literatūros žurnalas

Laura Sintija Černiauskaitė. Ramunės, dobilai ir tas kažkas

2019 m. Nr. 7

Šiandien lyja „į širdį“, kaip gedulo apmarinta širdimi užrašė Alfonsas Nyka-Niliūnas savo dienoraštyje po žmonos mirties. Mūsuose gedulo nerasta, bet lyja tiesiai į širdį, ir ne tik todėl, kad tas lietus labai lauktas, o leisgyvė žemė jį priima kaip komoje gulintis ligonis, bet dar ir todėl, kad vasaros laikas yra mus pristabdęs, atvėręs iki kažin kokios persišviečiančios šerdies. Esi išplonėjęs ir aiškus kaip laumžirgio sparnelis – visos tavo kasdienybės gijos kaip ant delno, o šitaip gyvenant daug kas eina tiesiai „į širdį“. Šis mus ištikęs lietus yra pati tikriausia liūtis, aistringai daužanti suplūktą žemę it kokį perdžiūvusį, sutrūkinėjusį būgną, daugybę dienų ore tvyrojusios įtampos iškrova, pasiutusi šventė. Tik iš komos neatsitokėjusi žemė dar nesupranta, kad pagaliau grįžo ilgai lauktoji malonė. Plakama liūties ji pamažu prasimerkia, sukruta ir pakvimpa.

Kažin kodėl taip susiklostė, kad Nykos-Niliūno dienoraščius pradėjau skaityti beveik nuo galo. Kai šiemet „Poezijos pavasario“ uždaryme aktorius Andrius Bialobžeskis perskaitė mano mėgstamą „Mėlynos žolės gatvę“, grįžusi namo išrausiau lentynas ieškodama Nykos-Niliūno. Pirmoji į rankas įšokusi knyga buvo 2009–2012 metų dienoraščiai, po žmonos mirties kiaurai persmelkti gedulo. O aš rijau tuos puslapius kaip dabar šitą lietų – tiek daug juose radau sau gyvybės. 2010 m. liepos 3 d. įrašas: „Liepos mėnuo. Dobilų ir ramunių mėnuo. Mano gimtasis mėnuo. Aštrus medžio, gyvo vandens ir vyno kvapas – kaip vestuvėse Galilėjos Kanoje.“ Kai kurie tekstai, papuolę mums laiku, nuveikia mumyse didelius darbus. Taip ir man nutiko su tais dienoraščiais, o jei reiktų pasidalinti konkrečiau, neturėčiau ką pasakyti. Prapulčiau konferencijose, nes skaitau prigesinusi intelektą, kažkokiu dugniniu skaitymu (panašiai, kaip sūnus žvejoja dugnine meškere), ir nuo jo manyje kas nors išsijudina arba ne. Iš skaitymo apskritai tikiuosi dabar tiktai vieno – kad skaitydama pasijusčiau esanti gyva.

Bet palaukit, juk vasara, dobilų ir ramunių mėnuo, gyventi lengva, saldu. Kokie dar tekstai? Ir taip esi gyvas, aktyvuotas saulės, plieskiančios beveik ištisą parą. Žingsniuoju redakcijon, o iš manęs tarsi siela nemarūnė išsineria vaikas, mergaitė šviesia drobine suknele kaip iš Arūno Žebriūno filmo. Ji visai nenori dirbti, ji nori prie jūros! Šįryt ji nusisegė nuo riešo laikrodį, nusprendusi, kad vasaros laikas turi būti gyvenamas be jo. Ir pamėgink dabar nepavėluot į posėdį!

2010 m. liepos 4 d. Nyka-Niliūnas užrašo: „Pagaliau įtikėjau kažkieno tiesa, kad du svarbiausi dienos įvykiai <…> – yra, buvo ir bus saulės užtekėjimas ir nusileidimas, o visa kita – tik absoliučiai nereikšmingos smulkmenos.“ Koks paprastas, palaimingas būtų gyvenimas, jei tikrai tiek ir užtektų. Bet jo žodžių kartėlis ir kyla iš negalėjimo taip paprastai gyventi. Nesi paukštelis, nesi gėlelė. Esi žmogus „vaizduotės prietemoj, sunkiam metaforų karste“, kurias kasdien nuo saulės užtekėjimo iki nusileidimo velki kartu su savimi. Tos varginančios, įkyriai apsėdusios „smulkmenos“ kyla iš tavęs paties, pats jų prisikuri, neįstengi joms atsispirti. Pats save ir turi ištverti nuo saulėtekio iki saulėlydžio.

