2017 m. Nr. 1 / „Aušros“ sumanymą galėjo įgyvendinti Prūsijos lietuviai Andrius Vištelis (1837–1912), Martynas Šernius (1849–1908) ir Jurgis Mikšas (1862–1903), prie jų netrukus prisidėjo Jonas Basanavičius…

2016 m. Nr. 10 / (XIX a. 4–7 d.) 133 / Prisiminti tris XIX a. Rytų Lietuvos intelektines salas, tris vadinamuosius rašančius XIX a. dvarus ir juose kūrusius provincijos intelektualus paakino šiųmečių „Literatūros salų“ – jau vienuoliktųjų – tema ir vieta

2015 m. Nr. 2 / J. Basanavičius, nelaikydamas lietuviško meno kūrimo pirmaeiliu tautinio judėjimo uždaviniu, pirmenybę teikė Lietuvių mokslo draugijos tikslams, tačiau buvo tvirtai įsitikinęs, kad tautosakos, etnografijos ir istorijos tyrimai…

2014 m. Nr. 12 / Dabar jau šviesios atminties istorikas Vytautas Berenis įvadinį straipsnį Teodoro Narbuto (Teodor Narbutt, 1784–1864) veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ („Lietuvių tautos istorija“, 1835–18411) pirmojo tomo laidai

2014 m. Nr. 11 / Neužmirštuolės katedros nišoje – taip netikėtai vieną savo rašinį apie Eduardo Mieželaičio penkių eilėraščių ciklą „M. K. Čiurlionio laiškai“ (1985) sovietmečiu yra pavadinęs Sigitas Geda.

2014 m. Nr. 3 / Čečėnija netikėtai, bet, matyt, dėsningai įsirėžė į A. Patacko gyvenimą ryškiu, skaudžiu motyvu. Įvykis buvo Čečėnijos Respublikos Ičkerijos prezidento Džocharo Dudajevo apsilankymas Lietuvoje 1992 m.

2014 m. Nr. 2 / Po „Varpų“ vakaro į namus grįžome vėlai, jau prasidėjus 1999 metų birželio ketvirtajai: pavakarieniavus „Akropolyje“, drauge su mumis buvęs Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis pakvietė apsilankyti vyskupijoje.

2014 m. Nr. 1 / Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Mykolas Biržiška daktaro Jono Basanavičiaus biografijos, parašytos lituanisto ir artimo tautininkams žurnalisto Adolfo Nezabitausko, recenzijoje „Mūsų senovėje“ pareiškė…

2009 m. Nr. 8-9 / Vaižgantas – populiariausias prieškario laikų aukštaitis Kaune ir visoj Lietuvoj meniškais pamokslais Vytautinėje bažnyčioje, purslojančia beletristika ir publicistika.

2004 m. Nr. 12 / Lietuviškos spaudos draudimo metu savo kūrybos kelią pradėjo daugelis XIX a. pab.- XX a. pr. lietuvių rašytojų. Tokia buvo ir pirmojo lietuvių istorinio romano autoriaus, rašytojo ir publicisto Vinco Pietario kūrybos pradžia.

2004 m. Nr. 1 / Vaižgantas pažymėjo tuos lietuvių autorių kūrinius, kurie „pirkte paperka jauną, nekritingą skaitytoją be galo švaria dvasia, jaunu idealizmu, moralybe“ (Pabaiga).

2003 m. Nr. 12 / Vaižgantas pažymėjo tuos lietuvių autorių kūrinius, kurie „pirkte paperka jauną, nekritingą skaitytoją be galo švaria dvasia, jaunu idealizmu, moralybe“ (Pradžia).

2002 m. Nr. 1 / Pačiame miestelyje yra traktierius, cukrainė, krautuvės, madingų prekių parduotuvės, net biblioteka, teatras, nuolat atvyksta voltižiruotojai, akrobatai ir t. t. Koncertai taip pat dažni.

2000 m. Nr. 3 / Suklydau pasikliovęs pirmu įspūdžiu: Czesławas Mitoszas, lėtai ei­nantis pasitikti svečių savo buto prieangyje, man pasirodė be galo pa­žįstamas. Matyta veido išraiška, girdėta intonacija, atpažįstamas gestas…

1994 m. Nr. 8-9 / Vaižgantas laikė save bibliofilu, kuriam „knygos buvo dalis gyvenimo, o ne pramoga”. Rašytojas mėgo kartoti: „Parodyk savo knygyną – aš pasa­kysiu, kas tu esi.”

1992 Nr. 12 / Šiandieną, kai knygos iš Čikagos į Lietuvą vežamos konteineriais ir dalijamos universitetams, bibliotekoms ir parapijoms, gal vertėtų prisiminti tuos laikus, kai vežėme ten knygas ir dalijome jas, pažiūrėję per petį, ar kas neseka…