Sigitas Geda. Tragiškos patirties šviesoje
1993 m. Nr. 2
„Valdžią buvo pagrobę tautininkai – nedidelė partija, neturinti krašte pasitikėjimo. Valdė ji diktatoriškai, be demokratinės parlamentinės kontrolės, kariškių klikos remiama. Vyriausybės aferose, biurokratijoje šaknijosi korupcija. Menkystos ėmė pūstis ir vaidinti žymias asmenybes. Kultūros stoką reikėjo pridengti išvirkštiniu blizgesiu. Rautais ir baliais būdavo atžymimos tautinės šventės, žymiausios sukaktuvės, valdžios žmonių vardinės, Naujieji metai. Daug rašalo ir tulžies jau ir anais laikais išlieta dėl visų tų negerovių, dėl lietuvių literatūros ir meno krizės, dėl kultūros smukimo. Būta ir tada žmonių, kurie kritiškai žiūrėjo į gyvenimą, teisingai jį vertino, ieškojo išeities.
Deja, aš jųjų tarpe nebuvau.
(Vilnius, 1958, gegužės pirmosios dienos)“
Kam ta citata iš V. Mykolaičio-Putino Raštų 4-ojo tomo? Gal ne todėl, kad 1993 metų pradžioje jam būtų sukakę 100 metų, gal ne viskas čia tiesa, bet tiesa ir tai, kad profesorius nedaug ir retai tėra melavęs, kad 1958-ieji dar buvo šiokios tokios tiesos sakymo metai.
Ir klausimas: ar nė vienas sakinys neprilimpa prie mūsų laikų, necharakterizuoja naujosios Lietuvos, kad ir kas ją valdytų?
Kad ir kai ją valdytų, neišsiversime be sampratos, jog nedidelės tautos ką nors reiškia pasaulyje tik savo kultūra, tik liudydamos savo komplikuotesnę egzistenciją, išlikimą daugelio tautų ir rasių genocido akivaizdoje. Tuo lyg ir įspėdamos didesnes.
Kontrasto dėlei, o gal šiaip sau sugretinimui citata iš 1992 metų gruodžio 12-os dienos savaitraščio „Literatūra ir menas“, kur šiuo metu diskutuojamos knygos „Rašytojas ir cenzūra“ sudarytojai Stasys ir Arvydas Saboniai aiškinasi paradoksalią šio leidinio sudarymo ir išleidimo istoriją: „… kreipėmės į 37 rašytojus, kuriuos žinojome kaip turėjusius keblumų su cenzoriais. Septyniolika iš jų atsisakė dalyvauti – vieni dėl įvairių priežasčių iš karto, kiti, ilgai žadėję, taip ir neprisirengė parašyti…“
Putinas čia pridėtų: „Deja, aš jųjų tarpe nebuvau.“ Tik kad visa problema čia ir sprogsta: kodėl nebuvau, kaip elgiausi, kur tada buvau, po kuriuo krūmu lindėjau?
1989 metais išleistą Lietuvos rašytojų sąjungos adresų ir telefonų žodynėlį pavarčius, pamatai čia esant 229 pavardes, šiuo metu, man regis, jų apie 300, neskaitant daugelio nepripažintų, nenorinčių su šia sąjunga turėti reikalo, gyvenančių išeivijoje ir t. t.
Ir tik keli iš jų, – du, trys, gal visas penketas, užmiršus demagogus ir tuos, kuriems visados kaip pirmokams tenka šokti į priekį ir išpažinti – juos mušė, jie mušėsi, dėl to liejame dramblio ašaras… – keli iš jų tėra nukentėję per penkiasdešimt dvasią alinančių priespaudos metų! Kas per tauta, kas per menininkai! Tautininkai juos spaudė ir skriaudė, o bolševikai glostė ir glaudė? Rašau apie tai vien dėl to, kad žmogui iš šalies taip ir liks po geležine uždanga dabar jau ne mistiškos, ne baltrušaitiškos ar milašiškos, o sutryptos, išmokusios prisitaikyti, meluoti ir apgaudinėti save pačią Lietuvos įvaizdis.
Bet kam galima sumeluoti? Kitiems – taip, o sau – tik laikinai.
