2019 m. Nr. 11 / Nežinau, kuriame puslapyje, po kurio sakinio Juodoji Ponia paliovė laukusi ir kirto autoriui. Šiandien tai ir nesvarbu. Viena ausimi girdėjau, kad romano rankraštį jau turi „Naujosios Romuvos“ redaktorius. Gerai bus, jei išleis.

2003 m. Nr. 3 / Intelektualai turi aiškią pareigą: pasakyti, kas dabar vyksta. Niekada ji nebuvo tokia sunki, nes visada buvo aiškus priešininkas. Neigiant priešininkus tai lengva, todėl jų paieškos labai intensyvios, jų daug: nuo globalizacijos ir kapitalizmo ryklių…

2012 m. Nr. 11 / Užsirašyti Janio Elsbergo nuogirdą „Man reikia išmokti tų kalbų, kurias mano, kad moku“, paspoksoti, kaip jis lošia su Lietuvos šachmatų federacijos tarybos nariu Rimantu Paliušiu. Man, žinoma, laimėjo Janis.

2012 m. Nr. 3 / Per Nobelio literatūros premijos laureatės Wisławos Szymborskos laidotuves Krokuvoje iš garsiojo Marijos bažnyčios bokšto trimitininkas urbi et orbi grojo melodiją pagal jos eilėraštį…

2009 m. Nr. 11 / Jaunųjų poezijos skaitymai – vakare. Gana ramūs, kaip ir visas festivalis. Daugybę metų jaunųjų poezijos skaitymai buvo tik kliuvinys audringiems poetų pobūviams kavinėje „Širdelė“. Pagaliau šie skaitymai surado padorią erdvę ir formą.

2004 m. Nr. 11 / Daugiau taškų į priešininkų krepšį pasvaidė Pasaulio komanda, todėl ant jos žaidėjų galvų sužaliavo (rudens metą) ąžuolų vainiklapiai. Mano gi ausys prie tualeto durų nugirdo sprangią repliką: kas stipresnis, to intelektas menkesnis.

2004 m. Nr. 10 / In memoriam Czesławui Miłoszui / Kūryba atnešė jam šlovę. Bet ne tik. Rašytojas mąstytojas nuolatos susilaukdavo piktų, pagiežingų žodžių. Net ir po mirties, kai vienas iš šovinistinių lenkų intelektualų parašė straipsnį

2003 m. Nr. 11 / „Gyvenimas be vandens atšiaurus ir kietas“, – reziumavo prelegentas, tuo metu kažkam replikuojant: „Jeigu iš viso įmanomas…“ Žinoma, kaip ir be saulės.

2002 m. Nr. 11 / Poetinis Druskininkų ruduo – lyg kelių dienų poezijos atlaidai, kai žodžio meno maldininkai keliauja Kalvarijų keliais iš Vilniaus į gydyklų miestą ir iš ten grįžta atgal į centrą, susijungę žodžio misterijoje ir pranešę apie save pasauliui.

2001 m. Nr. 11 / Tai santykis tarp žaidimo ir – kaip čia geriau pasakius… nebežaidimo, nusižaidimo? Koks kietas žaidėjas Jurgis Kunčinas, savo kup­letais ir trioletais išmankštinęs klausytojų juoko raumenis kavinėje „Širdelė“!

2001 m. Nr. 2 / Skaityti, kaip ir rašyti, reikia laiku. Nežinau, ar teisingas gero eilėraščio kriterijus, kurio jau daugelį metų laikausi: pavykęs kūrinys tas, kurio šiandien iš naujo jau neparašysi.

2000 m. Nr. 11 / pie internetinio laiško specifiką bei įtaką paties teksto turiniui argumentuotai kalbėjo jau­nas poetas M. Starkauskas. Jis minėjo internetines ateities galimybes – kompiuteri­nes poezijos programas, poezijos ir reklamos žanrų sąsajas.

1999 m. Nr. 11 / Stoot! Ramiai! Vėliavą gerbt!“ – per ruporą įsakmiai visiems komanduoja poetas Ričardas Šileika, kurio valdžią čia liudija karabinas ant peties ir sena Lietuvos karininko uniforma (ant antpečių – po du alaus kamštelius).

1998 m. Nr. 11 / Performansų ir hepeningų efektas gali būti didesnis, kai jais įsiver­žiama į oficialesnę aplinką, o ne specialiai tam skirtoje erdvėje ir laiku. Matyt, tai nuvokdamas, Mantas Gimžauskas prie mikrofono energingai ėmė valytis dantis.

1998 m. Nr. 8-9 / Dešimt metų netyla kalbos: nebėra literatūros kritikos. Knygos nerecenzuojamos. Trūksta bendresnių literatūros proceso skerspjūvių

1997 m. Nr. 12 / Naktiniai poezijos skaitymai – kavinėje „Širdelė“. Ji buvo sausakimša. Netikslu būtų sakyti, Jog visi čia taip veržėsi pasi­klausyti poezijos. Poezija – tik to vakaro (ir nakties) fonas. „Širdelėj“ atsiveria po Ilgos dienos nuvargusios širdys…

1997 m. Nr. 1 / Apie tai buvo jau smagiai ir išsamiai rašyta, tačiau verta kai ką ir priminti, ir paryškinti, ir papildyti, ypač kad šis PDR – tokia buvo daugelio dalyvių ir’ organizatorių nuomonė – buvo (kaip visuomet) įdomiausias ir žaismingiausias.

1996 m. Nr. 11 / vos prasidėjus vakarui buvo labai demonstratyviai išmontuotos ir išnešios filmavimo kameros (tiesa, ne visos), nė vienas „vyriausiųjų“ taip pat nepanorėjo net akies krašteliu čia žvilgtelti.

1996 m. Nr. 7 / Kaip parašyti eilėraštį, kuris priklausytų tik tau, o ne pačiai literatūrai, ne, tarkim, dešimtmečio ar pusės amžiaus tendencijai, pagaliau ir tavo paties kūrybos kontekstui?

1995 m. Nr. 12 / Vėl Poetinis Druskininkų ruduo, vėl visi drauge – kas iš Australijos, kas Iš Amerikos, kas iš Lenkijos, kas iš tolimosios Latvijos, o kas net iš paties gūdžiojo girių bei pelkių krašto – Lietuvos..

1994 m. Nr. 12 / Teisybė, kad prieš dešimtį ar mažiau metų poetui ar prozininkui „kontekstuoti“ dirva buvo lengvesnė, taip pat ir tiems, kurie prie valdžios lovio nesigrūdo. Žmonės laukdavo doro žodžio, kokio nors užslėpto konteksto…

1993 m. Nr. 12 / Ant Liškiavos piliakalnio (herojinės poezijos rytmetys) dramatiškos ir ironiškos intonacijos keitė viena kitą. Nuotaikinga vakarinių skaitymų atmosfera „Aido“ kavinėje nenustelbė vertybių pojūčio – išryškėjo savitesnių jaunų poetų balsai.

1991 m. Nr. 1 / Poezijos šventėje gimė vertingų pasiūlymų, vienas jų – leisti „elitinės“ poezijos almanachą, kur būtų publikuojama gera poezija, sudarant jai reikiamą kontekstą.