literatūros žurnalas

Arvydas Juozaitis. Kai niekas nebijojo mirti

2014 m. Nr. 10

Pasaulinių karų pradžią minint

 

Pažvelkime į XX-ąjį šimtmetį ir paklauskime jo: „Kuo tu buvai, brolau?“ Ar kas atsilieps? Ar prabils iš netolimos praeities metai, kuriuose glūdi ir bėda, ir gėda. Kur slūgso patirtis, liudijanti žmonijos savinaikos galią. Juk aišku, kad XX amžius pradėjo pasaulinių karų erą. Iki jo tokių karų nebuvo, ir štai jie prasidėjo.

Ką apie tuos karus galima pasakyti? Nepakanka žodžių. Aišku tik viena: tie karai yra galingiausia patirtis, nieko stipresnio už ją žmonija nebesukurps.  Nes kurti statant – žmogiška, kurti griaunant – velniška. O velnias stipresnis.

Velnias stipresnis? Žinoma: jis sugundo žmogų paprastute mintimi: karas gali būti naudingas tau, žmogau, kodėl nepabandžius? Ir jeigu žmogus pasiduoda šios minties velniškam žavesiui, pralaimi. Pralaimi visi. Nes pralaimi žmogiškumas.

Baisios patirties  pradžia – 1914 metų rugpjūtis. Vadinasi, lygiai prieš šimtą metų žmonija sudarė sutartį su velniu. Ir mes jau žinome, kaip atrodys pasaulio pabaiga. Tai bus pasaulinis karas.

O kas būsime mes, kai ateis laikų pabaiga? Linksintys galvelėmis buožgalviai, bevalės ir patiklios būtybės, laukiančios pasigailėjimo? Juk mes sakome: sudie, XX amžiau, sudie, kvietkeli brangus, kaip gaila, kad tu pasibaigei. Mums gaila savęs, o ne XX amžiaus.

Apgailėtinas vyras, kai jis ne vietoje ir ne laiku bučiuoja moteriai ranką. Kas jau kas, bet moteris žino, ko toks vyras vertas. XX amžiaus moterys puikiausiai žinojo, ko mes, vyrai, buvome verti. Juk nė viena moteris tą akimirką, kai gimdo gyvybę, negimdo mirties. O vyrai tai sugeba. Nes vyrams esą lengviau, jie gimdo mintis, chimeras, o ne kūnus.

Bet juk naikinami būtent kūnai!

Vis neduoda ramybės vienas klausimas:  ar galima išgelbėti pasmerktąjį, kai jis nuoširdžiai atgailauja? Meldžia pasigailėjimo. Ar galima suteikti tautai šansą, kai jos istorija baigiasi? Matyt, garbingiausia išeitis tokia: baigti kelią taip, kaip šitai padarė etruskai. Jie pajuto, kad jėgos išseko, ir pasitraukė iš Istorijos pakelta galva.

Istorija mus pašovė. Tik mes vis dar tuo netikime, kad mirtinai. Ir vis dar slenkame, kaip mirtinai sužeistas karys, kuris šventai tiki, kad prišliaužęs prie artimiausio apkaso įgrius į jį ir ras išsigelbėjimą. Tragiškos, bergždžios gyvybės pastangos. Verčiau jau prisiminti Brisių: mirtinai pašautas šuo šliaužė dėl kilnesnio tikslo – instinktas stūmė prie šeimininko, kad paskutinį kartą lyžtelėtų jam kojas.

Mūsų šeimininkas – tai mūsų likimas.

 

Ir baisu, ir gražu, kad iš XX amžiaus išniro XXI-asis. Ir baisu, ir gražu, kad išnirome mes. Kaip čia mes, tiesą pasakius, atsiradome ir kaip dar alsuojame?

Nes velnias jau sugundęs lietuvius. Kiekvienam pasakyta ir kiekvienas išgirdo: pasirūpink savimi, apie tautą negalvok. Kitaip sakant, paskelbk tautai karą. Tai juk taip nesunku. Tereikia pabėgti iš Lietuvos, susidūrus kad ir su menka bėda. Tereikia išstumti vaikus, nuolat sakant jiems, kad dingtų „iš šio prakeikto krašto“. Ką čia kalbėti! Būdų palikti tėvynę, nutautinti savo vaikus – šimtai. Ir pasiteisinimų, kodėl taip reikia daryti – legionas.  Tereikia susigundyti. Ir trečiasis pasaulinis karas tavyje įvyks. O jeigu įvyko tavyje, vadinasi, jis apėmė ir tavo tautą. Verk neverkęs!

