2006 m. Nr. 10 / Gintaras Beresnevičius, gyvendamas tarp mūsų, egzistavo tarytum trijuose asmenyse ar matmenyse: knygoje, visuomenėje ir draugų rate. Visur kiek kitoks ir kartu vientisas; trys pasauliai ir vienas veidas, unikalus sielos eidos…

2020 m. Nr. 5–6 / In memoriam Eglė Juodvalkė (1950 01 28–2020 03 28) / Kovo 28 dieną, likus kelioms minutėms iki vidurnakčio, Čikagoje mirė Eglė Juodvalkė. Lietuvių rašytojų draugijos JAV ir Lietuvos rašytojų sąjungos narė.

2019 m. Nr. 11 / Nežinau, kuriame puslapyje, po kurio sakinio Juodoji Ponia paliovė laukusi ir kirto autoriui. Šiandien tai ir nesvarbu. Viena ausimi girdėjau, kad romano rankraštį jau turi „Naujosios Romuvos“ redaktorius. Gerai bus, jei išleis.

2016 m. Nr. 1 / O. Vacietis, J. Ruokpelnis ir A. Čakas. Tryliktuoju (ir jau antrąkart) Ojaro Vaciečio literatūros premijos laureatu tapo poetas, eseistas Janis Ruokpelnis. Šis apdovanojimas latvių kūrėjui skirtas už aštuntą lyrikos knygą „Post factum“

2015 m. Nr. 10 / Pirmoji mano pažintis su JAV vidurine mokykla įvyko gatvėje. Pataikiau į kažkokią vietinės mokyklos šventę – paradas, daugybė vaikų, žmonių, sustojęs eismas. Ir smalsu, ir keikiesi mintyse, nes tenka vėluoti į darbą…

2015 m. Nr. 10 / Šią vasarą norėjau parašyti kažką rimto apie Viktoriją Daujotytę jos artėjančio jubiliejaus proga, bandžiau ir pokalbį su jubiliate inicijuoti, buvau net ir klausimus sugalvojęs…

2015 m. Nr. 10 / Viename stipriausių Tomo Tranströmerio (1931–2015) eilėraščių „Carillon“ (1985) susilieja poeto „aš“, mirtis, Briugės gamtovaizdis, egzistencinę prasmę įgavę potvyniai ir atoslūgiai, smurtu, žudynėm paženklinta praeitis ir dabartis…

2015 m. Nr. 8–9 / Ne taip jau svarbu, kuriame esi mieste, kurioje šalyje. Eini gatvėmis, dairaisi į namus, į kiemus. Galbūt neini, tik praleki važiuotas pro šalį. Ir vis tiek svarstai, kas būtų ir kaip būtų, jei liktum čia savaitei, mėnesiui, metams – net visiems laikams.

2015 m. Nr. 7 / Laikui bėgant jie pamirš savo išmintį, jie irgi bus įpratinti samprotauti, tada gal ir jie ateis į auditorijas ir ten klausysis aukštųjų žodžių, jie paklus abstrakcijų pinklėms, bus apžavėti spekuliatyvinių ištarmių logika, žaidimais stiklo karoliukais…

2015 m. Nr. 7 / Nuvirto ji balandžio 25 dieną. Šviesią pavakarę. Prieš tai dieną kitą buvo vėjuota, o tąsyk – ne. Taip, tai buvo pušis, kurią Justinas Marcinkevičius puikiausiai matydavo pro savo langą,

2015 m. Nr. 7 / Prasmės gyvybingumui reikia tiesioginės reikšmės neturinčių veiksmų, gestų, judesių, žodžių. Kad vis mirgėtų prieš žmogaus akis prasmės linkui kreipianti efemerija, ūkas, kuriame visiems lemta pabūti ir visiems – pasitraukti, išnykti.

2015 m. Nr. 5–6 / Petras Dirgėla 1947.II.21–2015.III.29 / Gal nesunku rašyti metraštį? Juk tereikia pastebėti, kas vyksta, ir kuo pilniau apsakyti. Dar reikėtų tai, ką užrašinėji, susieti su tuo, kas jau yra, buvo ar bus. Matyti istorinį pilnį. Viskas gana paprasta.

2015 m. Nr. 5–6 / Ekonomikos globalizacija žadina praeityje etniškai idealios Švedijos vaizdinį. Ant dvidešimties švediškų kronų banknoto pavaizduota Nilso Holgersono kelionė po Švediją, aprašyta garsioje Selmos Lagerlöf (1858–1940) knygoje.

2015 m. Nr. 5–6 / Ji man pareiškė užuojautą dėl neva prarasto laiko: juk visi žino, kad suvažiavimams nepakanka vienos dienos; ginčijamasi taip ilgai, kad susirenkama dar ne kartą…

2015 m. Nr. 5–6 / Tomas Sakalauskas 1932.II.10–2015.IV.27 / Kadangi labai mylėjai Vilnių, buvo jis Tau ne tik Lietuvos sostinė, ne tik architektūros šedevrų miestas, bet ir tarsi gimtasis, lengva bus Tau Vilniaus smiltis.

2015 m. Nr. 5–6 / Šių metų sausį buvo pranešta, kad Madrido Literatų rajone esančios Trinitorių bažnyčios kriptoje aptiktos karsto su inicialais „M. C.“ liekanos ir palaikai, kurie kovo mėnesį buvo ekshumuoti.

2015 m. Nr. 4 / Ne per seniausiai JAV prezidentas padarė oficialų pranešimą dėl vieno ypatingo įvykio medicinos srityje: buvo staiga nutrauktos visos TV laidos ir ekrane išniro paties prezidento galva.

2015 m. Nr. 4 / Pilies gatvėje buvo surengta graži nacionalinių valgių šventė, suvažiavo tradicinės kulinarijos meistrai iš viso krašto. Pilies gatvė yra Vilniuje, nors gal tokių gatvių rastume visoje Lietuvoje, mūsų miestuose ir miesteliuose, kuriais taip didžiuojamės.

