Donatas Petrošius. Mums nebereikės
2022 m. Nr. 11
Yra toks japonų kilmės amerikietis fizikas Michio Kaku. Visuotinį žinomumą pelnęs ne dėl savų tyrinėjimų – stygų ir kvantinio lauko teorijų – kiek dėl bendrosios futurologijos, TV laidų, populiarinančių visų kitų pažangiausių pasaulio mokslininkų, neturinčių laiko ar noro lįsti į viešumą, tyrimus ir išradimus.
2013-aisiais lietuvių kalba pasirodė M. Kaku „Ateities fizika“, kur mėginama aprėpti ir susisteminti tris šimtus žymiausių mūsų pasaulio mokslininkų vizijų, kurios, kaip patys mokslininkai tiki, turi nemenkų šansų išsipildyti. Skaitydamas skyrių po skyriaus patyriau ir entuziazmo, ir skepticizmo perkrovų.
Kam man tie kvantiniai kompiuteriai, galvoju. Na, jei bus tokie, kas čia tokio. Tegu skaičiuoja sau atomų briaunas ir neuronų impulsus – svarbiausia, kad nesikištų į mano privatų mišką. Arba dirbtinis intelektas – reikėtų prisibijoti mąstančių mašinų, bet jei jos ims per daug gudrauti, mes jas atjungsim. Jei vieni nebevaliosim įveikti robotų, mums padės katės. Ko neįveiks katės, pribaigs žiurkės ir tarakonai. Ko nesugriauš vabzdžiai, ten įsimes grybai – ir baigtas kriukis. Nenuvertinkite neišsenkančių blogio išteklių, slypinčių gyvuose padaruose. Gyvybė yra blogis, kažkas ištarė Larso von Triero filme, atrodo, „Melancholijoje“. O jei taip niekas tame filme nesakė, vadinasi, pats šitą baisią tiesą susapnavau snūduriuodamas seanso metu. Sintetinis blogis niekada neprilygs natūraliam, išsikristalizavusiam per milijonus metų evoliucijos. Tradicijos nuo dinozaurų laikų – maskuotis, apgauti priešus, tykoti, rasti silpnų vietų, suryti ir daugintis. Ir staugti į mėnulio pilnatį.
Kuo dar grasina žymiausieji mokslininkai – užkariausim ir ištirsim Visatą, siųsim robotus, kurie negyvenamose planetose statys robotų daryklas, iš kurių robotų kopijų kopijos lėks į visas puses tęsti misijos. Kol visa Visata bus sukonspektuota, įrišta į kietus aplankus ir saugoma „Žinijos“ draugijos nedegamoje spintoje. Nuobodu. Būčiau tas fantastikas pamiršęs, ir tą knygą, ir patį M. Kaku, jei ne skyriuje apie ateities mediciną pateikta kito JAV fiziko Geraldo Sussmano citata: „Deja, bijau, kad priklausau paskutinei kartai, kurios žmonėms dar teks mirti.“ Apie mums gresiančias gydymo, o labiau – ligų užkardymo – strategijas prirašyta daug įdomybių, bet ne taip intriguoja techninė pusė, kaip pats rezultatas. Senėjimas sustabdomas, ligos išvaikomos, žmonės nebemiršta. Nebelieka kapinių, laidotuvių fotografijų, graudulingų dūdų orkestrų, vainikų. Spiritizmo seansų. Išnyksta gyvenimo ir mirties perskyra. Išskysta tokios sąvokos kaip nemirtingumas, nebūtis, tuštuma, niekis. Turbūt ir savižudžius iš anksto užuos sensoriai ir neskausmingomis intervencijomis išsklaidys blogas mintis. Įdomu, ar į ateities žmogaus teisių konvencijas įtrauks teisę nebūti. Ar bent jau nebūti amžinam.
Jei žmonės taptų nemirtingi – kaip ten būtų su metafizika. Turiu omenyje ne tą mokslinę kebeknę su tamsiąja materija ir tamsiąja energija, o tą elementariąją, senąją, filosofinę metafiziką, kurios rūmą du su puse tūkstančių metų meistravo aristoteliai, kantai ir šliogeriai.
