Birutė Jonuškaitė. „Širdies pavasaris, pavasario širdis“

2022 m. Nr. 5–6

Tarp Vilniaus ir Naujosios Vilnios, pravažiavus Rokantiškių kapines, yra Kalnų Progumos (lenkiškai Poręby Górańskie), buvusi tarpukario gyvenvietė („kolonija“), įsikūrusi maždaug 1925 metais iškirsto miško vietoje. Aplinkiniai gyventojai ir toliau šį, dabar jau sostinės, pakraštį vadina Parembomis. Čia, Uosių ir Kalno gatvių sankryžoje, niekada neužgęsta senas, aukštas medinis kryžius – vėjyje kaip burės nuolat plazda jį puošiantys balti ir raudoni kaspinai. Prie kryžiaus kiekvieną gegužės vakarą susirenka vietos moterys (kartais gal ir koks vienas kitas vyras, nors man neteko tokių pastebėti) į „mojaunas“ ir „tuteišiškai“ kalba Marijos litaniją. Pernai, važiuodama pro jas į Naująją Vilnią, negalėjau nesustoti šalia esančioje aikštelėje.

Moterys, kaip kasmet, puslankiu sutūpusios ant suoliukų, apjuosusios mėlynai dažytą tvorelę, nugara prie nugaros į gatvės pusę, veidais į koplytėlėje po Kristaus kojomis liūdinčią Mariją. Tik šį kartą moteriškių nugaros buvo daug labiau sulinkusios ir sulipusios, galvos suglaustos viena prie kitos, nes jas be gailesčio plakė staiga pasipylęs smarkus lietus ir kruša. Debesis užgulė toks juodas, žemas ir sunkus, kad atrodė, tuojau ne tik pasiglemš aukštai ant kryžiaus kabantį Kristų, bet praris, kaip kokia mistinė pabaisa, ir koplytėlę su Marija, ir tas besimeldžiančias moteris, įsiurbs ir mane, ir visą Parembą. Viesulas taršė, draskė aplinkui žydinčias vyšnias ir slyvas, prie kojų šokinėjo ledukai ir žiedlapiai, juodoji pabaisa čaižė kryžių žaibais ir riaumojo, riaumojo… Atrodė, kad jeigu dabar Kristus imtų šaukti: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mk 15, 34), net nelabai nustebčiau. Žiūrėjau ir žiūrėjau, lyg būčiau iškritusi iš savojo laiko ir patekusi į kažkokį apokaliptinį vyksmą, kuriame viskas garma į pražūtį, tik tie (tos), kas dar turi lašelį vilties, garsiai, sutartinai kartoja: Zdrowaś Maryjo… Święta Maryjo… (Sveika, Marija… Šventoji Marija…)

Laikas, kai atrodo, kad net galvoti apie linksmus dalykus yra nepadoru. Toje Didžiosios savaitės tyloje turbūt daugelį kankino nerimas ir daugybė klausimų. Ne tų įprastinių: kokį pyragą išsikepti, kokiomis spalvomis margučius marginti, su kuo sėsti prie Velykų pusryčių stalo. Esminius klausimus kėlė pasaulis šitas – naujas, ligi šiol nebūtas¹ ir mes patys jame – kas mums nutiko? Sau keliami klausimai paprastai veda į santykį su kitu. Su kitais. Anksčiau retai užsukdavau į veidaknygę, bet nuo karo pradžios peržiūriu kasdien bent kelis įrašus: kolegų vedamą karo kroniką, pažįstamų ukrainiečių rašytojų liudijimus, kaip ir daugelis – pasiklausau Oleksejaus Aristovičiaus. Po keliolikos minučių taip užverda protas ir jausmai, kad, atrodo, smegenys susprogs, – jos nebeatlaiko skaitomos informacijos ir regimų vaizdų.

