literatūros žurnalas

Jurgis Kunčinas. Laikai ir sezonai

1995 m. Nr. 10

Bėga prošal vasara – geltonas, žalią liežuvį iškišęs, lekuojantis šuo. Rudas ir dar geltonesnis šuo, pilkas ir sulytas jo brolis, laukia ant slenksčio.

O kažkur iš tolimos Šiaurės į mus gal jau skuodžia baltas žiemos šuo. Gal net tas, leitmotyvu šuoliuojantis per „Juodvarnių žemėje“ išspausdintą Stasio Stacevičiaus eilėraštį „Ilgas Merkinės pokaris“? Iš pradžių:

Tėvonijoje vežamųjų
sulaukėt lieka baltas šuva.

Lieka ir:

Dauboje vos užbertą ranką
graužia kruvinas baltas šuva.

Nežinau, kaip turėtų atrodyti pavasario šuva. Gal tarp aklų šunyčių saulėkaitoje besimarkstanti laiminga kalė? Ar gali kalė būt laiminga?

Kartais dingteli, kad jau pažinai visus šio riboto gyvenimo dėsnius ir nieko nauja tau nebeatsitiks. Seniai apsipratęs su metų laikų ir metų kaita, ilgainiui apsipranti su kitų ir savo skurdu, su savo lėta, o kitų – staigia, visuomet netikėta mirtimi.

Be garsiojo „Apakimo“ ir kitų puikių knygų, Elijas Canetti vedė gyvenimo užrašus, kurie vadinasi „Aufzeichnungen 1942–1972“. Yra čia kur stabtelėt. Yra kur prisiglaust, patylėt ir pasislėpt. Natūralu, kad patirtis verčia rezignuoti, nepasitikėti, užsidaryti kiaute ir viską stoiškai išgyventi.

Žmogus žvelgia pro ligoninės langą ir prabėga keturi šunes, keturi sezonai, keturi metų laikai. Ciklą užbaigia ruduo.

Žmogus žvelgia pro kalėjimo grotas ir, nors jos uždengtos (bent Lukiškėse) „žaliuzėmis“, jaučia – ten vasara, o dabar ten ruduo.

Keturis metų laikus sėdžiu prie rašomosios mašinėlės ir pro atdarą langą matau ir girdžiu, kaip mano tvartelyje peržiem gyvenantis bekojis batsiuvys Stasys Juodvalkis kala beviltiškai nudėvėtą avalynę, bara savo draugę girtą nebylę su baltu šuneliu, o išlindęs pro duris šaukia mano pusėn: „Kaip gyvena Erlickis? Ot geras žmogus! A gyvas da!?“ Gyvas.

O už tvartelių perspektyvos per vasarą iškilo aukšta balto mūro siena – antrasis gyvenamasis namas tame pačiam sklype. Kur kas prašmatnesnis už senąjį, bet iki Rajacko rūmų Poškos g. toli šaukia. Kuklus buržuazijos žavesys.

Tuose savo „Užrašuose“ 1972 metais Canetti pagret užrašė:

Naujų istorijų nebėra. Istorijos. Kadangi esama tiek neapsakomai daug naujo, nebėra jokių naujų istorijų.
Seka, pagal kurią atrandame daiktus bei reiškinius, galiausiai ir lemia žmogaus individualybę.
Surasti tokį senį, kuris jau ir skaičiuoti nebemokėtų.
Kas duos man žinią, kad manęs nebėra, kas man tai praneš?

Galima ir taip sakyti: kad ir koks jis būtų, mūsų gyvenimas yra šiokia tokia paraiška, ne mūsų pačių noru mums nemokamai suteiktas renginys, kurį dažniausiai scenarizuoja kiti, patinka mums tai ar nepatinka. Dažniausiai nepatinka, nes pasijutęs laimingas, visuomet gali drąsiai tikėtis, kad būsi apšauktas kvailiu. Tikrai nieko naujo: visi žino seną tiesą – laimingi tik kvailiai.

Būti laimingam pavojinga, nepopuliaru, paika. Be to, įrodyta, kad tai be galo trumpalaikė būsena. Tuo tarpu neviltis ir liūdesys – amžini, juose visuomet rasi ką nors tauraus ir pamokančio.

Jei gyvenimą pavadinome renginiu, labai tiktų pacituoti keletą klausimų, kuriuos Atviros Lietuvos fondas siūlo atsakyti Rekomenduojančiajam paraiškovą (gyventi).

  • Kiek laiko Jūs pažįstate paraiškovą (gyventi)?
  • Kokiomis aplinkybėmis Jūs pažįstate paraiškovą (gyventi)?
  • Nešališkai įvertinkite paraiškovą (gyventi).
  • Apibūdinkite renginio (gyvenimo) svarbą, aktualumą.
  • Paraiškovo nuvykimo į renginį (gyvenimą) svarba. Ar paraiškovo (gyven­ti) kompetencija atitinka renginio (gyvenimo) pobūdį?

