2021 m. Nr. 8–9 / Iš lenkų k. vertė ir komentavo Reda Griškaitė / Lietuvos dalis, anksčiau sudariusi Trakų vaivadiją, ypatinga tiek savo žemės išore, tiek jos vidumi. Potvynių vandens nulygintas paviršius yra beveik plokščias ir sudarytas…

2021 m. Nr. 8–9 / Prieš 159 metus Vilniaus spaudoje paskelbtas Teodoro Narbuto (Teodor Mateusz Narbutt, 1784–1864) rašinys „Birsztany. Оpis historyczny“ („Birštonas. Istorinis aprašymas“) yra žinomas tyrėjams, ne kartą cituotas…

2017 m. Nr. 1 / „Aušros“ sumanymą galėjo įgyvendinti Prūsijos lietuviai Andrius Vištelis (1837–1912), Martynas Šernius (1849–1908) ir Jurgis Mikšas (1862–1903), prie jų netrukus prisidėjo Jonas Basanavičius…

2016 m. Nr. 10 / (XIX a. 4–7 d.) 133 / Prisiminti tris XIX a. Rytų Lietuvos intelektines salas, tris vadinamuosius rašančius XIX a. dvarus ir juose kūrusius provincijos intelektualus paakino šiųmečių „Literatūros salų“ – jau vienuoliktųjų – tema ir vieta

2015 m. Nr. 2 / J. Basanavičius, nelaikydamas lietuviško meno kūrimo pirmaeiliu tautinio judėjimo uždaviniu, pirmenybę teikė Lietuvių mokslo draugijos tikslams, tačiau buvo tvirtai įsitikinęs, kad tautosakos, etnografijos ir istorijos tyrimai…

2014 m. Nr. 12 / Dabar jau šviesios atminties istorikas Vytautas Berenis įvadinį straipsnį Teodoro Narbuto (Teodor Narbutt, 1784–1864) veikalo „Dzieje narodu litewskiego“ („Lietuvių tautos istorija“, 1835–18411) pirmojo tomo laidai

2014 m. Nr. 11 / Neužmirštuolės katedros nišoje – taip netikėtai vieną savo rašinį apie Eduardo Mieželaičio penkių eilėraščių ciklą „M. K. Čiurlionio laiškai“ (1985) sovietmečiu yra pavadinęs Sigitas Geda.

2014 m. Nr. 3 / Čečėnija netikėtai, bet, matyt, dėsningai įsirėžė į A. Patacko gyvenimą ryškiu, skaudžiu motyvu. Įvykis buvo Čečėnijos Respublikos Ičkerijos prezidento Džocharo Dudajevo apsilankymas Lietuvoje 1992 m.

2014 m. Nr. 2 / Po „Varpų“ vakaro į namus grįžome vėlai, jau prasidėjus 1999 metų birželio ketvirtajai: pavakarieniavus „Akropolyje“, drauge su mumis buvęs Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis pakvietė apsilankyti vyskupijoje.

2014 m. Nr. 1 / Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Mykolas Biržiška daktaro Jono Basanavičiaus biografijos, parašytos lituanisto ir artimo tautininkams žurnalisto Adolfo Nezabitausko, recenzijoje „Mūsų senovėje“ pareiškė…

2013 m. Nr. 10 / „Norėčiau sudėti simfoniją iš bangų ošimo, iš šimtametės girios paslaptingos kalbos, iš žvaigždžių mirksėjimo, iš mūsų dainelių [taip Čiurlionis vadino liaudies dainas – J. B.] ir bekraščio mano ilgesio“, – rašė Čiurlionis 1908 m. lapkričio 19 d.

2013 m. Nr. 10 / Savo prisiminimuose Jadvyga Čiurlionytė užrašiusi: „Ir štai pavasariop /1911 m./ atėjo Stasio laiškas, kuris mus sukrėtė: „Kastukas pasveiko!“ Viltis nušvietė artimuosius. Tačiau ji čia pat ir užgeso.

