literatūros žurnalas

Robertas Keturakis. Aš klaupiuos prieš tave už visus

2015 m. Nr. 3

Aš čia nieko negalėjau pamilti. Ir ne todėl, kad neįmanoma pamilti – paversti skaidria savastimi – dešimtį milijonų kvadratinių kilometrų nuo Uralo iki Ramiojo vandenyno ir nuo Arkties jūrų iki Mongolijos bei Kinijos sienų.

Priežastis skaudesnė ir dramatiškesnė.

Sibiras – didžiausios pasaulyje lietuvių kapinės, – prasitarė man artimas žmogus, sužinojęs, kad ketinu vykti į trečiąjį Sibiro lietuvių suvažiavimą. Norėčiau, kad jis nebūtų teisus, tačiau mūsų tautos istorija rūsčiai liudija, jog gali būti ir taip.

Yra žinių, kad lietuviai dalyvavo vieno kruviniausių konkistadorų, vadinamo Sibiro užkariautoju, Jermako družinoje, žiauriai per klastą, kraują, kartuves, plėšikų negailestingumą sunaikinusioje Sibiro tautelių kultūrą, išstūmusioje šias tauteles iš kultūros vyksmo – amžinai Rusijos priklausomybei, nutautėjimui, vergijai.

Tai, matyt, buvo lietuviai, patekę Rusijos įtakon kartu su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėmis per sunkius karus su Maskva, arba belaisviai, įtraukti į niokojamus karinius Rusijos išpuolius. Gal tarp jų buvo ir išdavikų, Ivano Rūsčiojo klastingos politikos ir pažadų patrauktų į Maskvos pusę. Kas žino… Viena aišku: pražūtinguose karuose su Maskva, Ivanui Rūsčiajam vis nuožmiau veržiantis prie Baltijos, Sibirą pasiekė pirmosios lietuvių grupės. Senosiose Tomsko knygose (XV a. pabaiga –XVI a. pradžia), sąraše „Gorodskich strelcov i detei bojarskich“ iš šimto trisdešimt devynių užrašytųjų – trisdešimt du lietuviai bajorai.

Ir juos reikia įskaityti į lietuvių kapines Sibire.

O kiek išstūmė į Rusiją lietuvių inteligentijos caro valdžios parėdymas, neleidžiantis (išskyrus medikams ir advokatams) dirbti savo gimtinėje?

O sukilimų tremtiniai, ypač tie, kurie Muravjovo-Koriko sukaustyti ištisus mėnesius slinko į tą svetimą aklų stichijų erdvę tarp Uralo ir Ramiojo vandenyno… Ten, Novo-Nikolajevsko stepėse, liko lietuviški vietovardžiai: Ramygala, Baisogala, Šeduva… Ten liko stepėje supiltos kalvelės ir tarytum ežerėlių priminimui išraustos didelės sodželkos, medžių guotai, užsodinti aukštaičių ir žemaičių, dzūkų ir pusdzūkių, ketinusių svetimose platybėse susikurti savo kraštovaizdį, kad bent akis galėtų pailsėti tarp tų banguotų linijų, to vandens blykčiojimo ir žvaigždžių, atsispindinčių nelyg Žuvinte ar Žirnajo ramybėje. Kas žino, gal tos kalvelės yra ir noras išsaugoti neteisybės, prievartos ir žiaurumo nublokštų nuo Lietuvos žmonių atminimą? Juk jautriai priimanti gyvenimo rūstumą širdis žinojo, kad šimtmečiai suardo viską, ir lieka tik žemė, vanduo, akmuo. O žodis? O gimtasis žodis tada mirdavo su pačiu žmogumi.

Kai lėktuvas kilo į dešimtkilometrinį aukštį ir vis plėtėsi stepės erdvė apie Novosibirsko (Novo-Nikolajevsko) plačiai išmėtytus kvartalus ir rajonus, man pasirodė, kad žiemos baltume, erozijos tramdymui pasodintuose nesuskaičiuojamuose medžių guotuose, drumzlinai melsvam ūke įžvelgiau tuos lietuviškus piliakalnius buvusių Ramygalos, Baisogalos, Šeduvos kaimų vietose. Ir net jei apsirikau, vis vien lyg vizijoje jie man dunksojo išnykimui pasipriešinančiu veiksmu, tyliu maišto ženklu, privertusiu šią svetimą žemę saugoti atmintį: tai jie, etapu atvaryti iš Lietuvos už tai, kad priešinosi pavergimui, kalba šiais vietovardžiais. Gali būti, kad ir vietovardžius nuplaus laiko bangos, ir liks vien lietuvio supiltos kalvos su savo netylančiu šnabždėjimu ir neišblunkančia prasme.

