Donatas Petrošius. Oro gynyba
Visi kalbėjimo būdai yra pavojingi, bet tyla – dar labiau.
Kalbėsi per dažnai – įgrisi, per daug emocingai – įsipyksi, išklosi viską, ką žinai, – išgąsdinsi. Prastų naujienų patys ukrainiečiai prašo neplatinti, kad jos nesugriautų gerų–blogų žinių pusiausvyros, kad patys jautriausieji nepalūžtų. Būna, karys atsiunčia padėką iš ligoninės – mūsų automobilis ir kraujavimą stabdantys tvarsčiai išgelbėjo gyvybę, bet supranti, jam dabar sunkiau nei apkasuose – sužeidimai tokie, kad vilčių grįžti į savo būrį, į ugnies pozicijas didvyriui praktiškai nulis. Jam dabar ypač sunku, jis nenori, kad jį tokį pamatytų, nes jis ėmėsi ginklo, kad apgintų savo šalį, o ne kad gulinėtų ligoninėse ir reabilitacijos centruose. Gal, kai praeis šokas, potrauminis sindromas ar kai baigsis karas, kai tam kariui grįš normalaus gyvenimo emocijos, jis pradės džiaugtis, kad išgyveno. Gal kada, bet ne dabar.
Kai antrus metus suki galvą, kaip kas mėnesį surinkti visureigiui, medicinai, dronui, jei pasiseks – termovizoriui – mūsų pačių nusistatytas minimumas mažam paramos fondui – susitaikai su viskuo: kad vieniems pradės kelti alergiją tavo įrašai socialiniuose tinkluose, kad kitiems – dosniausiems rėmėjams – jausiesi amžinai skolingas. Kad skundikai šmeiš ir gesins tavo įrašų matomumą, ieškos priekabių, kaip tave užblokuoti. Bet kol mūsų fondas mažas, tai ir niekšybės smulkios, galima nurašyti viską į eksploatacines išlaidas.
Atrodo, kad karas trunka visą amžinybę, o sąlyginės ramybės laikai buvo tiesiog išimtis pasaulinių karų istorijoje. Kai pradedi galvoti apie savo vietą visame tame – supranti, kad nesi joks savanoris. Nežinau, ar poetai apskritai daro ką nors savo noru, bent jau aš kiekvienos veiklos imuosi po vidinių konfliktų su savimi. Todėl teisingiau būtų sakyti – nesavanoriauju nei Ukrainos, nei Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms, tiesiog raginu padėti tiems, kurie gina mus, kurie moka tai daryti, kurie šiuo metu yra kraštiniai. Tiesa, yra solidarumo aspektas – mes su ukrainiečių rašytojais spėjome susidraugauti dar iki Maidano, Krymo okupacijos. Gaila, kad mūsų draugystės tikrumas matuojamas šitos nelaimės fone.
Visas mano nuopelnas tik tas, kad galiu šitiems reikalams skirti šiek tiek daugiau laiko nei kiti. Mėgstu vairuoti, nemoku kaulyti pinigų, tik, perlipdamas per save, retsykiais primenu – kas vyksta, ko reikia. Ne mitiniai aitvarai kas savaitę neša tūkstančius – yra bendruomenė, kuri, mums pakvietus, susibūrė savaime. Ratas tokių, kuriems aiškūs priežasčių ir pasekmių dėsniai. Tokių, kurie patys nutuokia, kad reikia padėti tiems, kas mus saugo.
Sujaudina, kai bankinių operacijų išklotinėse pamatai aukotojų vardus ir jų paaukotas sumas. Tikrai žinau, kad šiandieną nei eilėraščių, nei prozos rašymai, nei literatūros tyrinėjimai, nei redagavimai mūsų šalies darbų ir pajamų rinkoje nesulaukia didelių atlygių. Aš pats prieš keliolika metų buvau prisiekęs sau niekada nebedalyvauti renginiuose, kur nenumatytas honoraras, neduoti tekstų už ačiū, nedempinguoti redagavimo darbų. Nesivelti niekur, kur atlygis nepadengia sąnaudų. Bet Lietuvoje taip neįmanoma. Visas mūsų kultūros laukas išvarpytas vilkduobėmis, į kurias nuolat įpuoli – per patiklumą, iš inercijos. O dažniausiai – dėl įdomumo.
Iki karo į tai gebėdavau žiūrėti su humoru, dabar disbalansas pradeda nervinti, nes akivaizdu, kad taip neteisinga. Jei mes – rašytojai, vertėjai, redaktoriai, mokslininkai – gautume apytikriai tiek, kiek estai už tuos pačius darbus, ar bent pusę tiek, kiek gauna Vokietijos (pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui, stabiliai vejamės vokiečius, atsiliekam jau tik trisdešimčia procentų) kultūros sferų eiliniai – mes galėtume dar aktyviau prisidėti ir prie pilietinių iniciatyvų.