2015 m. Nr. 4 / Iš baltarusių k. vertė Irena Aleksaitė ir Birutė Jonuškaitė / Manifestų autorius Iharis Babkovas, baltarusių poetas, filosofas, prozininkas, vertėjas. Baltarusijos valstybiniame universitete baigė filosofijos studijas ir aspirantūrą, yra filosofijos daktaras.

2015 m. Nr. 3 / Įlipęs į autobusą visada stengiuosi apsimesti, kad man čia viskas nauja ir nesuprantama. Ilgai skaičiuoju centus, vis žvilgtelėdamas į kainą ant stiklo, kartais dar sumurmu „tai kiekgi čia šiais laikais kainuoja…“ ar ką nors panašaus.

2015 m. Nr. 3 / Mama buvo psichiatrė, nuo vaikystės dažnai lankydavausi jos darbovietėje – kartais ten net ruošdavau pamokas. Gerai įsiminiau ne tik napoleonus, marksus, froidus, Kristaus įsikūnytojus, bet ir gana gausią kovotojų už teisybę grupę.

2015 m. Nr. 2 / Šiemet sausio 6 d. Rašytojų klube įteikta dvidešimt ketvirtoji Lietuvos rašytojų sąjungos premija – ją pelnė poetas Algimantas Mikuta už poezijos rinktinę „Gyvenau be laikrodžio“ (2014).

2015 m. Nr. 2 / Jonas Mikelinskas. 1922.V.6–2015.I.25/ Kai šventėme Jono Mikelinsko 90-metį, ieškojau kokios lakesnės frazės, apibūdinančios rašytojo asmenybės ir kūrybos esmę, bet visos atrodė dalinės, blankios…

2015 m. Nr. 2 / Alfonsas Nyka-Niliūnas. 1919.VII.15–2015.I.20 / Sausio 25-ąją vilniečiai Šv. Mikalojaus bažnyčioje atsisveikino su paskutiniuoju žemininku Alfonsu Nyka-Niliūnu. Savo poezijos žemyne jis įtvirtino poetinę kalbą

2015 m. Nr. 2 / Juozapas Girdzijauskas. 1935.VII.10–2014.XII.30 / Nežinau, ar būtum pritaręs prancūzų poeto Charles’io Pegua minčiai, kad Mirtis yra niekas. Tik perėjau į kambarį, kuris šalia, Aš esu aš, o jūs esate jūs. Jums tebesu tas, kas buvau visada.

2015 m. Nr. 1 / A. Strindbergas buvo vadinamas didžiuoju vienišiumi, tačiau toks jis buvo tik savo kūryboje, šiaip laisvalaikį mėgdavo leisti su draugais, nors tie, jo manymu, kai kada jį išduodavo. Jis nebuvo lyderis, bet juo tapdavo…

2015 m. Nr. 1 / Kaip žinome, kritikas yra dvigubas parazitas, nes parazituoja iš meno, kuris, kaip patvirtina ilgametė patirtis, niekam neneša naudos. Ką daryti žmogui, kuriam toks dvigubas naudos nenešimas

2015 m. Nr. 1 / irmiausia tas prabangos daiktas – dorai užgyventos tavo sauskelnės – įteikiamas mylimam žmogui, o mylimas žmogus, sušildęs jas savo kūnu ir padžiovinęs ant drungno senatviško radiatoriaus, grąžina jį…

2014 m. Nr. 12 / Romualdas Granauskas 1939.IV.18–2014.X.28 / Iš Romualdo Granausko teksto „Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių“: „Tą rytą, kai Daukantas išėjo į Vilnių ir basos jo kojos palietė vieškelio dulkes…

2014 m. Nr. 11 / Bitė Vilimaitė 1943.II.16 – 2014.X.11 / Bitė sukūrė unikalų novelės modelį, sunertą iš kasdieniško gyvenimo smulkmenų: iš nuotrupų, nuoskilų, pauzių, nukąstų dialogo frazių, gražaus įvaizdžio blyksnio, intonacijos vingio…

2014 m. Nr. 10 / Ar pats rašytojas gali liautis būti rašytoju? Tokį klausimą iškėlė norvegų prozininkas Karlas Ove Knausgårdas (g. 1968). Užbaigęs septintąją, paskutinę romano „Mano kova“ dalį, jis nusprendė daugiau neberašyti.

2014 m. Nr. 10 / Einu per Vilniaus senamiestį. Klega nerūpestinga minia. Jau nebematomos karų padarytos miesto žaizdos. Bet viskas gali po akimirkos pasikeisti. Juk Vilnius – vienas pagrindinių (ir pirmųjų) būsimos konfrontacijos taikinių.

2014 m. Nr. 10 / Ingmaras Bergmanas, susukęs filmą „Vilko valanda“, sukūrė ir naują sąvoką, kuri tvirtai įsišaknijo švedų vaizdinių pasaulyje. Rašydamas šiam filmui scenarijų I. Bergmanas, tada – Švedijos nacionalinio dramos teatro vadovas…

2014 m. Nr. 8–9 / Nedaug naujausioje Lietuvos istorijoje yra įvykių, kurių vertinimas nekelia jokių prieštaravimų ir kontroversijų, dėl kurių egzistuoja bendras, nacionalinis sutarimas. Vienas iš tų nedaugelio – Baltijos kelias.

2014 m. Nr. 7 / Šių metų birželio 19-ąją Vilniuje, Rašytojų klube buvo įteikta dešimtoji, jubiliejinė Antano Vaičiulaičio literatūrinė premija. Ji atiteko rašytojui Valdui Papieviui už novelę „Jūra, arba Savižudybės prevencija“, išspausdintą „Metų“ žurnale.

2014 m. Nr. 5–6 / Menas slepiasi, menas yra paslėpti meną: ars est celare artem; ars latet arte sua, – senąją išmintį citavo ir Hansas Georgas Gadameris, mąstydamas „Apie žodžio tiesą”.

