Jurgita Jasponytė. Pergalinga kovo saulė
2023 m. Nr. 4
Kai Antanas paprašė parašyti vedamąjį balandžio „Metams“, jau buvau susiruošusi keliauti į renginį Romoje, skirtą Pasaulinei poezijos dienai. Todėl atsisakiau, nes nemaniau, jog spėsiu. Bet viskam pasibaigus, atslūgus įtampai ir keliaudama namo pradedu rašyti. Kad ir kaip keista, tačiau be šios kelionės nebūtų šito teksto.
Vakar buvo pavasario lygiadienis ir Pasaulinė poezijos diena. Anot italų, tik nuo šios dienos ir prasideda pavasaris. Kokie skirtingi kasmet man būna tie lygiadieniai. Prieš trejus metus per pavasario lygiadienį skaldžiau pas tėvus malkas. Tada atsirado eilėraštis „Pavasario lygiadienis. Skaldant malkas“. Tuo metu ant Zaraso dar tebestovėjo ledas. Na, toks gal jau ir ne pats tvirčiausias, bet laputę dar laikė. Praeitų metų lygiadienį sirgom visa šeima kovidu, aš – gana sunkiai. Viso kūno skausmai paguldė mane į sėdmaišį, pro langą bedieviškai vaipėsi kovo saulė, o aš negalėjau išeiti į lauką dėl tuo metu galiojusių ribojimų sergant. Todėl verčiau kelis straipsnius drybsodama sėdmaišyje, plačiai atsidariusi langą į saulę (paskui manęs visi klausinėjo, kur taip įdegiau). Tuometinė fizinė būklė visiškai atitiko psichologinę savijautą dėl Rusijos pradėto karo Ukrainoje. Psichologinis ir fizinis pernykščio kovo kovidas. Šiemet pavasario lygiadienį ir Poezijos dieną pasitinku Romoje, skaitydama eilėraščius: ir tą apie malkas, ir apie karą.
Ir štai dabar, jau keliaudama į namus, suprantu, kad būdami Lietuvoje kai kurie iš mūsų (o gal ir daugelis) – bent jau aš tai tikrai – tam tikra prasme išgyvename karą. Taip, ne fiziškai, bet vis dėlto. Mūsų protai kariauja. Viena vertus, beveik gėda taip sakyti, turint minty, ką iš tiesų patiria Ukrainos gyventojai, kuriems oro pavojus tampa tokia įprasta kasdienybe, kad išvykus į kitą šalį panika ištinka dėl to, jog negirdėti sirenų. Taip pat suprantu, kad dar labiau kare gyvena mano vyras Marius, rūpindamasis rinkti ir gabenti karinę paramą Ukrainos kariams ir civiliams. Man lieka buitis elementarioji, tačiau juk kvėpuojame tuo pačiu karo pritvinkusiu oru. Kaip jautiesi, taip ir yra, nieko čia nepadarysi. Bet supratau tą tik dabar, porai dienų išvykusi į kitą šalį, pakeitusi aplinką. Tas porą dienų mažiau išgyvenau karą nei visus pastaruosius metus. Matyt, kelionės intensyvumas, šioks toks nervas ir kelionės stresas užėmė tą vietą, užgriuvo kitos informacijos gausa. Ir net ne tai, kad bent minutėlei būčiau pamiršusi apie tuos įvykius, anaiptol. Juk dar pirmąjį vakarą atvykusi į viešbutį įsijungiau dokumentinį filmą apie gamtą italų kalba ir pasirinkau ukrainietiškus subtitrus. Esu beveik tikra, jog prieš metus tame kalbų pasirinkimo meniu buvo rusų kalba, dabar ją pakeitė ukrainiečių. Taip išreiškiama italų pozicija, palaikymas Ukrainai. O ir pats renginys prasidėjo ukrainiečių poetės Ijos Kivos skaitoma karo poezija. Po mano skaitymo viena ukrainietė priėjusi dėkojo už palaikymą per poeziją. Nuo šios tikrovės niekur nepabėgta.
Ir vis dėlto čia negyvenau tam kare, kurį išgyvenu būdama namuose, Lietuvoje. Net sunku pasakyti kodėl. Tarsi namų sienos ir kasdien tave supantys daiktai jau būtų tiek sugėrę per metus to vidinio nerimo, kad dabar jau spinduliuoja jį tau atgal. O staigi, intensyvi kelionė, renginys – visa tai man yra išėjimas iš komforto zonos – kažką pakeitė. Žinoma, keista dabar pripažinti, kad mano komforto zona taip pat ne kažin koks rojus – visa prisigėrusi karo.
Ne, tai jau ne pirminis šokas, ne paranoja, tai ramus, neatsitraukiantis nerimas dėl karą tiesiogiai patiriančių žmonių, gyvūnų, gamtos, ypač dėl vadinamųjų karo nusikaltimų (dėl jų labiausiai skauda). Dėl to, kad suvokiu visko, kame gyvename, trapumą: nepriklausomybės, demokratijos, požiūrio (kiek daug gali kryptingas melas!). Dėl to, kad viskas prieš metus man apsivertė: jei iki tol maniau, kad sovietmetis tėra istorija, tai dabar jis man vėl tapo visai netolimos šalies dabartimi. Matyt, visada buvo, tik apie tai negalvojau. Nes, kaip kažkuriame straipsnyje prieš metus perskaičiau – vakarietiškų drabužių išorė užgožė likusią tą pačią esmę, kurią lengviau atpažinti su vatine. To naiviai visai neseniai nesuvokiau. Tokie du žmogui būdingi kraštutinumai: naivumas arba paranoja. Perėjau per abu ir dabar jau esu, tikiuosi, maždaug per vidurį. Tiesiog jaučiu dėkingumą už kiekvieną ramiai nugyventą dieną, už rutiną, kuri suteikia tam tikrą ritmą, už kiekvienais metais ateinantį pavasario lygiadienį (kur jį bepasitiktum), už tai, kad miegu savo lovoje švarioj patalynėj, o ne slėptuvėj nuo bombų, kad mano vaikai tiesiog eina į mokyklą, choro koncertus ir atsiskaitymus, tiesiog už oro erdvę be „šachedų“…
O demokratija juk ne tokia jau populiari valstybės valdymo forma, jei perbėgsime per pasaulio žemėlapį. Ji irgi trapus dalykas ir nėra nei savaime suprantama, nei savaiminė duotybė. Ji gali turėti trūkumų, kaip ir visos valstybės valdymo formos. Ir vis dėlto, kaip neseniai perskaičiau viename straipsnyje, – geriausia iš blogiausių.
Prieš išvykdama iš Romos aplankiau vieną netoli stoties esančią bažnyčią – Chiesa di Santa Maria della Vittoria. Esu girdėjusi, kad jeigu pirmą kartą įeini į kokią nors šventyklą, gali sugalvoti norą. Norą sugalvojau. Paprastą, kaip ir bet kas šiuo metu sugalvotų. Tikiu, kad išsipildys. O bažnyčia pavadinta Švč. Mergelės Marijos Nugalėtojos vardu, – dar spėju pagalvoti išėjusi į pergalingą pavasario lygiadienio saulę.