Herkus Kunčius. Prarasto laiko beieškant. Atminties amnezija
2022 m. Nr. 7
Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse
Prieš ketvertą metų dalyvavau diskusijoje Klaipėdoje, skirtoje rusakalbei auditorijai. Diskusija vadinosi „Sovietinių represijų atmintis posovietinėse visuomenėse: pamiršti? Atleisti? Suvesti sąskaitas?“. Diskutavo Rusijos žurnalistas Nikolajus Svanidzė, jis kalbėjo apie Stalino represijas, 1936–1939 metais vykdytas Sovietų Sąjungoje; istorikas, „Memorialo“ (šiandien jau uždaryto) vienas iš vadovų Nikita Petrovas, jis papasakojo apie nueitus kryžiaus kelius, kai prie Putino teko tirti 1940 metų Katynės žudynių aplinkybes, ieškoti Rusijos archyvuose tiesioginių Lenkijos karininkų žudynių vykdytojų (vėliau surinkti duomenys sugulė į knygą „Budeliai. Jie vykdė Stalino užsakymus“); Lietuvos istorikas ir tuometinis Seimo narys Arvydas Anušauskas, jis apžvelgė partizaninį pasipriešinimą sovietams Lietuvoje 1944–1953 metais. Diskusiją moderavo klaipėdietis istorikas Vasilijus Safronovas. Aš diskusijoje kalbėjau apie vieną pagrindinių Stalino represijų vykdytojų, romano „Geležinė Stalino pirštinė“ personažą, NKVD komisarą Nikolajų Ježovą, kilusį iš Lietuvos.
Atrodo, diskusijoje pateikiami faktai auditorijai neturėjo kelti didelių klausimų, juolab buvo remiamasi ne emocijomis ar empirika, o ištirtais archyviniais dokumentais, kuriems sunku būtų prieštarauti. Tačiau atsitiko šiek tiek kitaip.
Iš pradžių iš vietos pašoko pusamžė rusakalbė iš Klaipėdos. Ji išdidžiai pasigyrė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Vladimirovičius Putinas ją apdovanojo ordinu, o tai, ką čia išgirdo, – šlykštus melas. Anot jos, stalinizmo laikais nebuvo jokių represijų, žmonės gyveno laimingai. Tereikia pasižiūrėti to meto vaidybinius filmus, kuriuose sovietiniai žmonės trykšta optimizmu ir džiūgauja gyvendami komunistų partijos vadovaujamoje šalyje. Ten anuomet, kitaip nei čia, klestėjo tautų draugystė, nebuvo konfliktų ir visi, vadovaujami draugo Stalino, dirbo petys petin didžiosios Tėvynės labui.
Išdrožusi ką norėjo, ji klestelėjo į savo vietą šalia Rusijos konsulato Klaipėdoje darbuotojo.
Tada neprašytas pakilo savo nuomonę pasakyti ir konsulato darbuotojas. Vaikinui buvo ne daugiau trisdešimties. Jis man pasirodė kažkuo panašus į GRU piligrimus Anatolijų Čepigą ir Aleksandrą Miškiną, kurie prieš kelis mėnesius Solsberyje „novičioku“ bandė nunuodyti dvigubą Rusijos ir Jungtinės Karalystės agentą Sergejų Skripalį. „Diplomatas“ piktinosi, kad tai, ką čia išgirdo, yra visiška nesąmonė. O ypač ką neraudonuodamas porino Lietuvos istorikas apie partizaninį karą. Atseit Rusijos „diplomatas“ puikiai žinąs šiandien nuo lietuvių slepiamą tiesą, kad vadinamieji partizanai buvo banditai, savo malonumui nužudę Lietuvoje penkiasdešimt tūkstančių taikių tarybinių gyventojų. Visi partizanai buvo fašistai ir išgamos. Todėl Rusija neleis klastoti iškrypėliams Lietuvos istorijos ir dės visas pastangas, kad panašūs į čia kalbėjusius būtų visam laikui nutildyti.
Kaktomuša susidūrus su tokiu požiūriu, kada negirdimi nei argumentai, nei faktai, sunku buvo klausytis jaunojo „diplomato“ prakalbos, juolab – priminsiu – tai vyko prieš ketverius metus Klaipėdoje, nepriklausomoje Lietuvoje.
Tada, išklausęs kaltinimų tiradą, nebeištvėrė istorikas bei Seimo narys (šiandien – Lietuvos krašto apsaugos ministras). Nesiveldamas į beprasmę diskusiją, jis tepasakė (rusiškai), kad Kremliaus snukiai nemokys mūsų istorijos – „kremliovskie mordy nie budut učit nas istorii“. Abejoju, ar Rusijos „diplomatas“ šiuos žodžius išgirdo.
Aš tuo metu pagalvojau, kad, susiklosčius kitoms aplinkybėms, nenorėčiau patekti į šio fanatiško „diplomato“ rankas, nes potekstė aiški: visi lietuviai – fašistai, mirtini Rusijos priešai, juos reikia nubausti, sunaikinti.
Ta proga leisiu čia prisiminti savo mentorių Adamą Michniką – lenkų disidentą, istoriką, eseistą, publicistą, rašytoją, laikraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiąjį redaktorių bei Lietuvos Laisvės premijos laureatą.