2014 m. Nr. 4 / Prisipažinsiu: įspūdingiausia mugės diena paskelbiau antradienį, vasario aštuonioliktąją. Kaip ir kodėl? Juk daug kas dar pamena tikrąją datą: vasario 20–23 d., nuo ketvirtadienio iki sekmadienio.

2014 m. Nr. 3 / Geros vartotojiškos asmenybės gyvenimo pagrindas yra pinigai. Jie kuria vartotojiškos asmenybės vertę, yra jos buvimo būdas: vienu metu ir priemonė, ir tikslas. Vartotoją sukūrė civilizacija, civilizaciją suka geismas, o pinigai geismo išraiška.

2014 m. Nr. 2 / Tarptautinio penkiolikmečių raštingumo tyrimo (PISA – Programme for International Student Assessment) 2012 m. rezultatai gerokai nuliūdino švedus. Šešiasdešimt devyniose šalyse buvo tiriami mokinių skaitymo, gamtos mokslų…

2014 m. Nr. 2 / Kūryba yra gyvybinės energijos išraiška. Kūrybinė energija – duotybė, kažkas tokio, kas gaunama iš prigimties. Kaip tai atsiranda – galai žino. Gal iš genų, gal iš tėvų meilės, o gal net iš kokio pasiutimo, iš pasipriešinimo pasauliui.

2014 m. Nr. 1 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Teoriškai tokios permainos neturėtų turėti ir neturi tiesioginės įtakos literatūrai kaip kūrybinei veiklai, vis dėlto jos daro ryškų poveikį ir netgi iš esmės daug ką keičia.

2013 m. Nr. 11 / Jau matau, kaip vienas skaitytojas suraukia kaktą, o viena, nelabai aišku, ar labiau sutrikusi, ar supykusi, skaitytoja net garsiai pasvarsto: „Ir ką tuo norėta pasakyti? Kad visa Lietuva – vien tik alkoholikai?!.“

2013 m. Nr. 8–9 / Kaip nustebo A. Vienuolis, kai jam visa tai priminiau. Ir apskritą įspūdingą Kalvarijos autobusų stotį, ir kartu su „dėde“ Romanu (giminaičiu net per dviejų kartų nuotolį) atėjusį trumpakelnį berniuką.

2013 m. Nr. 7 / Asmeniniai įspūdžiai – subjektyvu, turbūt klaidinga ir nepatikima. Tačiau tik tokį atramos tašką ir teturiu. Gali būti, kad senstu, bet entuziazmo vis mažiau. Vis daugiau noro klausytis poezijos ten, kur nėra daug žmonių, kur nėra iškilmių…

2013 m. Nr. 5–6 / Valdas Gedgaudas (1962 06 11–2013 03 29) / Valdas išėjo pačioj kovo pabaigoj, kai pavasaris dar springo žiema, vis negalėdamas išsivaduoti iš apgaulingai baltos apsupties. Ir poetui šitas sniegas jau neištirpo.

2013 m. Nr. 5–6 / Marcelijus Teodoras Martinaitis (1936 04 01–2013 04 05) / Štai ir vėl atsivėrė žemė, žemė gimtoji, žemė motina, maloningai priglausianti Marcelijų Martinaitį, ištikimąjį sūnų, poetą, gyvenusį ir kūrusį tėvynės…

2013 m. Nr. 4 / „Gyveno kartą…“ – taip savo pasakas pradėdavo du vokiečiai broliai. „Mudu niekada nesiskirsime, jeigu vienam tektų kraustytis kitur, antrasis turės sekti iš paskos“, – rašė dvidešimtmetis Jacobas Grimmas.

2013 m. Nr. 4 / al todėl daug tautiečių traukia Ispanijon apelsinų raut. Ar save parodyt? Alonso Kichanos tėvynėn. Nesang, L. v. riteris, būkime tiesūs, didžiu protu nepasižymėjo, nebent originalumu.

2013 m. Nr. 4 / Mykolas Sluckis (1928 10 20–2013 02 25) / Ne nuo mūsų priklauso, kada į šį pasaulį ateinam, kada iš jo pasitraukiam. Tačiau gyvenimo kelionę renkamės patys. Kad ir kokie vėjai siautėtų, kad ir kraujas aplink lietųsi…

2013 m. Nr. 3 / Lekiame į žvaigždes… Tiksliau – į Etnokosmologijos muziejų netoli Molėtų. 2009 m. rugpjūčio vakaras, ačiū Dievuliui, giedras, giedri Jolantos ir Ugnės veidai Mykolo automobilyje, ir skaidriuos jų veiduos…

2013 m. Nr. 2 / Stasys Stacevičius (1959 11 19–2012 12 18) / Stasys Stacevičius. Atminimo žodį Stasiui Stacevičiui, 2001 m. Poezijos pavasario laureatui, reikėtų pradėti tradiciškai: gimė jis 1959 m. lapkričio 19 dieną Merkinės viensėdyje…

2013 m. Nr. 2 / Liūnė Sutema (1927 07 05–2013 01 16) / 2013 m. sausio 17-osios vakare liūdna žinia – Lemonte mirė Liūnė Sutema. Eilėraščio prisiminimas: „Emigruosiu į šalį, kurios dar nėra / ir duosiu jai vardą / SUTEMA, / ir ji bus nepriklausoma…

2013 m. Nr. 1 / Nedaugelis žino, kad Augustas Strindbergas (1849–1912) rašė eilėraščius. Kaip poetas jis yra pamirštas. Galbūt ir dėl to, kad pats kritiškai vertino savo poeziją. Šalia rimtos kūrybos – romanų ir dramų – eilėraščiai jam tebuvo

2012 m. Nr. 12 / Iš lenkų k. vertė Nijolė Sisaitė / Šis eskizas parašytas remiantis Franciszeko Kowalskio atsiminimais apie A. Mickevičių (Franciszek Kowalski. Wspomnienia o Mickiewiczu. Biblioteka Warszawska, 1857, IV)…