Verkiam, keikiamės, pykstame, piktinamės, giedam Ukrainos himną, meldžiamės, verčiam ukrainiečių poeziją į lietuvių kalbą, organizuojame jos skaitymus, dalyvaujame įvairiose protesto akcijose. Matau, girdžiu, galvoju aš karą, / Jis apkabina. Kaliu jo glėby. / Grimztu aš dugnan, ir povandeninėje valty / Kančios nekenčiu. Bet kenčiu. / Nirštu. Ir pyktį skandinu / Eilėrašty, nelyg girtuoklis – butely degtinės². Visi ginamės kaip išmanome nuo mus vasario 24 dieną užklupusio siaubo, kuris bando įsiskverbti į kiekvieną smegenų ląstelę. Nesakau, kad mes lig šiol jo nejutome, ne, jis tūnojo visą laiką, kai stebėjome TV ekranuose šiek tiek tolėliau Putino vykdomas kruvinas skerdynes: Afganistanas, Čečėnija, Gruzija, Sirija, nuo 2014 metų – Ukraina. Žiūrint žinias irgi buvo baisu, irgi piktinomės ne tik agresoriumi, bet ir įprastiniu Vakarų tylėjimu, kuris leido įsisiautėjusiam tironui toliau vykdyti savo kruvinas užmačias. Šitiek metų nuo patogumo ir godumo ištižusios šalys tik baisėjosi, smerkė, reiškė susirūpinimą, / caksėjo liežuviais³, bičiuliavosi su tironu, pasirašinėjo sutartis, vykdė barterinius mainus: jis jiems naftą, dujas, komfortą, jie jam – laisvę skersti kitas tautas, kur nori ir kiek nori. O ir dabar: Susirinko minia / visiškai apsiginklavusių žmonių, / bet niekas nenuspaudė gaiduko, / kad jų staiga neužgautų / atatranka⁴.

Dabar ta karo grėsmė alsuoja mums į pakaušį, todėl kiekvieną dieną pradedam viens kitam užduodamu klausimu: „Ar Charkivas dar laikosi? Laikosi. Ar Mariupolio dar neužėmė? Neužėmė.“ Atsidūstam ir einam valytis dantų, ruoštis į darbą. Ir vis dėlto viską darom su pasąmonėje tūnančia mintimi, kad vieną rytą mus gali pažadinti ne mobilusis, o pusę Vilniaus nušluosianti bomba. Noriu tikėti, kad, nepaisant šitiek metų brukamos minties, jog patriotizmas – gėdingas jausmas, pultume ginti tėvynės, eitume į gatvę ir vėl stotume prieš rusų tankus, kaip stojom 1991-aisiais prie TV bokšto, kaip dabar stoja būriai beginklių ukrainiečių. O gal tūnotume rūsiuose ir džiaugtumės, kad buvom apdairūs – iš anksto prisinešėm konservų, šiltų apklotų, žvakių, radijuką ir baterijų, prisikaupėm daug vandens, turim įsirengę tualetą… na, žinote, pasiruošėm taip, kaip mus pastaruoju metu instruktuoja radijas ir spauda. Juk mes išmokyti laikytis nuorodų iš aukščiau. O gal, kaip nemažas būrys apdairių tautiečių, seniausiai sėdėtume kur nors šiltoj Tenerifėj ar Lanzarotėj ir laižytume ledus, skaitydami žinias apie naują Putino invaziją. Ir vis dėlto, neduok Dieve, kad kam nors tektų veidaknygėje palikti štai tokį įrašą kaip Mariupolio gyventojai Nadeždai Suchorukovai: Stoviu gatvėje dieną, o aplinkui kapų tyla. Nei automobilių, nei balsų, nei vaikų, nei senučių ant suoliukų. Net vėjas pasimirė.