 

Po Pirmojo pasaulinio karo mums, lietuviams, labai pasisekė.  Baigiantis skerdynėms tapo aišku, kad karaliai nebetrukdys tautoms pakilti nuo kelių. Tada ir tarėme: nenorime mirti. Tiesa, tuos žodžius lietuviai ir režisierius Vytautas Žalakevičius ištarė anaiptol ne XX amžiaus pradžioje. Filmas „Niekas nenorėjo mirti“ tapo Lietuvos ir pasaulio gyvenimo faktu 1965 metais. Jis daugelį ir nustebino, ir išgąsdino. Daug kas ėmė keikti filmo kūrėjus už ideologiją.  Dabar, kai viskas stoja į savo vietas, galime drąsiai pasakyti: ideologijos tame filme nedaug. Ten daug daugiau gyvenimo.

Niekas nenorėjo mirti“ mes ištarėme jau 1905 metais. Tada Vilniuje susirinko ir lietuviškai prabilo Lietuvių susirinkimas. Vėliau jis buvo pramintas Didžiuoju Vilniaus Seimu. Tada mes, sakydami, kad nenorime mirti, žinojome, ką tai reiškia: kalbėti lietuviškai ir laikytis savo kalbos-gyvenimo taisyklių. Tai tokia priesaika sau, ir viskas. Daugiau nieko nereikia. Reikia iki mirties laikytis šios priesaikos, ir lietuviškas pasaulis plėsis. Kiekvienas gyvens ne tik sau, bet ir didesnei gyvybei.

Iš tos priesaikos gimė 1918 metų Lietuva. Su Vilniaus Seimo lietuvišku žodžiu perėjome visą XX amžių ir štai – XXI-asis.

Yra toks senas teisingas posakis: mąstyk, ir tu gyvensi. Būtina mąstyti, sakė senovės graikai, kad galėtume teisingai veikti, būtina daug mąstyti, kad tavo veiksmai būtų teisingi ne tik tavo gyvybei. Bet dar geriau mąstyti veiksmo metu. Kad pats veiksmas būtų mąstymas. Mąstydamas veiksmo metu lemtinga sekundės dalimi sutampi su savo Lemtimi. Ir ji tau pasako: esi ne vienas šiame pasaulyje.

Išlieka tik tie, kurie laimi sekundės dalį sau ir savo aplinkai.  Ta aplinka vadinama labai paprastai: Tėvynė.  Tėvynė išmoko nebijoti mirties. Ko daugiau reikia žmogui?

Nes Tėvynė išsaugo tavo gyvybę ir tada, kai tavęs jau nebėra.

Juk nieko baisaus, kad tavęs nebebus fiziškai. Juk nėra nei Čiurlionio, nei Maironio – ir kas baisaus? Nieko baisaus. Iš to kyla tik daugiau būties ir net gyvenimo. Jie daug didesni dabar, negu gyvi būdami.

Jeigu teisingai gyvenai ir laimėjai lemtingąją sekundės dalį – tu amžinas savo Tėvynėje.

Nes Tėvynė – tai indas, kuriame tu išlieki, jeigu padarei viską, kad tas indas nesudužtų.

 

Kai tauta jaučiasi esanti ne atsitiktinė – ji gyvena. Ji tampa istorinę misiją vykdančia bendruomene, nes neša savo indą per amžius. Tada ji nenori mirti, nes nė vienas jos žmogus nebijo mirti.

Nūdienė žmogų apėmusi siaubinga mirties baimė – tai tautos nykimo ženklas. Žinoma, baisu mirti žmonijos vandenyne, kuriame tu – niekas. Ir kuriame tu atsidūrei savo valia. Gražus „begalinio pasaulio jausmas“, tačiau jis žiaurus, negailestingas ir nežmoniškas.