2012 m. Nr. 12 / Tai buvo vienas iš ilgesnių laiškų Vladui. Mylėjo jis ir gerbė savo gimnazijos klasės draugus kaip retas kitas. Esu tikras, jei tada 1951 metais Vincas Krėvė būtų paskaitęs Jono Meko lyriškas „Semeniškių idiles“…

2012 m. Nr. 12 / Lyderiavimo problema klasės seniūno išrinkimu nesibaigė. Maža to, kad vienas lyderis įteisintas oficialiai, gyventi reikia visiems ir kasdien, kovoti už savo vietą po saule, už duoną kasdienę, kad jos visada turėtum daugiau už kitus…

2012 m. Nr. 11 / Užsirašyti Janio Elsbergo nuogirdą „Man reikia išmokti tų kalbų, kurias mano, kad moku“, paspoksoti, kaip jis lošia su Lietuvos šachmatų federacijos tarybos nariu Rimantu Paliušiu. Man, žinoma, laimėjo Janis.

2012 m. Nr. 11 / Šiais metais Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštynas perėmė didžiąją dalį profesorės Vandos Zaborskaitės (1922–2010) rankraštinio palikimo ir gausią jos biblioteką (apie 1400 knygų).

2012 m. Nr. 11 / Formaliu požiūriu armija skirta, savaime suprantama, karo tikslams. Ir mums toje mokykloje svarbiausias dalykas buvo atitinkamos karinės specialybės įsigijimas tolesnei tarnybai radiotechniniuose daliniuose tęsti.

2012 m. Nr. 10 / Apie vakarą Rašytojų sąjungoje, skirtą Tomo Venclovos 75-mečiui / Buvo rugsėjo trylikta. Tomo Venclovos vakaras turėjo prasidėti 18 valandą, tačiau besidomintys būriavosi gerokai anksčiau. Vieniems knietėjo kuo greičiau

2012 m. Nr. 10 / Išvykau tais gūdžiais 1973 metais į sovietinę armiją vienas, niekieno nelydimas tamsų rudens rytą, lynojant nesmarkiam, bet įkyriam lietui. Nenorėjau varginti tėvų ta nemalonia karinio komisariato aplinka…

2012 m. Nr. 8–9 / Amerikos Naujosios Anglijos lietuviai gali didžiuotis, kad šiandien savo bendruomenėje turi jauniausios poeto Maironio sesers Kotrynos Mačiulytės-Lipčienės dukrą – poetę Danutę Lipčiūtę-Augienę.

2012 m. Nr. 8–9 / Birželio mėnesį dramaturgui, prozininkui Kaziui SAJAI sukako 80 metų. Jubiliejaus ir naujos knygos pasirodymo proga rašytoją kalbina Ginta Čingaitė / 2011 m. vasarą išleidote prisiminimų ir pamąstymų sutelktinę…

2012 m. Nr. 8–9 / 2012 m. birželio 21 d. Lietuvos rašytojų sąjungos Baltojoje salėje, dūzgiant televizijos kameroms, buvo iškilmingai pagerbta prozininkė Laura Sintija Černiauskaitė. Jai įteikta Antano Vaičiulaičio premija už geriausią novelę…

2012 m. Nr. 7 / Įdomiausia Poezijos pavasario savybė, kad poetų nėmaž nemąžta, atvirkščiai, kasmet daugėja, į klasikų gretas įsilieja jaunosios kartos. Ir nors, anot vieno autoritetingo poeto, geriausieji gyvena ir kuria tik Vilniuje…

2012 m. Nr. 5–6 / Kam neteko pavažinėti paskutiniu sostinės antrojo maršruto troleibusu penktadienio vakarą, pabandykite. Žinoma, jeigu pavyks į jį įsibrauti. Iš studentų miestelio Saulėtekyje centro kryptimi pajudėjęs troleibusas…

2012 m. Nr. 4 / Dainava – tai būsena, kai siela pati dainuoja… Kad ir be garso. Andai Vasario 16-oji sutapo su Užgavėnėm, ir Merkinės kultūros centro moterėlės labai kruopš­čiai ir nerimastingai rengėsi šventės programai…

2012 m. Nr. 3 / Per Nobelio literatūros premijos laureatės Wisławos Szymborskos laidotuves Krokuvoje iš garsiojo Marijos bažnyčios bokšto trimitininkas urbi et orbi grojo melodiją pagal jos eilėraštį…

2012 m. Nr. 3 / Vieną vasario pradžios vakarą susirinkome Rašytojų klube prisiminti Valdemaro Kukulo (1959–2011). Proga buvo ypatinga: beveik vienu metu pasirodė dvi jo poezijos knygos: „Saulėlydis mano giesmė“…

2012 m. Nr. 2 / Minime Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Po 122 metų okupacijos mūsų šalis 1918-aisiais, paskelbdama Vasario 16-osios aktą, vėl kėlėsi gyventi. Tačiau dar pustrečių metų (iki 1920 metų lapkričio 29 d.) lietuvių kariuomenė…

2012 m. Nr. 1 / Mūsų visuomenė gyvena principu „Duonos ir žaidimų“ (panem et circensis – lot,). Ji meną priskiria žaidimų kategorijai. Tai suformuoja požiūrį į menininką kaip į žmogų, užpildantį ir praturtinantį mūsų laisvalaikį…

2011 m. Nr. 2–3 / Vanda Zaborskaitė 1922. XII. 24–2010. XII. 27 / Mirtis suintensyvina gyvenimą. Kai, nesuardydamas būties tvarkos, miršta didelės dvasinės energijos žmogus, aplinkui pasklinda stiprios šviesos ratilai.

2011 m. Nr. 1 / Praėjusią žiemą, prieš Naujuosius metus, atėjo nelauktas siuntinys iš tolimos Japonijos – sieninis kalendorius juokingu pavadinimu „Viena, Vilnius ir Švėkš­na“. Kažkodėl mano mamos miestelis atsidūrė greta valstybių sostinių.