 

Žmogus visada turi teisę rinktis. Šiandien dar galiu ramiai pasvarstyti: karui atsargų neprisikaupiau, buto Tenerifėje neturiu, ginklu naudotis nemoku, bet kraujo nebijau, tai gal galėčiau savanoriauti – padėčiau sužeistiesiems. O kas padės „akliesiems“ praregėti? Ir mūsų šalyje, ir ten toje blogio imperijoje. Sakote, kaltas Putinas? Tačiau pašalinkit jį, ir liks 86 proc. gyventojų, kurie reikalauja daugiau mirčių. Ne mokslo pasiekimų, ne naujų technologijų, ne naujų išradimų, o kuo daugiau lavonų per teliką. Kas dedasi tų žmonių galvose? Kaip jiems padėti?⁵ Istorija liudija – niekas jiems nepadės. Sigito Gedos teiginys, kad „didelėj tautoj daugiau kvailių“, čia jau netinka. Nes pernelyg jų daug, išsigimimas neregėto masto. Čia jau Vladimiro Vysockio (beje, palaidoto su Hamleto kostiumu) apdainuotas baobabo sindromas⁶: ne Rusija, o Tupina. Nuo jos telieka atsitverti kuo stipresne „kinų siena“. Išsižadėti tėvo, vyro ar sūnaus mainais už piniginę kompensaciją ar butą – šito nesugalvojo dar nė viena tauta. Tai ženklas, liudijantis visišką moralinę nacijos degradaciją, – sako iš savo šalies išvykęs rusų prozininkas Arkadijus Babčenka⁷. Žinoma, gaila tos saujelės blaiviai mąstančių rusų, kurie nepabėgo ir dar vis bando protestuoti. Žinom, kas jų laukia. Gerbtinas jų pasirinkimas. Rašytoja, Nobelio literatūros premijos laureatė Svetlana Aleksijevič 2020 metais „Bernardinuose“ tvirtino: „Valdant Stalinui galėjai už teisybę atsidurti lageryje, o dabar, pasiteiravus vieno žinomo teatro kūrėjo, kodėl jis tyli ir nepasako tiesos apie tai, kas vyksta Rusijoje, jis atsakė: „Iš manęs atims teatrą… O sūnus turi restoranėlį…“ Žinote, tai jau visai kitoks, naujas Rusijos inteligentijos santykis su valdžia. Nuo Ivano Rūsčiojo laikų žmonės rizikavo, kalbėjo netgi žinodami, kad už tas kalbas gali tekti sumokėti gyvybe. Šiandien tas elito paralyžius rodo tam tikrą suvokimo nebuvimą. Atrodo, kad visuomenės kaip ir nėra. Yra tik žmonės, turintys pinigų, ir žmonės be jų.“