Pastaba: žodžius gyventi ir gyvenimas, žinoma, įrašiau aš.

Paskutinis klausimas: jei turite, nurodykite papildomų argumentų.

Jų būtų nemažai. Pagrįstų, mažiau pagrįstų ir visiškai nepagrįstų. Tokių, kuriuos pamatuotai galėtume pavadinti pretenzijomis į visažinystę, amžinybę, Pasaulio pilietybę. Savojo renginio svarbą kiekvienas geriausiai jaučia pats, tai irgi lemia individualybė.

Dėl tos sekos. Moterys ir čia aktyvesnės.

Namų šeimininkė parašė lietuvišką meilės romaną. Veiksmas vyksta kažkodėl Graikijoje.

Kaimo moterėlė senatvėje pradeda tapyti ir nustebina pasaulį.

Šią vasarą viena septyniasdešimtmetė ir Lietuvoje pirmą kartą šoko su parašiutu.

Tokie pavyzdžiai įkvepia.

Taip kuriasi pilietinė visuomenė, kurios visiems labiausiai ir trūksta. Irzlumas ir stichiniai mitingai, grasinantys išvirsti į maištus – dar ne pilie­tinės visuomenės ženklai. Tokia visuomenė ganėtinai radikali ir išmintinga. Bet jos pas mus nėra ir nežinia kada bus. Ar suvis atsiras. O kol nėra, tol val­dančioji partija, vyriausybė, prezidentinės ir specialios tarnybos, demimondas, mafija pavadintas nusikaltėlių pasaulėlis ir organizuoja renginius, neviltin varančius visą šalį, o pirmučiausia kūrybos žmones.

Jie gal skaudžiau nei visi kiti junta tą neviltį, bet nerašo meilės netapo, nebadauja kaip Franco Kafkos „hungermeisteris“ stikliniame narve ir nė nesvajoja patekti į lietuviškų rekordų knygą.

Vytautas Kavolis birželio mėnesį Vilniuje vykusiame Santaros-Šviesos suvažiavime konstatavo: „Šalia kitų šiandien Lietuvai būdingų tobulybės ap­raiškų paminėtinas ir beveik visiškas atotrūkis tarp idėjų ir viešojo gyvenimo. Intelektualai nustoja skaitę laikraščius. Laikraščiai nebebando užčiuop­ti idėjų pulso.“

O gal tai natūralu? Gal tokia pažinimo seka? Kažin. Naujų istorijų, tenka sutikti su Canetti’u, tikrai nebėra.

Mėnesį nesilankęs „Suokalbyje“ ir vėl čionai užsukęs, pasijunti kaip Aido Marčėno lyrinis herojus – „buvau tik nusišlapinti išėjęs“. Gali sėst už stalo ir lyg niekur nieko tęst prieš pusmetį nutrūkusį pokalbį.

Prieš išvykdamas į Vakarus, prie šv. Jono bokšto sutiktas S. T. Kondrotas paskolino man rublį.

Atsitiktinai susitikęs troleibuso stotelėje Vilniuje po 10 metų, skolos negalėjau grąžinti. Buvo pasikeitusi ne tik valiuta ir atributika, dar kažkas. O iš esmės nieko. Kaip ir tada, Kondrotas atsisveikino: einu susitikti su Raguočiu. Visai kaip anuomet.

Yra tūkstančiai priežasčių ir paaiškinimų, kodėl Lietuvoje nėra pilietinės visuomenės – vargas būtų vardyti.

Vis daugiau žmonių sutinka su mintimi, kad nei menas, nei moters grožis neišgelbės Lietuvos. Neišgelbės galiausiai ir pasaulio, tai iliuzija. Fizi­kai lengvai įrodytų net titaniškų pastangų beprasmybę. Todėl ir gyvename se­nais ir metų laikais, dabar naiviu atskaitos tašku (kaip, beje, ir visas pasau­lis!) pasirinkę 2000-uosius metus, naujojo tūkstantmečio pradžią.

2000-aisiais pagaliau stabilizuosimės. Įdomus turėtų būti renginys! Mus gal priims į NATO. Bet greičiausiai ne. Pasibaigs dar viena valdžios kadenci­ja. Ir taip toliau.

Užtat kokie horizontai atsiveria magams, pranašams, orakulams, mani­festų rašytojams! Jau dabar laikas pagalvoti apie tekstus. Užuominų esama ir šiandien. „Pažiūrėk po kamšteliu!“, „Perlas – tai jėga!“, „Tu – milijonie­rius!“ Ne, tu esi tik jaunas arba senas asilas, daugiau nieko. Pasmerktas gy­venti arba spręsti dar Camus užduotą uždavinį: vienintelė problema – savižudybės problema. Lietuvoje ji itin sėkmingai sprendžiama, atrodo, pirmau­jame jau ne tik Europoje, nors kitur leidžiamų „vadovėlių suvižudžiams“ ir neturime. Dažniausiai žmonės pasitraukia tyliai, be retorikos ir manifestų. Neretai net raitelio nepalieka paskutiniajam savo renginiui?

