literatūros žurnalas

Viktorija Daujotytė. Mūsų šimtmetis ir amžių siužetai

2018 m. Nr. 2

Švenčiame Lietuvą, savo Valstybę.

Vasario 16-osios respublikos šimtmetį.

Šimtmetis – dar mūsų, gyvenančių dabar, laikas. Tėvų, senelių, prosenelių rankomis apkabinamas laikas, kūnu tebejuntamas. Mažiausiai tris kartas apima žmogaus atmintis. Papasakojama, perduodama, kuriuo nors būdu paliudijama patirtis. „Parašykite ant kryžiaus, kad buvau savanoris“, – prašė mirdamas, – parašėme, bet vis bijome, kad nelieptų tas raides nulupti…“ Kada tai buvo – praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio viduryje senose žemaičių kapinaitėse su Lietuvos savanorio dukra stovėjome prie dar nesužėlusio kapo; gimęs 1895 metais. Gal ir dėl to neužmiršau, kad vienmetis su Maironio „Pavasario balsais“, dar draudžiamos gadynės, lupinėjamų lietuviškų raidžių. Ir taip susidarinėja siužetai – iš mūsų atskirumo ir iš patirties bendrumo. Lietuvos buvimas per amžius, mitinė ir jau individuali sąmonė Antano Baranausko giesmėje: „Kalnai ant kalnų, ė ant tų kalnų / Kalnai ir maži kalneliai. / Tenai Lietuva per amžius buvo, / Kaip sako mūsų seneliai“ („Dainu dainelę“). Turime per amžius besitęsiančių siužetų, pasiekiančių mūsų šimtmetį ir mus. Kiek šimtmečių tiems siužetams, tiek ir Lietuvai.

Raštas, reikia rašto, kad būtų įtvirtinama atmintis, – ne tik faktai, įvykiai, bet ir neišsemiami sąmonės turiniai. Reikia daikto – pergamento ar bent popieriaus lapo, kad juodu ant balto būtų parašyta ir pasirašyta, kad antspaudas būtų, jei tik ir žymė, likusi nuo pasirašant prispaustos rankos.

Galvojame apie Vasario 16-osios šimtmetį, jaučiame šventę ir pirminį šventumą, kylantį ne tik iš bendrų, bet ir iš atskirų, asmeninių intencijų. Kad ir kokia ilga Lietuvos istorija, dabartinė tapatybė labiausiai formuota tos ideologijos, kuri artino prie nepriklausomos demokratinės respublikos, prie prigimtinės savasties. Bendruomeninis šventumas, kuris iškilo su Maironio poezija, su Juozo Naujalio, Česlovo Sasnausko muzika. Tai, kas atsiliepė lietuvių dvasioje, kas sutapo su giliosiomis pajautomis, kas prilygo šventam giedojimui. „Lietuva brangi“ – giesmė, ne daina, ji giedama. Šią giesmę giedodami (jei tik ir jos klausydami) juntame esantys lietuviai. Kaip ir giedodami himną – „Tautišką giesmę“. Kodėl taip labai mums reikėjo ir reikia Vasario 16-osios akto (nutarimo)? Ir todėl, kad reikia antspaudo, liudijančių daiktų. Ko nors, ką patikrintume, – rankomis ar akimis. Dokumento atradėjo Liudo Mažylio pasvarstymas: „Tame dokumente nėra žodžio „laisvė“, bet jis yra apie laisvę. Jis yra trumpas, paprastas ir todėl taip labai priimtinas“ („Santara“, 2017, 135/136). Tikri daiktai yra paprasti. Paprastumas yra atviras žmogiškųjų (dvasinių) turinių, taip pat ir šventumo, susidarymui. Šventumas turi pasikartoti ir atsinaujinti iš pasikartojimo. Giedodami mes tvirtiname, kad tai yra, kad mes tą šventumą jaučiame ir perduodame jį tolyn. Kodėl Maironis? Todėl, kad jis sukūrė dar nesančios Lietuvos respublikos dvasią. Dvasią, iš kurios galėjo kilti kūnas ir prasitęsti amžinieji siužetai. Maironio poezija tarsi tvirtino, kad pirmiausia buvo žodis, kad iš žodžio gali imtis kūnas, gyvybė. Ir Lietuvos himnas – Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“ („Varpas“, 1898) radosi dar toli iki Vasario 16-osios. Vasario 16-osios Aktas, jei tik ir Nutarimas, mums yra su ant-spaudu – su antspaudiniais signatarų parašais. Svarbiuoju dokumentu, siunčiamu į pasaulį, Lietuva savo signatarų lūpomis ir parašais tvirtino turinti savo kalbą, kultūrą, esanti raštinga, tad turinti teisę savarankiškai būti tarp kitų tautų. Mūsų svarbusis dokumentas parašytas gražiai – gražia rašysena, taisyklinga lietuvių kalba. Buvo kam tą dokumentą versti į kitas kalbas – lydėti į pasaulį, galingą ir ne visad draugišką.

