literatūros žurnalas

Rimantas Šavelis. Rauda, nuo kurios nepalengvėja

1999 m. Nr. 7

Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse

 

Gal vakaras, bet jau ne diena. Pušų viršūnėse siaudžia vėjas, kurį matau, bet negirdžiu. Už sodo tvoros gyvena kaimynas. Pasibeldžiu. Kaimynas plačiai atidaro duris, nes ateidamas kartais šį bei tą at­sinešu.

– Man yra labai blogai, – sakau. Ir tai ne žodžiai, o širdies atvė­rimas.

– O man, žinok, yra gerai, – saujoje ritinėdamas duonos trupi­nius, sako kaimynas.

Prieš šešerius metus jį paliko žmona, paliovė lankyti ir dukra. Gyvena kaip vienišius vilkas ir pūgoms siaučiant, ir obelims žy­dint.

Ir jam yra gerai.

Manęs dar nepaliko žmona, atvažiuoja sūnūs, vienas automobi­liu, kitas – dviračiu, kurį netrukus kažkokie tipai pavogs. Kartais žodžiu, kartais reikšmingais nutylėjimais paprašo pinigų, o jų kaip tyčia neturiu. Ir man vis tiek yra blogai.

Dar ne rytas, bet jau ne naktis. Anapus trobos sienų, miško tankmėje, muša sparnais paukštis, kurio nematau, bet jį girdžiu.

Atšlubuoja kaimynas iš gretimo sodo. Basas, savaitę nesiskutęs, šlapiu klynu. Šalia tipena jo alkanas šuo.

– Rimai, man labai bloga. Būk žmogus, išvairuok tris litus.

– Neturiu. Pats matei, užvakar išvežiau tuščius alaus butelius. Kaimynas žiūri į mane, bet negirdi.

– Tris litus. Man labai bloga.

– Ir man, pasakysiu, negeriau.

– Aš mirsiu. Nors du litus.

– Ir kaimynai neturi, – apsidraudžiu.

Žmogaus akys dega mėlyna neviltim.

– Du litus. Daugiau neprašau.

– Eik velniop!

Jis apsisuka ir vis toks pat basas nušlubuoja sodo gilumon. Po pusvalandžio grįžta.

– Rimai, būk žmogus. Du litus.

Įkišu ranką kišenėn ir sugraibau tuos du litus. Taip aršiai sau­gotus. Paskutinius. Kaimynas nespėja net padėkoti. Šluba ristele išpuola gelbėti savo gyvenimo. Tik jo šuo vis dar sukinėjasi apie mano kojas. Gal ir jam ką nors duosiu?

Taigi savo artimui pagelbėjau. O kas man padės? Kas mane išklau­sys? Ir ką aš tam klausančiajam pasakysiu, jei pats nežinau, kas man yra?

Regis, kažkada man buvo duota suvokti: štai tavo kelias, antai jo gale ant aukšto, stataus kalno – laimės žiburys. Reikia rašyti, ir suprantama, talentingai. Kolegos pasvėrė ir įvertino gabumus. Ir pats jauti, kad šituose literatūros nemunuose nesi visiškas skenduolis. Tada užsidedi ant galvos (kaip galima aukščiau!) aurą ir su ja gyve­ni: lovoje, darbe, „Literatų svetainėje“, leidyklose, tualete ir net ten, kur moka šiokius tokius honorarus. Auros švytėjimas atkrei­pia dėmesį, ir tu atsiduri labai garsiame didmiestyje, kur gatvės – didumo sulig kaimo laukais, prie ambasadų ir pasiuntinybių stovi man neregėti kapitalistų pagaminti automobiliai. Aš, grynas lietu­vis, kvėpavęs grynu Aukštaitijos oru, pūpsau minkštuose uždaros kino salės foteliuose, uodžiu kažkokius „Marlboro“ cigarečių dūmus ir žiūriu pasaulio kinematografą. Šalia manęs foteliuose vartosi vi­sokie rusai, gruzinai, žydai, kazachai… Net vienas vienišius estas. Ko mes čia atvažiavom? Aišku, gelbėti pasaulinio kino. Per porą metų viską pamatėm, supratom, tapom profesionalais. Tik duokit mums pinigų, filmavimo kamerų, gal dar koks aktorius praverstų – ir štai jums šedevras! Mums nusispjaut į kažkokį sušiktą Biunuelį.