Kai kas galėtų sakyti, kad paskutiniai du sakiniai labai gerai tinka ir mūsų šalies visuomenei. Bent jau tai, kokia buvo iki karo: susipriešinusi, persipykusi, paskendusi mele ir neapykantoje. Girdėjome daug tuščios retorikos, mažai protingų sprendimų. Ir viskas iš godumo. Iš pavydo. Iš puikybės. Iš nemeilės šalia esančiam. Visa tai labai gerai atsispindėjo socialiniuose tinkluose: nuo agresyviai dėstomų „tiesų“ ir neapykantos kitaip mąstančiam šiurpo oda, virtualūs akmenys pasipildavo iš visų pusių, vos tik kas nors šūktelėdavo: nusidėjėlė ar nusidėjėlis! Liūdniausia, kad taip rėkavo ne tik vadinamieji „buduliai“, bet ir žmonės, turintys pinigų, labai „protingi“, labai „išsilavinę“, o jiems patiktukais aistringai pritarė būriai asabų „be nuodėmės“, keliančių savojo gyvenimo, mąstymo ir elgesio skydą kaip nepriekaištingai švarų. Būdavo ir gailestingumo apraiškų, deja, nedaug. Tačiau prasidėjus karui, ypač prieš šias šv. Velykas, visi lyg ir aprimo, sušvelnėjo, daug dažniau buvo kartojamas Kristaus vardas. Net ir paskyrose tų, kurie, mano galva, niekada Jo nebuvo pasigedę savo gyvenime. O gal tik nedrįso garsiai apie Jį užsiminti. Regis, ši šventė atgavo savo prasmę, nes nubudo ne virtualus, o tikras mūsų gailestingumas. Jam pasireikšti pastaraisiais mėnesiais turėjome ir turime labai daug progų. Didžiuojuosi mūsų šalies žmonėmis, teikiančiais Ukrainai visokeriopą pagalbą, pritariu paramos rinkimo akcijoms ir tam, ką dėl Ukrainos daro mūsų vyriausybė (ir ką darė ankstesnės, valdžiusios po 2014 metų). Mūsų gailestingumą liudija įrašai apie globojamus ar apgyvendintus ukrainiečius, apie žaidimus su jų vaikais, apie knygų ir kitų daiktų aukojimą, rinkimą, apie karo pabėgėlių gabenimą iš Ukrainos ir Lenkijos į Lietuvą. Internete atsispindi tik maža dalelė to, ką kiekvienas pagal savo išgales ir supratimą savaip stengiamės daryti. Į burbančius ar kritikuojančius net neverta kreipti dėmesio. Tokių savanaudžių visada atsiras. Bet ne vien dėl jų jaučiamės nepatogiai, vis tiek esame kalti. Kad ir dėl dešimtmečius toleruotų rusiškų TV propagandinių kanalų klestėjimo Lietuvoje. Vadinasi, kaip ir visi Vakarai, buvom užmerkę akis ir laiku nepasakėm: tironui ir jo politikai nėra vietos civilizuotame pasaulyje. Smurto propagandai negalioja jokie demokratijos ir tolerancijos principai. Apie tokius dalykus ir kitas karo priežastis drąsiai samprotauja ir minėtasis O. Aristovičius su filosofu Pavelu Ščelinu pokalbyje „Karas už naują civilizaciją“ ⁸, puikiai suvokdamas, kad visų pirma reikia suprasti ir įvardyti savas klaidas, nepaisydamas, jog labai greitai gali būti apšauktas Vakarų kritika užsiimančiu „putinistu“. Nežinau, ar ši diskusija nebus panaudota piktam arba klaidingai suprasta. Norėtųsi tikėti, kad ne, nes kiekvienas medalis turi dvi puses. Abi jas reikia matyti. Ne tik paradinę, bet ir tą, kuri „blogąja“ puse ant širdies guli.

Kad ir kaip būtų paradoksalu, reikia matyti kitą ir karo pusę, kuri atsispindi socialiniuose tinkluose: apie kažkur ten esančią, lig šiol niekam neįdomią Ukrainą šiandien jau žino ne tik visa Rusija (įsivaizduokite, ten, pas juos, Ukrainoje, karvidėse plastikiniai langai!), bet ir visas pasaulis, daina „Ой у лузі червона калина“, kurią Sofijos aikštėje sudainavo į teritorinės gynybos gretas įstojusios grupės „Boombox“ lyderis Andrejus Hlyvniukas, tapo populiariausiu hitu, ją dainuoja visi, pradedant trimečiais vaikais, baigiant lenkų kunigu sakykloje (su visa bažnyčia!) ir senukais „Pink Floydais“. Ukrainiečių dainininkė Mika Newton visai neseniai įžengė į „Grammy“ apdovanojimų sceną su Johnu Legendu ir Ukrainai skirtame pasirodyme (su specialiu Volodymyro Zelenskio pristatymu ir karo siaubo vaizdais ekranuose) pirmą kartą iškilmių istorijoje dainavo ukrainiečių kalba. Šios šalies žmonės, visų nuostabai, kuria eilėraščius bomboms sprogstant, dainuoja, groja metro požemiuose, rūsiuose, namų griuvėsiuose, velkasi neperšaunamas liemenes ir koncertuoja ligoninėse, kuria vieną po kito fantastiškus, karių ir visos tautos dvasią palaikančius muzikinius klipus, sugriautų miestų kiemuose įrengia „civilizacijos salas“ (su vyryklėmis, skalbyklėmis ir t. t.), kuriose vis dar galioja taisyklės: nešiukšlinti, nesibarti, pasisveikinti, atsisveikinti, dėkoti, rūpintis vieni kitais. Šie žmonės bėga iš namų ne kokių nors būtiniausių daiktų prisikrovę, o su šuniukais, kačiukais, žiurkėnais ir net gaidžiu po pažastimi. Žitomyriečiai šv. Velykų proga savo ginkluotųjų pajėgų kariams sunešė aštuonis tūkstančius velykinių pyragų, visas šventyklos grindis jais nuklojo. Ir tokie interneto platybėse mirgėte mirgantys vaizdai teikia vilties, kad blogis negali įveikti žmoguje esančio dieviškojo krislo, nes dvasinė stiprybė ir meilė yra stipresnė už bet kokį piktojo puolimą.

