literatūros žurnalas

Jurga Tumasonytė. Apie grybus ir medų

2020 m. Nr. 8–9

Antano Vaičiulaičio literatūrinės premijos laureatės kalba

 

Kaip žinoma, premija skiriama už apsakymą, – juk Antanas Vaičiulaitis buvo puikus trumpojo žanro meistras, – tačiau su rašytojo kūryba susipažinau dar mokykloje, kai visi klasėje skaitėme jo romaną „Valentina“. Tai, ką perskaitai jauname amžiuje, paprastai tavyje nusėda ilgam ir jau visada atsimeni kokią nors detalę arba lydėjusį jausmą. Iš tos knygos pamenu ore tvyrantį kvapnaus pavasario minkštumą, saulės tvyksnius, plastiškus Valentinos judesius ir medaus kopinėjimą. Šis romanas mano sąmonėje įsitvirtino kaip dailus, gyvas, dar neuždžiūvusių dažų paveikslas. Skirtingai negu rašytojas, apie medų savo tekstuose dar niekada nesu kalbėjusi, nors vieną sceną, nutikusią man realybėje, prisimenu.

Buvau gal šešerių ar penkerių, ryte turėjau atsikelti anksti, nenorėjau mautis storų pėdkelnių, kurių klynas vaikštant nukardavo. Mama kantriai aiškino, kad pėdkelnių reikia, jog į odą neįsisiurbtų erkės. Virtuvėje tėvas klojo į pintines senus laikraščius, ant stalo garavo koldūnai su grietine, reikėjo valgyti, nors norėjau eiti į svetainę žiūrėti filmukų. Murksodama prie šąlančių koldūnų mačiau, kaip mama tepa mums sumuštinius.

– Į kur įpilti vandens? – paklausė tėvas mamos.

Jie ėmė ieškoti spintelėse tuščios taros.

– Ai, bus gerai į šitą, – pasakė tėvas, atradęs apmusijusį degtinės butelį.

Butelį išplovė, prileido šalto vandens iš čiaupo ir užsuko.

Mama atnešė iš koridoriaus didelį maišą su senais mano drabužiais ir žaislais.

– Įdėsiu dar ir cukraus, vis tiek pravers, – nutarė imdama iš spintelės celofanu aptrauktą kilogramą. Visa tai buvo skirta tam Berniukui.

Nešvarios lėkštės atsidūrė kriauklėje, mama užrišo man ant galvos skarelę, užsivilkau mėgstamiausią ryškiai rožinę striukę, apsiaviau rudus guminius. Susėdome į raudonus žigulius, aš – gale, tėvai – priekyje. Pakeliui dar turėjome paimti tėvų draugus – Nilką ir Augį. Nilka visuomet kvepėdavo pakalnučių dezodorantu, o Augis – tabako ir stipraus odekolono mišiniu.

Tėvų draugai jau laukė mūsų savo daugiabučio kieme. Sėdėjau tarp jų (tais laikais dar niekas nebuvo girdėjęs apie automobilių kėdutes). Nilka man davė čiulpiamą saldainį, jų visuomet turėdavo pilnas striukės kišenes. Jei važiuodavome ilgai, mane imdavo nežmoniškai pykinti, bet tėvai žadėjo, kad miškas netoli, greitai atvyksime.

Tą vietą mano tėvams parodė Augis, gal tuose kraštuose buvo jo kadaise prarasta tėviškė, o gal ten nuo seno grybaudavo? Mes įsukome į siaurą miško keliuką, spaudžiamą tankiai suaugusių medžių ir neiškirstų krūmynų. Keliukas buvo duobėtas, Augis juokėsi, kad Nilkai nuo trankymosi išbyrės dantys (kaip tik neseniai rodė mamai susidėjusi tris auksinius). Dantys liko burnoje, bet vos neįstrigome duobėje. Galiausiai pasiekėme iš pažiūros apleistą medinę trobą. Tėvo draugai išlipo pirmieji, o aš užsimaniau gerti, tad mama ištraukė butelį, gurktelėjau kelis gurkšnius.

