literatūros žurnalas

Juozas Aputis. Metai – smėlio laikrodyje

1991 m. Nr. 1

Kelinta diena mintyse skamba eilėraščio žodžiai: „Ėmė lyt, ir naktis sušlapo/ Ir pakvipo erdvėm ir žuvim…“ Žodžiai, melodija, vaizdas ar dailininko paveikslas kartais įkyriai tūno kokioj pasąmonės kertėj – atrodo, nesuvoktas, neįvardytas, aklas. Atsiverti H. Radausko knygą ir skaitai toliau: „Ir spindėjimą žalio lapo/ Tu pasiėmei su savim“. Atslūgsta įtampa, pajunti jaukią žalumo ir baltumo lengvatą, patiklumo būseną, jaunystės naivią amžinatvę. Spengiančios, raminančios žalios tylos esi iš­siilgęs ir dėl to, kad gatvėmis dažnai nuvažiuoja šarvuočiai, kad virš galvos ūžia kariniai malūnsparniai. Atokvėpio jau norėtum ir nuo destruk­tyvaus visuomenės bruzdesio, gąsdinimo ir gąsdinimosi. Kur atrama? – klausi pats savęs ir klausdamas žiūri savo artimui į akis. Iš pirmo žvilgsnio galėtum atsakyti nesunkiai: esi su tais, kurių siekiai arčiausiai tavųjų, su tais, kurie labiausiai apčiuopė tavo krašto žmonių gelminius siekius.

Nors trūkčiodamas, šiandienos gyvenimas teka veržliai, netikėtai, dažnai lyg potvynio upė nešdamas į vandenis ir tai, kas galėtų (gal ir pri­valėtų) pasilikti ant kranto, ir tai, ką iš tikrųjų reikia išplukdyti amžiams. Šalia išmintingų ir mokančių savo darbą ant sielių pasitaiko žmonių, tuo upės srautu norinčių pridengti savo tuštumą, pavydulingą agresyvumą, nesusivokimą. Televizijos ekrane matėme žmones, tamsybiškus žodžius svaidančius tiems, kurie aiškiai pranoksta juos išprusimu ir išmintim. Įtū­žio pilni tie, kuriems dėl vienų ar kitų priežasčių teko nuo sielių nulipti. Pa­mėkliškai spiegia pirmavimo, lyderystės instinktas. Asmeniškos ambicijos stačiai užtemdo blaivų protą, ir žmogus nemirktelėjęs gali paneigti tai, ką širdingai sakė anksčiau. Ir paneigia ne šiaip kokias smulkmenas, o esmi­nius, istorijos posūkius liečiančius dalykus. Gal prieš dvidešimtį metų vienas rašto žmogus, įsileistas į saugumo ar kokius partinius archyvus, domėjosi pokario Lietuvos rezistencijos socialiniu pamatu. Paaiškėjus tie­sai, garsiai skelbė, kad jokios vadinamosios klasių kovos Lietuvoje ne­buvo, kad į mišką daugiausia išėjo vidutiniokų ir neturtingųjų vaikų. Tai buvo itin svarbi, daug ką pasakanti žinia. Ir šit ne taip seniai tas pats rašto žmogus apie tą patį laiką parašė šitaip: Lietuvoje po karo į mišką ėjo pirmiausia žydšaudžiai.

Atgrasi, patraukli ir paslaptinga ta patvinusi mūsų gyvenimo upė, visa pakrančių augmenija suklususi. Ta upe sielius į marias nuplukdys tiktai pa­šauktieji savo darbo meistrai, o pakrantėse neišversti liks tie, kurie stipriausiai įaugę į savo kultūros žemę.

