Rimvydas Stankevičius. Pavasaris bus vasarą
2021 m. Nr. 5–6
Gegužė. Ir štai – jau metai, kai tai, kas buvo savaime suprantama, jau nėra savaime suprantama. Kai prasmės ėmėme ieškoti ne akimis ir pirštais, o protu ir širdimi. Kai nepajudinami atrodę logikos dėsniai mūsų tikrovei ūmai tapo nebepritaikomi. Kai Franzo Kafkos kūrybą pavadinti realizmu galime su kur kas mažiau išlygų nei, tarkim, kokių penkerių metų senumo dokumentiką. Kai nustojome į ateitį planuoti renginius, išvykas, susitikimus, o nuolat mūsų galvose besisukančius klausimus „Kiek valandų?“ ir „Ar suspėsiu?“ pamažėle išstūmė klausimai „Kas aš esu?“ ir „Ką reiškia gyvenimas? Jo tikslas? Išsipildymas?“
Nesuprantamą baimę naujos realybės akivaizdoje keitė nesuprantama bravūriška drąsa, drąsą – pyktis, pyktį – nuovargis, ir dar kartą įsitikinome, kad nors ir laikome save tikinčiaisiais – nesugebame būti tikintys dvidešimt keturias valandas per parą, kad nors ir laikome save gerais, draugiškais, atjaučiančiais, altruistiškais, mums per sunku tokiems būti be pertraukų ilgiau nei keletą mėnesių.
Nuo prekystalių graibstyte graibstytos kaukės ir dezinfekciniai skysčiai ilgainiui prarado magišką trauką, gerą vardą bei paklausą, epidemijos ir karantino pradžioje visuomenėje plykstelėjęs bendrystės jausmas ir vėl išsivadėjo, išblėso ryžtas aukotis ir aukoti, tyliai ėmė kas sau skirstytis tie entuziastai, degančiomis akimis ir švytinčiais veidais tempę į ligonines kėdes ir lovas, globoję ir apipirkinėję senukus, vienišius ir nuskriaustuosius. Balkonuose nutilo aplodismentai troleibusų vairuotojams, žmonių drąsą ir gerą nuotaiką palaikyti besišovusių, po tuščias gatves migravusių dainorėlių koncertai. Visuotinai didvyriais vadinti medikai visuomenės akyse ir šnekose pamažu virto tinginiais, neskubančiais padėti beširdžiais cinikais, mojančiais ranka į visas kitas diagnozes, išskyrus koronavirusą, o vėliau – netgi kenkėjais ir sukčiais, klastojančiais ligos plitimo ir mirtingumo statistiką, neva turinčiais iš to finansinės naudos.
Šie metai gražiai apnuogino intelektualinį mūsų valdžios potencialą, visuomenės polinkį į prietarus, burtus, paranoją bei sąmokslų teorijas. „Sublizgėjome“ ir mes – rašytojų gentis – užsiliepsnoję iniciatyva kaži kokios naujos paskirties literatūrai „Rašytojai – gydytojams“, tarsi šiuo metu būtų ūmai pasikeitę geros literatūros kriterijai ir tai, kas kėlė žmonių dvasią visais laikais, šiandien kažkodėl ėmė ir nustojo paveikumo, todėl skubiai reikia persiorientuoti į nežinia ką specifinio, tik šiam laikui tinkamo. O gal gydytojai, pervargę nuo įtempto darbo, tapo nebeimlūs visam tam, kas iki šiol buvo vadinama gera literatūra, ir mėgautis nuo šiol teįstengia tik epidemiologine tematika? Tad gal tuomet „palepinkime“ ir troleibusų vairuotojus panašia iniciatyva, specialiai jiems skirtuose portaluose deklamuodami jų nuolatinių darbo maršrutų stoteles: „Sapiegos, kita – Menų gimnazija, dar kita – Kalnų parkas…“?
Juokingai graudžios pandemijos grimasos. Kaip ir kartonine publika užsodintos tribūnos sporto varžybose, neva psichologiškai gelbstinčios sportininkams. Kaip ir virtualios diskotekos ar išgertuvės „Zoome“, padedančios draugams laiką leisti „kartu“. Kaip ir mano bičiulio „psichologinis išėjimas į darbą“, kai jis kiekvieną rytą velkasi baltus marškinius, rišasi kaklaraištį, rengiasi kostiumą, aunasi „šliūbinius“ batelius ir tik tada sėdasi prie kompiuterio dirbti (nors darbo metu jo niekas nemato net virtualiuoju būdu), o pasibaigus darbo valandoms su džiaugsmu persirengia laisvais „naminiais“ drabužiais ir dievagojasi, kad jam šis žiūrovų neturintis cirkas padeda „darbovietėje“ susikaupti, o „namie“ atsipalaiduoti.