Ir juos reikia įskaityti į lietuvių kapines Sibire.

O 1863 metų liepos 27 dienos Vilniaus ir Kauno septynių šimtų trisdešimties bajorų adresas Aleksandrui II su malonių prašymais ir nuolankiu lojalumo imperijai pareiškimu – kur jį įskaityti, žvelgiant į melsvame Sibiro žiemos ūke dunksančius lietuviškus piliakalnius?

Ir tada, kai Barnaule sustojau ant Obės kranto, lėkšto ir monotoniško, atitveriančio didelę, baigiamą nužudyti upę nuo stepės, užpelkėjusios taigos, per stebuklą išlikusių sausų pušynų, prisiminiau, kad ne taip toli ant šito kranto 1919 m. birželio gale buvo formuojamas Sibiro lietuvių batalionas.

Prie šio prisiminimo grįžau jau Vasario 16-osios dieną, kai Barnaule buvo atidarytas trečiasis Sibiro lietuvių suvažiavimas. Tai prisiminiau suvažiavime liūdnai paaiškėjus, jog Sibiro lietuvių nutautėjimas šiandien vyksta taip greitai, kad Lietuvai, viso pasaulio lietuviams neištiesus pagalbos rankos, teks dar vieną tautiečių kartą atiduoti nebūčiai.

1919 m. birželio pabaigoje Sibiro lietuvių bataliono vadas poručikas Petras Linkevičius rašė: mes dar nieko nepadarėme savo Tėvynės labui, mūsų jėgos eikvojamos svetimiems tikslams, turime išsikovoti Lietuvos piliečių teises, šalin svyravimus, tegyvuoja laisva, nepriklausoma Lietuva.

Taip mąstė, tokiais tikslais gyveno Pirmojo pasaulinio karo į Sibirą nublokšti lietuviai.

Barnaule Sibiro lietuvių suvažiavime reikėjo kalbėti rusiškai: didžioji dauguma delegatų iš Novosibirsko, Tomsko, Barnaulo jau nesupranta savo tėvų ir senelių kalbos. Jie klausėsi tautiškosios giesmės kaip dainos, beveik nieko jiems nesakė nei melodija, nei žodžiai. Bolševikinės imperijos nutautėjimo girnos juos jau kruvinai permalusios, pakirtusios ryšius su Gimtine, privertusios atsižadėti tėvų kalbos ir aktyvios, gilios atminties, per kurią tautinė savimonė išlaiko stebėtiną gyvastingumą. Tiktai krantas. Arba – tiktai jūra. Į dulkes pamažu sugalandami pakrantės akmenėliai.

Atgimstanti Lietuva savo vaikus, išblaškytus po pasaulį, atsiminė visados, bet tūkstančiai neatidėliotinų rūpesčių ir darbų, būtinybė atsitiesti savoje žemėje vis kreipė žvilgsnius į Vakarus: iš ten, net perkirsdamos geležines sovietinės imperijos uždangas, pulsavo medžiaginių ir dvasinių ryšių gyslelės. Lietuviškoji išeivija Amerikoje, Kanadoje, Australijoje, Vakarų Europoje per valingus, kantrius, tolimas perspektyvas siekiančius darbus, šventą savo tautos laisvės idėjų saugojimą ir puoselėjimą, kantrybę ir atsparumą, per pasitikėjimą savo jėgomis, per kritiškumą, drąsą ir optimizmą išlaikė tokią gyvą Lietuvos sampratą, kad tapo visokeriopa atrama ir likiminiais ištekliais, be kurių tautinio atgimimo kryžiaus keliai būtų buvę nepakeliami.

Iš Vakarų mus siekė prisirišimas, dvasios šviesa, toli palikusi juodraščius politinė mintis, materialinė parama, priminimas, kad Lietuvos ryšiai su pasauliu per savo nepaklydusius, nesuklupusius sūnus ir dukteris niekados nenutrūks ir bus visados patikimi.

Iš Vakarų per tautiečių širdis mus siekė amžinoji viltis.