2010 m. Nr. 8–9 / Nobelio literatūros premijos laureatas J. Brodskis (1940–1996) 1972-aisiais emigravo iš TSRS į JAV, kur iki gyvenimo pabaigos įvairiuose universitetuose dėstė rusų literatūrą. Šiemet poetui gegužės mėnesį būtų sukakę septyniasdešimt.

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Juozo Apučio magiškoje prozoje man nuostabiausias yra žodžius ir vaizdus jungiantis energetinis laukas, išskirtinė aura, kuri randasi tarp pasakytų žodžių ir žmonių.

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Juozas Aputis – vienas talentingiausių žodžio menininkų, tikrų prozos meistrų, kurio kūryba visada reprezentuos antrosios XX a. pusės ir XXI a. pr. literatūros ieškojimus ir jos pasiektas aukštumas.

2010 m. Nr. 4 / Juozas Aputis 1936. VI. 8–2010. II. 28 / Tavo novelės man šviečia iš tolo. Tokia ypatinga aputiška šviesa. Ir Tavo apysakos. šviečia ne kokie ten literatūriniai atradimai, o skaudūs žmogaus būties praradimai. Argi ir praradimai gali šviesti?

2010 m. Nr. 3 / 2009-ųjų metų lietuvių autorių knygas aptaria LLTI mokslinkinkai Jūratė Čerškutė, Jūratė Sprindytė, Dalia Satkauskaytė, Virginijus Gasiliūnas, Loreta Mačianskaitė.

2010 m. Nr. 2 / Po įvairių insinuacijų, šmeižto, net teis­mais grasinimų, kuriais 2001 metais sutikta mano knyga „Svajojęs gražų gyvenimą”, buvau davęs sau žodį apie Juozą Grušą…

ateityje viešai nebepraverti nei pusės lūpų. Tegu byloja kiti, kurie rašytoją ir jo žemiškąją kelionę juo toliau, tuo labiau linkę regėti gerokai pakylėtą virš mūsų nuodėmingosios tikrovės… Verčiau, tariau sau, skaitysiu jo išmintingą paradoksišką kūrybą, lankysiu (kažkodėl ligi šiol artimųjų nebaigtą tvarkyti) kapavietę, plūstelėjus prisiminimų bangai, ieškosiu kartu praleisto prarasto laiko. Bet kur ten…

2009 m. Nr. 11 / Jaunųjų poezijos skaitymai – vakare. Gana ramūs, kaip ir visas festivalis. Daugybę metų jaunųjų poezijos skaitymai buvo tik kliuvinys audringiems poetų pobūviams kavinėje „Širdelė“. Pagaliau šie skaitymai surado padorią erdvę ir formą.

2009 m. Nr. 10 / Iš latvių k. vertė Arvydas Valionis / Šių metų kovą įžanginėje „Karogs“ esė „Literatūra vasario 29-ąją“ apžvelgiau beveik apokaliptinį diletantizmo vaizdą, atsivėrusį žvelgiant į kultūros valdymo viršūnę. Straipsnį baigiau teiginiu…

2009 m. Nr. 7 / Apie Poezijos pavasarį reikia rašyti skubiai – atlekia birželis, pakyla vėjai ir nuneša kažkur į dausas eilėraščius, emocijas, nuotaikas, susitikimų džiaugsmą ir kartėlį, galop sudžiūsta ir šienu pakvimpa laureato vainikas…

2009 m. Nr. 5–6 / Švedai prisipažįsta, kad apie pirmykščius savo krašto gyventojus ir šiaurinės Švedijos istoriją jie žino labai mažai. Pernai pasirodžiusi istoriko Lundmarko knyga „Pasisavintas kraštas“ sukėlė nemažai diskusijų, recenzijų ir atsiliepimų.

2009 m. Nr. 3 / Psalmių giedojimas – svarbi švedų bažnyčios pamaldų dalis. Tad ir psalmynas – reikšminga maldos knyga. Net švedų bažnyčia kartais vadinama krikščioniškųjų psalmių bažnyčia. Pirmoji psalmių knyga Švedijoje buvo išleista XVII a. pab.

2008 m. Nr. 8–9 / „Mūsų novelės nobelis“, – taip gražiai Antano Vaičiulaičio premiją pavadino rašytojas Vytautas Martinkus, iškilmingame premijos įteikimo vakare birželio 27 dieną Rašytojų klube…

2008 m. Nr. 7 / Glūdžiu Visby, Anciliaus ežero saloj, ir beveik vienintelis mano ryšys su Poezijos pavasariu – šilti Letos Semadeni laiškai iš Šveicarijos: Lietuva bus įgijusi dar vieną draugę.

2007 m. Nr. 12 / Alberto Zalatoriaus 75-mečiui / Pavadinusi Albertą Zalatorių kritiku likimo gniaužtuose, Ilinojaus universiteto profesorė Violeta Kelertienė konferencijoje pažymėjo, kad jis ne vienam amžininkui buvo pavyzdys, paspirtis, asmenybė…

2007 m. Nr. 4 / Dar prieš dešimt metų atrodė, kad Henrikas Ibsenas (1828–1906) gali pasitraukti iš norvegų kultūros. Oslo nacionalinis teatras retkarčiais sudurstydavo kokį naftalininį šio dramaturgo spektaklį, o šiaip tenkinosi statula priešais įėjimą…

2006 m. Nr. 6 / Švedijos karalienė Kristina – viena įdomiausių istorinių figūrų. Apie jos gyvenimą knygas parašė Curtas Weibullas, Svenas Stolpė, naujausia – Peterio Englundo „Sidabrinė kaukė“.

2006 m. Nr. 3 / Paukščių gripas įpareigoja kalbėti, prognozuoti, nerimauti, bėgioti iš kampo į kampą. Skambinti televizijos laidoms. Rašyti laiškus. Nevalgyti vištų. Baimintis, kad nesuvalgytum vištos.

