literatūros žurnalas

Alvydas Šlepikas. Elektrinis vieversys

2005 m. Nr. 3

Prieš dešimt metų rašiau „Metų“ žurnalui esė. Guliu dabar, jau kelinta naktis, ir užmigt negaliu. Prisimenu tą savo tekstelį – „Blunkančios spalvos“. Pavadinimą ėmiau iš Vytauto Mačernio „Songs of Myself“. Ten lyrinis personažas stebi mergaites „ant vandens“ ir regi daugybę „spalvų, kurios blunka“:

 

Ten yra mergaičių, ir jų rūbai turi daug
     spalvotų dėmių.
Mano akys yra liūdnos, nes jos mato daug
     spalvų, kurios blunka.
Mergaitės yra neprotingi padarėliai, ir jos
     žaidžia jaunystės spalvomis…

Vis dėlto V. Mačernis rašė kaži kaip džiaugsmingai, skaidriai, su tyru, visa smelkiančiu liūdesio atšešėliu, o aš tada – naiviai maksimalistiškai, katastrofiškai, niūriai, kraupiai piešdamas nudvasėjantį, spalvų ir atspalvių netenkantį dabarties pasaulį, kuriame rašytojas (ar kitas koks menininkas), užuot drastiškai darkęsis, privalėtų (tuometine mano nuomone) stabdyti savo kūrybines ambicijas, kitaip sakant, cenzūruoti tai, kas plūsta iš jo sąmonės ir pasąmonės, kad pats netaptų pasaulio tvarką ardančiu dekadentu. Kad menininkui reikalinga savikontrolė, pritarčiau ir dabar, tačiau nenoriu pats su savimi – tuometiniu – nei diskutuoti, nei pyktis, nei prisiminti, koks nesubrendęs, ar priešingai, koks protingas buvau. Nenoriu rašyti niūriai, nenoriu kalbėti apie globalines problemas, pasaulinius procesus, visatos sandarą. Seniai žinau, kad pasaulis nesikeičia, keičiamės tik mes, – kiek prisimenu (o ir kiek neprisimenu), visada kur nors kas nors kariavo, drebėjo žemė, veržėsi ugnikalniai, kilo revoliucijos, serijiniai žudikai pasirodydavo tai Denveryje, tai Zelenogorske… Karai vyksta net ir tada, kai, rodos, aplinkui taika – šeimose vyrai pjaunasi su žmonomis, marčios su anytomis, seneliai su anūkais, senmergės ir senberniai patys su savimi. Kadangi menininkai (man regis, ypač rašytojai) yra tuo pat metu ir vedę ir viengungiai, ir seneliai ir anūkai, ir aukos ir žudikai, ir vyrai ir moterys, todėl jie ypač daug laiko praleidžia kariaudami savo smegeninėse su savo ego ir keisčiausiais savo demonais. Apie tai aš nenoriu rašyti.

Vartausi naktį lovoje, negaliu užmigti. Pasnaudžiu, susapnuoju kaži ką, verčiuosi ant kito šono, nemiegu, nemiegu, vėl prisnūstu, vėl atbundu. Įkyriai sukasi makaulėje mintis, – apie ką ir kaip norėčiau dabar parašyt? Dabar, po dešimties metų. Apie tai, kad, anot Juozo Miltinio, nereikia gravituoti su šūdu? Bet juk, deja, tikriausiai gravituoju: rašau kažkokius niekus televizijoms, verčiu nežinia kam reikalingus tekstus, vaidinu kažkokiuose spektakliuose, kurie jau rytoj bus amžiams užmiršti ir niekas jų neprisimins, išbluks net jų nuotraukos, vardus nuplaus vanduo – liks tuštuma. Tuštuma, kaip tuščia dirva, permerkta pavasarinio lietaus. Taip, noriu rašyti apie pavasarį, apie skaidrų ir giedrą dangų, apie čiobrelių kvapą, apie pavasarinius bobausius, apie plaukuotus vabalus, apie gurguliuojančius upelius. Noriu rašyti šviesiai ir linksmai, ir – svarbiausia – apie nieką. Noriu nesirūpinti nei savim, nei kitais, negalvoti apie literatūrą, apie kasdienius rūpesčius, negalvoti apie nieką. Betgi kokia puiki proga pasvarstyti, papokštauti kad ir apie pavasarį, kai tavo esė bus išspausdintas pirmame pavasario numeryje. Kita vertus, kodėl reikia pokštauti?