Jaučiuosi per daug šokinėjęs, bet man svarbi ir trečioji šio medalio pusė: tiek tautų dabar klykia apie išgyventą siaubą! Ar lietuviai gali čia ką nors pralenkti? Vienas kolega, samprotaudamas apie lietuvišką polinkį į kančią, pavadino tą bruožą mazochizmu. Kas tiesa, tai tiesa. Kentėti mes buvome pratinami nuo vaikystės: suskaudo dantį – kentėk, vaikeli, kentėk, uždėsim sutrintų rūtų ar vatos, pamirkytos naminėj. Susuko koją, pūlinys – negali paeiti: kentėk, vaikeli, kentėk, uždėsime trauklapių, močekonių tokių, auga, kur tik papuola, ištrauks… Graibsto į kariuomenę, kentėk, apgersim tavo išleistuves, kas, kad esi rekrūtas, kas, kad motina raunasi plaukus…
Kai daugiau metų, supranti, jog išminties čia nedaug. Bukas skausmas, akla kančia yra bevaisiai mūsų buvimo ženklai. Jie reikšmingi tik tiems, kurie praregi skausmo tamsoj. Tūkstančiai ir milijonai Europos, Azijos ar Amerikos šventųjų pranciškų, perėję dvidešimto amžiaus mechanizuotą kančių mokyklą, tapo tobulais debilais, žudikais, valdžios vyrais. Liko tie, kurie tose situacijose prisiminė savo tėvą ir motiną („Nedaryk to paties kitam, kas tau skauda“), namus, į kuriuos reikės grįžti, tėviškę. Aš nekalbu apie palaiminguosius, ant kurių nukrito Kristaus kančios – kraujo prakalto lašas.
Gal ir dėl to lietuviai tyli, nes be šito ženklo jie lieka banalaus, ožiško džiaugsmo tauta? Gal kančia yra ir mūsų būsimos kūrybos rezervas? Žemė juk yra toks gigantiškas katilas, kuris kiekvieną akies mirksnį gali susprogti, ir nežinia, kas jį laiko – žmogaus kantrybė ar idiotiškas šokis aplink, kaip kitados senas mūsų bičiulis estas Matsas Traatas.
– Dinozauriškas tavo kalbėjimas, nors ir vaidini modernistą, – pertars ne jaunas kolega. Jo bus tiesa. Nes aplinkui aš regiu begalę žmonių, trokštančių gyventi, žaisti, būti laimingais. Ar galima dėl to ką nors smerkti? Galima tik persergėti, kas jau visai nedėkingas darbas.
Koks bus gyvenimas, kokia bus literatūra? Norėjau parašyti „baisus bus gyvenimas ir baisi bus literatūra“, bet sušvelnėjau ir sakau: sunkus bus gyvenimas ir… lengva bus literatūra. Pagaliau jinai nusimes tą naštą, kurią ant pečių jai užkrovė socializmas, socializmo kankiniai ir prakeiktieji. Jaunimui jau nedaug ką reiškia Cz. Mlloszas, M. Kundera, Z. Herbertas. Pavardės, kurios minimos iš inercijos, tėra snobizmo ženklas. Nei T. Venclova, nei J. Brodskis, nei senieji mūsų emigrantai nieko bendra neturi su jų likimu, su jų estetinėmis nuostatomis. Paprasčiausiai – įdomu tuo prisidengti. Naujausioji lenkų ar literatūra, kuriama jų tėvynėje, jau seniai turi savo siekius ir savo programą.
Tuo tenorėjau pasakyti, kad žmogui, kuris dar nevaidina (prasčiokiškai) literato, politiko, visuomenės veikėjo, švietėjo ir šiaip – žūstančios tėvynės apgynėjo, – teks išeit, tarkim, iš po karo subombarduoto Berlyno ar mūsų sugriuvusio Vilniaus… Vienam, be jokių patarėjų, be universitetų be ir Ronsard’o – į naujas moralės erdves. Nevartoju čia madingų prasmės ar reikšmės terminų, nauja mūsų literatūra visų pirma turėtu būti atgimusios moralės literatūra. Tragiškos patirties šviesoje.
1992.XII.12