Neringa Dangvydė. Pasakoje ir šalia jos
2018 m. Nr. 4
Balandžio 2-oji ‒ Pasaulinė vaikų knygos diena. Tądien prieš daugiau kaip du šimtus metų, 1805-aisiais, gimė Hansas Christianas Andersenas. Vienas iš jo amžininkų, danų fizikas Hansas Christianas Ørstedas jam yra pasakęs: „Romanai padarys jus įžymų, tačiau pasakos ‒ nemirtingą.“ Kodėl pasakos, o ne romanai, ne dramos, eilėraščiai ar kelionių atsiminimai, jei pats H. Ch. Andersenas išbandė visus šiuos žanrus, o pasakas kūrė tik tam, kad užaugę su jomis vaikai suprastų ir tai, ką tuomet jis rašė suaugusiesiems? Taip jis tikėjosi užsiauginti savo skaitytoją, bet pats liko mitinėje nemirtingumo erdvėje ‒ šiek tiek supasakinta tapo netgi jo biografija: neturtingas batsiuvio ir skalbėjos sūnus, būdamas keturiolikos, paliko namus Odensėje ir atvyko į Kopenhagą su didžiule viltimi tapti aktoriumi ir dramaturgu, nors net rašyti be klaidų negalėjo. Galiausiai, atkakliai siųsdamas savo rankraščius leidėjams, prasimušė. Šiandien toks kelias į kūrybą būtų sunkiai įsivaizduojamas. Leidėjai nebevargsta su naujais autoriais vien tik išvydę potencialą. O ir autoriai nenori būti mokomi ‒ jie iš karto rašo tik gerai.
Žanrų ribos taip pat blunka. Tačiau ir šiandien bandome jas brėžti ‒ „čia vaikams“, „čia suaugusiesiems“, „čia pasaka“, „čia realistinė proza“, „čia gyvenimas“… Gyvenimas. Tavo vieta, net geografinė, taip pat yra ribos. Daug priklauso nuo to, kur gyveni. Centre ar paribiuose. Kiek kilometrų skiria nuo Vilniaus, Kauno, Šiaulių, kuriuos į kultūros žemėlapį ką tik įrašė pietinia kronikas? O ar žinojai, kad neseniai užgesusi Jolita Skablauskaitė keletą paskutiniųjų metų gyveno „Santaros“ senelių namuose Joniškyje ir turėjo minčių išleisti pasakų knygą?
Ar lankaisi Jurbarko viešojoje bibliotekoje? O Šeduvos? Kretingos? Alytaus?.. Galėtum jas palyginti? Jei esi ten užsukęs kaip kūrėjas, pristatytas Metų knygos rinkimų komandos, atpūstas „Poezijos pavasario“ vėjų, dalyvauji „Imbiero vakarų“ skaitymuose ar „Panevėžio literatūrinėje žiemoje“, ‒ matysi fasadą ir šypsenas. Jeigu ten gyveni ir esi skaitytojas ‒ žvilgsnis kryps į lentynas, kuriose rikiuojasi „naujienos“, kartais ‒ metų senumo, nes biblioteka jas gavo tik dabar (jeigu apskritai gavo tai, ką literatūros specialistai rekomenduoja kaip geriausia…). Tolėliau po aptrintais viršelių apsiaustėliais gūšis surikiuotos senbuvės, kurių pavadinimų gal net ir pačios bibliotekininkės neprisimena. Bibliotekininkės. Moteriška giminė. Dažniausiai. Ypač tuose apsnūdusiuose miesteliuose, kuriuose jauku augti, tačiau tėvų išleistam į platųjį pasaulį laimės ieškoti ‒ sugrįžti beveik neįmanoma. Grįžti netgi pavojinga: gali ištirpti liepsnose tarsi tas drąsusis cino kareivėlis, palikęs pelenuose panašią į širdį mažytę dalelę savęs. Galbūt ji netgi plaks, tik nebus kam klausytis.
Žinoma, galima klausytis savęs. Įsiklausyti ir gal net išgirsti atmintį. Tą, archetipinę, beveik bekalbę, tiesiog balsių ir priebalsių kaita grįstą ritmą, iš kurio kartais išauga eilėraštis. Esu girdėjusi, kad ir iš eilėraščių išaugama. Norisi imtis stambiųjų žanrų, geriausia ‒ romanų. Nebūtinai tai turi būti realistinė proza. Galima kalbėti apie ežerus ir kitus asmenis, galima flirtuoti su skaitytoju pasiūlant jam vyno kopiją. Menas šiandien toks, žaidybiškas. Arba ‒ koliažinis, sudėliotas iš to, kas jau buvo. Tik kitaip, savita tvarka. Galbūt toji tvarka ir yra esmingiausia kūryboje?
Vis dėlto labiausiai rūpi atsakyti į klausimą ‒ kokia viso to meninė, išliekamoji vertė? Ką skaitysime po dešimties, dvidešimties metų? Kaip pasikeis kalba, jei vos prieš šimtmetį ji pradėta norminti, o štai dabar mes, kūrėjai ypač, jaučiamės priversti įrodinėti Kalbos inspekcijai, kad turime teisę į savo žodžius, savo sintaksę, nes tai ‒ irgi menas. „Ar taip turi būti?“ ‒ klausia leidėja, radusi mano verstame prancūzų autorės Hélène’os Cixous romane „Auksas. Mano tėvo laiškai“ pastraipą, pabaigtą kableliu. Taip, atsakau, gyvenimas dar nesibaigia,
Jis įpusėjo.
O prasmės gyvenime ir bus tiek, kiek pats susikursi, netgi būdamas priklausomas nuo aplinkybių. „Ant kranto žolėje Elzytė pamatė vienuolika baltų gulbės plunksnų. Ji surinko jas visas į vieną ir surišo. Plunksnos buvo rasotos: gal ten buvo rasos lašeliai, o gal ir kieno ašaros ‒ kas dabar žino! Jūros krantas buvo dykas ir klaikus, bet Elzytė to klaikumo visai nejautė: jūros paveikslas nuolat mainėsi, ir kiekviena atmaina buvo vis gražesnė“1.
Tačiau kartais tam, kad sušiltum, privalai įžiebti paskutinį degtuką. Ir rizikuoti.
1 Andersenas H. K. Laukinės gulbės / Vertė Juozas Balčikonis. ‒ Vilnius: Vyturys, 1985. – P. 151.