Vytautas Martinkus. Dvynių paradoksas Dirgėlos „Karalystėje“
2022 m. Nr. 2
Kai ant akmens kapinėse jau būna iškalta mirties valanda, gyvieji paprastai dar lenkia pirštus – tebeskaičiuoja į Amžinybę išėjusiojo gimtadienius. Čia ne vien paprotys ar trinkančios atminties reikalas. Šitoji aritmetika guodžia: gyvenimo metų tarsi daugėja, ir velionio mirtis neatrodo per ankstyva.
Taip ir rašytojo Petro Dirgėlos atveju. Skaičiuokime ir neliūdėkime. Aritmetika, kaip matysime, lyg ir išties paprasta. Šių metų vasario 21 dieną jam būtų suėję 75-eri, bet štai jau net septyneri metai pralėkė, kai jį nulydėjome į Menininkų kalnelį. Neradę ten laisvos pušies, palaidojome beveik po egle, visai netoli Našlaičių kapinių. Gal jis, kaip žemaitis iš Žvaginių ir Endriejavo, pernelyg nerūstauja, – juk jo gimtinėje eglių irgi daugiau negu pušų. Ogi ir gyvas Petras ištaigos neieškojo, net skurdžiai buičiai buvo labai pakantus. Tik pats būties akivaizdoje ošė lyg Stelmužės ąžuolas, nežinąs, kada žaliuoti paliaus. Paliovė, juk mirtingas žmogus buvo, ne toks, kaip kai kurie jo personažai. Ir laivas iš jo paties piešinių „Karalystėje“ šiandien jau nebeplaukia per Joldijos jūrą, o tik kaip atminimo lenta tvirtai prikaltas prie namo sienos Vilniuje, Tuskulėnų gatvėje, kur jo ilgai gyventa.
Kad stipriai prikaltas, pats mačiau, buvau per lentos atidengimo iškilmes, džiaugiausi ja. Ačiū (gerbėjams ir rėmėjams) už gražią lentą-ženklą, ačiū Viliui Bartninkui už paskutinėmis rašytojo gyvenimo dienomis dar nugirstus ir užrašytus pasišnekėjimus, kurie ir sugulė į atskirą knygelę „Apie Karalystę“ (2016). Ačiū abiem jos bendraautoriams, kad suskubo.
Tie septyneri metai užsimiršimo po eglėmis tikrai nėra daug. Bet kažkodėl sparčiai daugėja nurudusių spyglių po kryžiumi, bet mažėja (visai nėra?) naujų rašmenų, įkirstų net ne akmenyje, o „Karalystės“ (kaip ir kitų jo kūrinių) literatūriniuose svarstymuose. Ar tik užmarštis kaip angis nesusirangė po minėtais aštriais spygliais?
Tas klausimas, per Našlaičių kapines duobėtu keleliu atvažiavus iki Petro kapo, tebeduria. Kodėl stoja (taip greitai) mirtina tyla po autoriaus mirties? Ar (kodėl?) visi geri ir pikti skaitytojų žodžiai apie Petrą, visos jų mintys jau tik prieš septynerius metus, tik praeityje? Kodėl Kristina Sabaliauskaitė, gerai išmanydama Lietuvos istorinį romaną, man žinomuose interviu ir kituose viešuose tekstuose niekur ir niekad nėra paminėjusi Petro Dirgėlos „Karalystės“, bent romanisto vardo? Kažko nesuprantu. Juk ir labai žymiems dviem lietuvių istorinių romanų autoriams vietos po mūsų padange dar į valias. Gal kad neskaityta? Viskas aišku.
Pats Petras buvo ne tik daugnoris, bet ir geranoris, visada rasdavo laiko kitų istorijos beletristų knygoms, džiaugdavosi ir daug kalbėdavo apie jas. Nors laiko jam trūko, skubėjo savo knygas parašyti. Menu, „Metuose“ su meile ir išmanymu taisinėjo, redagavo kolegų tekstus.