Gaila sergančių, mirštančių. Gaila jaunimo, iš kurio karantinas grobia patį gražiausią gyvenimo laiką, romantiką, buvimą bičiulių būry, gaila senjorų, pas kuriuos, ir be to ganėtinai vienišus, uždrausta atvažiuoti jų vaikams, anūkams, užeiti pavakaroti draugams ir kaimynams. Gaila studentų, visuotinai paverstų neakivaizdininkais, prarandančių ir studijavimo, ir studentavimo malonumus. Gaila aktorių, kurių profesija tapo neįmanoma karantino metu, nes žiūrovams rinktis salėse negalima, o jokie virtualūs pasirodymai neįgalūs atstoti to teatro stebuklo, kai aktoriaus energija iš scenos supurto žiūrovų širdis ir iš jų žaibais pliūpteli atgal į aktoriaus širdį, tik šitaip dovanodama jam ir prasmę, ir motyvaciją, ir tikėjimą savo talentu, ir duoną kasdienę. Gaila ant bankroto ribos balansuojančių restoranų, kavinių, viešbučių darbuotojų, it vaiduokliai plevenančių tuščiose salėse, tarsi postapokaliptinėje erdvėje. Gaila zoologijos sodų, neuždirbančių žvėreliams maisto. Gaila elgetų, kuriems nėra kas įmeta monetos į skrybėlę. Gaila…
O savęs – poeto Rimvydo – ar man gaila? Nė kiek. Nors ir patiriu šiokių tokių suvaržymų – pavyzdžiui, negaliu, kaip esu įpratęs, klajoti po Lietuvą lankydamas bažnyčias, važinėti su renginiais, poezijos skaitymais, negaliu aplankyti pasiilgtų tėvelių, bent jau kol jie nebus paskiepyti, alkstu spektaklių, koncertų, parodų, renginių, literatūrinio vyksmo, buvimo jo kontekste… tačiau, be jokios abejonės, iš karantino gaunu nepalyginti daugiau, nei prarandu – puikias sąlygas ir neribotą laisvę kūrybai (nei anksti keltis, nei kur nors privalomai eiti – sėdėk sau šlamindamas rankraščiais nors nuo paryčių iki paryčių), pakankamai laiko dar kartą perskaityti tai, ką kitados jau esu skaitęs – visą lietuvių ir pasaulio literatūros aukso fondą, tiek laiko liūdnai dulkėjusį mano knygų lentynose, galimybę iš tiesų ir be pertraukų būti drauge su savo mylima moterimi (per šiuos karantino metus pasijutau labiau vedęs nei bet kada, supratau, ką iš tikrųjų reiškia būti kartu, ką reiškia kalbėtis, drauge tylėti, pažinti viens kito vidų, nuotaikas, lūkesčius, įpročius, atspėti viens kitą kaip mįslę, išmokti viens kitą kaip eilėraštį), jau kadų kadais pamirštą malonumą gyventi natūraliu Dievo, o ne žmogaus sukurto pasaulio tempu be skubinimo, pareigų it šautuvų durtuvų, nuolat baksnojančių į nugarą: „Greičiau, greičiau, greičiau“, bastytis miesto gatvėmis be jokio tikslo, mėnesių mėnesiais gyventi su nustatytu begarsiu telefono režimu… Žodžiu, jei ne tas „veltšmercas“, tiksliai nusakomas Vytauto Landsbergio mėgstamos dainos eilute „Kaip aš vienas džiaugsiuos, kai kiti liūdės?“, sakyčiau, kad šis laikas – viena laimingiausių mano gyvenimo atkarpų.
Be abejo, būtų labai trūkę taip pat ir bendravimo su plunksnos broliais bei sesėmis, tačiau taip jau nutiko, kad vieną niūrų lietingą spalio vakarą man paskambino Alvydas Šlepikas ir ne itin lengvai, bet įkalbėjo tapti šių metų „Poezijos pavasario“ almanacho sudarytoju. Taigi, nors šiemet garsusis tradicinis poezijos festivalis vyks tik vasarą (jei pandemija ir karantinas nepateiks kokios staigmenos – poezijos meistrus ir gerbėjus jis sukvies birželio 27–liepos 11 dienomis), aš, ko gero, esu tas vienintelis laimingasis, kuris jau švenčia ir patiria festivalio vyksmą dabar – pavasarį – kaip ir turėtų būti.
Kadangi nusprendžiau kiekvieno norimo autoriaus eilių prašyti asmeniškai – kone iki pat žiemos pabaigos periodiškai „kabėjau ant telefono“, bendravau, prašiau, vis primindavau, skubinau, dėkojau… Tokiu būdu ne tik susirankiojau almanachui eilėraščių, bet ir pajutau (galima sakyti, ir pamačiau), kaip kas gyvena, kokios kieno nuotaikos – tiesiogine prasme pasijutau esąs kartu su jais ir vienu iš jų.
