2020 m. Nr. 5–6 / In memoriam Eglė Juodvalkė (1950 01 28–2020 03 28) / Kovo 28 dieną, likus kelioms minutėms iki vidurnakčio, Čikagoje mirė Eglė Juodvalkė. Lietuvių rašytojų draugijos JAV ir Lietuvos rašytojų sąjungos narė.

2001 m. Nr. 5–6 / Kai kurie kritikai tvirtina, kad Tokarczuk šioje istorijoje pavyko sukurti absoliučios vienovės įspūdį. Mirtis ir materija, subjektyvumas ir objektyvumas, natūra ir kultūra, filosofija ir kasdieninė veikla, kaita ir pastovumas…

2019 m. Nr. 11 / Nežinau, kuriame puslapyje, po kurio sakinio Juodoji Ponia paliovė laukusi ir kirto autoriui. Šiandien tai ir nesvarbu. Viena ausimi girdėjau, kad romano rankraštį jau turi „Naujosios Romuvos“ redaktorius. Gerai bus, jei išleis.

2016 m. Nr. 1 / O. Vacietis, J. Ruokpelnis ir A. Čakas. Tryliktuoju (ir jau antrąkart) Ojaro Vaciečio literatūros premijos laureatu tapo poetas, eseistas Janis Ruokpelnis. Šis apdovanojimas latvių kūrėjui skirtas už aštuntą lyrikos knygą „Post factum“

2015 m. Nr. 8–9 / Ne taip jau svarbu, kuriame esi mieste, kurioje šalyje. Eini gatvėmis, dairaisi į namus, į kiemus. Galbūt neini, tik praleki važiuotas pro šalį. Ir vis tiek svarstai, kas būtų ir kaip būtų, jei liktum čia savaitei, mėnesiui, metams – net visiems laikams.

2015 m. Nr. 7 / Laikui bėgant jie pamirš savo išmintį, jie irgi bus įpratinti samprotauti, tada gal ir jie ateis į auditorijas ir ten klausysis aukštųjų žodžių, jie paklus abstrakcijų pinklėms, bus apžavėti spekuliatyvinių ištarmių logika, žaidimais stiklo karoliukais…

2015 m. Nr. 7 / Nuvirto ji balandžio 25 dieną. Šviesią pavakarę. Prieš tai dieną kitą buvo vėjuota, o tąsyk – ne. Taip, tai buvo pušis, kurią Justinas Marcinkevičius puikiausiai matydavo pro savo langą,

2015 m. Nr. 7 / Prasmės gyvybingumui reikia tiesioginės reikšmės neturinčių veiksmų, gestų, judesių, žodžių. Kad vis mirgėtų prieš žmogaus akis prasmės linkui kreipianti efemerija, ūkas, kuriame visiems lemta pabūti ir visiems – pasitraukti, išnykti.

2015 m. Nr. 5–6 / Petras Dirgėla 1947.II.21–2015.III.29 / Gal nesunku rašyti metraštį? Juk tereikia pastebėti, kas vyksta, ir kuo pilniau apsakyti. Dar reikėtų tai, ką užrašinėji, susieti su tuo, kas jau yra, buvo ar bus. Matyti istorinį pilnį. Viskas gana paprasta.

2015 m. Nr. 5–6 / Ekonomikos globalizacija žadina praeityje etniškai idealios Švedijos vaizdinį. Ant dvidešimties švediškų kronų banknoto pavaizduota Nilso Holgersono kelionė po Švediją, aprašyta garsioje Selmos Lagerlöf (1858–1940) knygoje.

2015 m. Nr. 5–6 / Ji man pareiškė užuojautą dėl neva prarasto laiko: juk visi žino, kad suvažiavimams nepakanka vienos dienos; ginčijamasi taip ilgai, kad susirenkama dar ne kartą…

2015 m. Nr. 5–6 / Tomas Sakalauskas 1932.II.10–2015.IV.27 / Kadangi labai mylėjai Vilnių, buvo jis Tau ne tik Lietuvos sostinė, ne tik architektūros šedevrų miestas, bet ir tarsi gimtasis, lengva bus Tau Vilniaus smiltis.

