Antanas Šimkus. Baltarusiai – iš skaudžiausių ir būtiniausių tekstų
2022 m. Nr. 8–9
Jau ne sykį kalbėta, kad už sienos gyvena neadekvatus kaimynas. Yra jų ir daugiau, bet šis arčiausiai rytuose. Tai su žaisliniu automatu po laiptinę laksto, tai langą atsidaręs auklėja visus, kaip darželį kieme tręšt, tai užgeria su velnio neštu ir pamestu prietelium, o nugirdytas išeina į balkoną su pasenusiu namo brėžiniu ir sakosi tuoj parodysiąs, iš kurios pusės jo buto sienas išgriaut visi planavo. Taip, visi nuo jo pavargom, net ir geranoriškiausieji…
O sanitarai nevažiuoja, nes reikia paties paciento sutikimo arba kad iš tiesų ką nors baisaus iškrėstų. O kad per jo skeryčiojimąsi miegoti ir bent apyramiai gyventi negali niekas, kad artimieji ir ranka pasiekiami turėjo bėgti ir trauktis, toliau esantiems klerkams neatrodo nei grėsmė, nei nusikaltimas. O gal kaip nors, va pašūkaus, parėkalos, padainuos ir nurims… Kurgi ne…
Taip, tai vyksta šių laikų Baltarusijoje. Ir daugelis kitaip galvojančių žmonių, tarp jų ir rašytojai, turi palikti gimtuosius namus, patirti bėglio dalią, o tie, kurie renkasi likti, turi su nerimu klausytis, ar neateina jų suimti saugumiečiai, kęsti kratas, kitokius su žmogiškumu nedaug bendra turinčius veiksmus…
Todėl turbūt suprantama, kodėl dalį šio „Metų“ numerio nuspręsta skirti baltarusiams, jų literatūrai. Pernelyg mažai žinome apie alternatyvią, laisvą jų kūrybą ir dvasią.
Dar iki lemtingos vasario pabaigos, kai Rusija užpuolė Ukrainą, o Baltarusiją pabandė kaip sąmokslininkę įtraukti į karą, kilo sumanymas, kad reikia kaip nors priminti, jog baltarusių laisvės siekiai, 2020-ųjų rugpjūčio įvykiai nepamiršti, kad esame kartu su tais, kurie priversti susidurti su diktatūros pasekmėmis… Kad esame su tais, kurie siekia laisvės. O kaip literatūros žurnalas gali prisidėti? Ko gero, publikuodamas baltarusių kūrybą.
Esame labai dėkingi, kad be ypatingos paramos ar projekto šiai idėjai įgyvendinti pavyko suburti nuostabią vertėjų ir baltarusių literatūros žinovų komandą – ačiū visiems geranoriams, o ypač Mariui Burokui, Vytui Dekšniui, Almai Lapinskienei, Irenai Aleksaitei ir su baltarusių autoriais padėjusiai komunikuoti, tarpininkavusiai poetei ir vertėjai Sabinai Brilo.
Kiekvieno pastangos, indėlis suteikė galimybę publikuoti gerų tekstų. Tarp jų – ir Baltarusijoje uždrausto Alhierdo Bacharevičiaus romano „Europos šunys“ fragmentą. Parengtos puikių šiuolaikinių poetų Siarhejaus Pryluckio, Valžynos Mort, Alesio Razanavo eilėraščių publikacijos. Naujausios baltarusių poezijos apžvalgą straipsnyje pateikia poetas Andrejus Chadanovičius.
Skaitytojas ras ir prozininkų – Siarhejaus Dubaveco, Tanios Skarynkinos, Uladzimiro Sciapano kūrinių. Šis „Metų“ numeris iliustruotas ir pastarojo autoriaus darytomis nuotraukomis.
Istorinei lietuvių ir baltarusių kultūrų sąsajai priminti skirtas Inessos Pleskačevskajos tekstas apie spaustuvininką Pranciškų Skoriną, o šių dienų kūrybos ir gyvenimo realijos atsispindi pokalbyje su jau minėta poete Sabina Brilo.
Žinoma, šios publikacijos neaprėpia viso baltarusių tautos kūrybinio potencialo, galimybių konteksto ir vaizdo, taip pat ir neturime iliuzijų, kad kaip nors palengvins gyvenimą tų, kurie kenčia nuo režimo kaimyninėje šalyje, tačiau tikime, jog „Metai“ gali tapti nors ir nedideliu, bet pasimatymo langeliu žmonėms, kurie kuria, ir žmonėms, kurie domisi šiuolaikiniais baltarusių autoriais bei literatūra. Tais, kurie siekia laisvės ir kurie ją atranda. Visa tai galim aptikti šio numerio tekstuose. Kaip aptiksime ir tuose, kurie dar bus parašyti. Kaip sako Sabina Brilo: „Pačias skaudžiausias, pačias svarbiausias ir pačias būtiniausias knygas žmonėms baltarusiai dar parašys.“
Ir kažin ar tuo įmanoma suabejoti…