literatūros žurnalas

Kornelijus Platelis. Netikras miškas

2020 m. Nr. 7

Siautė pandemija, buvo paskelbtas karantinas. Valdžia nurodė visiems nekišti nosių iš namų, o iškišus slėpti jas po kaukėmis. Mes taip ir darėme, bet po pietų išeidavome paklajoti po miškus. Kryptį visada nustatydavau aš. Tą dieną patraukėme per ištuštėjusį kaimą gatvele palei upelį, kuria dar nebuvome ėję. Tikėjausi, ja išeisime į plentą, tačiau išėjome ne į tą. Tai pastebėjau iš karto, tiksliai nustačiau mūsų buvimo vietą, bet čia pat pamiršau šį faktą ir toliau vaizdavausi, kad kirtome kitą plentą. Nudrožėme tiesiai prieš akis atsivėrusia proskyna su elektros linija, mano įsivaizdavimu, vedančia į už to kito plento esantį kaimą, bet netrukus atsidūrėme prie upelio. Iš kur čia tas upelis? Juk buvome perėję tiltą, ir jo čia negalėjo būti. Gal čia kitas, nežinomas man upelis? O retkarčiais debesų uždangos nusikratanti saulė? Kokioje keistoje ji vietoje! Visi tie akivaizdūs ženklai neįstengė praplėšti ūmai užkritusios užmaršties skraistės ir įtikinti revizuoti pradinį įsivaizdavimą.

Pasukome į dešinę palei upelį tankiu mišku, ir teko pavargti, kol suradome padoresnį taką. Juo išnirome į gyvenvietę, priėjome asfaltuotą kelią ir nužingsniavome ta kryptimi, kurios derėjo laikytis ėjus ne šiuo, o įsivaizduotu mišku. Už tvorų lakstė dideli šunys ir sveikino mus piktu lojimu. Laimei, paskutinėje kaimo sodyboje pamatėme gyvą žmogų ir paklausėme, kur šiuo keliu išeisime. Jis pasakė, jog turime eiti į priešingą pusę, jei norime trumpesniu keliu sugrįžti namo.

Anokia čia istorija, pasakysite. Žmonės kelioms paroms pasiklysta, kerta valstybių sienas, jų su šunimis, malūnsparniais ieško, o čia – pasiklydę tarp trijų pušelių… Taip, čia ne tokia istorija. Vietoje planuotų dešimties tūkstančių žingsnių numynėme po dvylika, tik tiek. Tačiau mane pribloškė toks paprastas pavyzdys, kaip lengvai išankstinis „žinojimas“ išstūmė akivaizdžius faktus, kuriais tikrovė baksnote baksnojo į mano nosį (ir jie buvo priimami kaip tikri), kaip sąmonė siūlė laikyti juos nepaaiškinamais, beatodairiškai trynė, gundė nekreipti dėmesio.

Pradėjau galvoti, ar per netrumpą gyvenimą mano sąmonė nėra atlikusi panašių veiksmų su esminiais dalykais? Greičiausiai atliko. Tačiau kokias išstumtas akivaizdybes turėčiau vadinti esminėmis? Ar vėlesni suvokimai ištaisė ankstesnius paklydimus, ar tik pakeitė kitais manymais, dar išmaniau žongliruojančiais patirtimis? Dabar jau būtų sunku atsekti. Todėl užduokime lengvesnį klausimą: ar filosofija įmanoma be psichologijos? Akivaizdu, kad ne. Bent jau man. Tik tiek. Bet vis dėlto.

Bandžiau prisiminti vaikystę, pradinio pasaulio vaizdinio kūrimąsi iš jutimo organų siunčiamų duomenų ir elementarios, neretai pasitvirtinančios informacijos (karšta – nudegsi, ir nudegi, aštru – įsidursi, ir įsiduri, myliu, hm, ir aš tave myliu…), kalbos radimąsi, žodžiams-vardams jungiantis su daiktų bei reiškinių vaizdais ir vyksmais. Ar tuomet galėjo ištikti kokių nors esminių klaidų? Manau, kad ne. Net pasakų personažai laikėsi deramo socialinio atstumo nuo akivaizdžių dalykų ir tik turtino suvokimo įgūdžių atsargas, ugdė vaizduotę. Klaidingų interpretacijų pasitaikydavo ir tada, bet jos nebuvo esminės. Mama į juostinį magnetofoną prideklamuodavo eilėraščių ir palikdavo mane jų klausytis. Pamenu, skambant: „Lenktyniauja, raitos bangos ties krantu, / Trys žvejų mergaitės sukasi ratu“, vaizdavausi ne kaip tos bangos raitosi, o kaip mergaitės joja raitos ant jų. Kaip kokios europės, apie kurias tada dar negalėjau žinoti. Tikrai neesminė paklaida, todėl psichologo prašau kol kas nesikišti.