Ir tau liko tasai žalumas…“ Betgi jau sakome, kad žmonėms neberei­kia kultūros, kad ji baigiama nustumti į tamsiausią kerčią. Kūrėjai nostal­giškai šneka pasitrauksią į vienatvę, į tylą, į uždarumą, net į savižudžio šėtrą. Ar taip jau niekam nieko ir nebereikia, ar taip menas nebeteko ga­lios, ar jos turi tik perdirbiniai, maitinantys vien tik tamsiąsias žmogaus puses? Ir vis tiek – taip jauku: „Ir spindėjimą žalio lapo/ Tu pasiėmei su savim“. Ar todėl, kad tie žodžiai pasakyti senais laikais? Bet gal taip pat ir kokio baltapūkio vaikelio galvoj jau ilgiems laikams nugulė šian­dieninio poeto šauksmas: „Aš Tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus…“ – širdį užgaunantis skausmas, sprogdinanti būsena? Kada tie žodžiai subrendo ir pagaliau sprogo, kada įsiveržė į tylą? Ar ne vakar? Ir kas išdrįstų į juos pasikėsinti, nuneigti, išplukdyti į tuštumą? Ar gali su jais susily­ginti taip skubotai šiandien į kultūrą traukiamos apgraibom suvoktos kokios nors “pasaulinio lygio“ užsienietiškos išdėvos? Pseudoliteratūros grėsmė nemaža, toksai menas kol kas vaikšto (kaip ir vaikščiojo! Tiktai į kitą pusę) tarp mūsų išpūtęs pagurklį – jo kišenėje vadinamie­ji ekonominiai svertai. Šiurpoka justi slenkant ekonominio naudingu­mo šešėlį per knygų puslapius, koncertų ir parodų sales. Įstatymai lei­džiami po įstatymo, o neturime kultūros nuostatų, kurie įteisintų ar bent mėginių įteisinti kultūrai vietą naujo gyvenimo užstalėje.

Tad kur šiandien esi ir kur eini, kūryba? Išmintingu, gera linkinčiu žvilgsniu palydi sielininkus ir žengi kurti židinio ugnies? Bet… Taip greitai neišeisime iš tos apsupties, stropiai regztos dešimtmečiais, kurios būriuose niekingai dalyvavo ir savanoriai, ir paimti per prievartą. O kultūros drabužio etiketė buvo uždedama viena… Negalėsime lyg niekur nieko pamiršti mūsų mintis ir veiksmus pančiojusios ideologijos, nega­lėsime sakyti, jog nebuvo tokių, kurie patys, iš savęs, iš savo juodos sielos spjaudė pražūtingą ideologijos ugnį, deginusią ir žmones, ir knygas. Ir sukūrusią užnuodytų, apgaulingų knygų. Ramiai, žmogiškai blaiviai tai privalėsime padėti ant laisvo žmogaus vertinimo svarstyklių.

Savo pažadą ištesėjęs,/ Tu girdėsi: krenta lašai…“ Kokį pažadą? Būti sykiu ir sielininku, ir pakrantės augalu, ir židinio kūrentoju? Pa­prasčiausiai stabtelkime akimirką ir pabandykime įsižiūrėti į artėjantį lai­ką. Gal toks jis turėtų būti, gal toks jis yra visur ir visada: netriukšmin­gais pulkeliais žmonės traukia į koncertų sales, į teatrus, į knygynus, kur ieško išsiilgtųjų harmonijos žodžių ir ritmų. Tuos ritmus sėkmingai muš visų laikų tyra širdim ir doromis rankomis padaryti būgnai – ir tų, kurie jau nuėjo, ir tų, kurie ką tik atėjo. O šalia kunkuliuos idėjų, meninių nuostatų verpetai, kurie taip pat po tam tikro laiko bus nuėju­sieji, bet ne visi nuėję amžinai.

 

Metai“ – žurnalas, kuriame rasime sienojų iš „Pergalės“ (leistos nuo 1942 m., iš pradžių kaip laikraščio priedas, paskiau almanachas, o po karo jau kaip literatūros žurnalas. Paskutinis, 540-asis numeris, išėjo 1990 m. gruodžio mėnesį). Juos iš tamsiųjų socialistinės šviesos miškų nenusikalsdami sąžinei sutampė nemaža rašto žmonių, visad žinojusių savo tėvynės žmonių viltis. Čia bus tikėjimo ir meilės rąstų. Bus medžių, kuriuos šimtai tūkstančių lietuvių sukirto Sibiro miškų speigynėse. Čia ne­bus sienojų, kuriuos atvilko svetima jėga ir užveisė tiesą ir žmoniškumą ėdančių kinivarpų.

Į dalis, būrelius skilinėja mūsų krašto žmonės. Ar įmanoma būti po vienu stogu? Ar įmanoma gyventi po vienu dangum? „Metai“ norėtų kuo daugiau talentingų įvairiabalsių žmonių prašytis po savo padangte. Ar suėję sakysime vienas kito nepažįstą, ar sugebėsime tarti Jono Juškaičio žodžiais:

Nei juodas nei tas pats, nei baltas
Vieni žirgai, kiti arkliai.
Yra tik vienas tikras balsas –
Tai tu, gyvenime, gerklėj.