Troboje gyveno Berniukas, jo motina ir tėvas. Kai važiuodavome grybauti, pasistatydavome mašiną jų kieme, mama nunešdavo maišą vaikui, o jo tėvai kartais padėdavo mums rinkti grybus arba parodydavo geresnių miško vietelių. Atmintyje išliko, kad ir tėvas, ir motina būdavo lyg aprūkę dūmuose – abu gerokai pajuodę, motinos plaukai tamsūs, su žilomis sruogomis, tėvo rankos didelės, lyg boksininko pirštinės. Tas Berniukas buvo tokio paties amžiaus, kaip ir aš, tik mažesnis, liesesnis, bet labai vikrus. Kai atvykdavome, jis negalėdavo atsiplėšti nuo mano mamos – stengdavosi jai įtikti, vesdavo mus per miško brūzgynus. Niekada nedėvėdavo nei pėdkelnių, nei guminių batų, ir erkės jo turbūt nepuldavo, o jeigu ir puldavo, jis nekreipdavo į jas nė mažiausio dėmesio.

Nepamenu, kaip nutiko, kad tą kartą jo tėvai mūsų į mišką nevedė – gal prastai jautėsi? Nilka su Augiu nuėjo į vieną pusę, tėvas nuskubėjo į kitą, o mes – mama, aš ir Berniukas – iš lėto bridome per minkštas samanas. Berniukas nesustodamas čiauškėjo ir rodė į grybus. Aš vis taisiausi smunkančias pėdkelnes, visa esybe nekęsdama grybavimo. Nemėgau jų nei rinkti, nei valgyti.

Po poros valandų mes visi grįžome – Augis su Nilka kaip visuomet prisigrybavo nesuvokiamą kiekį, tėvas rinko tik baravykus, o mama pintinėje parsinešė skirtingiausių grybų rinkinį, kurį reikėjo dar peržiūrėti, išmesti netinkamus.

Berniuko tėvai jau laukė mūsų apdengę stalą atstojantį kelmą nusitrynusia klijuote. Buvo papjaustę užkandos, lyg ir lašinių su juoda duona, agurkų. Paprastai pas juos niekada nesivaišindavome. Susėdome, Berniuko tėvai ir Augis prisidegė cigaretes.

– Einam su manim, – pakvietė Berniukas.

– Nenoriu. Mama sakė, kad tuoj važiuosim namo.

– Aš turiu kai ko labai skanaus.

– Tortą?

– Ne, einam, parodysiu.

Mama mostelėjo ranka, kad eičiau paskui jį, tik ilgai neužtruktume. Berniukas nusivedė mane į sukrypusią lauko virtuvėlę.

– Va, matai? Duosiu tavo mamai, – pasakė didžiuodamasis.

Iš pradžių nesupratau, į ką žiūrėti, kol Berniukas pats neparodė pirštu į emaliuotą dubenėlį, kuriame buvo kreivai šleivai pripjaustyta agurkų lazdelių. Jos mirko geltoname klampiame skystyje.

– Čia medus, – paaiškino.

Nunešėme tą dubenėlį prie stalo. Vaikas išdidžiai ištiesė indą mano mamai:

– Pagaminau jums, teta.

Berniuko motina nusijuokė, sakydama, kad vaikiščias visą rytą mūsų laukė ir gamino tą savo skanėstą.

 

Kai galiausiai atsisveikinome ir priėjome prie mašinos, mano tėvai reikšmingai susižvalgė.

– Jie galvojo, kad atsivežėme degtinės, – pasakė mama, paimdama vandens butelį nuo priekinės sėdynės.

– Kaip sarmata, manys, kad atsivežėm ir nedavėm. Vargšai taip dėl mūsų stengėsi, – susinervino Nilka.

– O jums ne sarmata eit ir sakyt, kad čia tik vanduo? Gal jie šiaip norėjo įsiteikt, negi ėjo ir pro stiklą apžiūrinėjo, ką laikom mašinoj? Nei šis, nei tas, – nepritarė tėvas.

Namo suaugusieji važiavo suglumę.

Likusią dieną mama valė grybus, o tėtis maišė puodą – visa laiptinė paniro į verdamos grybienės debesį. Tėvai ir vėl prisiminė nesusipratimą su tais žmonėmis ir Berniuko vaišes.