Tai ką? Belieka tik šėką pjauti?

Kas tas šėkas? Pagyvenęs žmogus dar pasakys, o jaunimas? Ak, tas jau­nimas, Kavolio ir kitų viltis! Juk šėkas tai tik žalias, nesuvytęs šienas, šviežia žolė. Pvz.: Eik tu šėko pjaut! Arba: Ką daro mūsų žentelis? Ogi šunim šėką pjauna!

Rudenį šėko nelabai pasipjausi. Ir žiemą nelabai. Net šėko! Ne sezono metas. Ruduo – teatrų, madų, salonų, parodų, varžybų, konferencijų, simpoziumų, sąskaitų suvedimo, naujų senų pažadų ir mirusiųjų lankymo sezonas. Rodos, viskas jau aišku. Oras – radioaktyvus, degtinė ir tabakas kenkia sveikatai, kultūrinis gyvenimas apmiręs, pilietinės visuomenės nėra, menai merdi – ko dar? Normaliausia būsena kažko vienintelio imtis?

Bet štai atsiveria mano tvartelio durys, iššlubuoja batsiuvys Juodvalkis ir mojuodamas lazda šaukia:

– Kaimyne! Oras tai geras! Ir obuolių kiek! Ir nešalta! Atnešk batus – pakalsiu! Kaip Erlickis? Da gyvas?

Gyvas. O prie tvartelio durų tupi du šunes. Vienas užklydęs – rudas. Ir baltas nebylės pudelis. Tai ko dar?

Žvėrynas, 1995.VIII.25

Amžininko Jurgio Kunčino užrašai „Metuose“

2022 04 26 / Sausį tarsi patyliukais praslinko septyniasdešimt penktoji Jurgio Kunčino (1947–2002) gimimo diena. Kad šie metai būtų svarbiau paminėti, nusprendėme sudaryti į vieną vietą sudėti jo tekstus, skelbtus mūsų žurnalo puslapiuose.

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Erika Urbelevič. Viskas kaip gyvenime

2018 m. Nr. 1 / Jurgis Kunčinas. Malūnų gatvė be malūnų. Sudarė Antanas A. Jonynas, Palmira Mikėnaitė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 496 p.

Jurgis Kunčinas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 2 / Rašytojui, poetui, vertėjui Jurgiui Kunčinui (1947–2002) šiemet būtų sukakę septyniasdešimt. Ta proga siūlome mažiau žinomų šio kūrėjo eilėraščių. Keletas jų publikuoti tik „Poezijos pavasario“ almanachuose, kiti pateikiami iš rankraščių,

Laimantas Jonušys. Valkataujantis sovietmečio inteligentas Jurgio Kunčino prozoje

2007 m. Nr. 2 / Atėjus kūrybos laisvės laikams ne vienas rašytojas daug dėmesio skyrė sovietmečio laikotarpiui, ir netiesa, kad stalčiai buvo tušti, tik galbūt neretai tuose stalčiuose gulėjo neužbaigti užrašai, tik apmatai…

Renata Šerelytė. Paukščio kaulų bokštas

2004 m. Nr. 11 / Jurgis Kunčinas. Pjūti fjūūt! Arba Netiesų dvaras. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 221 p.

Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.

Juozas Aputis. Ko autorius užeina pas draugą?

2004 m. Nr. 1 / Jurgis Kunčinas. Užėjau pas draugą. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 150 p.

Vladas Krivickas. Bohema Jurgio Kunčino prozoje

2003 m. Nr. 8–9 / Jurgis Kunčinas buvo vienas produktyviausių šiuolaikinių lietuvių prozininkų. Kiekvienos naujos jo knygos pasirodymą paprastai pastebėdavo kri­tikai, kultūrinėje periodikoje jo kūrybą recenzuodavo palyginti išsamiai…

Elena Bukelienė. Jurgiui Kunčinui išėjus

2003 m. Nr. 1 / Gyvieji visada linkę prieštarauti mirčiai, kuri vadovaujasi sava logika ir pasiima mums brangius ir reikalingus žmones netikėtai, ne laiku – per anksti, per staigiai, neleidusi pasirengti (lyg tai būtų įmanoma).

Elena Bukelienė. Užrašai apie užrašus

2002 m. Nr. 10 / Jurgis Kunčinas. Bilė ir kiti. – Vilnius: Vaga, 2002. – 232 p.

Jurgis Kunčinas. Trumpi apsakymai

2001 m. Nr. 3 / Azovo jūros pakrantėje aš radau planšetę. Joje dūlėjo senieji Kūrėjo planai. Išlupau delnus iš gydomojo purvo, nusibraukiau juos į praplaukiantį debesėlį ir įnikau. Rechercher! Argi ne taip sako prancūzai?