Et, šiandien lyja. Lietus, trumpam sujungęs dangų ir žemę, ir tave sutaiko su kažin kuo (su savimi pačiu?). Reta akimirka tvyksteli ir apšviečia, tau ji yra įvykis. „Metų“ redakcijoje, gavę lietaus, sušnypščia įkaitę skardiniai stogai. Kartais pro langą jais norisi pabėgti nuo visokių čia užklystančių keistuolių; tokių žmonių-pamėklių, žmonių be vietos, kurie net neateina, o pasivaidena. O gal ir tikrai pasivaidena? Kartais atrodo, kad mano darbas – ne ravėti teksto piktžoles, bet megzti diplomatinius ryšius su visokio plauko vaiduokliais. Išgirdusi redakcijos koridoriuose nepažįstamus žingsnius pasijuntu kaip katė ant įkaitusio skardinio stogo. Reikia susiimti per keliolika sekundžių, apsimesti, kad žinau atsakymus į visus klausimus ir gal net galiu padėti. Vaiduokliui? Kuo prozos skyriaus redaktorė gali padėti vaiduokliui? Kita vertus, jie visada nori iš manęs ko nors konkretaus… Ir neįmanomo.

Visa laimė, dabar tuščia, liūtis atkirto mus nuo miesto. Pašėlusiai barškina mansardos stogą, baisu, kad pradauš kaip kiaušinį, beveik juntu, kad nedaug tetrūksta. Sėdžiu už amžinatilsį Ramūno Klimo, amžinatilsį Petro Dirgėlos stalo, lygiai toje pačioje vietoje, įbrėžta begalinėje laiko juostelėje kaip dar viena padala. Kas čia sėdės po manęs?.. O gal greitėjantis mūsų laikas, viską suplakantis į viena, sutrupins šitą stalą, kabinetą su senoviškomis spalvotų vitražų durimis, perjungs laidelius, perdarys redakciją į kitaip, šiuolaikiškai funkcionuojantį organizmą? Ir nejučia padarys tai mūsų pačių rankomis. Kažkokie anoniminiai mokslininkai jau apskaičiavo, kad laikas tikrai yra pagreitėjęs ir greitėja toliau. Tai ne psichologinė apgaulė, neva vaikystėje turėjome daugiau laiko. Iš tiesų taip yra – dienos, valandos, minutės, sekundės sukasi vis greičiau. Kokį greitį žmogus gali atlaikyti?.. O ir visata plečiasi pašėlusiu greičiu: sėdi sau „Metų“ redakcijoje, redaguoji Jaroslavo Melniko romano ištraukas, ir pletiesi pletiesi pletiesi su visu kabinetu ir jau rimstančiu už lango lietumi. Nesuvokiami, kassekundiniai įvykiai, apie kuriuos mąstyk nemąstęs, bet vis tiek juose dalyvauji. Nuostabiausia, kad vis dar esi nesprogęs, nesubyrėjęs.

Lietus jau visai apmalšo, pailsęs kutena garuojantį mansardos stogą; koridoriuje išgirstu žingsnius. Eina ne savas, savus visus iš žingsnių pažįstu. Nematydama galiu pasakyti, kuris prabėgo: Marius, Gediminas, Deimantė. Tik Antanas nelaksto, vaikšto lėtai, tarsi apgalvodamas kiekvieną judesį. Tai ką čia dabar stichijos atnešė – dar vieną keistuolį, o gal – vagį? Tokie čia irgi užsuka, kartkartėm išsineša kokį neatsargiai paliktą gerą daiktą. Bet šitie žingsniai, girdžiu, visai kitokie. Tarsi liūtis būtų prakirtusi skylę laike. Dar nespėjau išsigąsti, tiesiog įdomu. Praslenka pro mano durų vitražą tolyn, iki koridoriaus galo; nestabteli, neužeina. Neįžiūriu – vyras, moteris? Tik šešėlis, dvelksmas. Girdžiu, atsiveria durys į palėpę, į kurią Algimantas Aleksandravičius visą pavasarį vedė fotografuotis kiekvieną redakcijoje pagautą rašytoją… Dvelkteli sulytomis alyvomis, taip stipriai, kad panūstu pakilti nuo stalo ir eiti iš paskos. Alyvos birželio mėnesį?.. Gal tai Salomėja atėjo nušluostyti dulkių nuo savo portreto? Juk mes, gyvi ir pilni nuoskaudų, nepaliekame jos ramybėje. Kai pasakiau Aleksandravičiui, kad noriu su ja nusifotografuoti, Algimantas tik užklausė: o nebijai? Ne, nebijau.

Vis tik iškišu galvą iš kabineto – tikrai palėpės durys atlapotos, o taip su jomis pastaruoju metu elgėsi tik garbusis fotomenininkas. „Algimantai!“ – pašaukiu. Tylu. Šiurpu. Reikia uždaryt tas duris, juk netvarka. Bet prieš tai turiu pažiūrėti, ar neįkalinsiu palėpėje to kažko į ją įžengusio.

Patraukiu koridoriumi tyčia tuksendama basučių kulniukais, kad tasai išgirstų. Bet – nieko. Artėdama prie juoduojančios angos pajuntu karštą, dulkėtą dvelksmą, lyg pats oras skiemenuotų žodžius. Nesuprantu jų; sustoju. „Salomėja, čia tu?“ – klausiu, bijodama įžengti palėpėn. Gerai, kad manęs niekas daugiau negirdi. Iš savų. „Ei! – šūkteliu. – Bent pasakyk, savas esi ar svetimas?“ Tyli. „Aš vis dar tebeturiu ką pasakyti, bet neturiu kam“, – sako Nyka-Niliūnas mano galvoje.