Mokykla, bent jau tokia, kokią teko išeiti man, laikėsi pagarbaus socialinio atstumo su akivaizdžiais dalykais tiksliųjų mokslų srityje, ir ne visai padoraus – humanitarinių. Galėjęs ar negalėjęs ten būti upelis iš vaikystės nešė į paauglystę, prasidėjo pirmieji ego slenksčiai. Tad nenuostabu, kad pasaulis aiškiai pasidalijo į juodą ir baltą, svetimą ir savą. Mano ir aplinkinių žmonių asmenybės suskilo į paradines ir šešėlines, kaukės pakeitė veidus. Kaip ilgai truko šis išankstinis „žinojimas“, ar jis visai išnyko, ar tik apaugo storesne įsivaizdavimų ir suvokimo įgūdžių žieve, dar ir dabar nedrįsčiau teigti.

Paskui prasidėjo jaunystė. Upelis įtekėjo į lytinio potraukio upę, slenksčiai virto kriokliais. Pasaulėvaizdis neteko stebuklinių elementų ir tapo net primityvesnis. Nežinau nė ką apie tai pasakyti. Viskas vyko kažkaip nesusivokiant, nesusigaudant, netikint, nepasitikint ir per lengvai patikint. Net lektūra plėtė ir gilino tą maišatį. Sunku tikėtis, kad kokie nors aiškiau artikuliuoti išankstiniai įsivaizdavimai būtų galėję susikristalizuoti anuo laikotarpiu. O jei ir taip, jie dar saugiai snaudė po stora nesusivokimo antklode ar velėna, jei norite. Nors psichoanalitikas turbūt apie tai pasakytų daugiau.

Gal jis išaiškintų, kaip aname ar kiek vėlesniame nesusigaudyme radosi ydingas išankstinis įsivaizdavimas, kad visi žmonės su savo dorybėmis, ydomis ir troškimais panašūs į mane, kad jie vadovaujasi panašia logika ir yra valdomi panašių geismų. O visa, kas atrodo ne taip, – tik logikos ir psichinės higienos nesilaikymo pasekmė. Visa vėlesnė empirinė ir knyginė patirtis man sakė, kad yra kitaip, bet sąmonė toliau uoliai gujo tokius suvokimus iš savo rūpestingai prižiūrimo iliuzijų darželio.

Pavadinau šį įsivaizdavimą ydingu ne tik dėl to, kad jis klaidingas ar kad mūsų žvilgsnius atitraukia nuo reiškinių pasaulio, slopina domėjimąsi aplinkiniu šurmuliu. Jis žmogų paverčia tipu, patupdo į karantiną, kuris tęsiasi kur kas ilgiau už epidemiją ir nėra atšaukiamas, net jei šia liga niekas neužsikrečia, o aplinkui toliau žydi gyvenimas, klesti ekonomika, auga vartojimas ir BVP. Tačiau ir to žmogaus nederėtų per daug smerkti. Žinoma, nelygu kokie vaizdiniai jus yra užvaldę. Jis juk negali kitaip pažinti kitų negu tik per save. Jis kito bandomojo triušio paprasčiausiai neturi. Jis – Narcizas? Gal truputį ir taip. Gal ir jam buvo skirta pirmoji Teiresijo ištarmė, beje, atnešusi šiam pranašo šlovę: „Gyvensi ilgai, jei nebandysi pažinti savęs.“ Kaip matote, Teiresijas pažinimo neatskyrė nuo susižavėjimo. Negi mes didesni pranašai, kad imtume smerkti susižavėjimą, pravardžiuoti jį puikybe, vadinti nuodėme? Narcizui pažinimas baigėsi tragiškai, o karantinas – jokia tragedija, ypač jei jis savanoriškas.

Ar man pavyko atsikratyti šio išankstinio įsivaizdavimo? Logiškai – turbūt taip. Tačiau proto luobas, dengiantis sausą žinojimo šaką, nėra toks jau storas. Jis kaip žolė, virš žemės paviršiaus siūruojama vėjo. Jos šaknys nematomos, bet jeigu nesiskaitysime su jomis samprotaudami apie veją, tapsime tiesiog juokingi. (Gal psichologas pasakytų, jog šitoks nepasitikėjimas protu atskleidžia baimę atsidurti kvailio vietoje, kaip jau ne kartą buvo nutikę.) Tad vėl esu priverstas prisipažinti, kad nežinau. Ar tas nežinojimas man kainavo daugiau negu anie papildomi du tūkstančiai žingsnių? Nelygu kaip vertinsi. Netapau politiku, nepradėjau rašyti romanų… Turbūt ne.

