d.! – pasitiko pulkeliai mokytojų ir mokyklos literatų. Viskas čia apytiksliai nusakoma dėl to, kad būtų aiškesnė trisdešimtojo Žemaitės premijos laureato pagerbimo ceremonija. Dabar – apie tai, kokios mintys ir idėjos draikėsi tuose ir kituose susibuvimuose, ypač pagrindiniame laureatų ir Kelmės kultūrininkų susiėjime – premijos įteikimo ceremonijoje.

Bemaž visi trylika laureatų negalėjo užmiršti vieno dalyko: kad naujieji Lietuvos laikai labai nedėkingi kultūrai ir literatūrai, kad tai rodo ir nedideli klausytojų ar klausėjų būreliai, susirenkantys į vakarus. Čia ir norėtųsi prasitarti ir dėl šio, ir dėl kitų Lietuvoje rengiamų literatūros vakarų. Kaži ar labai pagrįstos aimanos dėl dė­mesio stokos kultūrai ir literatūrai, gal reikėtų tiesiog pasidžiaugti, kad tokiomis karštomis darbymečių ir įtampų dienomis vis tiek atsiranda žmonių, norinčių pamatyti kokį rašytoją ir dar ką nors iš jo išgirsti. O čia ir stabtelkim: ką jis išgirsta? Pasidejavimą, kad lais­voji Lietuva nedėmesinga kultūrai? Reikėtų neužmiršti, kad to dėmesio visada bus per maža, rašytojo savimeilei glostymų nieka­da nebus per daug. Antra vertus, argi toji kultūra taip jau ir užmiršta? Tiesiog akys raibsta, kai ant knygyno stalo pamatai be­veik vieną dieną įvairių Lietuvos leidyklų išleistas vien poezijos knygas – ir daugokai sveriančias ne vien turiniu (kuris iš tikrųjų di­delis) matuojant, bet ir svorio matais: V. Bložė, S. Geda, J. Juškaitis, M. Martinaitis, J. Strielkūnas, J. Vaičiūnaitė… Ir visas tas knygas padėjo išleisti ne kas kitas, o valstybė, skirdama leidybai pinigus. Ne­gerai, kad nedaug skaitytojų? Turbūt negeriau, kai yra daug netikrų skaitytojų, buvusių anais laikais, taip pat ir netikrų rašytojų, beje, buvusių ir esamų. Juk ir anais, didžiais rašytojų vertinimo laikais, tas „platus skaitytojų ratas“ būdavo toks platus, kad begėdiškai į vie­ną gretą rikiuodavo ir tikrą talentą, ir nepataisomą grafomaną. Tą patį daro ir dabartinis, jau kur kas mažiau organizuotas ir sureži­suotas skaitytojas – jis irgi talentingai maišo vertybes, tiksliau pasakius, ne maišo, o visai laisvai eina prie knygos – su savo pagei­davimais, supratimais, potroškiais, gudriai sakant – su visu savo mentalitetu. Ir, Dieve, jam padėk! Viliokim jį savo mentalitetais ar sek­so drabužėliais!

Beje, o mes patys, kurie vis pasidejuojame dėl skaitytojų dėme­sio stokos, ar taip jau labai esame kultūrai ar literatūrai dėmesingi? Juk šiųmetinėse Žemaitės premijos įteikimo iškilmėse ne vienas nustebome, kad ne visus tos premijos laureatus pažįstame, kad ma­ža kai kurių jų kūrybos esame skaitę…