2005 m. Nr. 12 / Vytauto Narbuto 75-mečiui / Septyniasdešimt penktąjį gimtadienį švenčiantis V. Narbutas dabar, rodos, yra labiau atšlijęs nuo geologijos ir visokių kitokių mokslų, tat gal nulykins daugiau laiko beletristikai…

2005 m. Nr. 12 / Hanso Christiano Anderseno pasakos yra palikusios neišdildomą įspūdį daugeliui skaitytojų visame pasaulyje. Andersenas labai mėgo keliauti. Šiemet švedai jo dviejų šimtų metų jubiliejaus proga išleido knygą…

2005 m. Nr. 7 / Vidurinė poezijos banga – įniršis, energija, nepasitenkinimas. Ji turi būti kategoriška ir stipri, kad gerai matytųsi iš tolo, kad būtų ryškesnė už tą prie kranto, – jau lūžtančią ir senkančią.

2005 m. Nr. 3 / In memoriam.Elena Mezginaitė 1941. X. 31–2005. II. 9 / Jei ne mistifikuoja Elenos Mezginaitės bendradarbiai panevėžiečiai, jau išvažiuodama į Vilnių, į Rašytojų suvažiavimą, ji prasitarusi: gal šiais metais nieko ypatingo nenutiks…

2005 m. Nr. 2 / Lietuvoje tarpsta tik oficialioji literatūra, t. y. literatūra kaip valdžios remiamos kultūros sudedamoji dalis. Per metus Lietuvoje pasirodo tūkstančiai originalių prozos bei poezijos knygų. Šimtai leidyklų dieną ir naktį štampuoja…

2005 m. Nr. 1 / Švedų spaudoje daug rašoma apie šeštąją Käbi Laretei knygą „Tarytum vertime“. Tai savotiška Bergmano filmo „Tarytum veidrodyje“ (1960) parafrazė. Laretei – garsi švedų pianistė, su I. Bergmanu pragyveno 10 metų, susilaukė dukters.

2004 m. Nr. 11 / Daugiau taškų į priešininkų krepšį pasvaidė Pasaulio komanda, todėl ant jos žaidėjų galvų sužaliavo (rudens metą) ąžuolų vainiklapiai. Mano gi ausys prie tualeto durų nugirdo sprangią repliką: kas stipresnis, to intelektas menkesnis.

2004 m. Nr. 10 / In memoriam Czesławui Miłoszui / Kūryba atnešė jam šlovę. Bet ne tik. Rašytojas mąstytojas nuolatos susilaukdavo piktų, pagiežingų žodžių. Net ir po mirties, kai vienas iš šovinistinių lenkų intelektualų parašė straipsnį

2003 m. Nr. 11 / „Gyvenimas be vandens atšiaurus ir kietas“, – reziumavo prelegentas, tuo metu kažkam replikuojant: „Jeigu iš viso įmanomas…“ Žinoma, kaip ir be saulės.

2003 m. Nr. 7 / Prasidėjo, pasibaigs Poezijos pavasaris, vakarais, susitikimais, visu šventiniu šurmuliu kelias dešimtis poetų privertęs laikinai pamiršti tikrąsias kūrybos valandas. Kaip kad sakė Vytautas Mačernis…

2003 m. Nr. 7 / Dar vienas svečias – latvių poetas ir vertėjas K. Skujeniekas, kurio vakaras įvyko Rašytojų klube, kur jam buvo įteiktas LRS garbės nario pažymėjimas. Apie latvių poeto ir vertėjo kūrybą savo mintimis dalijosi poetai S. Geda…

2003 m. Nr. 3 / Intelektualai turi aiškią pareigą: pasakyti, kas dabar vyksta. Niekada ji nebuvo tokia sunki, nes visada buvo aiškus priešininkas. Neigiant priešininkus tai lengva, todėl jų paieškos labai intensyvios, jų daug: nuo globalizacijos ir kapitalizmo ryklių…

2003 m. Nr. 1 / Gyvieji visada linkę prieštarauti mirčiai, kuri vadovaujasi sava logika ir pasiima mums brangius ir reikalingus žmones netikėtai, ne laiku – per anksti, per staigiai, neleidusi pasirengti (lyg tai būtų įmanoma).

2002 m. Nr. 11 / Poetinis Druskininkų ruduo – lyg kelių dienų poezijos atlaidai, kai žodžio meno maldininkai keliauja Kalvarijų keliais iš Vilniaus į gydyklų miestą ir iš ten grįžta atgal į centrą, susijungę žodžio misterijoje ir pranešę apie save pasauliui.

2002 m. Nr. 10 / Ričardas Gavelis 1950.XI.8–2002.VIII.18 / Esu kalbėjęs ne prie vienos mirties duobės, – tai tikriausiai nėra geras ženklas… Šitą, beveik apokaliptiškai tvankų rugpjūtį nema­niau, negalvojau, nesitikėjau, kad teks kalbėti

2002 m. Nr. 7 / Bet ateina gegužės mėnuo, ir visi tie nesantys ir „nereikalingi”, o kartu ir tie, kurie dar nesusipykę su knyga ir žodžiu, ima krutėti, šurmuliuoti, vaikščioti, kaip vaikšto jaunas vynas. Įvairiausi „Poezijos pavasarėliai” sklinda po visą Lietuvą…

2001 m. Nr. 12 / Skandinavija turi ne tik garsiąją Astridą Lindgren, bet ir kitą įdomią vaikų rašytoją. Suomijos švedė Tove Jansson pastarąjį dešimtmetį gyveno užsidariusi šcheruose prie Helsinkio. Rašytoja vengė žiniasklaidos…

2001 m. Nr. 11 / Tai santykis tarp žaidimo ir – kaip čia geriau pasakius… nebežaidimo, nusižaidimo? Koks kietas žaidėjas Jurgis Kunčinas, savo kup­letais ir trioletais išmankštinęs klausytojų juoko raumenis kavinėje „Širdelė“!

