Juozas Aputis. Trapūs mūsų laiko stiklai
2009 m. Nr. 2
Po Trijų karalių – diena per gaidžio žingsnį… Sutemos vis vėliau ir vėliau ateina į klonį, už kurio juostomis aukštyn lipa pušynas, kasmet iškertamas plotas po ploto. Snyguriuoja. Pakeliui į žemę snaigės tupia ant obels šakų. Obelis balta kaip pavasarį. Tenai, kur dabar ima smelktis vakaro prieblanda, yra kelias, kur ne kur apaugęs senais, apsamanojusiais ąžuolais. Šiomis vietomis kadaise kunigaikščiai jodavę medžioklėn. Gal ir jojo, šiam kraštui daugiau garbės. Rausvi, violetiniai debesų gabalai lėtai slenka viena kryptimi. Šitaip jau nuo amžių. Didinga. Šiurpu nuo spaudžiančio didingumo. Rodos, kad iš ten, kur palei horizontą slenka debesys, matuodama laiką, ateina mintis: ar tą didingumą justum, jei nebūtum skaitęs jokios knygos, matęs paveikslų, girdėjęs muzikos ar dainos?
Tai žiūrėjo tartum magas / Į gamtos akis žalias… Sigito… Sigito Gedos jaunystės poema. Jau toks jaunas galėjo ištraukti tokį paveikslą! Iš žydinčios laukinės slyvos, iš dangų remiančios karvės nugaros Trakų padangėje… Ar tada pajutome, kad pradedame gyventi su genialiu kūrybos magu?
Nepasiseks. Reikės palaukti stipresnio laiko, kuris atitolintų. Kiek gali trukti iki stipresnio laiko?..
Pabiro Parlamento rūmų stiklai. Ar tik išalkusiųjų diržai neišlaikė? Gal rašalines arba persenusius kompiuterius į tuos langus paleido rašytojo ir maišto temas aptarinėjantys menininkai? Liūdna, kad tokia agresyvi properša tarp tų, kurie (stačiai nedrąsu manyti, kad dauguma jų nesąžiningai ar nelabai susigaudydama) naktimis dėliojo finansines, ekonomines kortas, ir tų, kurie tuos dėliotojus rinkome. Kad taip galėtume kaip nors sužinoti, kiek menininkų ir kiek meno verslininkų už „menininkus“ balsavo! Sunkmečio akivaizdoje bjauriausia ir niekingiausia tai, kad tie, kurie ką tik nuo valdžios stalo nuėjo, užsimerkę puola naujųjų projektus, tarytum nuo tos dienos, kai liko opozicijoj, nuėjusieji gyventų jau ne Lietuvoj. Gal jiems taip ir yra, gal jau jie mato, kad jų Lietuva baigėsi, gal tą baigmę nujausdami jie patyliukais spėjo pamažėle savęs link pastūmėti netgi nacionalinius transliuotojus, dar prieš tą langų daužymą paskyrusius ilgą laidą apie tai, koks negeras naujosios daugumos nakties darbas… Sapnų ir nemigos įtakas darbui aiškino psichologai ir psichoterapeutai, ir niekas iš esmės nenorėjo išgliaudyti bent vieno naujai priimto įstatymo! O kas buvo be paliovos šnekama televizijos laidoje dieną prieš stiklų daužymą? Tiesiog provokuojantys klausimai – o jeigu bus kaip Rygoj, o jeigu bus taip, o jeigu anaip? Lyg policija ekrane turėtų detaliai pranešti, kam ir kaip ji ruošiasi. Šalia tų įtartinai atrodančių klausinėjimų vis likdavo gražaus laiko profsąjungų konfederacijos lyderiui pareikšti, kad jų demonstracija, streikas yra taikus, visiems gera linkintis. Labai nesinori įtarinėti, bet jei prisiminsime pirmąsias dienas po rinkimų, kai toj pačioj televizijos studijoj ganėtinai drastiškai ir „kryptingai“ buvo tardomas būsimasis premjeras, kai po naujųjų laikų stiklų byrėjimų buvęs premjeras vos galėjo sutramdyti džiugesį, esi priverstas galvoti, kad kažkur visuomenėje maišosi piktavalis skerdžius! Kokios jėgos galėtų susijungti, kad užnertų apynasrį plėšrūnui liūtui? Kada nunoks tas laikas?
…kaip toli ir kaip arti nuo viso to, ką matai pro pirkios langą!