2015 m. Nr. 5–6 / Šių metų sausį buvo pranešta, kad Madrido Literatų rajone esančios Trinitorių bažnyčios kriptoje aptiktos karsto su inicialais „M. C.“ liekanos ir palaikai, kurie kovo mėnesį buvo ekshumuoti.

2015 m. Nr. 4 / Ne per seniausiai JAV prezidentas padarė oficialų pranešimą dėl vieno ypatingo įvykio medicinos srityje: buvo staiga nutrauktos visos TV laidos ir ekrane išniro paties prezidento galva.

2015 m. Nr. 4 / Pilies gatvėje buvo surengta graži nacionalinių valgių šventė, suvažiavo tradicinės kulinarijos meistrai iš viso krašto. Pilies gatvė yra Vilniuje, nors gal tokių gatvių rastume visoje Lietuvoje, mūsų miestuose ir miesteliuose, kuriais taip didžiuojamės.

2015 m. Nr. 4 / Iš baltarusių k. vertė Irena Aleksaitė ir Birutė Jonuškaitė / Manifestų autorius Iharis Babkovas, baltarusių poetas, filosofas, prozininkas, vertėjas. Baltarusijos valstybiniame universitete baigė filosofijos studijas ir aspirantūrą, yra filosofijos daktaras.

2014 m. Nr. 5–6 / Menas slepiasi, menas yra paslėpti meną: ars est celare artem; ars latet arte sua, – senąją išmintį citavo ir Hansas Georgas Gadameris, mąstydamas „Apie žodžio tiesą”.

2013 m. Nr. 7 / Asmeniniai įspūdžiai – subjektyvu, turbūt klaidinga ir nepatikima. Tačiau tik tokį atramos tašką ir teturiu. Gali būti, kad senstu, bet entuziazmo vis mažiau. Vis daugiau noro klausytis poezijos ten, kur nėra daug žmonių, kur nėra iškilmių…

2012 m. Nr. 11 / Užsirašyti Janio Elsbergo nuogirdą „Man reikia išmokti tų kalbų, kurias mano, kad moku“, paspoksoti, kaip jis lošia su Lietuvos šachmatų federacijos tarybos nariu Rimantu Paliušiu. Man, žinoma, laimėjo Janis.

2012 m. Nr. 7 / Įdomiausia Poezijos pavasario savybė, kad poetų nėmaž nemąžta, atvirkščiai, kasmet daugėja, į klasikų gretas įsilieja jaunosios kartos. Ir nors, anot vieno autoritetingo poeto, geriausieji gyvena ir kuria tik Vilniuje…

2012 m. Nr. 3 / Per Nobelio literatūros premijos laureatės Wisławos Szymborskos laidotuves Krokuvoje iš garsiojo Marijos bažnyčios bokšto trimitininkas urbi et orbi grojo melodiją pagal jos eilėraštį…

2010 m. Nr. 8–9 / Nobelio literatūros premijos laureatas J. Brodskis (1940–1996) 1972-aisiais emigravo iš TSRS į JAV, kur iki gyvenimo pabaigos įvairiuose universitetuose dėstė rusų literatūrą. Šiemet poetui gegužės mėnesį būtų sukakę septyniasdešimt.

2010 m. Nr. 3 / 2009-ųjų metų lietuvių autorių knygas aptaria LLTI mokslinkinkai Jūratė Čerškutė, Jūratė Sprindytė, Dalia Satkauskaytė, Virginijus Gasiliūnas, Loreta Mačianskaitė.

2009 m. Nr. 11 / Jaunųjų poezijos skaitymai – vakare. Gana ramūs, kaip ir visas festivalis. Daugybę metų jaunųjų poezijos skaitymai buvo tik kliuvinys audringiems poetų pobūviams kavinėje „Širdelė“. Pagaliau šie skaitymai surado padorią erdvę ir formą.

2009 m. Nr. 7 / Apie Poezijos pavasarį reikia rašyti skubiai – atlekia birželis, pakyla vėjai ir nuneša kažkur į dausas eilėraščius, emocijas, nuotaikas, susitikimų džiaugsmą ir kartėlį, galop sudžiūsta ir šienu pakvimpa laureato vainikas…

2008 m. Nr. 7 / Glūdžiu Visby, Anciliaus ežero saloj, ir beveik vienintelis mano ryšys su Poezijos pavasariu – šilti Letos Semadeni laiškai iš Šveicarijos: Lietuva bus įgijusi dar vieną draugę.