2013 m. Nr. 7 / Taip jau lemta, kad vieną arba kitą mūsų kultūros veikėją paprastai prisimename tik minint jo gimimo arba mirties metines. Balandis ir gegužė paliko simbolinį pėdsaką ir Mečislovo Davainio-Silvestraičio…

2013 m. Nr. 3 / XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių tautinio atgimimo istorijoje gerai žinomas Seinų vardas. Seinai į mūsų atgimimo istoriją pirmiausia įėjo dėl ten veikusios kunigų seminarijos ir jos auklėtinių įsitraukimo į kultūrinį…

2012 m. Nr. 12 / Šių metų rugsėjo 16 d. buvo 145-osios Sofijos Pšibiliauskienės (Lazdynų Pelėdos) gimimo metinės. Prisimenant šią nors ir nelabai apvalią datą norisi aptarti kai kuriuos iki šiol literatūros istorikų neminėtus rašytojos gyvenimo faktus.

2012 m. Nr. 11 / Apie 1835 m. – tiksli išleidimo data nežinoma – Paryžiuje pasirodė nedidelė knygelė žemaičių kalba – prancūzų katalikų filosofo Hugues’o de Lamennais knygelės „Tikinčiojo žodžiai“ fragmentų vertimas…

2012 m. Nr. 5–6 / Miestų (ypač sostinių) aprašymai sudaro svarbią kiekvienos tautos istorijos ir kultūros dalį. Tarp tokio pobūdžio šaltinių vertingiausią vietą neabejotinai užima konkretūs dokumentai, kronikos, magdeburginių teisių suteikimo aktai…

2011 m. Nr. 5 / Lietuvos švietimo raida neatsiejama nuo jėzuitų įkurto 1579 m. Vilniaus universiteto. Per kelis šimtmečius ši mokslo įstaiga patyrė pakilimo ir nuopuolio laikus. XIX a. lietuvių tautinio atgimimo ideologija šį kultūrinį paveldą…

2009 m. Nr. 8–9 / Vaižgantas – populiariausias prieškario laikų aukštaitis Kaune ir visoj Lietuvoj meniškais pamokslais Vytautinėje bažnyčioje, purslojančia beletristika ir publicistika.

2004 m. Nr. 12 / Lietuviškos spaudos draudimo metu savo kūrybos kelią pradėjo daugelis XIX a. pab.- XX a. pr. lietuvių rašytojų. Tokia buvo ir pirmojo lietuvių istorinio romano autoriaus, rašytojo ir publicisto Vinco Pietario kūrybos pradžia.

2004 m. Nr. 1 / Vaižgantas pažymėjo tuos lietuvių autorių kūrinius, kurie „pirkte paperka jauną, nekritingą skaitytoją be galo švaria dvasia, jaunu idealizmu, moralybe“ (Pabaiga).

2003 m. Nr. 12 / Vaižgantas pažymėjo tuos lietuvių autorių kūrinius, kurie „pirkte paperka jauną, nekritingą skaitytoją be galo švaria dvasia, jaunu idealizmu, moralybe“ (Pradžia).

2002 m. Nr. 1 / Pačiame miestelyje yra traktierius, cukrainė, krautuvės, madingų prekių parduotuvės, net biblioteka, teatras, nuolat atvyksta voltižiruotojai, akrobatai ir t. t. Koncertai taip pat dažni.

2000 m. Nr. 3 / Suklydau pasikliovęs pirmu įspūdžiu: Czesławas Mitoszas, lėtai ei­nantis pasitikti svečių savo buto prieangyje, man pasirodė be galo pa­žįstamas. Matyta veido išraiška, girdėta intonacija, atpažįstamas gestas…

1994 m. Nr. 8–9 / Vaižgantas laikė save bibliofilu, kuriam „knygos buvo dalis gyvenimo, o ne pramoga“. Rašytojas mėgo kartoti: „Parodyk savo knygyną – aš pasa­kysiu, kas tu esi.“

1992 Nr. 12 / Šiandieną, kai knygos iš Čikagos į Lietuvą vežamos konteineriais ir dalijamos universitetams, bibliotekoms ir parapijoms, gal vertėtų prisiminti tuos laikus, kai vežėme ten knygas ir dalijome jas, pažiūrėję per petį, ar kas neseka…