Vokietija, Europos bendrijos valstybė, dalinasi savo ilgaamžių archyvų turtais – dokumentą matome, džiaugiamės matydami. Stengiamės vykdyti Martyno Mažvydo priesaką: permanyti, suprasti, ką tai mums reiškia. Katekizmas kadaise taip pat sugrąžintas į Lietuvą, lankytas, žiūrėta kaip į stebuklą („Regėti to norėjo savo akimis…“). Katekizmas priklauso Lietuvos šimt-mečių siužetui, kaip priklauso jam ne tik prigimtinės kultūros daiktai ir žodžiai, bet ir Biblija, su tiesioginėmis ar netiesioginėmis nuorodomis. Su jomis susitinkame ir savo istorinio buvimo paliudijimuose. 1254 m. Mindaugo raštas vyskupui Kristijonui: „Mindaugas, Dievo malone Lietuvos karalius, visiems Kristaus tikintiesiems, kuriuos pasieks šis raštas [siunčia] pasveikinimą Viešpatyje Jėzuje.“ Sutvirtintas antspaudu pranešimas, kad priimamas vyskupas, kad jam skiriama žemių. Gili neišvengiamo, neapeinamo siužeto šaknis, ir Lietuvai būtų buvę lengviau, jei ji būtų išaugusi į medį, o ne sunykusi. Ir mūsų prigimtinė savastis nebūtų patyrusi tiek sunkių traumų.

Į pasaulį. Ir iš pasaulio. Laisvai išeiti. Ir laisvai sugrįžti. Būti prievarta išvežtam. Negalėti grįžti. Su kaupu to Lietuvos istorijoje. Ką turime šiandien? Laisvę. Bet giliau nesuvokiame laisvės ir kaip prieštaravimo ženklo. Išsiplėtusi ir išsiplėtojusi laisvė išeiti į pasaulį ir laisvai iš jo negrįžti. Tautos, jos išlikimo požiūriu, tai prieštaringa laisvė, nelengvai įsisąmoninama. Bet individo požiūriu – būtina, neabejotina. Kaip ir laisvė nekalbėti lietuvių kalba, nekalbinti ja savo vaikų nei anūkų, atsiskirti nuo tautos kūno. Laisvė būti lietuviu, Lietuvos piliečiu, padedančiu išlaikyti ir ginti savo pilį, ir laisvė juo nebūti. Trumpai dar tegyvename šios prieštaringos laisvės akivaizdoje. Bet vis labiau gyvename. Turėtų dar pakakti piliečių, kad būtų apginta ir simbolinė Pilis – Gedimino kalnas, mūsų mitinių ir istorinių siužetų ašis, ir tas pasaulis, kuris mumyse iš prigimties, iš protėvystės.

Ištariame Gedimino kalną (gal ir dažniausią asmenvardį per pastaruosius metus, jau ir metonimiją), ištariame ir Gediminą, didįjį kunigaikštį, Lietuvos valdovą, vadinusį save, tad tikriausiai ir vadintą karaliumi, Gediminaičių dinastijos pradininką. Taip suėjo žvaigždės, taip rodo jų raštas, kad esama svarbių atitikimų tarp datų, metų. 2017 metais – 630 metų nuo Lietuvos ir 600 nuo žemaičių krikšto. 2017-ųjų pabaigoje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose vyko įdomi vieno paveikslo paroda – buvo eksponuota lenkų dailininko Voicecho Gersono įspūdingo dydžio drobė „Lietuvos krikštas“ (1889) iš Jono Pauliaus II kolekcijos muziejaus Lenkijoje. Tai, kas paveikslo motyvuose mums atrodo bent prieštaringa, kyla ir iš istorinio pažeistos savivertės momento. Per vėlai krikštas – vėlyvaisiais viduramžiais, kai jau nebebuvo paisoma krikščionybės skleidimo taikumo. Ir pačių lietuvių religinė sąmonė buvo labiau subrendusi, pasiekusi ar bent artėjusi į vienasmenio Dievo supratimą. Tad ir konfliktas su krikščionybe gilesnis ir skaudesnis. Vis dar esame prie šio konflikto sugrąžinami – ir kūrybos, ir giliosios sąmonės klodų – archetipinės atminties.