O aš štai kalbuosi su atlapota palėpe, į kurią nerandu drąsos įžengti. Tarp mūsų ką tik užsimezgė įtemptas traukos ir stūmos ryšys. Tai fotografas kaltas – visą pavasarį čia lakstė, judino orą ir daiktus, kol išjudino, aktyvavo kažką tokio.

„Ei, aš grįžtu pas save, darbo turiu, netrukdau, jeigu ką – užeik“, – sakau tam kažkam labiau mintyse negu garsiai. Šį kartą atsako: sušlama, sutarška lyg iškrakmolyti sijonai, braukiami per skardas. Susigaudau: lietus, vėl lietus! Kad trinkteli per mansardos pakaušį, net skaudu. O aš stoviu priešais palėpės duris ir vis dar kažko laukiu.

Laura Sintija Černiauskaitė. Gerieji žmonės

2024 m. Nr. 2 / Štai sniege išmintas takas. Galiu rinktis, kaip eiti – nuvalytu šaligatviu ar trumpesniu taku tarp tvoros ir šventiškai apsnigto šabakštyno. Akimirką pasvyravusi tarp patogumo ir romantikos, renkuosi takutį…

Julius Sasnauskas: Atvirieji Vilniaus langai

2023 m. Nr. 7 / Pranciškoną, redaktorių ir eseistą Julių Sasnauską kalbina Laura Sintija Černiauskaitė / Kažin ar reikia pristatinėti Julių Sasnauską, pranciškoną vienuolį, Vilniaus Bernardinų bažnyčios kunigą, ilgametį „Mažosios studijos“ vadovą…

Laura Sintija Černiauskaitė. Vasario jonvabaliai

2023 m. Nr. 2 / Papartynuose paprastai tvyro prieblanda, ir žmogui juose nejauku. Turbūt patys paparčiai pasirenka tokias vietas, nes tiesioginė saulė jiems per stipri.

Jūratė Sprindytė. Aktyvuojantys atradimai

2022 m. Nr. 11 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Bitės Vilimaitės „Rudens veidas. Juodos dienos. Pelkių drugiai“, Indrės Motiejūnaitės „Vieną gražią dieną“ ir Lauros Sintijos Černiauskaitės „Džiaugsmynas“.

Renata Šerelytė. Sielos kauliuko kelionė

2022 m. Nr. 10 / Laura Sintija Černiauskaitė. Džiaugsmynas. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 176 p. Knygos dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.

Laura Sintija Černiauskaitė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 10 / viskas perdega
brangiosios mano šakelės
o tas kas išlieka po gaisro
ir yra esantysis

Diana Gancevskaitė: „Literatūra yra daug daugiau nei vien rišlus tekstas ar įdomi istorija“

2021 m. Nr. 4 / Vertėją, rašytoją Dianą Gancevskaitę kalbina Laura Sintija Černiauskaitė / Vertėja, rašytoja, dramaturgė ir aktorė Diana Gancevskaitė yra vienas tų vienetinių žmonių, kurie į nieką nepanašūs. Arba – tik patys į save.

Laura Sintija Černiauskaitė. Pavasaris Krizių gatvėje

2021 m. Nr. 3 / Štai ir nugyvenome dar vieną žiemą. Gražią ir sunkią. Tikrą, šiaurietišką, kaip vaikystėje. Net šiltajame Teksase nuo sniego lūžo stogai… Nežinau, kaip Jums, bet man kovas dažnai sunkiausias metų mėnuo…

„Metai“: kokie gi buvo 2019 m. literatūroje ir spaudoje

Kokie buvo 2019 m.? Apie juos literatūroje ir spaudoje pasisako Antanas Šimkus, Laura Sintija Černiauskaitė, Neringa Butnoriūtė, Deimantė Kukulienė, Gediminas Kajėnas.

Laura Sintija Černiauskaitė. Du esukai: Eiti. Džiaugsmynas

2019 m. Nr. 1 / Tiesiai į kraują šitas ruduo. Ugnis ir vėjas, saulė, drungna šiluma. Eini gatvėmis, lyg bristum per vėstančią arbatą. Vietovės, kurias apeinu, įeina į mane, tapdamos manimi.

Emilija Blaškevičiūtė. Kvėpavimas ties šuliniu

2018 m. Nr. 12 / Laura Sintija Černiauskaitė. Šulinys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 191 p.

Laura Sintija Černiauskaitė. Broliukas

2017 m. Nr. 11 / Iš ryto viskas atrodys kitaip, liepžiedėli. Aš matau tave. Matau, kaip nuo tavęs atplyšta plonytė vaikiško miego luobelė; esi mergytė. Vaikas, pažįstantis tik dieną, bet štai nubudęs ne laiku. Tau nereikia šito matyti.