literatūros žurnalas

Marius Burokas. Kaleidoskopo stikliukai

2021 m. Nr. 7

…o mintyse sukasi margas, hipnotizuojantis kaleidoskopas, įvykiai ir žmonės sukrenta į laiko plyšius, regis, ką tik mateisi su tuo ar anuo, o susivoki, kad su juo ne tik kad pusę metų nesikalbėjai, bet ir žinelės nenusiuntei, o ir „Facebooke“ jo jau nėra. Kur jis? Kas jam? Kodėl? Ir kitas iškyla, lygiai toks pat, pražuvęs kažkur. Tu irgi esi kažkam pražuvęs, pamestas, užkritęs už laiko spintos, aplipęs dulkėmis, išblukęs.

Atrodo, kad nuo praeitos vasaros neprisimenu nieko. Nieko nebuvo, tik juoda už lango. Tamsa, sniegas, „Zoomas“. O juk buvo. Skaičiau vaikams pasakas, kepėm pyragus, pykomės ir taikėmės savo dėžutėje su tamsa už lango. Išgyvenom, vis dar galim pažiūrėti vienas kitam į akis. Nieko čia tokio, pasirodo, tik pamanyk, pabūti kartu. Nieko čia tokio.

Bandytume ir dar.


Neseniai buvau susitaręs susitikti Signatarų namuose. Ta proga man parodė Nepriklausomybės Aktą (buvau dar nematęs), ginkluotas pareigūnas atidengė tamsią drobulę. Priėjau atsargiai, apžiūrėjau susidomėjęs, pasigrožėjau Aktą surašiusiojo gražiu braižu, tokiais skirtingais ir tokiais vienodais parašais. Lyg ir nieko ypatinga nepajutau. Bet va jau kuri savaitė tas pageltęs popierius neišeina iš galvos. Juk ant jo pastatyta viskas. Beveik viskas. Kaip ant kortos.

O kalbėjomės mes Signatarų namuose apie baltarusių poeziją. Apie jos skaitymus ir vertimus. Liūdnas sąrašas dėliojosi – tas atsėdėjo penkiolika parų, ta – trisdešimt, tie emigravo į Austriją, anų – neišleis, dar kiti – kažkur dingę, neduok Die, be žinios. Ten – sodina už baltas su raudonu kojines, o čia – vos už poros šimtų kilometrų – postpandeminis „Poezijos pavasaris“.

Ir supranti, kad tie skaitymai ir vertimai ni…ja nepadės. Kad nesupranti ir nesuprasi to pasirinkimo – bandyti bėgti ar stengtis likti, kol pats tokioje padėtyje neatsidursi. Kasdien skaitau Baltarusijos įvykių suvestines, rašytas pačių baltarusių. Ir jie vis tiek optimistai. Jei būna juodas optimizmas, tai jis ten, už būsimos tvoros, kurią sumąstė statyti mūsų valdžia. Lyg tvora būtų atsakymas į viską – pabėgėlius, Lukašenkos pamišimą, represijas. Pasistatai tvorą, ir ramu. Nors ko galima tikėtis iš žmonių, kadais pastačiusių vardinių plytų sieną laisvei. Pasirodo, ir siena, ir tvora yra laisvė, ypač jei nudažai jas trimis spalvomis: geltona, žalia ir raudona.


Dažai apskritai yra galingas kovos įrankis. O tikrovės šiapus tvoros simbolis dabar yra, tikriausiai, juodas vaivorykštės stačiakampis. Oksimoronas. Nes uždažyti tam, kas nepatinka, kas spalvinga, ryšku, kas netelpa į siaurus rėmus pakanka, kaip paaiškėjo, dviejų spalvų kombinacijų: juodos ir geltonos-žalios-raudonos. Imu galvoti, kad reikėtų gal paskelbti kokį „Valstybinės vėliavos nenaudojimo jokiais tikslais“ mėnesį. Kad visi apsiramintų ir simbolis atgautų nors kiek pirminės reikšmės ir orumo.

Ir skelbti jį geriausia, kai plieskia saulė ir dusina karštis. Tada vienintele vėliava tampa medžio laja ir jos teikiamas pavėsis: ryškiai žalia ir tamsiai žalia – poilsis akiai ir galvai.


Į Naujininkus pasiuto kraustytis rašytojai. O mes, tiksliau, mano žmona, žinanti net slapčiausius rajono takelius (kartais galvoju, kad ji iš tikrųjų yra lapė – panaši į japonų Kitsune dvasią), dažnai tampa naujai atsikrausčiusiems ekskursijų vadove. Štai ir prieš savaitę, kepinant karščiui, beveik tris valandas landžiojome po rajono užkaborius.