Iš Rytų mus pasiekdavo laiškai, ant beržo tošies ar cemento maišų skiautelių užrašytos psalmės: „Ant vieškelių krauju išmintos pėdos, pasruvo mūs žaliuojantys laukai, devyniagalvis mūsų kūną ėda, krauju aplaistyti visi takai.“

Iš Sibiro, iš Rytų, iš taigos, iš stepių, iš kasyklų, iš gulago pragaro, iš tremties sulaukėjusios aplinkos, iš kankinamo žmogaus kančios į Lietuvą sruvo maldos žodžiai, iš paskutiniųjų besigrumiančio su mirtimi ir nužmoginimu atodūsis. Ir nuolatinis prašymas: padėkite išlaikyti viltį, duokite vilties, būkite vilties žeme, dėl Dievo, saugokite mūsų paskutiniosios vilties žemę! Be šitos vilties išnyksta būties prasmingumas ir įsigali įkaito, samdinio, prisitaikėlio ar net išgamos „filosofija“. Be mūsų vilties žemės mes esame negyvi.

Iš Sibiro lėktuvuose skrido ūkininkų ir tarnautojų, kariškių ir dvasininkų palaikai, atkasti apleistose kapinėse taigoje, Altajaus prieškalnėse, Obės ir Baikalo pakrantėse. Dar niekados Lietuva taip nebuvo priartėjusi prie seno kaip baltų pasaulis įsitikinimo: mirusieji ir gyvieji turi būti kartu, remtis į amžiną žinojimą, jog neišskiriami yra šis ir anapusių pasauliai ir kad nutraukti ryšiai tarp protėvių atminimo ir šiandienos yra tautos merdėjimo pradžia.

Ir ne vien lėktuvuose grįžo į Gimtinę tremtiniai: mano bičiulis savo močiutės palaikus iš Užbaikalės parsivežė kuprinėje, apglėbęs ją, šnabždėdamas maldas, ramindamas ir atsiprašinėdamas, kad taip ilgai buvo palikęs ją vieną Sibiro gūdastyje.

Todėl nesistebėkite, kad mūsų viltis kartais yra liūdna.

Barnaulas senųjų Altajaus gyventojų kalba reiškia vilkduobę. Žvelgiant nuo aukštumėlės į slėnį, kuriame dūluoja neišvaizdūs mediniai priemiesčių pastatai ir mūriniai centro kvartalai, nepagauna pasigėrėjimo ar nusistebėjimo jausmas. Pilka sangrūda pastatų. Neryškios spalvos, prislopintos pilkos ūkanos. Didelio kalėjimo ir jo zonos dėmė senojo vienuolyno teritorijoje. Vienišas paauksuotas cerkvės bumbulas vilkduobės dugne. Elgetos. Vis greitesnis žegnojimasis, artinantis prie sulinkusio, palaikiais drabužiais apsidengusio vargetos. Į ledą sustingusi, sunkiai išlaikanti pinigą plaštaka.

Miestas, nežinantis, kas yra žemės taupymas ir žemės kaina. Dešimties kilometrų ilgio Lenino prospektas su plačia tuopomis apsodinta juosta viduryje. Skurdūs pastatai, valdininko su stalinietišku frenčiumi architektūra. Medžių šakų grafika – be nerūpestingos, vadinasi, nenuspėjamos, žaismingos linijos. Negailestingai nugenėti, apnuoginti rachitiški kamienai.

Gražios tik eglės – aukštos, lieknos, tankia smulkia šakų laja. Naujojo Barnaulo universiteto pastatas – postmodernistinis, griežtų linijų, funkcionalus.

Senasis universitetas – „stalinistinės mokyklos“ šedevras: masyvus monolitas, neskoningas neskoningų puošmenų išdėstymas, krūva gipsinių vėliavų gaubia herbo skydą, viršuje penkiakampė žvaigždė. Byrantis tinkas, išblukę dažai.

Apžiūriu išorę. Nėra laiko žvilgtelėti iš vidaus.

Ir šios kelionės būsima nesėkmė – neužtenka laiko į viską pažvelgti iš vidaus: į čionykščio žmogaus savijautą, į ideologijos nuodų likučius, į čia gyvenančių lietuvių pasaulį, tautinę tapatybę (viziją), mišrias šeimas, ryšius su Gimtine, nostalgiją, baimę (KGB pakeitė savo pavadinimą, bet nepakeitė tikslų).