Akivaizdu, kad Ukrainos žmonės sulaukia labai daug palaikymo ir simpatijos. Ji taip išradingai reiškiama, jog, tikėtina, pagreitina ir vangių politikų sprendimus. Kartais net pakikenti norisi, kad ir iš estų išmonės, apie kurią pranešė Povilas Girdenis socialiniuose tinkluose: „Estai tinkamai papildė Narvoje iki šiol užsilikusį „nesukrušamosios ir legendarinės“ armijos simbolį – paminklinį tanką T-34.“ Ir nuotraukoje matyti: ant postamento stovintį paminklinį tanką tempia šiuolaikinis raudonas traktorius.

Ukrainiečiai ir viso pasaulio geros valios žmonės kovoja su agresorium pačiais įvairiausiais būdais. Kas iš jos tyčiodamasis, kas ginklu, kas piešdamas karikatūras, kas dainomis, kas filmuodamas turbūt kokių penkerių metų berniuką, spėriai kirviu skaldantį jam, atrodytų, neįveikiamas pliauskas, ir pridėdamas užrašą, kad kai tėtis gina tėvynę, sūnus namuose pasirūpina malkomis. Štai tokia tų ukrainiečių stiprybė, tokia jų laisva laisvų žmonių dvasia, toks neįtikėtinas kūrybinis potencialas.

 

Balandžio 12 dieną vykusi Lietuvos meno kūrėjų asociacijos konferencija, reaguodama į Rusijos karių įvykdytas civilių žudynes Ukrainoje, pakvietė šalies vadovybę uždaryti dangų – paskelbti embargą Rusijos kultūrai ir menui Lietuvoje iki karo Ukrainoje pabaigos. Kai kam tai labai nepatiko. Pasigirdo pasipiktinusių balsų. Ne tik pas mus. Tokia ponia amerikos pen prezidentė / Siūlo ieškot susitarimo / Siūlo mums vienu ypu neatmesti / Rusų kultūros apskritai. / O aš štai Kyjive Podolėj / Drįstu su ja ir nesutikti / Kadangi viršum Dnipro danguje / Dažnokai gaudžia priešlėktuvinės sirenos / Ir tai truputį keičia žvilgsnio kampą, – rašo Oleksandras Irvanecas. Jo nuomone, rusiškoj kultūroj / Tas putinas tūno visa kur. <…> Yra jis turgeneve tiutčeve / Yra putinas bloke jesenine / Yra jis tykiajame done / Ir pakeltoj velėnoj. <…> Tas putinas grakščiai įplaukia scenon / Odetos odilijos baletinėj pakuotėj / Arba petruškos kostiumu stravinskį šoka⁹. Atrodo, kad ne tik ukrainiečių, bet ir daugelio mūsų akys šiandien nepasigenda rusų autorių knygų, kažkodėl rankos prie jų nekyla. Gal kad pernelyg dažnai mąstome kaip šių eilučių autorė Tatjana Kovalevič: Kai visa tai baigsis, <…> Uoliai žaizdas laižysimės ir gydysime pašlijusius nervus, / Ir sveiksime nuo slogios praeities, lyg nuo maro. / <…> Pajusime, kaip nuo akių nuslenka baimės ir rūpesčių valktis, / Kaip iš kiekvienos sielos išsinešdina karas. / <…> Tik kada / visa / tai / baigsis?¹⁰