Bet klausimų, nors ir su aura virš galvos, vis dėlto atsiranda. Ir tada mes, daugiatautė genijų gauja, kartais kreipiamės į Fiodorą Dos­tojevskį.

– Fiodorai Michailovičiau, – sakom mes jam, – tu esi beveik ge­nijus, ir dar idiotas. Tau atverti pasaulio pažinimo vartai. Pasakyk – kas yra kas?

Fiodoras Michailovičius epilepsiškai susimąsto ir apsimeta, kad nežino, iš kur kilęs. O tuo tarpu giliame Rusijos danguje praskren­da Nastasija Filipovna, suprask, Margarita, labai juodai apsirengęs Bulgakovas ir dar kažkokie meistrai…

– Kur jie, po velnių, lekia? – klausia armėnas Malajanas.

– Pas Uiljamą Folknerį, – sako baškiras Koto. – Vakar kartu gė­rė, Nastasija pametė šluotą.

Nieko nėra pasaulyje šiurpiau kaip pamesti šluotą. Geriau jau pra­rasti Nastasiją. Nastasija kažkodėl išgirsta šitą garsiai neištartą apmąstymą, įsižeidžia, čia pat danguje užsimauna kelnaites ir be ak­cento išrėkia:

– O man patinka Francas Kafka!

Iš jos balso intonacijos suprantam, kad šluotos reikia ieškoti pas Vulfą. Šluotos kvapas kaip ir yra, bet kartu su kvapu sėdi Nabokovas, Selindžeris, Markesas, Kamiu, dar kažkokie literatūros tūzai, jau gerokai pavėpę, svarsto: duoti Sigitui Gedai Nobelio premiją ar neduoti.

Stop! Gana to marazmo! Gal tau perkalto galva? Gal tu kilęs iš Etiopijos ar Nepalo? Nieko panašaus. Sukleręs, nuo dusulio drebėdamas autobusas sustoja Panenumio miestelio aikštėje, prie tipinės parduotuvės, už kurios gražiai dega raudoniu bažnyčia, šventoriuje baltai šviečia kaštonų žvakės, o aš neskubėdamas, užsimetęs ant peties lietpaltį, leidžiuosi žemyn pažįstama gatve. Praeinu medinį tiltą per Nemunėlį, jau ganėtinai nusekusį, užaugusį lūgnėm, meldynais ir ajerais, pro piliakalnį, jaunystėje iki išnaktų daužydavom tinklinio kamuolį, pro senąją pradinę mokyklą, kurioje atsėdėjau ketverius metus… Einu, mindamas minkštas vieškelio dulkes, iš abiejų šonų mane stebi Pušynėlio eglės ir krūmai, vietomis išvirtę į baltakamienius beržynus. Artėju Steponių kaimo link. Anapus slėnio, už mėlynų vasarojaus laukų, jau matau juoduojančią eglių sieną, plačiai išmestas į dangų baltalksnių viršūnes, du raudonų plytų trobos kaminus. Kiek sykių, ar važiuodamas autobusu, ar skrisdamas lėktuvu, ar sapnuose, ar grūsdamasis miesto kamšalynėje, esu laidojęs ir vėl laidojęs moti­ną ir tėvą, bet kiekvieną kartą, kai seno sodo taku įžengiu į gimtąjį kiemą, krūtinėje skausmingai nudiegia: o gal? Gal tai buvo pagirių košmaras ar man pagąsdinti sukurtas videofilmas? Deja… Jau ne­išeina iš trobos pakrypusiu pečiu tėvas, nebėra lange raukšlėmis riboto ir pervagoto motinos veido… Čia dabar visur švaru, tvarkin­gai nugrėbstyta, nušienauta. Čia gyvena kiti žmonės. Šlama tos pačios, tik smarkiai šoktelėjusios į dangų liepos, boluoja tas pats šu­linio rentinys, ta pati grėbliais ir šakėm nuramstyta tvarto siena, tos pačios trobos gonkos. kur, pasislėpęs nuo motinos, surūkydavau iš tėvo nušvilptą cigaretę. Viskas tarytum savo vietoje, bet manęs čia niekas nebeatpažįsta. Pirmą kartą tą atotrūkį pajutau, kai mirė motina. Ir visišką svetimumą, išėjus tėvui. Tėviškė pasiliko pati sau, lyg koks atvirukas sename užmirštame albume.