Guliu vasario naktį nemigos lovoje ir vartausi.

Tylu, tik žinau, kad toli, anapus mano būsto sienų, teka upės, kvepia, liejas upės… Ir paukščiai… Ir žuvys… Beveik miegu, apsikabinęs iliuziją, jog pasaulis išauš kartu su pavasariu, ir išauš toks gražus ir naujas, viskas pasikeis – nereikės šlapti kojų, klampojant per patižusias nuo natrio chlorido sniego pusnis, dangus bus skaistus ir tyras, saulė atsispindės giros butely, juk gersiu tik girą – nereikės nieko gerti, nes visa bus šviesu ir net sielos užkaboriuose nebeliks jokių šešėlių… Nusipirksiu meškerę, vaikams – naują palapinę, nebesipyksiu su žmona, mesiu viską, kas trukdo, viską, kas skandina, viską, kas žudo, žeidžia… Iš kažkur atsiranda delfinas, šypsosi, aš beveik jau miegu, jau beveik miegu iliuzijų pataluos…

Staiga: „Bumpt!“

Atsimerkiu. Delfino nėra. Kas čia buvo? Aaaa… Ir vėl… Tik šitaip anksti?

Atsikeliu, prieinu prie lango – taip, taip… Taip aš ir maniau: prie mūsų namo neseniai įrengta sankryža, joje stovi susidūrę du nedideli automobiliai. Vienas – raudonas, o kitas toks… gal rudo spanielio spalvos? Vėl avarija. Čia nuolat susidaužia automobiliai. Anksčiau nežinojau kodėl, bet pasikalbėjus su vienu taksistu man paaiškėjo. „Pagrindinis kelias anksčiau buvo tas, o dabar – kitas. Šviesoforo nėra, o žmonės nežiūri į ženklus“, – pasakė jis man. Tada aš įrodžiau taksistui, kad klysta: „Ne, pagrindinis kelias  a n k s č i a u  buvo tas, o  d a b a r  – šitas“. – „Klausykit, tikrai! Vadinasi, vėl pakeitė“.

Du vyriškiai mojuoja rankomis, kažką vienas kitam aiškina. Du kelyje susitikę ožiai – juk tuščia aplink, visiškai, dar tik pusė keturių… Nieko negirdžiu, matau tik pantomimą ar begarsį filmą. Regis, abu nusiramino, kalbasi, matyt, bando susitarti… Gal vienas ar kitas kiek išgėręs, gal nenori policijos? Iš raudono automobiliuko išlipa moteriškė, ji truputį svyrinėja, paskui ima keistai kiloti rankas, galbūt kažko reikalauja ar šiaip bando diriguoti vyriškiams. Staiga vienas vyriškis trenkia kitam, tas lyg ir nori trenkti atgal, bet nespėja, nes už jį greitesnė moteriškė, ji smūgiuoja mušeikai į nosį, tas iš netikėtumo atšlyja, jam iš nosies pasipila kraujas… Tie du (vyras ir moteris karatistė) susėda į raudoną automobiliuką… Pasirodo policijos žiburėliai, man atsibosta spoksoti, – aš atsigulu ir vėl bandau susapnuoti delfiną.