Kartais norisi jau ne racionaliai mąstyti, o su vaiko patiklumu ir tikėjimu stebuklais paprašyti: Dieve, išgirsk mūsų visų maldas, paversk jas pergalės vėliava, uždenk ja dangų virš Ukrainos. O kai reikės – ir virš mūsų šalies. Ir padaryk, kad visa, kas atlekia iš Rusijos, į ją su dviguba jėga atgal sugrįžtų.

 

Gegužės mėnuo. Marijos mėnuo. Žydėjimo mėnuo. Mamos dienos mėnuo. Būkite pasveikintos visos mamos, o ypač didvyrius užauginusios, ištvermingosios Ukrainos mamos. Ilsėkitės ramybėje nužudytosios. Apie jus ir jūsų vaikus reikia kuo dažniau kalbėti. Nes kol kas mūsų kulkos ne švino, mes tegalime palaikyti jus žodžiais. Jų ne kartą prašė ir Prezidentas V. Zelenskis: „Kalbėkite apie tai. Socialiniuose tinkluose, per televizorių. Prašau, netylėkite.“ Netylėkime. Greitai prasidės tarptautinis „Poezijos pavasario“ festivalis, kai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje turėsime progos visomis kalbomis, kokias mokame, ir poezijos posmais šaukti abejingajam pasauliui, kad jis atsipeikėtų, kad suvoktų, kas iš tikrųjų vyksta: kad Ukrainos moterys yra tokios pat, kaip austrės, prancūzės ar vokietės, kad joms taip pat skauda, kai jas prievartauja, kai muša ir tyčiojasi, kai žudo jų vaikus ir vyrus. Kad Ukrainos šeimos yra tokios pat, kaip Amerikoje gyvenančios: jos irgi turėjo savo gražius namus, su jaukiais pasisėdėjimais prie pietų stalo, su vaikų lovelėmis, knygomis ir kasdieniais darbais, turėjo savo kviečių, saulėgrąžų laukus, mokyklas ir muziejus. Šiandien daugelis jų teturi rūkstančius griuvėsius ar tamsų kampą rūsyje, kuriame slepiasi su alkanais vaikais, geriausiu atveju – šiokį tokį prieglobstį kaimyninėje šalyje. Jų vyrai ir tėčiai dieną naktį ne artimuosius, o ginklus glaudžia prie krūtinės, vis dar išlaikydami negęstančią viltį nugalėti okupantus. Šimtai tūkstančių karių ir žiauriai nužudytų civilių, gulinčių masinėse kapavietėse, jau nebeturi nieko, išskyrus dangų… Ir jums dar čia ne genocidas, valstybių ir bažnyčių vadovai? Ar jums tik statistika rūpi? Lauksite milijono nužudytų valerijų su kūdikiais, o gal trijų milijonų cheminiu ginklu paklotų taikių gyventojų?