Gera buvo su poetu Alfonsu Andriuškevičiumi pakaitomis vienas kitam atmintinai deklamuoti Algimantą Mackų, užsirašinėti telefonu diktuojamus Algimanto Baltakio eilėraščius, užklupti Vytautą Stulpiną bežvejojantį, ką tik ištraukusį lydeką, Alvydą Šlepiką begrybaujantį, stovintį prie surastos, bet dar neišrautos žaliuokės, Gasparą Aleksą Veliuonoje raugiantį vyną iš paties užaugintų vynuogių, Dovilę Zelčiūtę – „dabojančią“ nenustygstantį trimetį, Donatą Petrošių – sodininkaujantį… Humoro jausmo nestokojantis Sigitas Parulskis, paklaustas, ar vis dar tebėra su barzda, atsakė: „Tai kad net ir nežinau – dabar juk visi su tom kaukėm – nesimato man“…
„Pabuvojau“ Kaune, Klaipėdoje, Utenoje, Biržuose, Telšiuose, Mažeikiuose, Palangoje, gimtuosiuose Elektrėnuose… Eugenijų Ališanką „aplankiau“ Zabarijos kaime, Eleną Skaudvilaitę – Veiviržėnuose, Romą Sadauską – Demeniškių kaime, Kornelijų Platelį – sakais ir M. K. Čiurlioniu kvepiančiuose Druskininkuose… Manieji laiškai keliavo į Daniją, Belgiją, Lenkiją, JAV, gavau ir veik užmirštų tikrų, popierinių laiškų su ranka rašytais eilėraščiais… Pas kai kuriuos poetus pasiimti eilėraščių reikėjo važiuoti į namus…
Sužinojau, kad Gintaras Patackas ir Tautvyda Marcinkevičiūtė laikinai neturi kompiuterio, nes jų namuose – remontas; kad ant puikios vaikų poetės Violetos Palčinskaitės galvos nukrito karnizas su visa užuolaida; suplukusią, tinkuojančią ir svajojančią greičiau išsimūryti kaminą palabinau Enriką Striogaitę…
Donaldą Kajoką užtikau įnikusį į rašomą romaną, Evaldą Ignatavičių, Liudviką Jakimavičių, Joną Kalinauską dirbančius prie leidybai ruošiamų naujų savo poezijos rinkinių, Mindaugą Nastaravičių – prie Jaunimo teatre statomo spektaklio „Don Kichotas“ pjesės, Artūrą Valionį – sudarinėjantį savosios poezijos rinktinę, Vidmantą Kiaušą-Elmiškį – besidžiaugiantį tik ką išėjusia savo knyga „Ir bus atsakyta“…
Liūdna buvo sužinoti, kad Alfonsas Andriuškevičius jau ketveri metai nėra parašęs nė vieno eilėraščio, kad mano, jog jau ir neberašys. „Mano poetinis šaltinis išseko“, – telefonu sakė jis. Nuliūdino, kad neberašo ir Daiva Čepauskaitė, ir Vytautas Dekšnys, ir Dalia Saukaitytė, ir Dovilė Kuzminskaitė… Ieva Toleikytė sakė grįžusi į prozos pasaulį, Violeta Palčinskaitė pažadėjo prisėsti prie nebaigtų eilėraščių „tik dėl manęs“, sunkiai įkalbėjau prie poezijos sugrįžti ir puikius, bet giliai į prozą nunirusius poetus Donaldą Kajoką bei Sigitą Parulskį… Vytautas V. Landsbergis prisipažino rašąs jau nebe eilėraščius, o poetinius esė, Ričardas Šileika – poetines SMS žinutes…
Daugelis manaisiais skambučiais nuoširdžiai džiaugėsi, sakė: „gera buvo šnektelėti“, „apkabinu kaip brolį“, o Kerry’is Shawnas Keysas – netgi sujaudino taręs: „Pagaliau manęs kažkas prašo eilėraščių – pirmą kartą per šitiek metų“…
Žodžiu, buvo šilta, jauku su savais, tarp savų. Iki soties prisiskaičiau poezijos (beje, beveik ir neužsimenančios apie šį keistą ir varžantį pandemija ženklintą laiką), pažinau kolegų nuotaikas, domesius, „pamačiau“ juos supančius kontekstus, nuoširdžiai pasijutau esąs nariu tokios bendruomenės, kurios joks karantinas nepajėgus išskirstyti po gardelius, urvelius ir bendro vardiklio netekusias, prasmių ir krypčių vakuume pakibusias vienišystes.
O per tą laiką ir sniegai nutirpo, ir ledai Neryje išplaukė, ir sugrįžę paukštukai ėmė sveikinti Lietuvą išsiilgtais, viltingais balsais… „Pavasaris bus. Meilė ir džiaugsmas viešpataus. Gyvenimas tęsis. Ateitis – ateis“, – nenustygdami čirena jie, taip įtikinamai, kad tiesiog neturime teisės abejoti. Karantinas supašė kortų kaladę, sugriovė eiliškumą, sukeitė vietomis datas ir prasmes, bet nieko nepajėgė negrąžinamai sunaikinti. Gal pandemija dar pasispardys, bet vis vien subliukš. Gal šypsosimės po kaukėmis, bet priežasčių šypsotis – susikursime. Gal pavasaris bus vasarą, bet tikrai bus. Ir šitai – svarbiausia.