– Mama, kodėl tu verki? – paklausiau jos. – Tas berniukas visai kvailas. Neskanus tas jo medus.

 

Tėvai užmarinavo grybus ir sudėjo stiklainius į rūsį. Žiemą Augis iš kažkur sužinojo, kad Berniuko mama pasikorė. Daugiau ten niekada nebevažiavome.

Neįsivaizduoju, kaip baigėsi tam vaikui ir ar jis dar ruošė agurkus su medumi? Ar užaugęs pasakojo kitiems apie savo nelengvą vaikystę? O gal niekada nenorėjo apie tai kalbėti ir atsitvėrė tylos siena? Galbūt perskaitęs šį tekstą čia savęs neatrastų, nes viską matė truputėlį kitaip. Ir tas „Valentinos“ medus, apie kurį taip pat skaitė mokykloje, jam galėjo priminti visai kitus dalykus.

Rašydama šią kalbą supratau, kad A. Vaičiulaičio kūriniai gyvena atskirus gyvenimus, kartais įkrisdami kokiam nors būsimam rašytojui į širdį ir pasilikdami ten kaip amžinai užkonservuoti, niekada nesugesiantys grybai.

2020 m. birželis

Jurga Tumasonytė. Remontas

2020 m. Nr. 4 / Gaila pagalvojus, kad tas šešetas iš pirmo žvilgsnio sveikų vaikų nešiojo nesveikus genus. Kartais prisimenu juos – feisbuke radau mergaitę, vardu Viktorija. Nusidažiusi šviesius plaukus juodai, išsipešiojusi plonyčius antakių lankus.

Jurga Tumasonytė. Karalystė

2019 m. Nr. 3 / Aukštas kumptelėjęs vyras pasitrynė uodų sugeltą šoną ir švelniai pašaukė mergaitę, spėriai renkančią į glėbį šakas. „Užteks“, – pasakė rišdamas nemenką krūvą virve.

„Aš nemoku būti komandoje“

2018 m. Nr. 12 / Poetę Giedrę Kazlauskaitę kalbina Jurga Tumasonytė / Nauja poetės Giedrės Kazlauskaitės knyga „Gintaro kambarys“ tik paimta iš spaustuvės pirmiausia atsidūrė „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ …

„…rašysiu ten su savo mylimu šunim“

2018 m. Nr. 5-6 / Poetę Neringą Abrutytę kalbina Jurga Tumasonytė / – Ką reiškia išleisti knygą po keturiolikos metų? Su kokiais iššūkiais teko susidurti dėliojant eilėraščių rinkinį „Atostogos“? Išleisti elektroninę ar popierinę? Ir dar po tiek daug metų?

„Ribos rašytojui – tai mažiausiai pageidaujamas dalykas“

2018 m. Nr. 3 / Rašytoją Undinę Radzevičiūtę kalbina Jurga Tumasonytė / Prozininkė Undinė Radzevičiūtė pirmą kartą debiutavo 2003-iaisiais romanu „Strekaza“.

„Literatūra karo metu nėra beprasmė“

2017 m. Nr. 1 / Ukrainiečių rašytoją Liubov Jakimčiuk kalbina Jurga Tumasonytė / Liubov Jakimčiuk vardą įsidėmėjau perskaičiusi Mariaus Buroko išverstų eilėraščių, kurie stebino intymiu kalbėjimu…

„Apie Lietuvą man buvo prikalbėję tiek nesąmonių“

2016 m. Nr. 8-9 / Rašytoją Karolį Gintarą Žukauską kalbina Jurga Tumasonytė / Čikagoje 1973 m. gimęs ir augęs rašytojas Karolis Gintaras Žukauskas lietuvių publikai šiek tiek pažįstamas iš dviejų romanų…

2012-ųjų knygos. Literatūra tarp dramos ir žaidimo, arba Ar tikrai „rašyti gali kiekvienas“?

2013 m. Nr. 4 / Apie 2012–ųjų knygas – Jūratė Sprindytė, Laimantas Jonušys, Rimantas Kmita, Jurga Tumasonytė, Solveiga Daugirdaitė, Elena Baliutytė