Dalinkimės Lietuvos rašytojų sąjungos internetiniame puslapyje esančioje skiltyje SLAVA UKRAINI skelbiama ukrainiečių kūryba, kuri liudija jau aštuonerius metus vykdomą ukrainiečių tautos naikinimą. Ten yra ir visi mano cituoti eilėraščiai. Nes: Žodžiai, kuriuos paskutinę akimirką / sumetame prieš išeidami į kuprinę. / Žodžiai, kurių įsikimbame, / kad išlaikytume pusiausvyrą, / kai žemę išmuša iš po kojų, / kaip suklypusią taburetę. / Žodžiai, kuriais užspaudžiame atvirą / žaizdą, perplėštą švelnų saugaus / gyvenimo pilvą, jie dar paaugliai. / Mūsų žodžiai, kieti ir išsipūtę nuo įsiūčio, / pajuodę nuo sielvarto, / kaip betoninės senos slėptuvės perdangos. / Nėra nieko už juos ištvermingesnio, / nieko amžinesnio¹¹.

Taigi šalia viso to, ką kasdien darome ir darysime ukrainiečių labui, dar galime ir žodžiu juos palaikyti. Tokie yra ir bus šie mūsų – plunksnos žmonių – Lietuvos rašytojų sąjungos jubiliejiniai metai: ne džiaugsmu, o Ukrainos – didvyrių tautos – krauju paženklinti. Tikiuosi, savo darbais ir kūryba sugebėsime sustiprinti mūsų visų troškimą gyventi ir, laikydamiesi Šviesos, Tikėjimo ir Meilės, liudysime tiesą ir būsime su jais – kovojančiais, žudomais, kankinamais, ištremtais, bet neprarandančiais vilties ir ryžto – iki pergalės. Iki mūsų visų pergalės.

---

1 Ten pat.
2 Oksana Stomina. Kare / vertė Nijolė Kliukaitė // Per širdį. Ukrainos dienoraščiai: eilėraščiai, esė, laiškai, dienoraščių ištraukos. – Mariupol, 2017. – P. 9.
3 Julia Musakovska. Spoksojo / vertė Marius Burokas. Prieiga per internetą: https://rasytojai.lt/kateryna-michalicyna-darina-gladun-oksana-gadzij-ija-kiva-lesyk-panasiuk-ir-kiti-mariaus-buroko-vertimai/.
4 Ten pat.
5 Konstantin Batozskij. Aš pamačiau daugiau nei norėjau / vertė Irena Ramoškaitė // Per širdį. Ukrainos dienoraščiai: eilėraščiai, esė, laiškai, dienoraščių ištraukos. – P. 75.
6 Vladimiro Vysockio „Dainelė apie sielų persikūnijimą“ („Песенка о переселении душ“): „Bet jeigu, bukagalvi, užsigimsi baobabu, / Tai baobabu tūkstantmetį krioši lig mirties“ („Но, если туп, как дерево – родишься баобабом, / И будешь баобабом тыщу лет, пока помрёшь“). Voldemaro Zacharkos vertimas.
7 Arkadijus Babčenka: Turime sukurti tokią valstybę, kad mūsų kareiviai niekada nelįstų kur nereikia. Prieiga per internetą: https://literaturairmenas.lt/publicistika/arkadijus-babcenka-turime-sukurti-tokia-valstybe-kad-musu-kareiviai-niekada-nelistu-kur-nereikia.
8 Prieiga per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=5GOC6W5n9ys.
9 Oleksandr Irvanec. Kultūra be politikos. Trijų dalių poema / vertė Antanas A. Jonynas. Prieiga per internetą: https://rasytojai.lt/oleksandr-irvanec-halyna-kruk-serhijus-zadanas-antano-a-jonyno-vertimai.
10 Tatjana Kovalevič. Kai visa tai baigsis / vertė Nora Jazbutytė // Per širdį. Ukrainos dienoraščiai: eilėraščiai, esė, laiškai, dienoraščių ištraukos. – P. 59.
11 Julia Musakovska. Kas sakė, kad žodžiai nebeturi galios? / vertė Marius Burokas. Prieiga per internetą: https://rasytojai.lt/kateryna-michalicyna-darina-gladun-oksana-gadzij-ija-kiva-lesyk-panasiuk-ir-kiti-mariaus-buroko-vertimai/.