literatūros žurnalas

Mindaugas Nastaravičius. +

2020 m. Nr. 1

2020 1 virselis

Turiu pripažinti praeities lūkestį – vyliausi, kad vieną dieną rašyti taps lengva. Prieš kokius penkiolika metų galvojau – viskas taip ir turi būti, dabar reikia pasikankinti, bet kada nors – žodžiai, sakiniai vienas po kito, sėdėsiu ir rašysiu lengva ranka. Tarsi tikras rašytojas. Bet rašyti vis dar nėra lengva. Ne tiek šią kalbą, padėkojant kolegoms už skirtą Rašytojų sąjungos premiją, kiek žodžius, sakinius, kuriuos norėčiau ištarti ir užrašyti po visų šių kalbų.

Trys Karaliai kasmet sugrąžina į vaikystės virtuvę. Vakaras, sėdime su tėvu prie stalo, užuolaidos užtrauktos, šviesa išjungta, o po langais dunksi kaimo klebonas, atėjęs ir mūsų namams pranešti apie Viešpaties Apsireiškimą. Tėvas priglaudžia pirštą prie lūpų, kad tik neišsiduotume, o jau netrukus pro užuolaidos plyšį stebime, ar duris atidarys kaimynai.

Niekada nepaklausiau tėvo, kodėl jis taip dažnai apsimesdavo, kad jo nėra: skambina kolūkio pirmininkas – pavaduotojo nėra, ateina kaimynas su buteliu – manęs nėra, ateina su dviem – tegul palieka prie durų, skambina tetos, dėdės, pusseserės – pasakyk, kad perskambinsiu. Vieninteliai, kam tėvas atidarydavo duris – puodų ir kitokių buities stebuklų pardavėjai. Turbūt visi kaimynai apsimesdavo, kad namuose tuščia, o štai mes įsileisdavome ir prekybininkus, ir būrėjus. Pamenu, stebime visa šeima, kaip puikiai kilimą ant sienos siurbia vokiška technika. Bet, išgirdęs kainą, tėvas suriaumoja, kad tokio tranto ir dykai neimtų, ir vokiečiams belieka susipakuoti.

Buvau turbūt dešimties ar vienuolikos. Ant kaimynų durų išvydau tris pliusus ir tris raides. Prisimenu mamą, pasakojančią istoriją apie Tris Karalius, mėginančią paaiškinti, kodėl šių raidžių nėra pas mus. Kitą dieną susirasiu kreidą, ir +K+M+B užrašysiu ant durų į namus, į tvartą, į daržinę. Užrašysiu ant šiltnamio, šuns būdos, krepšinio lentos. Užrašysiu dar nežinodamas, kad tai – visai ne pliusiukai, o kryželiai. Kad auksas, mira ir smilkalai pasaulyje iš tiesų egzistuoja.

Po ankstesnių knygų – „Dėmėtų akių“ ir „Mo“ – mama atsargiai paklausė, kodėl jose beveik neminima motina, kodėl apskritai vengiu žodžio „mama“, kodėl nepapasakoju jokių istorijų, prisiminimų, kuriuose veiktų ne tėvas, o ji? Perskaičiusi „Bendratį“, mama reagavo maždaug taip: „Gal ir gerai, kad tuose eilėraščiuose beveik nekalbi apie motiną, nes apie tėvą, žinok, daug nesąmonių prirašei.“

Ar „Bendratis“ yra apie mano tėvą? Viliuosi – ne tik. Ne tik jis į namus neįsileisdavo kunigo. Ne tik jis nesuprato, kaip gyventi toliau, pasikeitus sistemoms ir taisyklėms. Ne tik jis bandė savo vaikams pasakyti kažką reikšmingo, paaiškinti, kaip veikia pasaulis, kol pagaliau suprato, kad nei kalbėti, nei rašyti lengva nėra. Ir niekada nebus.

Žinau, kad buvo ir bus vertesnių – tiek šios premijos, tiek kitų, kuriomis esu apdovanotas. Žinau, kad rašytojų bendruomenėje esu priskiriamas prie žmonių, kuriems atseit sekasi. Kad ir šis įvertinimas – tai dar vienas pliusiukas, kryželis, ir tiek. Neslėpsiu: jaučiu įtampą, kad bendruomenė palaiko ir vertina ne mano kūrybą, o mane kaip asmenį, nežinodama, koks esu iš tikrųjų.

Šiandien neslėpsiu ir pirmojo eilėraščio, parašyto po „Bendraties“, dorojantis su atsiliepimais, neišpildytais lūkesčiais, nes „jis vėl rašo apie tą patį“:

 

matai, tiek apie tave prirašiau, kad žmonės ėmė manęs vengti
šnibždėtis, galvodami, kad negirdžiu, mestis į kitą gatvės pusę
išvydę ateinantį priešais

vos man prabilus, tave vadins tema, įvaizdžiu, tradicija
ir visi šitie žodžiai – tarsi akmenys, kuriuos kasmet nuskindavome
laukuose, bet pavasarį jie vėl pražysdavo

turbūt banalu visa tai – įvaizdžiai, žodžiai, akmenys
kurių nesugebame pakelti

mylėjau tave pralaimintį, silpną, įtūžusį, tu man buvai
žmogus, spardantis akmenį, nejudantį iš vietos

suprantu, kaip norėtum po juo pasikasti, jį apglėbti, išjudinti
bet mes paliekame šitą akmenį ir einame tolyn

jei grįšime kada atgal, nustebsime jo neberadę, bet iš tiesų
mes negrįšime ir nenustebsime – tai tėra žodžiai
įvaizdžiai, akmenys

žinau, kad turėčiau palikti tave žemėje nebejudinamą
nes, pats matai, visko tiek prirašiau, tarsi iš tikrųjų

būčiau mylėjęs

 

Šiemet per šventes mamai priminiau istoriją apie piligrimus iš Lenkijos. Kiekvieną vasarą, eidami link Aušros vartų, jie stabtelėdavo pailsėti ir pavalgyti mūsų kaime, likus aštuoniolikai kilometrų iki Vilniaus. Šimtai piligrimų nusėsdavo pievą šalia namų. Šimtai jų belsdavosi, prašydamiesi į tualetą. Pamenu, sėdime su mama virtuvėje ir apsimetame, kad nieko nėra. Tėvas nesiskaito, nes jis ir šiaip apsimetęs, kad aplink tuščia.

O kiemui nutykus, mama atrakins duris, įduos didžiulę lėkštę sumuštinių su dešra ir lieps nunešti išalkusiems piligrimams. Bet alkanas būsiu ir aš, todėl nuvalgysiu visą dešrą. Pamačiusi, kad atnešiau tik duonos su sviestu, kaimynė ištars maždaug taip: „Tu matai, kokie svetingi Nastaravičiai?! Žinoma, tik dėl to, kad užsidėtų pliusiuką.“

Norėčiau būti panašus į tą žmogų, kuriam atsiuntėte Trijų Karalių dovanas. Ačiū.

 

 

2020 m. sausio 6 d.

Dovilė Kuzminskaitė. Tėvo eilėraštis tėvui

2019 m. Nr. 10 / Mindaugas Nastaravičius. Bendratis. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 64 p. Knygos dailininkė – Agnė Dautartaitė-Krutulė.

Deimantė Daugintytė. Tyra sąmonė šalia kiaulių gardo

2014 m. Nr. 7 / Mindaugas Nastaravičius. Mo. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 61 p.