Kaip prasitariau, juk nėra daug ir tie 68-eri, kuriuos šiam rašytojui likimas dovanojo gyventi ir rašyti. Tiesa, kažkiek reikėtų atimti (vaikystė, mokykla, politikos karštinė, pagaliau ir paskutinioji sunki liga, kurią gydytojai mirties liudijimuose įrašo mįslingai – užkoduoja raidėmis ir skaičiais ar slepia po dvidešimtojo Mendelejevo lentelės elemento Ca ženklu; kitokia ta ženklo reikšmė, tik visi žino ir supranta tikrąją). Bet reikia iš šešiasdešimt aštuonerių ne vien atimti, reikia šiek tiek ir pridėti. Kiek? Už tai, kad vėliau gimė, bet daugiau parašė. Kai pasižiūri į bibliografiją, paskaičiuoji autorinius lankus ar knygoms išleisti sunaudotą popierių, atrodo, kad tikrai gyventa ilgiau.
Kas Petrą iš arčiau pažinojo, manau, pritars man, sutiks, kad jis tikrai nugyveno ne tik savo, kitaip – ne vien tik savo gyvenimą. Darbštuolis, kokių reta, bet ne tik. Dirbdavo (rašydavo) be atvangos, visur ir visada, užtikęs kad ir posėdžiautojo paliktą laisvą kėdę ar girioje radęs nukirsto medžio kelmą. Ilgiau nei dešimtmetį ne tarybinių rašytojų kolchozo brigadininko įsakytas, o pats – pagal aukščiausią kategorinį Kanto imperatyvą – ilgiau nei dešimtmetį dėjo brolio Povilo parašą po savo rankraščiais. Abu tai abu rašė, bet vienas gal daugiau. Tik tarpukary Konrado kavinėje koks turtingas plevėsa už likerio ar konjako taurelę iš genialaus poeto galėjo nusipirkti epigramą ar net visą eilėraštį. Petras, manau, su Povilu sąžiningai dalinosi honoraru ir nelaukė, kad Viešpats Dievas ištaisytų savo klaidą – atgaivintų mirusį Povilo dvynį. Petras, penkeriais metais vėliau gimęs, troško tokios dieviškos galios. Jam net atrodė, kad turi jos, gali Povilui būti broliu dvyniu. Į biblinius, chrestomatinius, brolystės pavyzdžius įrašytina šitoji šventa Petro maksima.
Tegu. Juk daugeliui skaitytojų ir kritikų neįminta mįslė, kaip dirba prozos kūrinių bendraautoriai. Ir šiuo atveju mįslė palieka mįsle, o istorikai tikrai žino, kad per dešimtmetį, iki 1980-ųjų, broliai Dirgėlos parašė ir išleido net septynias prozos knygas. Trys iš jų – romanai.
Irgi įspūdinga. Dosnus skaitytojui tas brolių žemaičių rašytojų duetas, tikras fenomenas, bet grįžkim prie Petro gyvenimo kalendoriaus. Čia jau ne paprasta aritmetika – kada broliai Petras ar Povilas gimė ir mirė, o kodėl (kaip?) tas iš tėvų paveldėtas instinktas sąžiningai ir teisingai gyventi. Taigi kažkas daugiau ir už Gargždų gimnazisto Petriuko algebrą, ir už VU studento aukštąją matematiką. Beje, tokios Petras niekada ir nesimokė. Čia gal tik Einsteino galvoje tesutelpantys laiko (gyvenimo) paradoksai. Yra toks žymus Dvynių paradoksas, pasak kurio, jei kažkaip (kai dideli greičiai?), kažkur (tai jau tik kosmose?) vieno iš dvynių gyvenimas kosminėje kelionėje sutrumpėtų, erdvėlaivis kaip „laiko mašina“ jį atjaunintų… Tik grįžk, broleli, jeigu gali ir moki, namo. O grįžti, perspėja, nėra paprasta, viską, ką laimėjai, gal turėsi atiduoti.
Pagalvojau apie šį fizikų susigalvotą paradoksą, ir vėl eglės spygliu dilgtelėjo paprasta, bet išganinga mintis: broliai, tegu ir dvyniai, savo jau parašė, savųjų gyvenimų kelius nuėjo, o jųdviejų knygos tebegyvena. Povilas kaip Povilas, jis visada laikėsi Petro šešėlyje, Petras niekada neslėpė, kad juodą darbą vienas lyg kosmose prie rankraščių dirba jis, tad ir jo (ypač vieno paties pasirašytos) knygos neturėtų greitai senti. Jos pasmerktos likti istorinės prozos laive ir dar ilgai turės keliauti namo, kur Lietuva, kur Katedra ir pan. Juk daug dešimtmečių nebuvo Lietuvoje žymesnio už jį istorijos ir prozos instrumentų derintojo. Ypač savo epu „Karalystė“ jis atkūrė (ne, turbūt sukūrė) savitą istorinį romaną. Istoriosofinį, anot Giedriaus Viliūno, ar kitokį. Kažkiek kosminį, skaitytojams galvas visai susukantį.