1990. XI. 20.

Rašytojas ir literatūros jaukintojas Juozas Aputis „Metuose“

2021 06 27 / Juozas Aputis (1936–2010) „Metų“ redaktoriumi buvo 1991–1994 m., tačiau iki šių dienų archyvuose rastume net 92
jo publikacijas. Beveik 25 metus trukęs bendradarbiavimas neleistų sumeluoti, kad Aputis buvo labai svarbi „Metų“ dalis.

Valentinas Sventickas. Apie lapų kritimą

2021 m. Nr. 3 / Tarp popierių, kuriuos pasiėmiau išeidamas iš darbo „Vagos“ leidykloje, radau kai ką apie Juozo Apučio apysakos „Prieš lapų kritimą“ parengimą spaudai. Tai vienas reikšmingųjų J. Apučio kūrinių. Paties datuotas 1972–1976 m.

Juozas Aputis. Apie du Jurgio Kunčino rankraščius

2020 m. Nr. 4 / J. Kunčiną įdomu skaityti. Krenta į akis autoriaus pastabumas, mokėjimas susieti atsitiktinius reiškinius, detales, mokėjimas pasakoti, gebėjimas sudaryti „rimtą“ įspūdį. Jo beletristikoje jauti nemažą kūrėjo jėgą, pasitikėjimą…

Juozas Aputis. Iš dienoraščių. 1969–1990 m.

2016 m. Nr. 5–6 / 1969 metai. Spalio 10 d. Druskininkai. Kartais atrodo, kad jau viskas pradeda eiti į pabaigą: ir asmeninis gyvenimas, ir kūryba, ir viskas – visas gyvenimas. Negalėčiau pasakyti, kad dabar padėtis lengva…

Henrikas Gudavičius. Tikra novelė atsiranda iš ilgesio

2011 m. Nr. 2–3 / Artėjame prie svarbiausios kaimo gatvės ir jau girdime, kaip ūžia staklės lentinėje Juozo Apučio dirbtuvėlėje. Kiek sykių jau lankėmės čia ir kažkodėl vis niekaip neužtinkame jo už rašomojo stalo besėdinčio. Kada jis rašo?

Vytautas Narbutas. Likę su Juozo šviesa kelionėje

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Juozo Apučio magiškoje prozoje man nuostabiausias yra žodžius ir vaizdus jungiantis energetinis laukas, išskirtinė aura, kuri randasi tarp pasakytų žodžių ir žmonių.

Petras Bražėnas. Atsisveikinus su Juozu Apučiu

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Juozas Aputis – vienas talentingiausių žodžio menininkų, tikrų prozos meistrų, kurio kūryba visada reprezentuos antrosios XX a. pusės ir XXI a. pr. literatūros ieškojimus ir jos pasiektas aukštumas.

Romualdas Granauskas. Su žydinčia obelim glėby

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Tavo novelės man šviečia iš tolo. Tokia ypatinga aputiška šviesa. Ir Tavo apysakos. šviečia ne kokie ten literatūriniai atradimai, o skaudūs žmogaus būties praradimai. Argi ir praradimai gali šviesti?

Juozas Aputis. Trapūs mūsų laiko stiklai

2009 m. Nr. 2 / Kad tik kam nors nepasirodytų, jog paliktas katinas panašus į kokią lūšį, kurią prie Kupiškio medžioklėje vokietukas nušovė! Kad ateinančio katino akis kam nors nepasirodytų panaši į neišdaužytus mūsų nerimo žiemos langus.

„Metų anketa“. Juozas Aputis, Antanas Gailius

2008 m. Nr. 3 / 1. Artėja 2009-ieji – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?

Juozas Aputis. Žodžiai ir gėlės lituanistikos keleiviui

2007 m. Nr. 12 / Alberto Zalatoriaus 75-mečiui / Pavadinusi Albertą Zalatorių kritiku likimo gniaužtuose, Ilinojaus universiteto profesorė Violeta Kelertienė konferencijoje pažymėjo, kad jis ne vienam amžininkui buvo pavyzdys, paspirtis, asmenybė…

Juozas Aputis. Painūs lemties siūlų kamuoliai

2007 m. Nr. 12 / Petras Venclovas. Meilės ir mirties menas. – Vilnius: Vaga, 2007. – 264 p.