Po studijų mane paėmė į kariuomenę, paskui prasidėjo veikla, daugėjo pasirinkimų. Tikslieji mokslai slinkosi vis arčiau tikrovės. Tačiau ir juos taikant yra tekę kliautis intuicija. O tai rizikingiau, nei taikant humanitarinius. Nors gal sovietų laikais – atvirkščiai. Bet jie, ačiū Dievui, pasibaigė, ir mus ištiko laisvė rinktis. Bet aš jau buvau miške, tikrame ar netikrame, tame ar kitame. Grybaudavau rinkdamas kiek nuodingas (jei triskart nenuvirsi) savo eilėraščių „šmorškes“, žvalgiausi į plotelius, kur jos galėtų augti, ir nesirūpinau, koks čia miškas. Laikinai pasirinkdavau ir kitokią veiklą, labiau iš reikalo, nes tų „šmorškių“ laisvės sąlygomis niekas nebesupirkdavo, bet rankiojimo instinktas glūdėjo manyje dar nuo akmens amžiaus ir visada sugrąžindavo prie „pašaukimo“.

Ką tuo metu veikė mano išankstiniai įsivaizdavimai? Tikriausiai tą patį – nuolatos sugrąžindavo į miškus ir kas kartas juose paklaidindavo. Arba uždarydavo į karantiną, kai tik galėdavau sau tai leisti. O ten ne tik bobausiai, ten minties lapės laigo ir brauko per nosį savo dvokiančiomis uodegomis, jei nedėviu kaukės, neapibūdinamos būtybės aiškinasi, kas jos tokios, Narcizas žvelgia į tvenkinį, bet vis neįkrenta, ir vyksta dar daug kitų neįtikėtinų dalykų, kuriuos yra aprašęs Puškinas. O dabar, tikro karantino sąlygomis, tie įsivaizdavimai nebeveikia nieko. Juk ne todėl, kad būtų išnykę? Gal tiesiog nebeturi ką veikti?

2020 balandis

Ogden Nash. Eilės Camille’io Saint-Saënso „Gyvūnų karnavalui“

2020 m. Nr. 5–6 / Camille’is Saint-Saënsas (1835–1921) sukūrė „Žvėrių karnavalą“, taip mūsuose jis vadinamas, 1886 metais, kaip muzikinį kūrinį vaikams, ir gyvas būdamas leisdavo jį atlikti tik privačiai.

Kornelijus Platelis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 4 / Konstravome tokį dangolaivį, / kuriuo turėjome skristi į krikščionišką dangų, / išėjo kiek panašus į bažnyčios bokštą, / tačiau bebaigiant statyti griuvo, dėl ko – nežinia.

Seamus Heaney. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 2 / Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis / Seamusas Heaneyʼis – airių poetas ir rašytojas iš Dublino, Harvardo ir Oksfordo universitetų profesorius, 1995 m. Nobelio literatūros premijos laureatas.

„Pasaulį mes tik vaizduojamės“

2018 m. Nr. 8-9 / Poetą ir vertėją Kornelijų Platelį kalbino literatūrologas Algis Kalėda. / – Mielas Kornelijau, pirmiausia norėčiau grįžtelėti atgalios, į tuos laikus, kada (kaip man atrodo) dar tik rinkaisi, kristalizavai….

Kornelijus Platelis. Atėjo vasara. Kas dar?

2018 m. Nr. 7 / Atėjo vasara. Kas galėtų paneigti? Nesitikiu, kad tokių atsiras. Tad pirmas teiginys kaip ir teisingas. Tikėkimės, tokie bus ir kiti, jei jų bus. Dienos karštos (dabar, kai rašau). Lauke ir Seime, nepaisant kondicionavimo sistemos….

Kornelijus Platelis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 12 / Pelkių žmonės. Jie pakeitė mitines pelkių būtybes, pasivertė šiekštais, kupstais, akmenim, nugrimzdo akivaruos, baimei tankinant orą, virš jų užsiveriant gelžbetoniniam mąstymui, bet nežuvo. Niekas vėliau durpynuos…

Verstinė poezija: dingusi ar vėl atrandama?

2017 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo Kornelijus Platelis, Vladas Braziūnas, Marius Burokas, LRS leidyklos vyr. redaktorius, vertėjas Saulius Repečka, „Metų“ publicistikos skyriaus redaktorius Gediminas Kajėnas

John Keats. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 8–9 / Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis / Versti anglų literatūros klasiko Johno Keatso (1795–1821) eilėraščius pradėjau praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje. Nedaug esu šioje srityje nuveikęs…

edward estlin cummings. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 10 / Vertė Kornelijus Platelis / Edwardas Estlinas Cummingsas (1894–1962) – amerikiečių poetas, dailininkas, prozininkas, dramaturgas, vienas ryškiausių XX a. pirmos pusės modernizmo atstovų.

Kornelijus Platelis. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 5–6 / Malkos. Jas karštligiškai metu į pakurą, idant chimeros neišsidrožtų, ne pinokiai ar kitos pasąmonės teatro lėlės – kalbantys katinai, ilgabarzdis dryžuotais jūreiviškais marškinėliais, pirato skrybėle, apžergęs kaminą…

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių

2014 m. Nr. 7 / Pasisako Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

Viktorija Daujotytė. Poetiniai mąstymai: ertmės ir plokštumos

2010 m. Nr. 11 / Kornelijus Platelis. Karstiniai reiškiniai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 144 p.