2005 m. Nr. 7 / Vidurinė poezijos banga – įniršis, energija, nepasitenkinimas. Ji turi būti kategoriška ir stipri, kad gerai matytųsi iš tolo, kad būtų ryškesnė už tą prie kranto, – jau lūžtančią ir senkančią.

2004 m. Nr. 11 / Daugiau taškų į priešininkų krepšį pasvaidė Pasaulio komanda, todėl ant jos žaidėjų galvų sužaliavo (rudens metą) ąžuolų vainiklapiai. Mano gi ausys prie tualeto durų nugirdo sprangią repliką: kas stipresnis, to intelektas menkesnis.

2004 m. Nr. 10 / In memoriam Czesławui Miłoszui / Kūryba atnešė jam šlovę. Bet ne tik. Rašytojas mąstytojas nuolatos susilaukdavo piktų, pagiežingų žodžių. Net ir po mirties, kai vienas iš šovinistinių lenkų intelektualų parašė straipsnį

2003 m. Nr. 11 / „Gyvenimas be vandens atšiaurus ir kietas“, – reziumavo prelegentas, tuo metu kažkam replikuojant: „Jeigu iš viso įmanomas…“ Žinoma, kaip ir be saulės.

2003 m. Nr. 7 / Prasidėjo, pasibaigs Poezijos pavasaris, vakarais, susitikimais, visu šventiniu šurmuliu kelias dešimtis poetų privertęs laikinai pamiršti tikrąsias kūrybos valandas. Kaip kad sakė Vytautas Mačernis…

2003 m. Nr. 7 / Dar vienas svečias – latvių poetas ir vertėjas K. Skujeniekas, kurio vakaras įvyko Rašytojų klube, kur jam buvo įteiktas LRS garbės nario pažymėjimas. Apie latvių poeto ir vertėjo kūrybą savo mintimis dalijosi poetai S. Geda…

2003 m. Nr. 3 / Intelektualai turi aiškią pareigą: pasakyti, kas dabar vyksta. Niekada ji nebuvo tokia sunki, nes visada buvo aiškus priešininkas. Neigiant priešininkus tai lengva, todėl jų paieškos labai intensyvios, jų daug: nuo globalizacijos ir kapitalizmo ryklių…

2002 m. Nr. 11 / Poetinis Druskininkų ruduo – lyg kelių dienų poezijos atlaidai, kai žodžio meno maldininkai keliauja Kalvarijų keliais iš Vilniaus į gydyklų miestą ir iš ten grįžta atgal į centrą, susijungę žodžio misterijoje ir pranešę apie save pasauliui.

2002 m. Nr. 10 / Ričardas Gavelis 1950.XI.8–2002.VIII.18 / Esu kalbėjęs ne prie vienos mirties duobės, – tai tikriausiai nėra geras ženklas… Šitą, beveik apokaliptiškai tvankų rugpjūtį nema­niau, negalvojau, nesitikėjau, kad teks kalbėti

2002 m. Nr. 7 / Bet ateina gegužės mėnuo, ir visi tie nesantys ir „nereikalingi”, o kartu ir tie, kurie dar nesusipykę su knyga ir žodžiu, ima krutėti, šurmuliuoti, vaikščioti, kaip vaikšto jaunas vynas. Įvairiausi „Poezijos pavasarėliai” sklinda po visą Lietuvą…

2001 m. Nr. 11 / Tai santykis tarp žaidimo ir – kaip čia geriau pasakius… nebežaidimo, nusižaidimo? Koks kietas žaidėjas Jurgis Kunčinas, savo kup­letais ir trioletais išmankštinęs klausytojų juoko raumenis kavinėje „Širdelė“!

2001 m. Nr. 7 / Šiemetinis Poezijos pavasaris išsiskyrė iš ankstesnių pirmiausia tuo, kad jame dalyvavo daugiau poetų iš kitų šalių. Septyniolika poetų iš dvylikos šalių skaitė savo kūrybą vienuolika kalbų.