Antra svarbi mintis Kelmėn suvažiavusių laureatų šnekose bu­vo Žemaitės kūrybos vertinimas, jos iškėlimas. Visi negailėjome jos kūrybai gerų, iškilių žodžių, nors griežčiau pagalvoję turėtume prisipažinti, jog tos garsiosios rašytojos prozą nežinia kada besame skaitę, daugybę metų mus lydi jau labai seniai matyti tos kūrybos puslapiai, o ryškiausi prisiminimai bus likę iš mokyklos laikų, iš pro­graminių kūrinių. (Beje, Ušnėnuose Kelmės mažasis teatras, vadovaujamas A. Armono, parodė įdomų kaukių vaidinimą – Žemaitės „Tris mylimas“.) Taigi – Žemaitė, kaip dažnai atsitinka ne vie­nam klasikui, tampa labiau simboliu negu gyvojoj literatūros apyvartoj egzistuojančia kūrėja. Ir vis tiek – kai tyčia ar netyčia per­bėgame Žemaitės kūrybos puslapiais, pajuntame kaži kokį keistą jausmą. Toji kūryba mus, rodos, sukrečia. Kuo? Realybės reljefais, žodžio vaizdingumu, labai gyva gamta? Be abejo, taip. Bet Žemaitės fenomenas slepia ir dar vieną momentą: jos kūryboje uždaryta išskir­tinė energija, atsiradusi iš labai tikro, gal iš tikrųjų vienintelio asmenybės pasireiškimo varianto: iš tikrovės žodžiais sukurti savą­ją, žemaitiškąją. Dar vienas dalykas, iki pat šių dienų tebelydintis Žemaitės fenomeną, yra jos socialinė kilmė, jos, nors ir ne mužikės, bet vis tiek paprastos kaimo moters susivokimas ir užsispyrimas sa­vyje slypinčią energiją suvaryti tik į kūrybą, tik į rašymą. Tai ne šiaip atsitiktiniai rašymai, tai pašaukimas, Aukščiausiojo nuoroda, tai il­gesys, galimas dalykas, susijęs ir su stipriai meilei linkusia moters širdimi. Apie tai visada pagalvoji, kai Ušnėnuose lankaisi P. Višins­kio muziejuje ir kai įsižiūri į nepaprastai gražias Žemaitės rankas.

Tikrasis menas visada susijęs su nepakeičiamu, neišmainomu šaukimu asmenybei pasireikšti kūryboje. Tokia kūryba neverkšlena būti pastebima, ji pati drąsiai atsistoja prieš tavo akis. Tokia kūry­ba dažniausiai geba aukštyn kojomis apversti vertybes ir pasiūlyti savąją tų vertybių sandarą. Ji gali kalbėti, pirmą žvilgsnį metus, apie smulkiausią realybę ir kasdienybę, o iš tikrųjų jau yra ne taip: prieš mūsų akis veriasi sukurtasis pasaulis. Dėl to jis turi jau ir ko­kios magiškos galios, jis žadina ir mūsų kūrybiškumą, pasitikėjimą ir norą pasakyti, kaip kadaise yra pasakiusi Žemaitė, kai perskaitė kaži kokį vaizdelį: didelė čia kupeta, ir aš taip parašyčiau!

Betgi kuo čia dėtas straipsnio pavadinimo gyslotis? Ogi šit kuo: grįždamas iš Ventės rago (beje, tenai irgi teko pamatyti gražų para­doksą: iš lauko pusės Ventės rago tyrimų stoties langus lipte aplipusius didžiulius uodų spiečius. Baisūs kraugeriai, rodos, jie siur­bia tau kraują per stiklą! Tačiau – garsusis paukštininkas L. Jezerskas paaiškino: reikia tiktai džiaugtis, kad tiek daug tokių stiprių uodų – vadinasi, oras švarus, gamta švari, jei būtų kitaip, uodų šitiek čia nepamatytum…), taigi, grįždamas iš Ventės rago, mūsų nedidelis pulkelis stabtelėjo paplentėj už Kauno prie pakelės suoliu­ko atsipūsti. Ir štai tas paradoksas: prie suolelio, švarutėlėj plastmasinėj kiauradugnėj šiukšlių dėžėj, į viršų narsiai stiebėsi gražus gyslotis, o šalia tos dėžės, dailiai į maišelį supakuotos, bu­vo padėtos šiukšlės – tvarkingai, ne bet kaip numestos! Tas, kuriam reikėjo šiukšlinti, pakluso gysločio energijai, jo užmačiai, ir visas šitas vaizdeliukas – supakuotos šiukšlės ir gyslotis, žvaliai besiver­žiantis iš dėžės į viršų – buvo iš tikrovės, iš realybės sukurtas kūrinys. O jo kūrėjas – įprastiniam, kasdieniniam gyvenimui pasi­priešinęs gyslotis… Vertas Žemaitės rankų.