Istorinės misijos nejaučiantis žmogus – baisus. Pirmiausia baisus pats sau ir savo vaikams, nes kiekviename žingsnyje toks žmogus bijo mirti. Ir tada jis sėja mirtį aplink save. Net žiūrėdamas draugui į akis jis galvoja: anksčiau mirsi tu, ne aš. Todėl žmogus ir neturi tikrų draugų.

 

Mąstydami apie nuostabią ir kartu baisią žmonijos pasaką – XX amžių – galime išmokti ir padėkos žodžių. Dėkojame amžiui, kuris leido mums išvysti pasaulio šviesą ir davė jėgų nebijoti mirti. Sakome ačiū amžiui, kuris sukūrė Lietuvą kaip eukumeną, kurioje davė mums šansą peržengti tą baimę.

XX amžius gimė kaip paradoksas, kaip laimių ir dar atslenkančių nelaimių šaltinis. Iki pat XX amžiaus Europoje vyravo cikliškas gyvenimas ir žmonės žinojo, kad ciklas – tai amžinybė, kad ciklo neapgausi.  Tačiau 1914 metų rugpjūtį civilizacijos ciklo žiedas įtrūko.

Lemtis yra Lemtis, ir ji pasigailėjo mažųjų.  Ypač tų, kurie laiku sujudo ir nebijojo mirti. Iš pasaulinio karo išėjusios atgimė karalių ir imperinių valstybių tautos.

Mes, lietuviai, kaip ir daugelis, tapome paradokso vaikais. Atėjome  į civilizacijos ciklą tuo metu, kai ciklas įtrūko. Vadinasi, buvome pasmerkti  nuo pat pradžių.

Už laimę atgimti XX amžiaus pradžioje mes užmokėjome išnykimo nelaime to paties amžiaus viduryje.

Atrodė, Antrasis pasaulinis karas visai sutrupino civilizacijos ciklo žiedą. Ir amžiams liks tik akla, nežinia kur žmoniją stumianti jėga.  Tačiau – vėl paradoksas! To paties amžiaus pabaigoje mes vėl atgimėme.

Tai reiškia, kad ir už tą laimę dabar mokame mūsų jėgas pranokstančią kainą. Išeiname iš namų, iš Tėvynės, jausdami, kad nebebus kur grįžti – Tėvynės indas jau sudaužytas. Ir patys išeidami jį sudaužėme.

 

Dievaži, lietuviai yra paskutinieji Europos pagonys, turėję nesuprantamos galios sukurti didesnę, negu leido tautos jėgos, valstybę, – ir dar kokią valstybę!  Tačiau lietuviai nustebino ir kita savo galia – troškimu greitai išnykti.

Kai 1940 metais praradome savo tautos ekumeninę valstybę, dar nesupratome, su kuo atėjo laikas atsisveikinti. Nacionalinė katastrofa buvo ne tik svetimos kariuomenės invazija. Tai buvo civilizacijos kerštas valstybei, kuri, tarsi nepastebėjusi Pirmojo karo pamokos, ėmė kurti ir saugoti savos būties ciklą, kuriame niekas nebijojo mirti.

Dabar atėjo paskutinio lūžio metas. Dabar, pabėgę iš Tėvynės, jau bijo mirti. O kosmopolitinis pasileidimas Tėvynėje moko tos baimės ir namuose. Dabar kiekvienas rezga mintis,  kaip gelbėti save. Tik save. O visa kita – lai pražūva.

Labai modernus XXI amžiaus siekis.

Kad tik greičiau išlėkus už horizonto.

Didžiausias istorinės tautos rūpestis – iki paskutinės minutės neprarasti savos Lemties, savos patirties.

Kiek mūsų likę? Kiek likę – tiek.

Žinoma, pasaulis mūsų nesupras. Bet mums turi rūpėti visai kas kita: ar supras XX amžiaus patirtį nešančiuosius jaunoji Tėvynės  karta. Tie žmonės, kuriuos mes vis dėlto pasiryžome pagimdyti. Kad ir menkas buvo mūsų ryžtas – bet vis dėlto gyvybė pratęsta ir kažin kaip alsuoja.

Gal mūsų bus daugiau? Tų, kurie nebijo mirti.

Gal ne viskas dar prarasta.