Antai už trijų kaimo kryžių prie Aleknavičiaus pirkios privažiuoja mašinėlė, Petrą Aleknavičių kaimynai už parankių išveda iš pirkios, jis jau nebešaukia nevažiuosiąs į Gudiją. Anąsyk atėjęs prie prekių atvežančios lavkės išgriuvo, pakėlė ir į pirkią įvedė tie patys kaimynai. Ilgiau vienas jau nebegali, tėvai seniai išmirę, sesuo nutekėjusi į Gudiją. Ant Petro pirkios durų jo sesers sūnus užkabina didelę spyną.
Pernai Rudnelėje laidojom anų laikų mano bendradarbės Rymutės motiną. Buvusią linksmą dainininkę, iš paskutiniųjų laikiusią gimtojo sodžiaus sąsparas, bet vėliau irgi išvažiavusią į miestą, pas dukrą, o dabar sugrįžusią amžinajam gyvenimui. Gražus, paslaptingas tarpmiškių kaimelis. Tenai yra slėpiningosios menininkės Gražinos Didelytės grafikos trobelė, galerija. Vasaromis Rudnelėn atvažiuoja gyventi Kazys Saja su žmona Zita Mažeikaite. Dabar vietinių belikęs tiktai vienas vienintelis žmogus. Kapeliai taip gražiai apaugę kerpšilių samanomis! Mano kaime žmonės irgi baigia ištirpti. Naktį reta kur pamatysi žiburį. Susitaupys Lietuva brangios elektros energijos… Kelintą kartą vartau įspūdingą šiauliškio fotomenininko Ričardo Dailidės albumą „Laiko labirintuose“, vis stabteliu prie nuotraukų, 1972 metais darytų Zervynose. Beveik prieš keturis dešimtmečius. Vienoje nuotraukoje amžinybėn seniai išėję mano kaimynai – broliai Stepas ir Petras – kluone kloja rugių pėdus, ir netoli tų pėdų šmėžuoja spragilas!.. Tame pačiame kaime, iš kurio praėjusį rudenį į Gudiją išvažiavo Petras Aleknavičius, kuriame pernai pakeliui iš kaimynės į savo namus snieguose sušalo kadaise Žemės ūkio akademiją baigusi Ona Miliauskaitė. O aš čia šneku: reikės palaukti stipresnio laiko!.. Už kelintų durų jis mūsų laukia? Pastarieji dešimtmečiai žiauriai taikosi keisti sodžiaus gyvenimą, ir kol kas nėra išminčiaus, kuris galėtų pasakyti, ką ir kaip daryti? Atiduoti viską į kokio godaus prekijo rankas? Jos su įsiūčiu išgriaus viską, pristatys plastmasinių užeigų, net kapines užvers žemėmis, jeigu tiktai jos bus prie kokio ežerėlio ar netoli upės. Neseniai rodė televizija ir laikraščiai rašė, kaip Krekenavoj mitingavę žmonės reikalavo pakeisti įstatymus ir panaikinti visokius paveldinius ir gamtosauginius draudimus. Beatodairiškos laisvės reikalauja ne tik ten gyvenantys žmonės, kuriuos nuo popieriaus prie popieriaus stumdo žemėtvarkininkai, labiausiai rėkauja piniguočiai, kurie norėtų tose draudžiamose vietose prisistatyti „kaimo turizmo“ priebėgų. Dieve duok Rūtai Baškytei sveikatos kaip nors tų įtakingųjų progreso stūmėjų spaudimus atlaikyti.
Ilgai ausyse skambės sausio šešioliktąją dužusių stiklų garsas, šmėžuos girti savo pačių bjaurasties ir kerdžiaus botago (ar butelio) varinėjamų žmonių veidai. Kur galėtum užmatyti kokį šviesos spindulį tamsos karalystėje? Ak, spjaudančių šviesulių pliūpsniai naujamečiame Vilniuje?.. Kur kas gražiau švietė „Triumfo arka“ Lietuvos televizijoj. Tos laidos ilgą laiką buvo tikra atgaiva. Pamatėme ne vien tai, kokių gabių, talentingų, įdomių menininkų ir laidų vedėjų turime. Lietuvoje yra daug švaraus meno gerbėjų, klausytojų ir žiūrėtojų, ir tai leidžia tikėtis ir jaukesnės kūrybos ateities. Nebus galutinai užmušti poreikiai tikram grožiui, iškiliam paprastumui. Juos reikia puoselėti, ne tuos, kuriuos papirkinėja kaubojiškai agresyvūs meno ir literatūros verslininkai.