Gerai, kad už jį pelnė Nacionalinę premiją (2003), bet ir be jos visiems buvo aišku, kad dar sovietams iš Lietuvos neišėjus (!) Petras Dirgėla atnaujino istorinį mūsų romaną, suteikė jam antrą kvėpavimą. Keista, bet normalu. „Karalystei“ Petras ruošėsi ir rašė ją visą gyvenimą. Dėl to ji ne tik „atspindi“ (aiškina, rodo, vaizduoja) Lietuvos valstybės kūną ir dvasią, bet ir diagnozuoja jos silpnas geopolitines genomas, drąsiai kritiškai vertina Sąjūdžio epochą ir jos veikėjus, liūdnai prognozuoja rytdieną. (Kuri jau išaušo.) Gal čia šuva pakastas? Pernelyg giliai tas Petras Dirgėla pats kasėsi? O dabar, kaip tame anekdote apie kapinėse į iškastą duobę įkritusį ir sušalusį girtuoklį, netoli Našlaičių kapinių girdi: „Šalta? Tai ko atsikasei?“
Istorijos šaltinių studijomis ir išmanymu, savo literatūriniu sumanymu, jo užmoju, istorine valstybės gimimo ir išgyvenimo fabula, personažų (istorinių ir pramanytų) gausa, stilistika (nuo biblinio pasakojimo klasikos iki postmodernistinių vietos ir laiko narstinių), gilių intelektinių metaforų slinktimis, visa teksto architektonika „Karalystė“ nusipelnė (ne, jau yra verta) ilgo gyvenimo. Tikrai ilgesnio nei ant mūsų rankų pirštų suskaičiuoti metai. Kiek jų? 75-eri. Ar tik? Kosmose laikas reliatyvus (čia vėl gal iš Einsteino galvos.) O man pabodo kartoti, kad nežinau (neskaičiau) už „Karalystę“ įspūdingesnio šiandienio (modernaus / postmodernaus) istorinio / dabarties romano. Bent Europoje. Įrodykit, kad yra kitaip. Bet skaityti yra sunku ir skaudu. Sakykim, gal ir aš tiesiog neskaičiau naujausių europiečių romanistų, akys prastos, ir tai tik mano tamsumo dalykas. Deja, Našlaičių kapinėse ošiančių eglių ir dosniai ant žemės barstančių spyglių metafizika irgi labai tamsi.
Ak tiesa, juk ne šiaip prasitariau apie Dvynių paradoksą. Apie jį dar nebaigiau. Jis yra šios jubiliejinės esė dalis. Jis mane kiek paguodžia. Šalin tuos eglės spyglius. Spėju, kad ir „Karalystėje“ tasai paradoksas tikrai yra, ką fizikai bešnekėtų apie jo netikrumą ar iliuziškumą. Juk čia literatūra. Čia jis, kaip viskas „Karalystėje“, plika akimi nematomas, nuo pikto žvilgsnio kiek pridengtas, laukia mūsų tarp sužvejotų žuvų labai seno Lietuvos laivo triume ar tarp valdovų sarkofagų Katedros požemiuose. Arba ten, kur prezidentas Brazauskas liftą į Gedimino kalną įrengė.
Kodėl tikiu, kad laukia? Išėję iš gyvenimo talentingi autoriai sugrįžta į savo kūrinius visada kažkiek jaunesni. Jie tikrai lėčiau sensta. Daug lėčiau, nei mums, tebevaikštantiems ant žemės, atrodo, sensta ir Petro Dirgėlos „Karalystė“, nors ją parašė vienas, Povilo dvyniu broliu jau nesidedantis Petras. Išeisime ir mes, o „Karalystėje“ Petro sukurta Lietuvos valstybė dar ilgai bus jaunesnė nei šiandienė, skaudžiai tikra, besiruošianti naujoms okupacijoms ir sunkiems savo amžinybės išbandymams nei savo nemarumą apginti svajojanti Lietuvos Respublika.
Lietuvos valstybė, kurią retas taip, kaip jos genominis dvynys, Petras Dirgėla, mylėjo
2022 m. sausio 17-oji