Yra vienas „bet“. Kad visi tie mokslo stebuklai imtų pildytis, žmonijai reikia apsiraminti, nustoti žudytis ir pagaliau veikti išvien kaip bendrai civilizacijai. Iš nulinio, chaotiško tipo civilizacijos pereiti į pirmojo tipo planetinę civilizaciją, kuri visą energiją pasiima iš Saulės – jos yra tūkstančius kartų daugiau, nei mums reikia. Išmokti pasiimti. Paskui, žengus į antrojo, trečiojo tipo civilizaciją – tvarkytis Saulės sistemos užkaboriuose, ieškoti naujų būdų judėti neaprėpiamose erdvėse etc. Rašau apie tai ir žiovauju – neskrisčiau aš nei į Mėnulį, nei į Marsą net už dyka, nesu smalsus ir be reikalo nekeliauju, turiu daug darbų Žemėje, žolių ir medžių planetoje. Bet visi kiti – tegu skraido. Yra nemenkas procentas žmonių, kurie niekada nenustygsta vietoje, nuolat bastosi, ieško naujų draugų ir priešų. Tegu lekia, tegu santykiauja su kosminėmis dulkėmis ir kosmitais.
Kaimynystėje vėl karas. Rusijos imperija iššaudė amunicijos už dešimtis, o gal šimtus milijardų dolerių siekdama nužudyti ir nušluoti nuo žemės paviršiaus visa, kas ukrainietiška. Tiesa, tie doleriai sumerkti į žudantį metalą buvo seniau, per keletą dešimtmečių. Bet vis tiek – naikinimas bet kokia kaina. JAV tuo pat metu už dešimtis ar šimtus milijardų dolerių tiekia gynybinės ugnies ukrainiečiams, kad tie galėtų atsimušti ir išlikti. Mes siunčiame savo kuklias aukas, bet esame arčiau ir išgyvename skaudžiau už tuos, kurie šį karą stebi iš tolo. Tie, kurie iš toliau, sugeba save įtikinti, kad visa tai jų neliečia. Liečia visus. Baisūs pinigai išleidžiami baisiam karui, paskui – pasekmių likvidavimui, todėl investicijos į ateitį pakimba ore. Žinoma, galima tikėtis ekonomikos ir inovacijų bumo po karo, bet gali nutikti ir stagnacijos periodas, grįžimas į anglies, gerai, jei ne akmens, amžių.
Lygiai du mėnesiai prieš Kijevo apsiaustį, žudynes Bučoje, Irpinėje, prieš Mariupolio sunaikinimą pasaulyje nutiko vienas gražiausių dalykų. NASA už pusantro milijono kilometrų, Žemės ir Mėnulio pavėsyje, kad Saulės spinduliai netrikdytų jautrios aparatūros, pakabino patį įstabiausią žmonių rankomis sukurtą įrenginį – auksu dengtą veidrodinį teleskopą, gebantį pažvelgti į Visatos centrą, į materijos gabalus, išsitaškiusius prieš keliolika milijardų metų, iškart po Didžiojo Sprogimo. Kosminio funkcionieriaus Jameso Webbo garbei pavadintas pasaulio stebuklas nenutrūkstamu srautu siunčia žemėn ryškias planetų, ūkų, pavienių galaktikų ir spiečių nuotraukas. Apie kosmosą, kuriame gyvename dabar, galima sužinoti šimtus ar tūkstančius kartų daugiau nei iki 2021-ųjų gruodžio 25-osios. Bet šią datą uždengė 2022-ųjų vasario 24-oji. Ir nereikia aiškinti kodėl, savaime suprantama. Mums. Visatos gemalo stadijos nuotraukos palauks geresnių laikų. Kai amerikiečiai išleisdami į erdvę paskelbė, kiek kainavo visa teleskopo kūrimo, gamybos programa – beveik dešimt milijardų dolerių, nusistebėjau – fantastiškai daug. Daug – jei mokslui, investicijai į ateitį. Bet dabartis brangesnė, išgyvenimo kaina yra kosminė. Karai, ginklai, garantuojantys saugumą, kainuoja dešimtis ar šimtus kartų daugiau nei brangiausias pažangiausių pasaulio mokslininkų sukurtas stebuklas.