Yra daugybė priežasčių, kodėl biudžeto pyrago dalybose kultūros sfera visada paskutinėje vietoje. Viena svarbiausių – mūsų niekas nesiruošia gelbėti, nes mes patys už save nekovojame. Nei patys menininkai, nei Meno kūrėjų asociacija, jei tokia tebeegzistuoja. Neįsivaizduoju, kaip gyvena – klesti ar vargsta – kitų sričių menininkai, bet literatūroje padėtis apgailėtina. Pastaruosius penketą metų popieriaus ir energijos kaštų kainos kilo šimtais procentų, bet Kultūros tarybos parama lietuvių autorių knygų leidybai liko užšaldyta nuo euro įvedimo. Peržiūriu kasmetinį paremtų knygų meniu, matau, kad poezijos leidybos projektai gauna po tris–keturis tūkstančius eurų. Maždaug tiek, kad pakaktų spaudos darbams. Bet juk spaustuvės darbais ir popieriaus pirkimu leidyba neužsibaigia – yra autorius, leidėjas – projekto vadovas, maketuotojas, redaktorius, korektorius, knygos dailininkas. Ir pristatymą reikia surengti. Visi subėgs, po truputį pasiaukos, pasidalins po šimtą eurų – iš pardavimų padengs dalį nenumatytų išlaidų (turbūt pastebėjot – visas gyvenimas susideda iš nenumatytų išlaidų), nes poezijos tiražai traukiasi. Bus kažkaip atsiskaityta Fondui, o jei autorius / autorė pelnys kokią premiją, bus galima sakyti, kad viskas nuostabiai pavyko. Tiesa, galbūt autorius / autorė buvo gavęs trijų ar net šešių mėnesių stipendiją šitai knygai parašyti. Bet stipendijos mūsuose simbolinės – tokios, kad Vilniuje (nesuprantu, kodėl dauguma rašytojų gyvena Vilniuje, turbūt, kad kuo labiau išsekintų savo organizmą) niekaip neišgyvensi papildomai nedirbdamas: prisiimi įsipareigojimą parašyti knygą, bet tuos tris ar daugiau mėnesių negali atsidėti rašymui, nes reikia prisidurti pragyvenimui, „multitaskinti“. Bet negali skųstis.
Net Nacionalinę kultūros ir meno premiją per pastaruosius dešimtmečius infliacija suėdė taip, kad už gautus pinigus nebeįpirksi Vilniuje nė vieno kambario buto; už tą sumą jei kas ir išeitų, tai ne sodyba prie ežero ar miško, o tiesiog troba vidury agrodykumos su būdele už malkinės.
Infliacijos poveikį visi supranta – ir Fonde, ir Ministerijoje. Bet ir mus slegia tas pats supratimas – iš kur daugiau paimsi krašto gynybai, „vilkams“, „leopardams“, Vokietijos brigadai, oro gynybai – nuo kažkurių sričių reikia atgnybti, o nuo kultūros atgnybti paprasčiausia, nes mes neturime traktorių ir savo teisių (dar yra toks glitus žodis – lūkesčių) ginti į Gedimino prospektą neatšliaušim.
Pasisakau už keturis procentus krašto apsaugai. Nesvarbu, iš kur atrieks, kokius mokesčius pakels. Tik turiu vieną pageidavimą – kad ant oro gynybos raketų, „leopardų“ ir „cezarių“ vamzdžių leistų žymekliais užrašyti citatas iš šiuolaikinės mūsų literatūros ar kokius kitus šiuolaikinius kultūrinius ženklus užpaišyti, nes finansavimas gynybai nemenka dalimi ir mūsų, kultūrininkų, sąmoningumu arba tyliu pritarimų grįstas. Galima būtų suskaičiuoti, kiek susitaupė lėšų per pastaruosius trisdešimt ketverius metus vien dėl to, kad regioninių bibliotekų aprūpinimas naujomis knygomis buvo tiesiog imitacinis, jei lygintume su estais ar kitomis šalimis, kurios labiau į Vakarus. Kiek dar visko būtų sutaupyta visas tas bibliotekas uždarius ir, kaip nūnai Vilniuje, paleidus linksmuosius bibliobusus su trimis maišais išmaniai atrinktų knygelių visiems gyvenimo atvejams.
Jei virtualioje sąskaitoje monetizuotume visus menininkų dalyvavimus už dyka pastaraisiais dešimtmečiais kuriant gyvybiškai būtiną šalies kultūrinį foną, ko gero, susidarytų pakankama suma pirmam įnašui F-35 eskadrilei įsigyti.
Aukoja ir aukojasi ne tik menininkai. Statistikos departamentas ar pagalbinis intelektas gali nesunkiai suskaičiuoti, kiek atriekia visa Lietuva, kiek surenka paramos fondai, tuomet, padalinę iš apytikrio gyventojų skaičiaus, galėtume pasakyti, kiek maždaug vidutiniškai kiekvienas pilietis prisideda prie šalies gynybos. Bet tie skaičiai būtų iškreipiantys tikrovę, nes realybėje vieni aukoja keturženklėmis sumomis, kiti gėdijasi prisidėti pagal išgales – bent dešimt–dvidešimt eurų. Tretiems – nusispjauti, bet – statistiškai – mes visi remiame vienodai. Net Lietuvos rašytojų sąjungos literatūros fondas tiekia paramą mūsų gynėjams nuo visų Lietuvos rašytojų ir skaitytojų. Net ir nuo tų, kuriems – viskas nė motais.
Turbūt taip ir yra – iš mūsų paima daugiausiai, nes mes daugiausiai visko sukuriame. Ir kursime (bent jau rašytojai), nes ir patys aiškiai nežinome, iš kokių vidinių ar išorinių išteklių randasi literatūra. Norime mes to ar nenorime, bet esame pasmerkti būti privilegijuoti. Tie, į kuriuos dėdės ir tetos rodys pirštais ir besiožiuojantiems vaikams sakys – žiūrėkit, mes iš šitų beveik viską paėmėme, bet jie vis tiek suranda ką duoti, mokykitės iš jų idealizmo.
O iš tikrųjų – jokio idealizmo mūsų veiklose nėra, tiesiog eilėraščių (kartais – ne tik eilių) rašymas yra sunkus darbas bandant taikytis į oro gynybą ir nenusivažiuoti iki oro pavojaus.