Pasuki už vieno kampo, o ten – koks nors Uriupinskas, Sredniaja polosa Rossii, už kito – grynas gariūnmetis, už trečio – dailiais gyvenamaisiais aviliais žėrinti Vilniaus mero įsivaizduojama miesto ateitis, tačiau daugiausia čia – savo namelių sodeliuose tarp agurkų ir pivonijų besikrapštančių vietinių, visur kirbinės vaikų, o rajono pakraščiais – džiunglės, pamišusi nuo žydėjimo žaluma su ant žvyrkelių tįsančiais šunėkais. Ir laiptai, laiptai. Naujininkai – laiptų rajonas, slaptų, aplūžusių ir visai naujų, išvedančių iš vienos geografinės platumos į kitą, iš vieno dešimtmečio – į kitą, iš saulės kepinamo kalnelio – į vėsų slėnį…

Nežinau, kas su šiuo rajonu bus toliau, gentrifikacija turbūt, po keleto metų išstumsianti rašytojus, o ir kitus spėjusius čia susikraustyti menininkus į dar kokį tolimesnį pakraštį. Vis pagalvoju, kad menininkus, studentus, šiaip originalesnius, neįprastesnius žmones miesto kapitalizmas naudoja (iš dalies jiems nežinant, iš dalies tyliai su tuo sutinkant) kaip kokius „civilizuojančius“ termitus, nuėdančius ne tik tariamą kokio rajono bjaurastį, bet ir pirminį originalumą, išstumiančius senbuvius. O už jų jau žygiuoja „sėdmaišininkų“ armija, o už jos jau kyla šviesia ateitimi švytintys biurų pastatai, erdvėlaivių parkavimosi stotis, metro, tramvajų, gravitolėkių depai…


Kai pusę metų sėdi uždarytas (arba užsidaręs, čia kaip pažiūrėsi), o už lango arba tamsa ir šaltis, arba lietus, vėjas ir niekaip neateinanti vasara (bet jau viskas, ji atėjo, ji išpjovė visą niūrumą (o, deja, ir norą dirbti) it skalpeliu), mane gelbėjo tik vertimai. Toks įspūdis, kad kurį laiką buvau pavirtęs vamzdeliu, jungiančiu vieną susisiekiantį indą su kitu. Pilsčiau žodžius ir tarp jų slypinčią magiją (kurios, deja, niekuomet nepavyks perpilti visos, nepraliejus ir nepraradus nė lašo), pilsčiau susikaupęs, lyg nuo to priklausytų mano gyvybė (o veikiau sveikas protas). Taip jau sutapo, kad beveik visi tekstai buvo susiję su gamta, jos suvokimu, jos išgyvenimu (arba gamta kaip metafora, kaip filtru, per kurį patogiau perkošti savus rūpesčius, mintis, pojūčius, net tikėjimą).

O viskas prasidėjo nuo pamišusio britų savamokslio ornitologo J. A. Bakerio (prisipažinsiu, niekad nemėgau paukščių, jie man buvo neįdomiausia gamtos dalis – kas gamtos romantikams turbūt turėtų kelti šiurpą). Tačiau jo ekstatiška gamtos vizija, sugebėjimas ištrinti save iš peizažo, virsti tik akimi, net jo bandymas panaikinti ribą, TAPTI paukščiu, sakalu buvo tokie netikėti ir neįtikėtini, kad ta selektyvi antipatija paukščiams išgaravo kaip nebuvusi. Beje, versdamas vis pasižiūrėdavau nuolat įkeliamus dabar jau ne tik literatūros, bet ir gamtos metraštininko Benedikto Januševičiaus filmukus su paukščiais.

Nuo paukščių perėjau prie „lauko lelijų“, kurios „nesidarbuoja ir neverpia“, bet yra dailesnės už patį Saliamoną. Ir prie vilkdalgių, prie rožių, prie žmogaus ir Dievo sodo, su kuriuo kalbasi pernai Nobelio premiją gavusi poetė Louise Glück. Jos pasaulio struktūra paprasta, bet labai talpi: mes visi esame daugiapakopis Dievo sodas.

O iš tokio sodo nebetoli ir mikologija (taip, verčiau ir mokslo populiarinimo knygą apie grybus): grybiena, hifai, visur esantis ir viską apraizgęs tinklas. Nežinia, kas tai iš tikrųjų – Žemės smegenys, jos skrandis, jos internetas ir mobilusis ryšys ar (o gal ir?) viską persmelkusi, atkakli ir, tikiuosi, neišnaikinama gyvastis (kuri, beje, gali ir moka „surūkyti“ visas mūsų išmestas nuorūkas, „suėsti“ visas mūsų šiukšles, tik va, šiukšlintojo sąžinės, regis, dar negali aktyvuoti).