2001 m. Nr. 7 / Šiemetinis Poezijos pavasaris išsiskyrė iš ankstesnių pirmiausia tuo, kad jame dalyvavo daugiau poetų iš kitų šalių. Septyniolika poetų iš dvylikos šalių skaitė savo kūrybą vienuolika kalbų.

2001 m. Nr. 7 / Išsamiausia suvestinė negalėtų atskleisti, kokiu pavidalu vieną ar kitą dieną tarp susibūrusių poezijos aistruolių apsilankydavo šėliojanti pavasarinio smagumo dvasia. Būta jos ir pačiuose tradiciškiausiuose, ir naujesniuose renginiuose…

2001 m. Nr. 5–6 / Kai kurie kritikai tvirtina, kad Tokarczuk šioje istorijoje pavyko sukurti absoliučios vienovės įspūdį. Mirtis ir materija, subjektyvumas ir objektyvumas, natūra ir kultūra, filosofija ir kasdieninė veikla, kaita ir pastovumas…

2001 m. Nr. 2 / Skaityti, kaip ir rašyti, reikia laiku. Nežinau, ar teisingas gero eilėraščio kriterijus, kurio jau daugelį metų laikausi: pavykęs kūrinys tas, kurio šiandien iš naujo jau neparašysi.

2000 m. Nr. 11 / pie internetinio laiško specifiką bei įtaką paties teksto turiniui argumentuotai kalbėjo jau­nas poetas M. Starkauskas. Jis minėjo internetines ateities galimybes – kompiuteri­nes poezijos programas, poezijos ir reklamos žanrų sąsajas.

2000 m. Nr. 11 / Minint rašytojo Eyvindo Johnsono šimtmetį / Šiemet Švedijoje įvairiais renginiais pažymimas prozininko, Nobelio premijos laureato Eyvindo Johnsono (1900–1976) ju­biliejus. Prabėgo šimtas melų, kai gimė būsimasis nobelistas.

2000 m. Nr. 7 / Poezijos pavasaris – kūrybos, literatūros bičiulystės, knygos ir skaitytojo (ar klausytojo) pasikalbėjimo šventė, trukusi vos ne dvi savaites. Gegužės vidury būrelis mūsų poetų susitiko…

2000 m. Nr. 7 / Lietuvai atitekęs tragiškas aukso puodas – nedidelei tautai gyventi civilizacijų tektoninių lūžių sankirtos vietoje, lemiamą akimirką sustabdyt kitos civilizacijos plėtrą į svetimas teritorijas.

2000 m. Nr. 1 / Albertas Zalatorius 1932.XI.3–1999.XI.13 / Išeina artimas žmogus iš šito gyvenimo, ir pasijunti likęs silpnesnis, vienišesnis. Protu suvoki, kad jau niekad nebegalėsi su juo pakalbėti, pasiguosti, o miglotoj jausmo kertėj dar ilgai neišsiskirsi

1999 m. Nr. 11 / Stoot! Ramiai! Vėliavą gerbt!“ – per ruporą įsakmiai visiems komanduoja poetas Ričardas Šileika, kurio valdžią čia liudija karabinas ant peties ir sena Lietuvos karininko uniforma (ant antpečių – po du alaus kamštelius).

1999 m. Nr. 7 / Poezijos pavasario teorines konferencijos prasmingos gali būti pirmiausia dėl to, kad šalia šventinio šurmulio, leidybinės komercijos, poetų pagerbimo ritualų bent trumpą akimirksnį sušmėžuoja ir tos šventės savivokos, savimonės atšvaitas…

1999 m. Nr. 7 / Jokių didelių siurprizų nėra estų literatūroje. Yra daug žadantys jauni, yra vyresnioji karta, yra senieji – kaip Jaanas Krosas. Iki Nepriklausomybės literatūra buvo ginklas kovoje už save, už kalbą, už savitumą.

1999 m. Nr. 7 / Gal šita poeto S. Gedos mintis paaiškintų tą gausybę renginių, pasipylusių gegužės pabaigoje – birželio pradžioje Vilniuje, minint Aleksandro Puškino 200-ąsias gimimo metines.

1999 m. Nr. 7 / Poezijos pavasario šventę tęsė poetų ir kritikų konferencija „Esamasis laikas poezijoje: 2000“. Jai pasibaigus, didžiuma poetų susirinko Užupio kavinėje į poezijos vakarą „Skrydis nuo Užupio tilto“, o iš ten…

1999 m. Nr. 6 / Tai Algirdo Landsbergio išgarsėjusios novelės perfrazavimas. Pienių laukas čia tegul bus lietuvių literatūra, o psichiatru, gal psichoterapeutu, pavadinkime tos novelės autorių, birželio 23 d. sutinkantį 75 metų gimtadienį.

1998 m. Nr. 11 / Performansų ir hepeningų efektas gali būti didesnis, kai jais įsiver­žiama į oficialesnę aplinką, o ne specialiai tam skirtoje erdvėje ir laiku. Matyt, tai nuvokdamas, Mantas Gimžauskas prie mikrofono energingai ėmė valytis dantis.

1998 m. Nr. 8-9 / Dešimt metų netyla kalbos: nebėra literatūros kritikos. Knygos nerecenzuojamos. Trūksta bendresnių literatūros proceso skerspjūvių

1998 m. Nr. 7 / Praėjusiais metais „Vagos“ leidykla išleido Gintaro Patacko eilėraščių rinktinę „Jazmino žiedas vakarą prakalbina“. Ši nuostabi rinktinė ir atvedė poetą į „pergalę“.

1998 m. Nr. 6 / Šių metų kovo pradžioje mirė švedų rašytojas ir astronomas Peteris Nilsonas (g. 1937 m.). Leidykla „Alma littera“ 1994 m, išleido mano verstą jo novelių rinkti­nę „Mesijas su medine koja“.

