Juozas Aputis. Metai – smėlio laikrodyje
1991 m. Nr. 1
Kelinta diena mintyse skamba eilėraščio žodžiai: „Ėmė lyt, ir naktis sušlapo/ Ir pakvipo erdvėm ir žuvim…“ Žodžiai, melodija, vaizdas ar dailininko paveikslas kartais įkyriai tūno kokioj pasąmonės kertėj – atrodo, nesuvoktas, neįvardytas, aklas. Atsiverti H. Radausko knygą ir skaitai toliau: „Ir spindėjimą žalio lapo/ Tu pasiėmei su savim“. Atslūgsta įtampa, pajunti jaukią žalumo ir baltumo lengvatą, patiklumo būseną, jaunystės naivią amžinatvę. Spengiančios, raminančios žalios tylos esi išsiilgęs ir dėl to, kad gatvėmis dažnai nuvažiuoja šarvuočiai, kad virš galvos ūžia kariniai malūnsparniai. Atokvėpio jau norėtum ir nuo destruktyvaus visuomenės bruzdesio, gąsdinimo ir gąsdinimosi. Kur atrama? – klausi pats savęs ir klausdamas žiūri savo artimui į akis. Iš pirmo žvilgsnio galėtum atsakyti nesunkiai: esi su tais, kurių siekiai arčiausiai tavųjų, su tais, kurie labiausiai apčiuopė tavo krašto žmonių gelminius siekius.
Nors trūkčiodamas, šiandienos gyvenimas teka veržliai, netikėtai, dažnai lyg potvynio upė nešdamas į vandenis ir tai, kas galėtų (gal ir privalėtų) pasilikti ant kranto, ir tai, ką iš tikrųjų reikia išplukdyti amžiams. Šalia išmintingų ir mokančių savo darbą ant sielių pasitaiko žmonių, tuo upės srautu norinčių pridengti savo tuštumą, pavydulingą agresyvumą, nesusivokimą. Televizijos ekrane matėme žmones, tamsybiškus žodžius svaidančius tiems, kurie aiškiai pranoksta juos išprusimu ir išmintim. Įtūžio pilni tie, kuriems dėl vienų ar kitų priežasčių teko nuo sielių nulipti. Pamėkliškai spiegia pirmavimo, lyderystės instinktas. Asmeniškos ambicijos stačiai užtemdo blaivų protą, ir žmogus nemirktelėjęs gali paneigti tai, ką širdingai sakė anksčiau. Ir paneigia ne šiaip kokias smulkmenas, o esminius, istorijos posūkius liečiančius dalykus. Gal prieš dvidešimtį metų vienas rašto žmogus, įsileistas į saugumo ar kokius partinius archyvus, domėjosi pokario Lietuvos rezistencijos socialiniu pamatu. Paaiškėjus tiesai, garsiai skelbė, kad jokios vadinamosios klasių kovos Lietuvoje nebuvo, kad į mišką daugiausia išėjo vidutiniokų ir neturtingųjų vaikų. Tai buvo itin svarbi, daug ką pasakanti žinia. Ir šit ne taip seniai tas pats rašto žmogus apie tą patį laiką parašė šitaip: Lietuvoje po karo į mišką ėjo pirmiausia žydšaudžiai.
Atgrasi, patraukli ir paslaptinga ta patvinusi mūsų gyvenimo upė, visa pakrančių augmenija suklususi. Ta upe sielius į marias nuplukdys tiktai pašauktieji savo darbo meistrai, o pakrantėse neišversti liks tie, kurie stipriausiai įaugę į savo kultūros žemę.