Pasakoja Klaudijus Novoselcevas iš Tomsko srities, Novoselcevo kaimo: „Trečioji tremtinių banga (antroji – 1930 m.) – tai žmonės iš Pabaltijo, 1941 metų tremtiniai. Trisdešimtį lietuvių šeimų atvežė į mūsų kolchozą. Žiūrime: kresni vyrai, plačiastrėnės moterys, gera, patogi, savotiškai graži kaimiška apranga: miliniai švarkai, skrandos, geros odos batai, maišai, pilni įnagių. Ir tuojau pat pamatėme – moka gerai, kantriai dirbti ir bendrauti su vietiniais. Po kelių savaičių neblogai susikalbėjom. Spaudėm kolchozo valdybą: gerai dirba, duokit po karvę! Davė. Mūsų namo antrame aukšte įsikūrė Ramanauskų šeima: tėvas, trys sūnus, moterys. Išmokė daryti dešrą, rūkyti mėsą, auginti daržoves ir lietuviškai dainuoti. Melsdavosi nuoširdžiai ir savotiškai.“

„Žmonių skausmas“ – KGB aukų sąvadas, išleistas Tomske 1991 metais (leidžia Tomsko KGB).

Kraupus martirologas: tūkstančiai pavardžių, kas antras sušaudytas. Reta atžyma: 10 metų lagerio, 5 metams atimtos teisės… Tyliai perskaitykite tiktai iš vieno tomo išrašytas lietuvių pavardes ir pasimelskite: Zigmantas Verkšnia, vilnietis, g. 1910 m., sušaudytas. Jonas Veržaitis, g. 1891 m., iš Suvalkų, sušaudytas. Genovaitė Gabalaitė, g. 1927 m., pasvalietė – 10 metų lagerio, 5 metai tremties. Eduardas Gaidulis, g. 1891 m., sušaudytas. Dominykas Gailiūnas, g. 1887 m., iš Kauno apskrities, sušaudytas. Aleksandras Galvydis, g. 1906 m., sušaudytas. Petras Dagilis, g. 1901 m., iš Kauno apskrities, sušaudytas…

Už tebeveikiančio Barnaulo kalėjimo tvoros, pušyne, vaikai aptiko nužudytųjų kaulus. Keli ilgi kupini grioviai. Gal iš čia iškasamos kaukolės ir daromos šiurpios žvakidės, pusiau slapta pardavinėjamos turguje?

Barnaule gyvenanti ir dirbanti mokytoja Svetlana Bondareva, pasitelkusi kelis ištikimus mokinius ir šventiką tėvą Michailą, surinko pušyne išmėtytus palaikus, palaidojo, kaupė lėšas paminklui, kurį pašventino 1991 m. rugpjūčio 19 dieną. Keletą kartų perskaičiau užrašą: „Nekaltai nužudytuosius lai prikelia tiesos galia. Amžinas atminimas žuvusiems.“ Kiek dešimtmečių šitaip bus iškeliamos bolševizmo aukos iš užmaršties tamsos?

Žinau, kad tas sunkus paminklas – ir žuvusiems lietuviams.

Žlungančios imperijos palieka kalėjimus, kapus, budelio įnagius, parankinių antpečius, uniformas, drimbančias vėliavas, įniršį (pralaimėjimo pagirios), ideologinio balagano sąvartą ir sąmonę, kuri nieko gero nesitiki ir nelaukia, nesistengia suprasti, o vien prisitaiko, kad išvengtų atpildo.

Žlungančios imperijos ideologai, parankiniai ir budeliai dar neteisiami, net panieka dar jų nepasiekia, o vien pasidygėjimas ir pasibaisėjimas: nejaugi visa tai buvo, galėjo būti ar dar bus?

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 11 / Ne, nepaslėps lietus, kas mūsų laukia,
kas ims giedruot už nudrengtų laukų
be baimės, be grėsmės, be alinančio maudulio
krūtinėje… Ir aš jus palieku.

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 10 / isą laiką tave atkaklioji gyvybė apgaubs: šešėliuoti miškai jų viršūnėse paukščių lizdai ugniažolės žiedas už tave atviresnis dangau ir malda: atsiskleisk! nuolankumas aptemęs keistai

Robertas Keturakis. Viršūnės

2015 m. Nr. 11 / Šiandien neatsitiktinai kalbėsimės apie vieną sudėtingiausių ir paslaptingiausių mūsų buvimo reiškinių – išėjimą iš šio pasaulio. Noriu, kad mūsų mintys nebūtų apsuptos krintančių lapų, rūstaus šiaurio ūžimo nuogose medžių šakose…

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 5–6 / o naktį liepų kvapas sutirštėja
ir vėjas debesis purius užkrės
tuo svaiguliu – ir sapnas pagilės
tikriausiai nuo pametusio galvelę vėjo –

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2004 m. Nr. 12 / Tą akimirką kai jau atrodė teks griūti šalia
vakaro medžio kur paukščiai tarp lapų šlamėjo
išniro žmogus žiponėlį sujuosęs balta virvele –
užsuki nakvynės brolau tiek kelio nuėjęs!