Tačiau į galvą lenda kvailiausios mintys, it kirmėlės rausiasi smegenyse, krebžda. Imu svarstyti apie šviesoforus… Neseniai susipažinau čia, Lietuvoj, su dviem simpatingais broliais dvyniais iš Toržoko (toks miestas netoli Uralo, Tverės srity). Abudu – lyrinės tradicijos tęsėjai – poetai. Vienas jų (Vasilijus) padovanojo man savo knygą. Kitas (Aleksejus) nepadovanojo, nes neturėjo. Užtat jis turėjo gitarą ir visur nešiojosi ant peties kaip tikras Bremeno muzikantas. Vaikštinėjom su broliais poetais po Vilnių, lankėm bažnyčias ir smukles, ragavom šaltibarščius ir krupniką… O jie vis negalėjo atsistebėti: „Klausyk, bet ar tikrai pas jus veikia raudona spalva?“ – „Veikia, – atsakiau turėdamas omeny šviesoforų raudoną spalvą. – Visada, kaip gali neveikti, jeigu šviesoforai pastatyti“. Jie suprato, kad turi veikti šviesoforai, jeigu jie pastatyti. Ir pas juos veikia šviesoforai, bet raudona spalva – ne. „Kaip neveikia?“ – stebėjausi. „Jeigu šviesoforai pastatyti, kaip gali neveikti raudona spalva?“ – klausiau nuo šaltibarščių kiek įšilęs. Galiausiai supratau, kad jeigu Rusijoj dega tau žalia spalva, o vairuotojams raudona, tai nereiškia, kad gali eit ramus skersai gatvę. Todėl, kad „krasnyj svet nedejstvujet“. Tada labai išdidus savo naujiems bičiuliams sakiau, kad pas mus veikia, visada veikia raudona spalva. Ir dar kaip! Pas mus ir raudonos nereikia, gali atsigulti vidury gatvės, ir niekas ant tavęs neužvažiuos. Va kokia pas mus tvarka. Tuojau pat šitą būdą išbandėm – atsiguliau vidury plačiausio kelio. Pagulėjau (tiesa, neilgai). „Zapad, zapad“, – sakė man broliai dvyniai kilnodami stikliukus vyno, „kotoroje „Suktinys“ nazyvajetsa“. Paskui vos suspėjom į traukinį, tačiau buvau laimingas, jaučiausi atlikęs labai patriotinį aktą.

Aha, ateis pavasaris, viskas tada bus kitaip – jokių girtų didvyriškumų, jokių… Bet, tiesą sakant, jeigu pas mus „krasnyj svet rabotajet“, vadinasi, gerai. Juk viskas prasideda nuo smulkmenų – iš pradžių vienas važiuoja kur nori, tada kitas gula kur nori, o trečias pasiima bet ką, kas atseit niekieno… Nors… kai pagalvoji, jeigu kaime kažkoks pusgalvis gandrėda iššaudo gandrus lakstydamas muitinės džipu, tai gal nelabai veikia ta raudona spalva… Jeigu sankryžose niekas nežiūri į ženklus ir susiduria tuščiame nakties kelyje, o paskui daužo vieni kitiems snukius, tai gal nelabai… Tikriausiai dar ne „zapad“…

Guliu, vartausi, laukiu delfino, baidau, varau šalin tris šimtus per tvorą šokančių avių… Staiga girdžiu: „Džer džer džer džer…“ – tiesiai į smegenis kažkas gremžiasi. Ritmingai ir nuobodžiai, ritmingai ir taip jau įkyriai, nors pasiusk… Kas tai galėtų būti?.. Aaaa… Kiemsargis… Tai jis gremžia sniegą kieme, tiesiai po langu. Ne aš vienas girdžiu kiemsargį: tap tap tap… Tai mano taksas nusprendė, kad jau rytas… Ateina nuo durų, iš savo kampo, ir ima uostyti man veidą, tapsenti aplinkui stalą, paskui vėl prikiša šunišką savo snukį ir laižo man ausį… „Eik velniop, bjaurybe“, – pykstu ant Dešriaus, bet keliuosi, nes juk neužmigsiu, kai šitaip įkyriai iš vidaus mano kaukolę skaptuoja kiemsargio kastuvas ir šitas, dar šitas prakeiktas šunėkas tapsena grindimis, šnopuoja į ausį…