1998 m. Nr. 1 / Visoj Skandinavijoj garsus danų lite­ratūros istorikas ir kritikas Georgas Brandesas (1842–1927) dabar vėl minimas Švedijoje. Apie jį ypač daug rašo femi­nistinės pakraipos literatūros tyrinėtojos, jos kaltina Brandesą dėl…

1997 m. Nr. 12 / Naktiniai poezijos skaitymai – kavinėje „Širdelė“. Ji buvo sausakimša. Netikslu būtų sakyti, Jog visi čia taip veržėsi pasi­klausyti poezijos. Poezija – tik to vakaro (ir nakties) fonas. „Širdelėj“ atsiveria po Ilgos dienos nuvargusios širdys…

1997 m. Nr. 10 / Tikriausiai nedaug kas žino, jog gar­siojo švedų dramaturgo Augusto Strind­bergo vyriausia duktė Karina Smirnoff irgi rašė pjeses ir romanus. Kitais metais Stokholmas taps Euro­pos kultūros sostine…

1997 m. Nr. 7 / Tad ir šiemet: viskas prasidėjo jaukiame Laikrodžių muziejaus kiemelyje jaunųjų poetų skaitymais. Moksleiviai ir studentai, remiami skaitovų, tarsi norėdami užsitikrinti vietą po saule, rungtyniavo išsijuosę.

1997 m. Nr. 7 / Poetai stengėsi išsakyti savo.credo, savo požiūrį į pasaulį ir kūrybą, pabrėždami poezijos sakralumą, bet gana rezervuotai prisiliesdarni tokio daikto kaip ironija. Sakysim, Sigitas Geda norėtų būti ironiškas, jeigu turėtų bent trejetą gyvenimų.

1997 m. Nr. 5 / W. Aspenströmas – vienas garsiausių švedų poetų. 1969 m. apdovanotas mažą­ja Nobelio premija. (Lietuviškai jo eilėraščių galima rasti knygoje „Dešimt švedų poetų“, „Vaga“, 1993.) Daugelis jo poezijos eilučių jau tapę sentencijomis…

1997 m. Nr. 5 / Peteris Høegas – tikras fenomenas šiandieninėj skandinavų literatūroj. Šis danų rašytojas dar jaunas, išleidęs tik penkias knygas, bet jau pla­čiai išgarsėjęs. Tarptautinį pripažinimą jam pelnė romanas „Panelės Smilos sniego jausmas“…

1997 m. Nr. 1 / Apie tai buvo jau smagiai ir išsamiai rašyta, tačiau verta kai ką ir priminti, ir paryškinti, ir papildyti, ypač kad šis PDR – tokia buvo daugelio dalyvių ir’ organizatorių nuomonė – buvo (kaip visuomet) įdomiausias ir žaismingiausias.

1996 m. Nr. 11 / vos prasidėjus vakarui buvo labai demonstratyviai išmontuotos ir išnešios filmavimo kameros (tiesa, ne visos), nė vienas „vyriausiųjų“ taip pat nepanorėjo net akies krašteliu čia žvilgtelti.

1996 m. Nr. 7 / Kaip parašyti eilėraštį, kuris priklausytų tik tau, o ne pačiai literatūrai, ne, tarkim, dešimtmečio ar pusės amžiaus tendencijai, pagaliau ir tavo paties kūrybos kontekstui?

1995 m. Nr. 12 / Vėl Poetinis Druskininkų ruduo, vėl visi drauge – kas iš Australijos, kas Iš Amerikos, kas iš Lenkijos, kas iš tolimosios Latvijos, o kas net iš paties gūdžiojo girių bei pelkių krašto – Lietuvos..

1995 m. Nr. 7 / Poezijos pavasario paukštė į vakarų Lietuvos pakrantę atskrido visą savaitę vėluodama. Poezijos maratonas prasidėjo gegužės 31 d. Laikrodžių muziejaus kiemelyje.

1995 m. Nr. 7 / Katastrofiškai mažėja normalaus, kasdienio bendravimo su eilėraščių knyga poreikis. Tas nerimas ir padiktavo šių metų tarptautinės poetų konferencijos temą: „Poetas ir skaitytojas“.

1995 m. Nr. 1 / Kitas tik pasijuoks iš mano naivumo. Sakys, ne tik galima, bet ir privaloma. Trečias pridurs, kad iš to jokios naudos. Antai lietuvių tremtiniai, – kiek knygų apie savo skriaudas prirašė! Kiek išėjo, o kiek dar stalčiuose pūva.

1994 m. Nr. 12 / Teisybė, kad prieš dešimtį ar mažiau metų poetui ar prozininkui „kontekstuoti“ dirva buvo lengvesnė, taip pat ir tiems, kurie prie valdžios lovio nesigrūdo. Žmonės laukdavo doro žodžio, kokio nors užslėpto konteksto…

1993 m. Nr. 12 / Ant Liškiavos piliakalnio (herojinės poezijos rytmetys) dramatiškos ir ironiškos intonacijos keitė viena kitą. Nuotaikinga vakarinių skaitymų atmosfera „Aido“ kavinėje nenustelbė vertybių pojūčio – išryškėjo savitesnių jaunų poetų balsai.

1993 m. Nr. 7 / Jau septyniolika ąžuoliukų ir liepaičių pasodino Z. Gėlės premijos laureatai. Šiemet ši premija už geriausią metų poezijos debiutą paskirta V. Cinauskui. Jo eilėraščių knygą.

1993 m. Nr. 7 / Šių metų Poezijos pavasaris, (jau dvidešimt devintasis) sukėlė ne tik įprasto šventinio šurmulio, bet ir diskusijų apie šį renginį bei. Gegužės 26 d. poetai ir kritikai buvo pakviesti padiskutuoti tema „Poezija XX amžiui besibaigiant“.

1991 m. Nr. 1 / Poezijos šventėje gimė vertingų pasiūlymų, vienas jų – leisti „elitinės“ poezijos almanachą, kur būtų publikuojama gera poezija, sudarant jai reikiamą kontekstą.