2014 metų rugpjūtis

Vytautas Martinkus. Laikinoji sostinė po amžina (?) literatūros saule

2024 m. Nr. 4 / Arvydas Juozaitis. Kauno saulė: miesto epas. 2-oji knyga. – Klaipėda: Eglės leidykla, 2023. – 480 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Arvydas Juozaitis. Klaipėda, arba Rytprūsių pradžiamokslis

2015 m. Nr. 7 / Pagaliau viskas stoja į savo vietas. Čia ne kiemai aplink mus, čia ne namai, čia ne šaligatviai ir ne skverai alsuoja vokiška dvasia – ne, čia pati gyvųjų dvasia, čia mes alsuojame kiemais, namais, šaligatviais ir skverais.

Arvydas Juozaitis. Napoleonas. 101-oji diena

2013 m. Nr. 11 / Paryžius, 1815 metų birželio 21 dienos rytas. Eliziejaus rūmai. Koridorius, amfilada.
Lyg iš šulinio skamba: „Imperatorius vonioje! Jo didenybė vonioje!“

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Brangiausieji Tėveliai

2013 m. Nr. 10 / Savo prisiminimuose Jadvyga Čiurlionytė užrašiusi: „Ir štai pavasariop /1911 m./ atėjo Stasio laiškas, kuris mus sukrėtė: „Kastukas pasveiko!“ Viltis nušvietė artimuosius. Tačiau ji čia pat ir užgeso.

Arvydas Juozaitis. 101 metai be M. K. Čiurlionio. Tabu

2012 m. Nr. 10 / Ką tik nuaidėjo 100-osios Mikalojaus Konstantino Čiurlionio išėjimo metinės. Skaičių magija primena, kad pasitikęs savo gimimo šimtmetį kūrėjas pateikia paraišką amžinybei, o minint jo mirties šimtmetį patikrinama…

Arvydas Juozaitis. Čiurlionis. Juodoji saulė

2012 m. Nr. 8–9 / Skamba preliudas „Ruduo“. MKČ balsas: „Mirties nėra, visa – tik pasaulio tvėrimas.“ Pustelnikas. Palata. MKČ guli ant geležinės lovos, veidu nusisukęs į sieną. Šalia lovos stovi daktaras Olechnovičius

„Metų“ anketa. Kazys Saja, Arvydas Juozaitis, Gasparas Aleksa

2012 m. Nr. 3 / XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?

Arvydas Valionis. Vigilijos Miestui ir valstybei

2011 m. Nr. 11 / Arvydas Juozaitis. Ryga – niekieno civilizacija. – Vilnius: Alma littera, 2011. – 432 p.

Arvydas Juozaitis. Ak, Valduk: „Aš noriu gyventi“

2011 m. Nr. 10 / In memoriam. Valdemaras Kukulas 1959.11.7–2011.VIII.6 / „Ne, brolau, nekrologo aš tau nerašymu“, – kartojau metų metus. Sakiau tai ir pačiam Valdukui. (Taip vienas kitų ir vadinome, kupiškeniškai: jis mane – Arvydukas, aš jį – Valdukas.)

Arvydas Juozaitis. Širdis Vilniuje

2011 m. Nr. 7 / FELIKSAS. Elgiatės kaip karo lauke: žaibiškas situacijos įvertinimas, ryžtingi sprendimai. Puiku, jūs geros formos. Bet pailsėti niekuomet ne pro šalį. Karų čia nenusimato.

Arvydas Juozaitis. Dangaus lašas

2011 m. Nr. 1 / Pasaulis nėra gailestingas stipriems, ką jau kalbėti apie silpnuosius. Ir nieko nauja po saule, nes permainų laikais, sumaišties ir negandų metais žūsta tiek stiprus, tiek silpnas.

Arvydas Juozaitis. Tauta iš žodžių, arba Es runāju latviski

2010 m. Nr. 10 / Latvijoje per amžius būdavo pavojinga kalbėti latviškai. Tačiau kalba – duona kasdienė, ji maitina žmogų, stiprina. Ištarsi: „Es runāju latviski“ („Aš kalbu latviškai“) – ir įkvėpsi oro, pakelsi savyje vėliavą.