Ramunė Brundzaitė. Gyvybė ir mirtis gegužę
2023 m. Nr. 5–6
Gegužė – metas, kai labiausiai išryškėja kontrastai. Gyvybė putoja obelų, vyšnių, slyvų žiedais, pagaliau žalia spalva įsibrauna į kiemus, sodus, pievas, miškus, išvaro pabodusius pilkus ir rudus atspalvius. Gyvybės pulsavimas toks ryškus, kad mirtis, laikinumas taip pat išryškėja. Šešėliai tamsiausi stiprioje šviesoje.
Tėtis įeina į kambarį, kur dirbu, pykstu, kad nesibeldžia, sako, man blogai su širdimi, tu paduok močiutei pietus. Mane persmelkia, klausiu, o kas būtent yra, sakau, gal kviečiame greitąją, tėtis sako, dar ne, aš išgėriau vaistų. Tėtis sėdi fotelyje perkreiptu veidu, aš įjungiu pertraukos režimą darbiniame kompiuteryje, šildau močiutei (kovo 5-ą jai suėjo šimtas metų) pietus, jai nieko nesakau apie tėtį. Tėtis laukia, kol suveiks vaistai, gąsdinantis, neaiškus skilvelių virpėjimas pereina į jam pažįstamą ritmo sutrikimą. Tai gal jau kviečiam greitąją? Dar ne. Praslenka dvi valandos, aš lyg ir dirbu, kažką maigau kompiuteryje, vis patikrinu, kaip laikosi tėtis. Baigiasi mano darbo laikas, po pusantros valandos turėčiau eiti į viešbutį Vilniaus senamiestyje, susitikti su „Rotary“ klubo nariais, jie finansuoja literatūrinę premiją, kurią laimėjau. Gerai, iškviesk greitąją, bet aš dar išsiskalbsiu kojines, nes neturiu su kuo važiuoti į ligoninę, sako tėtis. Man juokinga, juokas trumpam nuveja visa apimančią grėsmę, artimojo mirties baimę. Džiovinu tėčio kojines atsinešusi elektrinį radiatorių. Jau kviesk, sako tėtis. Tu turėsi juos priimti. Skambinu greitajai, prieš tai dar pagūglinu numerį, nes painiojuosi, seniai nekviečiau greitosios, koks dabar tas numeris, operatorius klausinėja visokių dalykų, aš bandau prisiminti tėčio amžių, bet prisimenu tik gimimo metus. „Laukite greitosios“, – galiausiai sako operatorius ir padeda ragelį. Skaičiau, kad greitoji turėtų atvažiuoti vidutiniškai per penkiolika minučių, žiūriu į laikrodį. Iš greitosios išlipa du jauni vyrai, rodau jiems, kur eiti. Mano tėtis (penkiasdešimt šeštų gimimo) atrodo toks senas prieš juos. Jie matuoja tėčio spaudimą, daro kardiogramą. „Jums vaistų jau nelašina? Turėtų padaryti elektrošoką ir tą pačią dieną paleisti.“ Tėtis sako, kad nevažiuočiau kartu, „aš visada važiuoju vienas“. Greitosios darbuotojai irgi sako, kad neverta, „jūsų neleis ten, reikės sėdėti keturias valandas ant suoliuko“. Tad lydžiu tėtį į greitąją, durys užsidaro, automobilis išvažiuoja. Aš turiu eiti į viešbutį Vilniaus senamiestyje, susitikti su „Rotary“ klubo nariais, jie finansuoja literatūrinę premiją, kurią laimėjau.
Tėčiui taikė elektrošoką, atstatė širdies ritmą, vakare jis jau grįžo namo. Kitą dieną jaučiausi tokia laiminga, kad viskas gerai baigėsi, kad tėtis namie, kad jo širdis plaka įprastu ritmu. Nebenervino darbas, miego trūkumas ar kiti dalykai, dėl kurių įprastai esu linkusi daug skųstis.
Žinau, ta grėsmė kabo kasdien, mūsų gyvybės kabo kaip uogos ant gegužę žydėti imančių medžių. Tėčio, kuriam aštuonis kartus širdies ritmą atstatinėjo su elektrošoku, šimtametės močiutės, nes žmogaus gyvenimo laikas ribotas, ir visų kitų, kuriems pavojus ne toks akivaizdus. Rašau šį tekstą kaip mirties atkalbėjimą. Vėl iš naujo žiūriu amerikiečių serialą „Šešios pėdos po žeme“. Serialas pasakoja apie šeimą, turinčią laidojimo namus. Kiekvienos serijos pradžioje kas nors miršta (senos moters gyvybė užgęsta miegant, jaunas meksikietis nušaunamas nusikalstamos gaujos, kūdikis miršta dėl staigios kūdikių mirties sindromo). Serialo veikėjai padeda artimiesiems organizuoti laidotuves, kuo šviesiau atsisveikinti su mirusiuoju, tačiau ir patys susiduria su netektimis, ligomis, santykių dramomis. Tas serialas guodė mane, trylikametę, kai tėtį ištiko pirmas infarktas, o mes buvome neseniai palaidoję senelį. Dabar jame irgi fiksuoju guodžiančias frazes, žmonių elgesio pavyzdžius, kaip taikomasi su gedulu, mirtimi, jos pavojumi. Atminty dėliojuosi katalogą, kuriuo tikiuosi pasinaudoti, kai prireiks. „Kodėl žmonės miršta? – Kad gyvenimas būtų prasmingesnis“, – kažką tokio užsirašiau trylikametės dienoraštyje. Tos frazės savaime lyg ir neguodžia, gali dėlioti jas kaip nori iš lego kaladėlių, kartais pataikai, kartais ne. Gal labiau guodžia buvimas kartu, skausmo ar baimės, kuriuos išgyveni, liudijimas. Mintis, kad neliksi vienas, net jei ir prarasi artimą. Galvojimas ne tik apie netektį, bet ir apie kartu išgyventą pilnatvę, džiaugsmą, net jei jis ir baigėsi. Dar nesibaigė, todėl einu pabūti su tėčiu, nors rinkimuose balsuojame už skirtingus kandidatus. Todėl einu pakalbinti močiutės, paklausti, ar nieko nereikia, net jei ir ne visada turiu jėgų klausytis, nes kai tau šimtas metų – kalbi daugiausiai apie save ir esi linkęs kartotis.
Tą dieną, kai turėjo įvykti literatūrinės premijos, kurią laimėjau, teikimo ceremonija, el. paštu gavau tyrimų rezultatus. Rezultatai rodė aukštą vėžio riziką ir aš labai išsigandau. Puoliau gūglinti, svarsčiau, su kuo čia pasikalbėjus. Netrukus ėjau į tą teikimą ir šypsojausi, dėkojau (visa tai atrodė taip nesvarbu). Vėliau dariausi kitus tyrimus, sužinojau, kad grėsmė nėra tokia didelė ir visa apimanti, kad daugelis mūsų gyvename lydimi mažesnio ar didesnio pavojaus.
Kai rašau šitą tekstą, pavasaris pamažu išjuda, lyg automobilis, įklimpęs purve. Vakar buvo Velykos, švietė saulė, ir mes leidome laiką lauke. Dešimtmetis sūnėnas slapstė kieme kiaušinius, kol sesė gamino pietus, aš vedžiojau už rankos dvimetį sūnėną, ne savo vaiką, bet truputį ir mano. Tie vaikai guodžia močiutę, linksmina tėtį ir kažkaip padeda įsigyventi į natūralią, nors ir žiaurią tvarką, kad vieni išeina, bet ateina kiti.