literatūros žurnalas

Petras Dirgėla. Sąskambiai

2003 m. Nr. 7

Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse

 

Apsakymą „Arklių šventėj“ baigiau rašyti 2001-ųjų rugsėjo mė­nesį, naktį iš 11-osios į 12-ąją dieną. Teroro išpuolių prieš Ameriką sukrėstas, veikiausiai tik rimties reikalaujančiu rašymu ir beišlaikiau dvasinę pusiausvyrą. Dienoraštyje apie tai, kad apsakymą rašyti pabaigiau, išvargęs brūkštelėjau: „Yra. Jau yra. Ir Ažukalnis labiau yra“.

Dabar apsakymas apie dramatišką beveik visai užmiršto XIX a. poeto gyvenimą pripažintas geriausiu iš apsakymų, atspausdintų „Metų“ žurnale per pastaruosius dvejus metus. Įvertintas Antano Vaičiulaičio premija.

Gal dabar Ažukalnis dar labiau yra? Gal labiau yra ir „Metų“ žur­nalas, ir apsakymo žanras, kurį puoselėjo Antanas Vaičiulaitis, vėliau – jo našlė Joana, premijos įsteigėja? Gal ir jiedu, tėviškės kapinėse šian­dien dukterų suglausti, labiau yra?

Ar gali kas nors vis labiau būti pasauly, kuriame prieš gyventi no­rinčiuosius kariauja savižudžiai, savo kūnus ir sielas pavertę (vei­kiausiai – ne iš laimės) sprogmenimis?

Meilė supynė,
mirtis išpynė
kasas, kasas, kasas

Šis apsakymo „Arklių šventėj“ refrenas, man regis, galėtų būti ir šių mano samprotavimų leitmotyvas.

Antano ir Joanos Vaičiulaičių gyvenimas buvo nušviestas meilės. Jų meilė buvo paremta pagarba ir vieno antram, ir abiejų – visiems žmonėms. Vaičiulaičiai buvo meilės aristokratai. Prie jų negalėjo ir nenorėjo pritapti bohema, graibstanti putą nuo meilės paviršiaus.

Kas atsitiko, kai jie jau abu išėjo iš šio pasaulio?

Kas dabar mus labiau jaudina – ar liūdesys dėl mirusių, ar amžinatvės sparno vėsus prisilietimas?

„Tavo siela krūpčioja. Gyvenime ji kentė kūno viršenybę. Kūnas ją niekino ir gniuždė. Ji buvo nereikalinga, tūnojo susigūžusi ir nuolatos krūpčiojo. Ir dabar tebekrūpčioja. Mano, kad tuojau vėl pristos kūnas“, – kalbėjo moters siela vyro sielai, kai jos abi kraustėsi iš žemiškojo gyvenimo į nežemiškąjį.

Apie ką giedriau mes, dar tebegyvenantys, galvojame, kai amži­natvės sparnas mus paliečia? Ar apie prarandamą kūno viršenybę, ar apie išsilaisvinusią sielą?

Citata iš A. Vaičiulaičio novelės „Apaštalų iškeliavimas“: „Iš lėto slinko šventieji dulkėtu keliu. Saulė glostė jų drabužius, žėrėjo jų šilkinėse gėlėse ir brangiuose akmenyse, kuriais Dievo vyrus išpuošė žilos gadynės tėvai. Liūdna jiesiems buvo atsiskirti su bal­taisiais kalnais, su žaliomis ganyklomis, su žmonių meile, jų mal­domis ir ošiančiais vargonais. Bet dabar jie buvo pamiršti ir turėjo išeiti sau“.

O štai eilutės iš manojo apsakymo „Arklių šventėj“: „Arkliai šiandien nearė, neakėjo, nedirbo jokių ūkio darbų. Arkliais šiandien žmonės kraustėsi iš vietos į vietą. <…> nė vienas žmogus šioje kelionė­je niekur – nei kaime, nei miestely, nei mieste, – nebenorėjo apsistoti, nebenorėjo turėti namų, įsikurti ir gyventi <…>. Šis šventinis kraustymasis buvo vietos neturėjimas, dar ko nors šis judėjimas į priekį nieko nebereiškė. Žmonės, visa ši tauta keliavo lyg į Dievo teismą, kuris turėtų paskelbti jai arba dangų ir atsinaujinimą, arba pragarą ir nugeibimą. Dievo teismo laukė visi žmonės, tačiau šitie jau nebepa­jėgė laukti ir iškeliavo į jį, tikėdamiesi, kad dėl to Teismas prasidės greičiau“.