Kieme ką tik prisnigta, šuo skęsta sniege, šokčioja vis keldamas priekines kojas aukštyn, paskui ima vartytis, dūkti. Užsirūkau cigaretę, prieinu prie kiemsargio Stepano. Jis paprašo cigaretės, prisidega, giliai traukia dūmą, šnopuoja. „Pažadinai mane, – sakau. – Pažadinai su tuo savo kastuvu. Ar negali vėliau pradėti gremžti to sniego?“ – „Negaliu, – sako. – Ką aš padarysiu, kad sninga ir sninga? Va užsieny, – sako, – yra elektriniai, lyg ir panašūs į tokius, kuriais bobos plaukus džiovina, mašinom elektrinėm ten viską sutvarko. Pas mus greit elektros visai nebus“. – „Kodėl gi nebus?“ – stebiuosi. „Prodali, prodali vsio zapadu, vsio razbazarili“, – sako jis man (kalba tai rusiškai, tai lietuviškai, nes pats baltarusis: vis pas seserį važiuoja į Baranovičius). Paporina man apie Ignaliną, apie jos uždarymą, apie Adamkų, – daug jis ten toj Baltarusijoj sužino. Nebesiklausau, nes mane greitai užknisa visokie kvaili postringavimai. Reikia esė rašyt, o jis man apie tai, kad Lukašenka dabar pastatys atominę elektrinę ir paliks mus progreso uodegoj basus, be elektros, NATO tada nepadės…

Šuo net vizga visas, nori bėgti toliau, stadiono link, o aš, jo šeimininkas, nežinia kodėl stoviu su kažkokiu diedu, rūkau ir niekur neinu…

„Klausykit, – sakau, – Stepanai, ką jūs kalbat, ar užmiršot jau Černobylį? Neduok Dieve, jeigu tiesa apie tas Lukašenkos statybas.“ Nervinuosi aš. Kaip čia gali nesinervinti? Ne Lukašenka mane erzina, bet šitas senis, kuris mane pažadino, o dabar samprotauja apie elektrą ir progreso uodegą. „Tai ko nevažiuoji ton savo Baltarusijon?“ – klausiu, kai galutinai įkyri kiemsargio tauškalai. „Gal ir važiuosiu“, – atsako išdidžiai. Numetu cigaretę, sukuosi eiti. „Palik dar porą cigarkų“, – sako mentalinis elektrikas. Ištiesiu jam pakelį „elemo“ ir nueinu…

„Atominis Lukašenka“, – svarstau sau vienas. Piktas esu, pavasario neprisimenu. Staiga mokyklos stadione mano Dešrius iš sniego pakelia pulkelį kurapkų. Jos garsiai plakdamos sparnais pakyla, ir, apsukusios ratą, vėl dingsta sniege. Šuo, spiegdamas Vito balsu, lekia paskui kurapkas, skęsta puriam ir baltam žiemos apklote. Kurapkos vėl pakyla, šuo vėl jas vejasi. Ir dar kartą… Galiausiai paukščiams įkyri ir jie pakyla virš medžių, nutolsta „Europos“ pusėn.

Kurapkos man priminė pokalbį su bičiuliais. Sėdėjom kavinėj, – kas alų, kas kavą gurkšnojom, šnekėjom apie bet ką, nes gera kalbėt niekam nieko neįsipareigojus. Kažkas prisiminė Sigito Gedos aprašytą plazdantį didžiulį juodą vieversį. „Kaip jis gali būt didžiulis ir dar juodas?“ – klausė vienas. „Matyt, labai skaisti saulė, labai šviesus dangus, o tada iš apačios vieversys gali atrodyti juodas“, – išmąstė kitas. „O aš mačiau didžiulį, riebų, va tokį, kaip kurapka, – praskėtęs rankas kaip žvejas sako Aidas. – Pakilo į dangų ir čyru vyru“. – „Negali būt kaip kurapka, – sako Liudvikas. – Nebūna tokių vieversių“. – „Mačiau, – atkerta Aidas. – Lygiai toks kaip kurapka“. – „Gal tai buvo elektrinis vieversys?“ – klausiu. „Ha ha ha“, – žvengiam visi. „O kodėl negali būt elektrinis vieversys, jeigu gali būt elektrinis ungurys?“ – „Kadaise aš tokį eilėraštį buvau parašęs, – sako Aidas. – Čyru vyru kepenozė virš manosios praeities“. – „Ha ha ha – kepenozė“, – juokiamės patenkinti. „Geras eilėraštis, – sako Liudvikas. – Bet nebūna elektrinių vieversių“.