Su giliąja atmintimi susijusi ir kita budinti ir būdraujanti data, iš amžių glūdumos iškelianti Vilnių: 1323 metai, tad artėjanti mūsų amžinojo miesto sukaktis – 700 metų. Ar galime švenčiamąjį Lietuvos šimtmetį atskirti nuo Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio, nuo Gedimino Vilniaus septynių šimtų metų. Negalime. Neturime. Išminties šviesa (išmintinguosius, su kuriais tariamasi, mini ir didysis kunigaikštis Gediminas) budėjo virš Lietuvos Tarybos narių, kad svarbųjį dokumentą, atkuriantį Lietuvą kaip respubliką, jie pasirašė Vilniuje. Tvirtino modernų XX a. valstybingumo darinį, bet kartu pasirašė ir simbolinę sutartį su Europa, su Vilniumi, tad ir su LDK, su visa šimtamete istorija, kurioje (kaip ir visų ilgaamžių valstybių istorijoje) būta visko. Bet ir tas viskas yra mūsų. Ir viduramžių, ir naujojoje istorijoje.

Įvykis arba nuoseklus raštiškas Lietuvos istorijos tvirtinimas ir tuo, ką galime regėti savo akimis. Nacionaliniame Lietuvos dailės muziejuje eksponuojamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 1323 metais, sausio 25 dieną rašytas laiškas pasauliui; taip ir pabrėžiama: „iš viso pasaulio“, ypač iš Liubeko, Štralzundo, Bremeno, Magdeburgo ir Kelno, į Lietuvą kviečiami krikščionys, pirkliai, kariai, amatininkai, žemdirbiai ir dvasininkai. Užtektų vien šios formulinės laiško dalies, kad pajustume, kokios modernios sąmonės diktuojamas šis tekstas. Atviros, pasauliui atsiveriančios valstybės programa, kuri toliau detalizuojama ir aiškinama. Kreipiamasi ir į būsimus skaitytojus, tad ir į mus. Pranešama, kad išsiųstas laiškas Švenčiausiajam Tėvui dėl katalikų tikėjimo priėmimo. Remiamasi Evangelijų dvasia, beveik pažodinėmis nuorodomis. Pranešama, kad jau yra pastatyta bažnyčių: pamokslininkų ordinui prieš dvejus metus „mūsų mieste Vilniuje“, o dar dvi – Vilniuje (?) ir Naugarduke. Bet jos sudegintos Prūsijos kryžių nešėjų. Laikomasi aukštų moralumo kriterijų, kviečiami bet kurio šventimo dvasininkai, jei tik jų gyvenimas nėra ydingas, jei tik jie nedaro blogo. Pabrėžiama: kviečiami geros valios žmonės. Užsibrėžiama riba: „nuo šiol“, tad nuo šito apsisprendimo, nuo šitos sutarties norima ne kam nors pakenkti, bet visiems padėti, stiprinti taiką, brolystę ir tikrą gailestingumą. Pridedamas antspaudas, kad niekas nebūtų pakeista, kad liktų taip, kaip parašyta. Šiai Lietuvos suverenaus valdovo siūlomai sutarčiai nebuvo lemta išsipildyti. Po šešiasdešimt ketverių metų įvykęs krikštas turėjo ir iki šiol sunkiai nuryjamą prievartos prieskonį, trikdžiusį lietuviškos pasaulėvokos brendimą. Maironio žodžiais: „lauki, kada ji [Lietuva] stos kūnu-dvasia, kada pasakys pasauliui: štai esmi nauja pajėga kūrėja <…>“ („Vasario 16-oji“). Iš tiesų Lietuva yra ne sykį pasauliui sakiusi: štai esmi. Svarbiausi sakiniai ir žodžiai turi būti kartojami – ir dėl aplinkybių, stabdančių kūno-dvasios kūrybinį veikimą. Kartojami kūrybos, kūrybingumo būdu.