A. Vaičiulaičio apaštalai iškeliavo nebeapsikentę būti su bjauriai gyvenančiais žmonėmis.

Aš rašiau jau apie žmonių, nebepajėgiančių ir nebenorinčių bjau­riai gyventi, iškeliavimą.

Šis sąskambis, atrodytų, liudija, kad žmonių egzistencijos tragiz­mas gilėja. Tačiau ar iš tiesų tragizmas gilėja, ar gali gilėti?

Anot Alberto Zalatoriaus, transcendentinis pasaulis A. Vaičiulaičio kūryboje egzistuoja tomis pačiomis teisėmis kaip ir žemiškasis. Aš „Arklių šventėj“, lyg būčiau ėjęs A. Vaičiulaičio pėdomis, ribos tarp transcendentinio ir žemiškojo gyvenimo taip pat neįžvelgiau, suvo­kiau šiuos du sunkiai palyginamus pasaulius kaip nuosekliai vienas antrą pakeičiančius.

„Gyvastis niekada nebūna negyva. Vis kas nors yra – jei ne kūnas, tai siela, tai Dievas žino kas“, – sakė Ažukalniui tėvas mano apsakyme. Beje, ką galėtų reikšti tas „Dievas žino kas“? Ar gyvasties sklaidą, jos nepabaigiamą kelionę iš kūno į kūną?

Merdinčiam Ažukalniui pasirodžiusi mylimoji kalbėjo, glausčiau atpasakojus, šitaip: tu sėdėjai žalumynais apkaišytame kambarėlyje: nenuleidai nuo manęs akių; ir dabar nenuleidi akių, bet jau tik dėl to, kad nebežinai, kas aš; aš – tai siela, kurios tu nematei žvelgdamas į kūną.

Nuolatinis veržimasis iš žemiškojo kūno priklausomybės ir my­linčių sielų atskirtumo, neįveikiamo šioje žemėje, į tapatybę transcen­dentiniame pasaulyje anksčiau ar vėliau subrandina pasaulėžiūrinę meilės apologiją, vienokią ar kitokią, manaip kalbant, šitokią:

širdies skaudėjimą, kai, rodos, nėr dėl ko skaudėt, nuolatos kursto niekam neapskundžiamas moters ir vyro nesutapimas, priešprieša ir sąjunga;

joje abi pusės žino, kad tik kūnams numirus sielos susilieja gy­vasties visybėje;

taip lietaus lašas, įkritęs į upę, susilieja su srove ir tampa neat­pažįstamas, tačiau tapatus su visu vandeniu.

Meilė išpynė,
mirtis vėl supynė
kasas,
      kasas,
            kasas

Gal ir nesantūriai kalbu, tačiau tik Dievo meilė, tik ji viena, ne­paiso mūsų apsisprendimų ir nepriklausomai nuo mūsų valios daly­vauja mūsų greitai praeinančiame gyvenime, padarydama jį amžinu.

Aš, literatūros skruzdė, nesipuikuoju savo rašinių sąskambiais su klasiko A. Vaičiulaičio kūryba. Šie sąskambiai, girdimi daugelio rašy­tojų tekstuose, ataskamba iš krikščioniškosios pasaulėžiūros, iš eu­ropinės kultūros, kuri, nebūdama religinga, suvis nebūtų kultūra. Aš tik kaip nekantrus vaikas matuoju savo ūgį ir lyginu jį su ūgiais tų, kurių negaliu ir negalėsiu pranokti nei meile, nei susiderinimu su ki­tais žmonėmis.

Kadaise (XVI a.) Prancūzijos karalienė Ana, pamačiusi, kad jaunas ir eiklus kunigaikštis Boguslavas Radvila Paryžiuje lanko jaunutes kunigaikštytes, vienai grafienei į ausį pašnibždėjo: „Jis juk sve­timšalis – čia atvyksta, čia išvyksta. Labiau tiktų ištekėjusioms“.

