literatūros žurnalas

Rūta Elijošaitytė-Kaikarė. Sveiki atvykę į Šiaurės pietus

2020 m. Nr. 2

2020_Nr2_virselis

Nuo šių metų sausio pirmos dienos Lietuvos kelių šviesoforuose neliko žaliųjų rodyklių. Šis sprendimas neatsirado per naktį. Susisiekimo ministerija teigia, kad dar 2014 metais buvo priimtas nutarimas ir visos savivaldybės galėjo neskubėdamos tam pasiruošti, suplanuoti pereinamąjį laikotarpį. Ekspertai, o tai yra visi lietuviai, ypač jau artėjant sausio pirmajai, turėjo savo nuomonę: verta ar neverta, kokios bus pasekmės, padės ar pakenks, kaip pakeis vairuotojų ir pėsčiųjų įgūdžius. Tais pačiais 2014 metais Kelių ir transporto tyrimo institutas atliko analizę („Šviesoforo lentelių su žalia rodykle poveikis eismo dalyvių elgsenai ir saugumui“[1]), kuria remiantis ir buvo priimtas sprendimas. Jeigu peržvelgsite analizės išvadas, visus penkiolika punktų, nė viename nerasite patarimo lenteles nuimti. Paskutinis punktas (klaidų iš citatos, kaip ir žodžių iš dainos, neišmesi) byloja: „Geriausiu atveju, šviesoforų lentelės su žalia rodykle, ateityje Lietuvos gatvėse, tūrėtų būti nebeįrenginėjamos.“ Susisiekimo ministerija vis dėlto priėmė drastiškesnį sprendimą: nuimti visas lenteles, o pagrindinis argumentas, panašu, buvo „nes daugiau niekur pasaulyje taip nėra“. Įvyko kaip įvyko: lentelės nuimtos, šiam veiksmui panaudotos nemažos lėšos, o jau per pirmas naujos tvarkos paras prasidėjo toks chaosas ir pasipiktinimas, kad savivaldybėms leista spręsti pačioms ir, jeigu reikia, kai kuriose vietose žalias lenteles grąžinti. Vilniaus miesto mero pavaduotojas Vytautas Mitalas sako: „Prisipažinsiu, kad 120 sankryžų pertvarkyti iš tikrųjų yra ir finansinis iššūkis. Ne visose užtenka tik šiek tiek patobulinti šviesoforus ar įdiegti naują sekciją – kai kuriose reikia greitėjimo juostų, kai kuriose reikia radikalių sprendimų, apšvietimo“[2]. Viena vertus, planuoti finansus ir pasirengti tam savivaldybės turėjo penkerius metus, kita vertus, kyla klausimas, ar sprendimas prieš tuos šešetą metų buvo priimtas argumentuotai. Vienu sakiniu: nuėmėm, grąžinom, pinigai į balą.

Ne, nepasiklydau, žinau, kad esu žurnale „Metai“, o ne laidoje „Keliai, mašinos, žmonės“. Bet šis nesenas atsitikimas yra tik dar viena kaladėlė pastate, kuris statomas be ilgalaikės strategijos, rimtų studijų, tyrimų, o tiesiog šovus minčiai. Pastarųjų metų bruzdesiai ir net streikai: medikų, gaisrininkų, mokytojų, vežėjų, ūkininkų, mokslininkų, rodo, kad žmonės nėra labai patenkinti esama situacija: nesame tokia turtinga valstybė, kad investuotume į sprendimus, kurie niekur neveda, arba, irgi ne ką geriau, veda atgal į pradinį tašką. Todėl tokie atsitikimai kelia įvairių klausimų ir pasvarstymų.