Herakleitui priskiriama ištara, esą karas yra visa ko tėvas (kai kurie to fragmento vertėjai interpretuoja – visų dalykų tėvas). Archajiškosios karybos palikimas – aštrūs virtuviniai peiliai, pirotechnika, pramoginiai drakarai. Baisieji XX amžiaus karai paspartino visuotinę automobilizaciją, išvystė chemijos pramonę. Šaltojo karo laikų amerikietiškosios ir sovietinės kosminės raketos turi tą patį prototipą – nacistinės Vokietijos raketą V-2, kurių hitlerininkai buvo prisištampavę ne vieną tūkstantį ir 1944–1945 m. siaubė Londoną. Pasaulinis tinklas www taip pat išsivystė iš karinėms reikmėms su(si)kurto prototipo. Ką dabartiniai karai išgimdys? Bepilotę aviaciją? Žaliąją energetiką? Koks gėris ateity beištiktų – kaina dabar yra sumokama per didelė. Ir žiauriai neteisinga, kad mokėti turi vienos, kraštinės šalies beginkliai gyventojai, kai faktiškai užpulti esame mes visi, Vakarų kultūros žmonės.
Į futurologinę provokaciją, esą kažkuri iš dabar vaikščiojančių ar po stalais ropinėjančių kartų sulauks nemirtingumo, nors ji ir įsirėžė galvon, reagavau skeptiškai. Ar mes būsim pirmoji karta, kuri nemirs? Ne.
Bet stebėdamas ukrainiečių heroizmą, jų pergales, nepalaužiamą valią, pradėjau tikėti, kad mes galbūt būsim pirmoji karta, kuriai nebereikės mirti už tėvynę. Galbūt daugiau nebeturėsim savo Sausio 13-ųjų, savo bendraamžio Kalantos, pokario partizanų. Nes už mus kasdien miršta ukrainiečiai. Ne aštuonis mėnesius – aštuonerius metus. Galim guostis tuo, kad miršta pergalingai. Kaunasi taip, kad pergalės nustelbia mirtį.
Jie jaučia mūsų paramą, nors ta parama – simbolinė. Blogio ordoms sustabdyti reikia nepertraukiamo tiekimo iš plačiųjų JAV ginklų saugyklų. Gynybinį minimumą JAV suteikia – kad ukrainiečiai atsilaikytų, kad keliasdešimt kilometrų pasistumtų į priekį. Spragas kamšom mes, smulkieji rėmėjai. Kiek visko reikia tūkstančio kilometrų fronte. Stambiausia, prie ko teko prisidėti keletą kartų – visureigiai. Techniką su smulkesnėmis siuntomis siunčia ir bičiuliai iš futbolo tribūnos, kolegės poetės pačioje Ukrainoje surenka per dieną dvi nusižiūrėtam ratuotam legionieriui už prieinamą kainą. Civiliniai, nešarvuoti – tam kartui. Vidutinė „džipo“ karjera fronte – pusantro mėnesio. Kai pamatai nuotrauką po kontakto su mina ar tiesioginio pataikymo iš tanko pabūklo… Atleiskit, broliai, mes negalim atsiųsti nei šarvuotų „Humvee“, kurių tūkstančiai rūdija JAV ir sąjungininkų garažuose, nei juolab naujausių pėstininkų šarvuočių JLTV – net jei gamintojas paleistų į rinką už kosminę savikainą – po tris šimtus tūkstančių – visų rašytojų honorarų susimesti vienam šarvuočiui nepakaktų. Tokiam šarvuočiui, kuris atlaikytų tiesioginį pataikymą, kuris rimto mūšio metu išsaugotų gyvybes tų, kurie mus gina. Bet savanoriai tokių stebuklingų karo vežėčių neprisavanoriaus, ypač tokio kiekio, kuris būtinas ilgesniam nei tūkstančio kilometrų ilgio frontui. Tad ir žodžiai iš mūsų lūpų, neva žmogaus gyvybė neturi kainos, tuštoki. Turint omeny, kad kiekviena Ukrainos kario gyvybė pridengia tūkstančius gyvybių užnugaryje, taip pat ir mūsų. Kiek iš saugaus užnugario bepaaukotum frontui, visada bus per mažai.
Dulce et decorum est pro patria mori – šiurpus tas patriotinis patosas iš mirusios kalbos vadovėlio, laimingi, kam nereikia prieiti iki tos ribos. Ukrainiečiai miršta ne tik už savo ir mūsų tėvynes, ne tik už visą pasaulį, bet ir už tas gražias teleskopo darytas kosmoso nuotraukas. Ir už ateities kartas, kurioms iš tikrųjų niekada nebereikės mirti, kurios savo kailiu patirs nemirtingumo niežulį.