2001 m. Nr. 7 / Išsamiausia suvestinė negalėtų atskleisti, kokiu pavidalu vieną ar kitą dieną tarp susibūrusių poezijos aistruolių apsilankydavo šėliojanti pavasarinio smagumo dvasia. Būta jos ir pačiuose tradiciškiausiuose, ir naujesniuose renginiuose…

2001 m. Nr. 2 / Skaityti, kaip ir rašyti, reikia laiku. Nežinau, ar teisingas gero eilėraščio kriterijus, kurio jau daugelį metų laikausi: pavykęs kūrinys tas, kurio šiandien iš naujo jau neparašysi.

2000 m. Nr. 11 / pie internetinio laiško specifiką bei įtaką paties teksto turiniui argumentuotai kalbėjo jau­nas poetas M. Starkauskas. Jis minėjo internetines ateities galimybes – kompiuteri­nes poezijos programas, poezijos ir reklamos žanrų sąsajas.

2000 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris – kūrybos, literatūros bičiulystės, knygos ir skaitytojo (ar klausytojo) pasikalbėjimo šventė, trukusi vos ne dvi savaites. Gegužės vidury būrelis mūsų poetų susitiko…

2000 m. Nr. 7 / Lietuvai atitekęs tragiškas aukso puodas – nedidelei tautai gyventi civilizacijų tektoninių lūžių sankirtos vietoje, lemiamą akimirką sustabdyt kitos civilizacijos plėtrą į svetimas teritorijas.

1999 m. Nr. 11 / Stoot! Ramiai! Vėliavą gerbt!“ – per ruporą įsakmiai visiems komanduoja poetas Ričardas Šileika, kurio valdžią čia liudija karabinas ant peties ir sena Lietuvos karininko uniforma (ant antpečių – po du alaus kamštelius).

1999 m. Nr. 7 / Poezijos pavasario teorines konferencijos prasmingos gali būti pirmiausia dėl to, kad šalia šventinio šurmulio, leidybinės komercijos, poetų pagerbimo ritualų bent trumpą akimirksnį sušmėžuoja ir tos šventės savivokos, savimonės atšvaitas…

1999 m. Nr. 7 / Jokių didelių siurprizų nėra estų literatūroje. Yra daug žadantys jauni, yra vyresnioji karta, yra senieji – kaip Jaanas Krosas. Iki Nepriklausomybės literatūra buvo ginklas kovoje už save, už kalbą, už savitumą.

1999 m. Nr. 7 / Gal šita poeto S. Gedos mintis paaiškintų tą gausybę renginių, pasipylusių gegužės pabaigoje – birželio pradžioje Vilniuje, minint Aleksandro Puškino 200-ąsias gimimo metines.

1999 m. Nr. 7 / Poezijos pavasario šventę tęsė poetų ir kritikų konferencija „Esamasis laikas poezijoje: 2000“. Jai pasibaigus, didžiuma poetų susirinko Užupio kavinėje į poezijos vakarą „Skrydis nuo Užupio tilto“, o iš ten…

1998 m. Nr. 11 / Performansų ir hepeningų efektas gali būti didesnis, kai jais įsiver­žiama į oficialesnę aplinką, o ne specialiai tam skirtoje erdvėje ir laiku. Matyt, tai nuvokdamas, Mantas Gimžauskas prie mikrofono energingai ėmė valytis dantis.

1998 m. Nr. 8-9 / Dešimt metų netyla kalbos: nebėra literatūros kritikos. Knygos nerecenzuojamos. Trūksta bendresnių literatūros proceso skerspjūvių

1998 m. Nr. 7 / Praėjusiais metais „Vagos“ leidykla išleido Gintaro Patacko eilėraščių rinktinę „Jazmino žiedas vakarą prakalbina“. Ši nuostabi rinktinė ir atvedė poetą į „pergalę“.