Neseniai konferencijoje Taline klausiausi pranešimo apie Estijos švietimo sistemą. Šis pranešimas buvo parengtas analizuojant PISA rezultatus, o būtent ieškant priežasčių, kodėl Estijos vaikų (penkiolikamečių) pasiekimai tokie geri. Ką reiškia geri? Tai reiškia, kad geriausi iš visų ES šalių ir penkti pasaulyje. Estijos švietimo sistema paremta mokinių, mokytojų ir tėvų bendradarbiavimu, vaikų pasiekimai nepriklauso nuo socioekonominių priežasčių bei vaiko gyvenamosios vietos, nes „kiekvienas vaikas yra svarbus“, bet svarbiausia: „Švietimas buvo (ir yra) planuojamas strategiškai.“ Ši šalis nesiblaškė tarp reformų ir asmeninių ambicijų, o turėjo bendrą tikslą, strategiją, atliko analizę, mokėsi iš kitų valstybių ir dabar iš mokinės tapo mokytoja, sukūrusia ne tik švietimo strategiją, bet ir rinkodarinį prisistatymą pasauliui: „Education Nation – for the smartEST people in the world“[3]. Iš sovietinės švietimo sistemos išėjome tuo pačiu metu, bet Estija laikėsi plano, o pas mus Nepriklausomybės trisdešimtmečio išvakarėse nerasite daug žmonių, kurie būtų patenkinti esama švietimo sistema. Išgyvenau dvi dideles reformas, kai buvau mokinė, tada dar kelias jau būdama mokyklinuko mama. Ir kiekvienu atveju atrodė, kad į gera dalykai nesikeičia. Mokinių pasiekimai negerėja, egzaminavimo tvarka nesuvokiama, mokiniai nenori skaityti, masiškai praleidinėja pamokas (Lietuvos moksleiviai per metus praleidžia apie dvidešimt aštuonis milijonus pamokų). Reformos nėra blogai, bet jos juk turi būti pagrįstos, paskaičiuotos, ir visada turi būti planas B, o ypač kai kalbame apie vaikus.

Vienais metais po Frankfurto knygų mugės metro traukinyje stebėjome dvi moteris, gestikuliuojančias rankomis, vartančias akis, kalbančias daug ir garsiai. Ispanės, pagalvojau. Įsiklausiusi išgirdau – lietuvės. Latviai turi puikią literatūros reklamos užsieniui strategiją „Latvijos intravertas“. Mes gi, tuomet pagalvojau, galėtume save įvardyti „Šiaurės pietiečiais“: užsidegę, energingi, gestikuliuojantys rankomis, einantys greit, bet nebūtinai žinantys kur.

Keletą kartų pastaraisiais metais su strategijos nebuvimu susidūriau labai tiesiogiai. Vieną iš tokių atvejų miniu nuolat vien dėl to, kad tikiuosi, jog kalbėjimas gali ką nors pakeisti ar bent jau įpareigoti keisti. Buvau komisijos, rengiančios paraišką „Vilnius UNESCO literatūros miestas“, nare. Vilnius turi viską, kad tokiu miestu taptų: Vilniaus knygų mugę, literatūros festivalių, nepriklausomų knygynų, modernių bibliotekų. Tą patvirtino iš Lvovo ir Tartu UNESCO literatūros miestų į Vilniaus knygų mugę atvykusios viešnios, ragino tik parašyti ir pateikti paraišką. „Vilnius jau yra literatūros miestas“, – sakė viena iš viešnių, tais metais buvusi ir komisijoje, priimančioje galutinį sprendimą. Paraiška nebuvo pateikta. Nežinau, ko pritrūko: politinės valios, planavimo ar pamaišė tuo metu vykę savivaldos rinkimai. Komisija posėdžiavo keletą kartų, vadinasi, žmonės vietoje savo tiesioginio darbo turėjo eiti į pasitarimus, kiti pildė pačią paraišką. Buvau nuoširdžiai supykusi, kad planas liko neįgyvendintas, nes, mano supratimu, kiekvienas kelias turi vesti nusimatyto tikslo link. Kai kalbama apie miesto, valstybės reikšmės siekius, negali sustoti pusiaukelėje, nebent įvyktų žemės drebėjimas ar cunamis, kas šiame Dievo užanty yra beveik neįmanoma, bent jau kol kas.