Dar vienas jaukus darnos kepštelėjimas žvangant stiklų duženoms. Anądien Vilniaus geležinkelio stotyje lūkuriuodami traukinio pasijutome lyg ne šiomis dienomis gyvenantys: iš požeminės perėjos į peroną ėmė plūsti jaunuomenės būriai. Labai seniai šitiek daug žmonių šiuo traukiniu bevažiavo. Tik sovietmečiu ir mūsų naujųjų laikų pradžioj, kai į vagonus kimšte kimšdavosi prekeiviai iš Baltarusijos. Dabar jaunuomenės priėjo pilnas vagonas. Tie, kurie buvome ne jų sambūrio dalyviai, jau ketinome persikelti kitur, bet pasilikę nesigailėjom. Vos tik sutrinksėjo traukinio ratai, jaunuomenė ėmė gražiai dainuoti, dainą po dainos, simpatiška mergaičiukė iš dėklo išsitraukė smuikelį, vyrukas prie lūpų vis prisidėdavo ilgą trimitą ir sutrimituodavo, ragindamas pabandyti trimitą pūsti ir kitus, ir po to vėl daina, keli dainos posmai – ir vis senos, lietuviškos, kartais jau su modernesniais intarpais, paskui vėl smuikelis, ir vėl dainos! Tai priminė anuos laikus, kai panašių sambūrių jaunuomenė, negalėdama kitaip pasipriešinti, irgi traukiniuose, gatvėse, stotyse, aerodromuose dainuodavo savo dainas, liaudiškas ir susikurtąsias, tiktai ne Jau pražydo obelys ir kriaušės! Šit ir dabar ėmėme justi, kad vėl atsidūrėme savotiškame pasipriešinimo vagone, tarp jaunų žmonių, kurie tarytumei ragina protingai pažvelgti į aplinką, kuri jau nė žingsnio nežengia be svetimos (dažniausiai pasibaisėtinai primityvios) dainos, kuri nebegali net tos dainos pavadinimo išsiversti į savo kalbą, nes jai anosios dainos pavadinimas tapęs tarytumei kokia neišverčiama pavarde ar medaliu. Ne tik dainos – daug ką aplipdėme visokia svetima bjaurastim. Gražu: beveik dvi valandas, kai jaunuomenė dainavo, klegėjo, šmaikštavo ir juokėsi, nepasigirdo nei jokio mat’, nei bliat’, nei vau!
Artėjome prie kelionės pabaigos, ir iš kito vagono į mūsiškį ėmė pereidinėti smarkiai įkaušę kaimo vyrukai. Vienas, antras, trečias. Jie beregint pagavo sambūrio jaunuomenės ritmą ir eidami per vagoną ėmė tuo ritmu šokčioti, kraipytis ir demonstratyviai šūkčioti. Jaunuomenė dabar galutinai visus nustebino, tų apkaušėlių šokius sutikdama labai santūriai. Gal ji šitaip norėjo parodyti, kad rėkalojantys kaimo vyrukai būtų pasidavę, pritarę ne tik šitam ritmui, nors tada stiklai Vilniuje dar nebuvo byrėję? Prieš išlipdamas vieno neiškenčiau nepaklausęs, kur jie važiuoja ir ką žada veikti? „Nežinom…“ – šyptelėjęs atsakė studentas ar gimnazistas ir palinkėjo geros dienos.
Mielasis kunigas anąsyk per radiją gražiai kalbėjo apie Šventąjį Pranciškų. Reikia nuo savęs pradėti. Rinkti akmenis ir statyti. Talkininkų yra iš kur prisišaukti.
…dūžtantys stiklai nutolino nuo ano magiško vakaro.
Matau, per sniegus atsėlina kaimyno katinas. Sakau – kaimyno, bet kad to kaimyno nėr. Vasarą jis čia gyveno, žiemą vienas nebegali išbūti, senas, išsivežė vaikai, o katino nepriėmė, paliko. Išvažiavusysis katino šeimininkas yra Petras Makselė, gimęs keturioliktaisiais ano amžiaus metais.
Kad tik kam nors nepasirodytų, jog paliktas katinas panašus į kokią lūšį, kurią prie Kupiškio medžioklėje vokietukas nušovė! Kad ateinančio katino akis kam nors nepasirodytų panaši į neišdaužytus mūsų nerimo žiemos langus…
Kadaise senų laikų sambūryje keliese gaudėme juodą katiną, perbėgusį mums kelią…
Vargas tiems, kurie nuo manęs atsitolino! (S. G.)