Rašytojas, įėjęs į skaitytojo namus, dažnai pasijunta esąs sve­timšalis. Nežino, kuriam čia įtiks, o kuriam sukels pasidygėjimą. Arti­mo meilės literatūrai neužtenka. Ji dar turi būti kupina ir istorijos autobiografijos, kad skaitytojo patirtis turėtų su kuo susitapatinti arba ką papildyti. A. Vaičiulaitis, kad ir būdamas pirmiausia menininkas estetas, kūryboje drąsiai reiškė savo pažiūrą į pasaulį ir nebijojo prisiimti už ją atsakomybės. Jam rūpėjo žmogaus asmenybę, ideologijų ir filosofijų „sukapotą“ į daugelį smulkesnių ir stambesnių reiškinių, vėl sujungti, anot A. Zalatoriaus, „apie kažkokius tvirtesnius laiko, erdvės ir moralės dėsnius“.

Manau, kad ir šį siekinį, ir atsakomybę, ir reiklumą kūrybai A. Vaičiulaitis siejo su dieviškąja meile. Mano galva, ji buvo jo vien­tisumo ir gyvenime, ir kūryboje pamatas. Ir kaip įtartiną klajūną sve­timšalį jį galėtų priimti nebent šeimininkas namų, kuriuose tvyro ne­meilė.

Dabar Vaičiulaičiai nebegali ištarti „aš“. Yra jau aštelėję, perėję vien tik į sielų gyvenimą, kuriame nėra atskirtumo ir žmonių meilė sutapatėja nebežinodama, kas yra meilė, nebesuprasdama, ką jau­čiame, kai šnabždame:

kasas,
      kasas,
            kasas

Esu laimingas jusdamas, suvokdamas amžinųjų vertybių teikiamą rimtį, prasmę gyventi bei kurti. Neabejoju, kad Vaičiulaičių dukteris – Danutę, Joaną, Aldoną – ši rimtis įstabių tėvų namuose palytėjo labai anksti, tada, kai tėvai tebebuvo laimingi ir čia, dulkstančioj žemėj. Džiaugiuosi, kad dukterys, gerbdamos tėtį ir mamą, neišsižada pagerbti ir jų puoselėtos lietuvių literatūros.

Jūratė Sprindytė. Tvirtas Petro Dirgėlos buvimas

2016 m. Nr. 5–6 / Apie Karalystę. Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas. – Vilnius: Naujasis židinys-Aidai. – 2016 m. – 146 p.

Vytautas Martinkus. In memoriam. Atsikuriančios Lietuvos metraštininkas (Petras Dirgėla)

2015 m. Nr. 5–6 / Petras Dirgėla 1947.II.21–2015.III.29 / Gal nesunku rašyti metraštį? Juk tereikia pastebėti, kas vyksta, ir kuo pilniau apsakyti. Dar reikėtų tai, ką užrašinėji, susieti su tuo, kas jau yra, buvo ar bus. Matyti istorinį pilnį. Viskas gana paprasta.

Petras Dirgėla. Žydiška laimė. Filmo scenarijus

2014 m. Nr. 2 / Literatūrinio scenarijaus vaidybiniam kino filmui pagal Abraomo Karpinovičiaus apsakymų knygą „Paskutinis Vilniaus pranašas“ fragmentas. Scenarijus parašytas dalyvaujant Algimantui Puipai.

Jūratė Sprindytė. Tekstų alibi

2005 m. Nr. 2 / Petras Dirgėla. Alibi knygos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 387 p.

Petras Dirgėla. Marija Lupu, mergaitė našlė

2004 m. Nr. 12 / Romanas / Įjojęs į miestą, kunigaikštis Boguslavas apsistojo dideliame mediniame name, kurį nuomojo kunigaikštienė Marija Lupu. Po pietų giminaičiai svetainėje liko vieni.

Jūratė Sprindytė. Lošti iš romano

2004 m. Nr. 8–9 / Nebėra abejonių, kad romanas pasidarė rinkos dievaitis. Visi puolė rašyti romanus arba tuos savo tekstus, kuriuos anksčiau vadino įvairiais prozos ir kri­tikos žanrais, dabar vadina romanais. Rašytojas be romano – ne rašytojas.