Kultūros žmonėms pastarieji metai buvo itin įsimintini. Pasauliui parodėme, kiek turime kūrybinio potencialo, uždegančių balsų, užsispyrimo, valios, energijos, noro būti pastebėtiems. Paryžiaus D‘Orsey muziejuje parodą „Laukinės sielos. Baltijos šalių simbolizmas“ 2018 metais apėjau du kartus. Abusyk ir pati žavėjausi tuo, ką turime, ir klausiausi aplinkinių žmonių gerų komentarų, mačiau ir nuostabą. O tarp žiūrinčiųjų, tikėtina, buvo tokių, kurie atvyko į parodą nė nežinodami, kur yra mūsų šalys. Paroda turėjo aiškų planą nuo pradžios iki galo: kalbėta jau nuo 2016 metų, įgyvendinta Paryžiuje 2018-aisiais ir numatyta keliauti per tris šalis (Estiją, Latviją, Lietuvą) iki 2020 metų. Kai tik atsiranda tarptautinis elementas (organizatoriai, vadybininkai ar tiesiog kitose šalyse praktikavęsi žmonės), reikalai ima ir pajuda. Nė karto negirdėjau Venecijos „Auksinio liūto“ merginų bambančių, kad gavo per mažą finansavimą. Jos gi važiavo, dirbo, atsakinėjo į žurnalistų klausimus. Tapo žinomos visam pasauliui ir, regis, joms tai buvo nė motais: jokio pasipūtimo, jokių verksmų, tik darbas, darbas ir darbas. Tad suglumino, kai, visam meno pasauliui apie jas išgirdus, pradėta kalbėti apie nepakankamą finansavimą. Negi jo nebuvo, negi buvo nepakankamai? Nepakankamai, taip, bet jeigu dirbi be galo, nebeturi laiko rūpintis tuo, kuo iš tikrųjų ir turėtų pasirūpinti kiti.

Visada kritikuoju itin atsargiai. Ir ne tik todėl, kad su daug kuo susiduriu labiau praktiškai nei teoriškai. Taip pat ir todėl, kad viskam turi būti neatremiami argumentai. Niekada nepasiduodu tokio pobūdžio patarimams: „Jeigu kas nors nepatinka, gali pati eiti į valdžią.“ Negaliu. Yra žmonių, kurie gali kurti, kiti gali strateguoti, treti tiesiog dirba. Vieni gali valdyti valstybę, kitiems pakanka vadovauti dviejų trijų žmonių komandai. Kai atsidarius Valstybės pažinimo centrui jame pabandžiau pažaisti su valstybės biudžeto planavimu, gausiai padidinau pinigus kultūrai. Tada turėjau nuimti nuo saugumo, sveikatos apsaugos, švietimo. Tik padidinau švietimui, tuoj nukentėjo dar keletas sričių: susisiekimas, užsienio reikalai. Valstybė nėra žaidimas kauliukais, tikintis, kad pasiseks, kad įvyks, visos investicijos atsipirks net ir nieko paskui nebedarant.

Tikiu savo šalimi ir visais jai ir joje dirbančiais žmonėmis. Net ir po trisdešimties laisvės metų esame kelyje, kuris nėra lengvas ir savaime suprantamas. Tačiau kuo daugiau mūsų matysime kelio gale vynuogynus ir sugalvosime, kaip geriausiai juos užauginti, efektyviausiai nuimti ir pagal kokią receptūrą pagaminti geriausią pasaulyje vyną, dar, be visa kita, turėdami galvoje, kam ir pagal kokias rinkodaros strategijas jį parduosime, tuo greičiau būsime geriausi Šiaurės pietiečiai.

 


[1]https://tka.lt/assets/uploads/sites/2/2019/09/Sviesoforu-lenteles-su-zaliomis-rodyklemis.-Tyrimas-2014-m.pdf?fbclid=IwAR2v63zaXWAo0fg2KCdl9xsZ4BCPFSBGNsWa0ze4JRLuRPakT_yxsNqqSfQ.
[2] https://www.lrt.lt/naujienos/eismas/7/1130172/konfliktai-delsviesoforu-netyla-savivaldybes-praso-leisti-kai-kur-grazinti-zalias-rodykles.
[3] https://www.hm.ee/sites/default/files/education_nation_onepager_eng.pdf.