Klampoju per šviežią purų sniegą ir galvoju: „Trauk ją galas tą prakeiktą žiemą“. Ką galvoja mano skęstantis sniege šuo, nežinau, bet jis vis zuja ieškodamas nuskridusių tolyn kurapkų. Kvailas taksas.
O pasaulis vis toks pats. Jis niekada nesikeičia.

Jo nepakeistų net elektrinis vieversys.

Tikiu, kad net ir atominis Lukašenka nepakeistų.

Pasaulį pakeistų nebent tik visur  v e i k i a n t i  raudona spalva.

Alvydas Šlepikas. Didžioji motina. Pavlovo šunys

2021 m. Nr. 1 / Du apsakymai / Keleiviai praėjo miškingą lygumą, pušys sumenko, ėmė rastis plačių tuščių plotų, apžėlusių viržiais ir vilkaune. Vietomis žolė buvo ir visai reta: vien tik jonažolės…

Alvydas Šlepikas. Lietaus dievas

2018 m. Nr. 7 / Pjesės fragmentas / Vasaros pradžia, diena ilga ir šilta. Saulė lėtai rieda dangum. Trys beveik vienmečiai seniai TROTA, SPIRGAS ir BUKELIS sėdi vakaro saulėje ir žiūri į kelią, į pravažiuojančius automobilius…

Alvydas Šlepikas. Vienintelė mano galimybė

2016 m. Nr. 7 / Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo vakare. / Savo tekstus rašau ilgai, ilgai juos nešiojuosi su savimi, tuos galvoj krebždančius žodžius, sakinių kamuolius, istorijas, tampausi jas kaip…

Renata Šerelytė. Vidinė erdvės pusė

2016 m. Nr. 4 / Alvydas Šlepikas. Lietaus dievas ir kiti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 152 p.

Alvydas Šlepikas. Violončelė

2015 m. Nr. 11 / Živka vis klausė, kur mano violončelė, kur mano violončelė, bet ieškojo nuėję, kelis kartus visą miškelį išvaikščiojo – nėr. Jeigu ir rado kas, tai pasiėmė, kur dabar surasi. Aišku, kad kas nors paėmė, juk geras, gražus daiktas.

Alvydas Šlepikas. Geda ir juodas besmegenis

2015 m. Nr. 1 / Mano draugas sumanė nusilipdyti juodą besmegenį. Net ne įsigeidė, bet tiesiog patyrė nušvitimą: reikia! Reikia juodo besmegenio šitoj besniegėj, purvinoj žiemoj, šitoms švytinčioms virš žemės Kalėdoms, besileidžiančioms…

Dovilė Kuzminskaitė. Knyga, liudijanti kančią

2012 m. Nr. 5–6 / Alvydas Šlepikas. Mano vardas – Marytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Donata Mitaitė. „…antenos retransliuoja vienatvę…“

2004 m. Nr. 1 / Alvydas Šlepikas. Tylos artėjantis. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.

Mindaugas Kvietkauskas. Stotelės žydinčiam traukiniui

1996 m. Nr. 8–9 / Poezijos pavasaris: almanachas. – Sudarytojas Alvydas Šlepikas. – Vilnius: Vaga, 1996. – Dailininkas Linas Spurga.

Alvydas Šlepikas. Eilėraščiai

1991 m. Nr. 1 / Alvydas Šlepikas gimė 1966 metais Molėtų rajone, Videniškių kaime. 1984 metais baigė Videniškių vidurinę, vėliau mokėsi Vilniaus 21-ojoje PTM, tarnavo Tarybinė­je armijoje, dirbo „Elfos“ gamykloje tekintoju.