Siužetai daugiaprasmiai. Kokia bendruomenės savijauta, matyti iš to, kurie siužetai pasakojami, kaip interpretuojami. Pavojinga apibendrinti – ir bendruomenės, ir tautos savivertė yra pulsuojanti. Istorija retai teleidžia tautoms laisvai pasirinkti. Bet iš atskiro asmens ta laisvė nėra atimama. Sekdami bendrųjų, mūsų šimtmetį į amžius įpinančių siužetų pėdsakus, jaučiame ir atskirąsias jo gijas, susijusias su stiprėjančia savasties dvasia, su sąmoningais individų pasirinkimais, su pasiaukojama kova už Lietuvą. Vaizdai kovos dėl kultūros (vaižgantiškąja prasme) neatskiriami nuo kovos už Lietuvos laisvę – nuo savanorių iki partizanų, iki Sausio 13-osios pasiryžėlių, nepasitraukusių.

Viktorija Daujotytė. Apie turėjimą neturint

2024 m. Nr. 7 / Dabar iš naujo atsiversti Valdo Kukulo rinktinę „Mūsų šitie dangūs“ (2009), jo paties ir sudarytą, gyventi likus tik porą metų, iki 2011-ųjų vasaros, neseniai peržengus 50-mečio slenkstį. Vienintelė lietuvių poezijos knyga…

Viktorija Daujotytė. „Žmogui žinokit eilėraštis duotas yra“

2024 m. Nr. 4 / Aidas Marčėnas. Mirkt: eilėraščiai iš pasibaigusio pasaulio. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. – 215 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Viktorija Daujotytė. Lyg ir nemažai padaryta

2024 m. Nr. 2 / Romas Gudaitis. Cezario kančios. – Vilnius: Homo liber, 2023. – 191 p. Knygos dailininkas – Rimantas Tumasonis.

Viktorija Daujotytė. Reminiscencijos: Leonardas Gutauskas

2023 m. Nr. 11 / Jei kartą susitikai, tai ir lieki to susitikimo šviesoje. / „Šešėlis, kurs bėga greta!“ – Maironio eilėraščio eilutė, šią akimirką, kai bandau pradėti rašyti apie Leonardą Gutauską dar vos įsivaizduojamą atminimo tekstą…

Viktorija Daujotytė. Pasirinkto kelio ėjėja

2023 m. Nr. 3 / In memoriam. Romana Dambrauskaitė-Brogienė (1930 09 05–2023 01 30) / Priešpaskutinę 2023-iųjų sausio dieną, eidama 93-iuosius metus, mirė Romana Dambrauskaitė-Brogienė.

Viktorija Daujotytė. Eilėraščių nuorodos

2023 m. Nr. 1 / Julius Keleras. Virtuvėlė pilna Ukmergės. – Vilnius: 58 sapnai, 2022. – 97 p. Knygos dailininkė – Vanda Padimanskaitė.

Viktorija Daujotytė. Laimingo žmogaus atvejis

2022 m. Nr. 12 / Vandos Zaborskaitės šimtmečiui / Gal Juozo Grušo pakuždėta formulė: „Laimingasis – tai aš“; kaip ir kiekviena tikra formulė neišsemiama ir nesubanalinama. Kas pažinojo Vandą Zaborskaitę, tikrai matė ją ir švytinčią, ir šviečiančią…

Viktorija Daujotytė. Laimėtosios žemės eilėraščiai

2022 m. Nr. 11 / Alfonsas Bukontas. Nežinoma žemė. Terra incognita. – Vilnius: Santara, 2022. – 260 p. Knyga iliustruota Romualdo Rakausko nuotraukomis.

Viktorija Daujotytė. Liūnė Sutema: atskiroji lyrikos žemyne

2022 m. Nr. 8–9 / Jei ryžtamės kalbėti apie išskirtinesnę, ryškesnę lyrinę kūrybą, reikia bent suaktyvinti lyrikos suvokimą. Mąstymas apie lyriką yra ir grįžimas prie jos pradžių, prie jos vaizdinių ir suvokinių, bandant atnaujinti ir tai, kas jau sakyta.

Viktorija Daujotytė. Poeto autobiografija – kurianti ir perkurianti

2022 m. Nr. 7 / Pranešimas skaitytas šių metų tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ konferencijoje „Poeto biografija poezijoje – tikriau nei būta ar pramanyta?“ / Biografija apskritai problema, nors tai ir seniausias pasakojimo raštu…

Viktorija Daujotytė. Netikėta ir tikėta Vandos Juknaitės knyga

2022 m. Nr. 1 / Vanda Juknaitė. Ta dūzgianti ir kvepianti liepa yra. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 80 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Viktorija Daujotytė. Būti eilėraščiais

2021 m. Nr. 12 / Ramutė Skučaitė. Buvau atėjus. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 119 p. Knygos dailininkė – Jūratė Račinskaitė.