Na, ir vietoj postskriptumo – vienas iš „Metams“ žadėtų (bet neištesėtų, nes rašau taip lėtai, kad nesugebėjau surinkti publikacijos) eilėraščių apie pasaulių (ne)susikalbėjimą:

***

Dalytis baime – pats tvirčiausias ryšys.
J. A. Baker

Žvėris ir paukštis tavęs negaili. Dygios ir tamsios jų akys. Esi jiems baimės dėmė, siaubo griausmas, erdvės ir laiko tarša. Įtrūkis tėkmėj.

Svetimo esi jiems kraujo, mirgi triukšmu ir dirbtine šviesa. Tavo paliktas kelias ilgai stovės tuščias.

Žvėris ir paukštis žino, ką seniai užmiršau. Aš žinau, ko jiems niekada nereikės. Jie man – baimės dėmė, siaubo triukšmas, man abejingos gyvybės pasiuntiniai. Man abejingos mirties.

Mes sentimentalūs ir žiaurūs. Jie gražūs ir baisūs. Susitikę nusukam akis ir atsitraukiam.

Bet spėja jie, spėju aš, spėji tu pagalvoti
apie kraujo skonį.

Naujininkai, birželis, šeštadienis, +30 °C

J. A. Baker. Sakalas keleivis

2021 m. Nr. 3 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / J. A. Bakeris, arba Johnas Alecas Bakeris (1926–1987) – britų rašytojas, gamtininkas ir savamokslis ornitologas. Išgarsėjo 1967 m. pasirodžiusia knyga „Sakalas keleivis“ („The Peregrine“).

Ateitis, kuri jau čia, tik nelygiai pasiskirsčiusi

Apie COVID-19 krizę, gyvenimą per ją ir po jos, pokyčius visuomenėje ir literatūroje, galimus sprendimo būdus ir šviesą tunelio gale kalbasi poetas Marius Burokas ir filosofas, vertėjas Kasparas Pocius.

Marius Burokas. Evoliucijos nugludinti

2020 m. Nr. 8–9 / Visą balandį bandžiau į diktofoną įrašyti didžiojo baublio balsą. Išeidavome po pietų pavedžioti prie ežero šuns, surūkydavau pirmą ir paskutinę tos dienos cigaretę, o tada įjungęs diktofoną laukdavau. Ir visada išgirsdavau.

Marius Burokas. Trisdešimt. Sentimentalus

2019 m. Nr. 10 / Manajam asmeniniam PDR’ui šiemet dvidešimt dveji. Esu jau turbūt senbuvis, PDR įsirėžęs mano metų ritme, gyvenime, tekstuose giliau nei kalendorinės ar religinės šventės. Mano vaikai užaugo (vos neparašiau „gimė“ – nebūčiau…

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kai muilas – nė krust

2019 m. Nr. 5–6 / Poezijos pavasaris 2019. – Sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, Vytas Dekšnys (užsienio poetai). – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2019. – 274 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Edward Hirsch. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 1 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / Mano senelio eilėraščiai. Pamenu, rašydavo juos atbulomis, jidiš kalba, smulkute, įkypa, paukštiška rašysena, eilutės, regis, kilo, ropštėsi nuo puslapio sparnuotų raidžių…

Kasparas Pocius. Meilės ir gruoblėtumo poezija

2018 m. Nr. 8–9 / Marius Burokas. Švaraus buvimo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 104 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Vladimir Rafejenko. Dienų ilguma

2018 m. Nr. 8–9 / Iš rusų k. vertė Marius Burokas / Vladimiras Rafejenko (g. 1969) – rusakalbis ukrainiečių poetas ir prozininkas. Trijų poezijos rinkinių ir šešių romanų autorius. Naujausias V. Rafejenko romanas „Dienų ilguma“

Marius Burokas. Laiškas apie tautas irgi kalbas

2018 m. Nr. 5–6 / Gerbiamas redaktoriau, prašei įspūdžių – sunku juos sudėlioti į kokią nors rišlią sistemą. Jaučiuosi kaip jūreivis, įpusėjęs kelionę aplink pasaulį. Skirtumas tik toks, kad man kiekviename uoste šiemet tenka skaityti poeziją arba jos klausytis.

Marius Burokas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 1 / šalto rasoto puodelio mėnuo vaikystė troškulys dar jaunas it kumeliukas už lango – žalumos sūkurys it sapne lėtas ir begalinis šviesuliai amžiams sustingę zenite

Verstinė poezija: dingusi ar vėl atrandama?

2017 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo Kornelijus Platelis, Vladas Braziūnas, Marius Burokas, LRS leidyklos vyr. redaktorius, vertėjas Saulius Repečka, „Metų“ publicistikos skyriaus redaktorius Gediminas Kajėnas

Ishion Hutchinson. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 10 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / Ishionas Hutchinsonas (Išionas Hatčinsonas) gimė 1983 m. Port Antonijuje, Jamaikoje. Dviejų poezijos knygų – „Tolimasis rajonas“ ir „Lordų ir Bendruomenių rūmai“