1997 m. Nr. 12 / Naktiniai poezijos skaitymai – kavinėje „Širdelė“. Ji buvo sausakimša. Netikslu būtų sakyti, Jog visi čia taip veržėsi pasi­klausyti poezijos. Poezija – tik to vakaro (ir nakties) fonas. „Širdelėj“ atsiveria po Ilgos dienos nuvargusios širdys…

1997 m. Nr. 7 / Tad ir šiemet: viskas prasidėjo jaukiame Laikrodžių muziejaus kiemelyje jaunųjų poetų skaitymais. Moksleiviai ir studentai, remiami skaitovų, tarsi norėdami užsitikrinti vietą po saule, rungtyniavo išsijuosę.

1997 m. Nr. 7 / Poetai stengėsi išsakyti savo.credo, savo požiūrį į pasaulį ir kūrybą, pabrėždami poezijos sakralumą, bet gana rezervuotai prisiliesdarni tokio daikto kaip ironija. Sakysim, Sigitas Geda norėtų būti ironiškas, jeigu turėtų bent trejetą gyvenimų.

1997 m. Nr. 1 / Apie tai buvo jau smagiai ir išsamiai rašyta, tačiau verta kai ką ir priminti, ir paryškinti, ir papildyti, ypač kad šis PDR – tokia buvo daugelio dalyvių ir’ organizatorių nuomonė – buvo (kaip visuomet) įdomiausias ir žaismingiausias.

1996 m. Nr. 11 / vos prasidėjus vakarui buvo labai demonstratyviai išmontuotos ir išnešios filmavimo kameros (tiesa, ne visos), nė vienas „vyriausiųjų“ taip pat nepanorėjo net akies krašteliu čia žvilgtelti.

1996 m. Nr. 7 / Kaip parašyti eilėraštį, kuris priklausytų tik tau, o ne pačiai literatūrai, ne, tarkim, dešimtmečio ar pusės amžiaus tendencijai, pagaliau ir tavo paties kūrybos kontekstui?

1995 m. Nr. 12 / Vėl Poetinis Druskininkų ruduo, vėl visi drauge – kas iš Australijos, kas Iš Amerikos, kas iš Lenkijos, kas iš tolimosios Latvijos, o kas net iš paties gūdžiojo girių bei pelkių krašto – Lietuvos..

1995 m. Nr. 7 / Poezijos pavasario paukštė į vakarų Lietuvos pakrantę atskrido visą savaitę vėluodama. Poezijos maratonas prasidėjo gegužės 31 d. Laikrodžių muziejaus kiemelyje.

1995 m. Nr. 7 / Katastrofiškai mažėja normalaus, kasdienio bendravimo su eilėraščių knyga poreikis. Tas nerimas ir padiktavo šių metų tarptautinės poetų konferencijos temą: „Poetas ir skaitytojas“.

1994 m. Nr. 12 / Teisybė, kad prieš dešimtį ar mažiau metų poetui ar prozininkui „kontekstuoti“ dirva buvo lengvesnė, taip pat ir tiems, kurie prie valdžios lovio nesigrūdo. Žmonės laukdavo doro žodžio, kokio nors užslėpto konteksto…

1993 m. Nr. 12 / Ant Liškiavos piliakalnio (herojinės poezijos rytmetys) dramatiškos ir ironiškos intonacijos keitė viena kitą. Nuotaikinga vakarinių skaitymų atmosfera „Aido“ kavinėje nenustelbė vertybių pojūčio – išryškėjo savitesnių jaunų poetų balsai.

1993 m. Nr. 7 / Jau septyniolika ąžuoliukų ir liepaičių pasodino Z. Gėlės premijos laureatai. Šiemet ši premija už geriausią metų poezijos debiutą paskirta V. Cinauskui. Jo eilėraščių knygą.

1993 m. Nr. 7 / Šių metų Poezijos pavasaris, (jau dvidešimt devintasis) sukėlė ne tik įprasto šventinio šurmulio, bet ir diskusijų apie šį renginį bei. Gegužės 26 d. poetai ir kritikai buvo pakviesti padiskutuoti tema „Poezija XX amžiui besibaigiant“.

1991 m. Nr. 1 / Poezijos šventėje gimė vertingų pasiūlymų, vienas jų – leisti „elitinės“ poezijos almanachą, kur būtų publikuojama gera poezija, sudarant jai reikiamą kontekstą.