Zervynos, 1998.VI.11

Rašytojas ir literatūros jaukintojas Juozas Aputis „Metuose“

2021 06 27 / Juozas Aputis (1936–2010) „Metų“ redaktoriumi buvo 1991–1994 m., tačiau iki šių dienų archyvuose rastume net 92 jo publikacijas. Beveik 25 metus trukęs bendradarbiavimas neleistų sumeluoti, kad Aputis buvo labai svarbi „Metų“ dalis.

Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą

2021 m. Nr. 3 / Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m.

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Juozas Aputis. Iš dienoraščių. 1969–1990 m.

2016 m. Nr. 5–6 / 1969 metai. Spalio 10 d. Druskininkai. Kartais atrodo, kad jau viskas pradeda eiti į pabaigą: ir asmeninis gyvenimas, ir kūryba, ir viskas – visas gyvenimas. Negalėčiau pasakyti, kad dabar padėtis lengva…

Henrikas Gudavičius. Tikra novelė atsiranda iš ilgesio

2011 m. Nr. 2–3 / Artėjame prie svarbiausios kaimo gatvės ir jau girdime, kaip ūžia staklės lentinėje Juozo Apučio dirbtuvėlėje. Kiek sykių jau lankėmės čia ir kažkodėl vis niekaip neužtinkame jo už rašomojo stalo besėdinčio. Kada jis rašo?

Vytautas Narbutas. Likę su Juozo šviesa kelionėje

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Juozo Apučio magiškoje prozoje man nuostabiausias yra žodžius ir vaizdus jungiantis energetinis laukas, išskirtinė aura, kuri randasi tarp pasakytų žodžių ir žmonių.

Petras Bražėnas. Atsisveikinus su Juozu Apučiu

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Juozas Aputis – vienas talentingiausių žodžio menininkų, tikrų prozos meistrų, kurio kūryba visada reprezentuos antrosios XX a. pusės ir XXI a. pr. literatūros ieškojimus ir jos pasiektas aukštumas.

Romualdas Granauskas. Su žydinčia obelim glėby

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Tavo novelės man šviečia iš tolo. Tokia ypatinga aputiška šviesa. Ir Tavo apysakos. šviečia ne kokie ten literatūriniai atradimai, o skaudūs žmogaus būties praradimai. Argi ir praradimai gali šviesti?

Juozas Aputis. Trapūs mūsų laiko stiklai

2009 m. Nr. 2 / Kad tik kam nors nepasirodytų, jog paliktas katinas panašus į kokią lūšį, kurią prie Kupiškio medžioklėje vokietukas nušovė! Kad ateinančio katino akis kam nors nepasirodytų panaši į neišdaužytus mūsų nerimo žiemos langus.

„Metų anketa“. Juozas Aputis, Antanas Gailius

2008 m. Nr. 3 / 1. Artėja 2009-ieji – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

Juozas Aputis. Žodžiai ir gėlės lituanistikos keleiviui

2007 m. Nr. 12 / Alberto Zalatoriaus 75-mečiui / Pavadinusi Albertą Zalatorių kritiku likimo gniaužtuose, Ilinojaus universiteto profesorė Violeta Kelertienė konferencijoje pažymėjo, kad jis ne vienam amžininkui buvo pavyzdys, paspirtis, asmenybė…

Juozas Aputis. Painūs lemties siūlų kamuoliai

2007 m. Nr. 12 / Petras Venclovas. Meilės ir mirties menas. – Vilnius: Vaga, 2007. – 264 p.