„Ir tau liko tasai žalumas…“ Betgi jau sakome, kad žmonėms nebereikia kultūros, kad ji baigiama nustumti į tamsiausią kerčią. Kūrėjai nostalgiškai šneka pasitrauksią į vienatvę, į tylą, į uždarumą, net į savižudžio šėtrą. Ar taip jau niekam nieko ir nebereikia, ar taip menas nebeteko galios, ar jos turi tik perdirbiniai, maitinantys vien tik tamsiąsias žmogaus puses? Ir vis tiek – taip jauku: „Ir spindėjimą žalio lapo/ Tu pasiėmei su savim“. Ar todėl, kad tie žodžiai pasakyti senais laikais? Bet gal taip pat ir kokio baltapūkio vaikelio galvoj jau ilgiems laikams nugulė šiandieninio poeto šauksmas: „Aš Tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus…“ – širdį užgaunantis skausmas, sprogdinanti būsena? Kada tie žodžiai subrendo ir pagaliau sprogo, kada įsiveržė į tylą? Ar ne vakar? Ir kas išdrįstų į juos pasikėsinti, nuneigti, išplukdyti į tuštumą? Ar gali su jais susilyginti taip skubotai šiandien į kultūrą traukiamos apgraibom suvoktos kokios nors “pasaulinio lygio” užsienietiškos išdėvos? Pseudoliteratūros grėsmė nemaža, toksai menas kol kas vaikšto (kaip ir vaikščiojo! Tiktai į kitą pusę) tarp mūsų išpūtęs pagurklį – jo kišenėje vadinamieji ekonominiai svertai. Šiurpoka justi slenkant ekonominio naudingumo šešėlį per knygų puslapius, koncertų ir parodų sales. Įstatymai leidžiami po įstatymo, o neturime kultūros nuostatų, kurie įteisintų ar bent mėginių įteisinti kultūrai vietą naujo gyvenimo užstalėje.
Tad kur šiandien esi ir kur eini, kūryba? Išmintingu, gera linkinčiu žvilgsniu palydi sielininkus ir žengi kurti židinio ugnies? Bet… Taip greitai neišeisime iš tos apsupties, stropiai regztos dešimtmečiais, kurios būriuose niekingai dalyvavo ir savanoriai, ir paimti per prievartą. O kultūros drabužio etiketė buvo uždedama viena… Negalėsime lyg niekur nieko pamiršti mūsų mintis ir veiksmus pančiojusios ideologijos, negalėsime sakyti, jog nebuvo tokių, kurie patys, iš savęs, iš savo juodos sielos spjaudė pražūtingą ideologijos ugnį, deginusią ir žmones, ir knygas. Ir sukūrusią užnuodytų, apgaulingų knygų. Ramiai, žmogiškai blaiviai tai privalėsime padėti ant laisvo žmogaus vertinimo svarstyklių.
„Savo pažadą ištesėjęs,/ Tu girdėsi: krenta lašai…“ Kokį pažadą? Būti sykiu ir sielininku, ir pakrantės augalu, ir židinio kūrentoju? Paprasčiausiai stabtelkime akimirką ir pabandykime įsižiūrėti į artėjantį laiką. Gal toks jis turėtų būti, gal toks jis yra visur ir visada: netriukšmingais pulkeliais žmonės traukia į koncertų sales, į teatrus, į knygynus, kur ieško išsiilgtųjų harmonijos žodžių ir ritmų. Tuos ritmus sėkmingai muš visų laikų tyra širdim ir doromis rankomis padaryti būgnai – ir tų, kurie jau nuėjo, ir tų, kurie ką tik atėjo. O šalia kunkuliuos idėjų, meninių nuostatų verpetai, kurie taip pat po tam tikro laiko bus nuėjusieji, bet ne visi nuėję amžinai.
„Metai“ – žurnalas, kuriame rasime sienojų iš „Pergalės“ (leistos nuo 1942 m., iš pradžių kaip laikraščio priedas, paskiau almanachas, o po karo jau kaip literatūros žurnalas. Paskutinis, 540-asis numeris, išėjo 1990 m. gruodžio mėnesį). Juos iš tamsiųjų socialistinės šviesos miškų nenusikalsdami sąžinei sutampė nemaža rašto žmonių, visad žinojusių savo tėvynės žmonių viltis. Čia bus tikėjimo ir meilės rąstų. Bus medžių, kuriuos šimtai tūkstančių lietuvių sukirto Sibiro miškų speigynėse. Čia nebus sienojų, kuriuos atvilko svetima jėga ir užveisė tiesą ir žmoniškumą ėdančių kinivarpų.
Į dalis, būrelius skilinėja mūsų krašto žmonės. Ar įmanoma būti po vienu stogu? Ar įmanoma gyventi po vienu dangum? „Metai“ norėtų kuo daugiau talentingų įvairiabalsių žmonių prašytis po savo padangte. Ar suėję sakysime vienas kito nepažįstą, ar sugebėsime tarti Jono Juškaičio žodžiais:
Nei juodas nei tas pats, nei baltas
Vieni žirgai, kiti arkliai.
Yra tik vienas tikras balsas –
Tai tu, gyvenime, gerklėj.
1990. XI. 20.