Mūsų pažintis, peraugusi į tvirtą bičiulystę, prasidėjo daugiau nei prieš penkiolika metų. Prisipažinsiu, dažnai pagalvoju, kaip būdamas mano vietoje pasielgtų Adamas, ką pasakytų, su kuo nesutiktų, ką galėtų patarti. Todėl, man lankantis Varšuvoje ar Adamui Vilniuje, susitikus nepraleidžiu progos jo paklausinėti apie tai, kas man rūpi. Tiesa, Adamas yra rusofilas, o aš – priešingai. Be to, Adamas Lenkijoje yra kairysis, o aš Lietuvoje – dešinysis. Šie ideologijų skirtumai mums netrukdo bendrauti, būti draugais.
Prieš metus Adamui Michnikui atvykus į Vilnių, po visų oficialių ceremonijų sėdėjome mūsų pamėgtame „Gabi“ restorane Šv. Mykolo gatvėje. Žinodamas, kad porą metų (1968–1970) jam teko praleisti komunistų kalėjime, ėmiau klausinėt apie tą laiką. Ar duodavo valgyt? Ar kišo į panages adatas? Keliese sėdėdavot kameroj? Ar buvo sunku? Ar mušė bananais, kankino elektros srove? Ne, – atsakė, – mušt nemušė, nekankino. Tiesa, kartą Lenkijos Liaudies Respublikos saugumo agentas, į kaktą įrėmęs pistoletą, reikalavo palikt šalį. Į tai Adamas atsakęs – lai saugumietis pats išvažiuoja, o jis verčiau dar pasėdės kalėjime.
Kalėjime Adamas parašė tris knygas, kurios buvo slapta perduotos ir išspausdintos Vakaruose. Kai paklausiau, kokiu būdu jis perdavė rankraščius, Adamas su jam būdingu humoru atsakė: „Neišduosiu. Nes galbūt vėl teks ten patekti.“
Taigi šiandien, kai Rusijoje visa sparta vyksta Trečiojo Reicho reinkarnacija, ateityje visko gali atsitikti. Propagandai per vaidybinius filmus ir TV ekranus atkakliai plaunant visuomenei smegenis, nebestebina 1954 metais gimusio – t. y. devyneri metai po karo – Baltarusijos diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos anekdotu virtęs „prisipažinimas“, jog jis ne iš nuogirdų, o su širdį veriančiu skausmu žino, kas yra Didysis Tėvynės karas, nes jo tėvas atseit žuvęs tame kare.
Čia dar norėčiau stabtelėti ir prisiminti keletą epizodų, iliustruojančių, kokia gali būti sumaištis žmonių galvose. Rusų serialo „Nacionalinio saugumo agentas“ veikėjas Barabanovas, viešėdamas pas savo tėvus kolūkiečius kaime, ėmė pasakoti žado netekusiam tėvui, kaip šis 1945 metais šturmavo Berlyną, kaip virš Reichstago iškėlė raudonąją vėliavą. Ir visa tai darė be atlygio, nes, antraip nei šiandien jaunimui, jam rūpėjo didžioji Tėvynė. Neiškentusi motina pertraukė sūnų, ką gi jis čia kliedi – tėvas gimė 1965-aisiais, dvidešimt metų po karo, jis niekada, net Afganistane nekariavo. „Tai nesvarbu“, – atšovė dvidešimtmetis Rusijos nacionalinio saugumo agentas.
Ir dar viena iliustracija. Šį kartą jau iš gyvenimo. Prieš penketą metų drauge su Jerzy’io Giedroyco forumo nariais ir draugais iš Lenkijos vykome į Šalčininkus. Atsiųstą iš Šalčininkų autobusą vairavo labai piktas, lietuviškai nešnekantis ponas Lukaitis. Sėdėdami priekyje su Lenkijos žurnalistu, susidomėjome vairuotojo „altoriumi“. Ten – mūsų nuostabai – viskas derėjo: Georgijaus juostelė, „9 maja“ vėliavėlė, Putino portretas, Aušros vartų Dievo Motinos atvaizdas, Lenkijos erelis ir Rusijos vėliava. Susižvalgėme. Komentarų neprireikė.
Apsakymas „Ligos istorija“1, kurio kontūrus pasižymėjau gulėdamas Santaros klinikose, iš dalies apie tai, kaip propagandos paveiktą atmintį ištinka paralyžius, kaip galvose įsikuria karingi fantomai, o istorinė tiesa paverčiama naikintinu priešu. Galbūt į visus šiuos „pavergto proto“ virsmus nereiktų kreipti dėmesio, tačiau sumaištis galvose, deja, ramybės ir taikos niekad neatneša. O tai šiandien su liūdesiu stebime. Todėl tenka pripažinti, kad ne tik kaimynystėje, bet ir mūsų Lietuvos visuomenės dalis serga. Kas ir kaip ją galėtų išgydyti – teks smegenų medikams dar pagalvoti.
Šią kalbą, įvertintas garbia Antano Vaičiulaičio premija, norėčiau pabaigti citata iš Antano Vaičiulaičio novelės „Apaštalų iškeliavimas“: „Tik vieni kalnai rymojo kaip rymoję – aukšti, galingi, kurtūs pasaulio triukšmui. Tik viena saulė keliavo per dangų kaip keliavusi – šviesi, maloni piktiesiems ir geriesiems. Ir kregždės skraidė kaip seniau.“
1 Herkus Kunčius. Ligos istorija // Metai, 2022, Nr. 1.