Gal čia ir reikėtų ieškoti pradžios? Pradžios, kurią nežinau, kaip įvardyti. Visą gyvenimą buvau baisus knygų rijikas. Bėgau į kiek­vieną naują filmą. Vis kažkur lėkiau, prirašiau kalnus visokių scenarijų ir projektų, tryniau kėdes darbovietėse ir nedejavau. Mė­gau draugus ir dar labiau pasisėdėjimus su jais iki paryčių. Veržiausi į tolimas keliones laivais, traukiniais ir lėktuvais.

Aš seniai nebeseku filmų reklamos ir neatmenu, kada paskuti­nį kartą buvau teatre. Knygą imu tik tokią, kurią visi išgyrė ir kurios nežinoti yra nepatogu.

Kada atsirado toks abejingumas? Iš kur?

Atsėdžiu darbe man skirtas valandas ir maunu iš miesto. Ačiū Dievui, jau kelinti metai gyvenu miške. Ten mažai žmonių, esu drau­gų nepasiekiamas, ir aš jų per daug nepasigendu. Valandų valandom spoksau, kaip teka ir leidžiasi saulė, kaip švokščia kiemo kampe kup­li aukštaūgė keturkamienė pušis. Gal šitaip aš bandau susigrąžinti vaikystės saulėtekius? Bet tada tie vaikystės regėjimai žadėjo kaž­kokį nepaprastą pasaulio atradimą! Štai už ano kalno, už Nemunėlio, Šerkiūnų girios spindi man neregėti pasaulio miestai, o juose – nepaprasti žmonių gyvenimai. Ateis mano valanda, ir aš atrasiu tuos miestus ir tuos žmones. Tame laukime buvo tiek svaigulingos nuojautos ir sopulingos palaimos, kad rodėsi, kai visa tai pamatysiu, plyš iš džiaugsmo širdis.

O gal toks mano aptuisimas rodo senatvišką nupirdėjimą? Tad aš čia be reikalo virkauju. Mėgstu darbą prie malkų, bet retsykiais prieš minutę padėto kirvio ieškau pusę dienos. Tataigi.

Bet man dingojas, kad šuo pakastas visai kitur. Ar nebus taip at­sitikę, kad aš to pasaulio taip ir neatradau – nei savyje, nei kituose. Neatradau, o laikrodis jau skaičiuoja valandas. O jei radau, tai gal visai ne tokį, kokį įsivaizdavau? Tai kur aš tada buvau ir ką da­riau? Į ką žiūrėjau?

Nesu rimtas tikintysis, ir mano kartos žmonės, manau, žino priežastis, kodėl daugelis mūsų tokie yra. Gal čia ir bus mano paži­nimo spraga? Jei taip, tai dar liktų vilties. Juk proto nušvitimas pasitaiko ir senatvėje. Levas Tolstojus juk rado išeitį! Tiesa, tai bu­vo vis dėlto Tolstojus.

Kūrybai špygos dar nerodau. Bet čia jau atskira kalba. Kartais, kai visai išprotėju, matau didelį lygų lietuvišką lauką, gale to lau­ko, pačiame pakraštėlyje, amžiaus pradžioje stovi mediniai varteliai. Štai jie prasiveria, ir droviai įeina Jonas Biliūnas, pablyškęs, baltais marškiniais, juodu kostiumu, nešinas rankoje knygų ryšulėliu. Pas­kui jį atseka nedidelė balta katytė… Paskui tą katytę pro vartelius (tuos vartelius aš stebiu, aišku, prozininko akimis) vienas po kito su­eina Vincas Krėvė, Juozas Tumas-Vaižgantas, Ignas Šeinius, Jurgis Savickis, Marius Katiliškis, Juozas Paukštelis… Visas pulkas litera­tūros vyrų. Tarp jų, be abejonės, yra ir amžinam poilsiui atkeliavęs į Lietuvą Antanas Vaičiulaitis, bet aš tikriausiai neatpažinčiau, nes jo nuotrauką pirmą kartą atsitiktinai pamačiau gal prieš trejetą metų Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Man kažkada buvo duota suvokti: štai tavo kelias, antai jo gale ant aukšto, stataus kalno – laimės žiburys!

Į tą kalną aš jau nelipsiu. Ir visai ne todėl, kad bijočiau paslys­ti. Ir ne todėl, kad netikėčiau Jonu Biliūnu.

Visi aiškiai matom: pasaulis neina geryn. Jei jau motinos degi­na savo vaikus krosnyse, jeigu tėvas kirviu užkapoja savo sūnus… Paskutinieji Biblijos puslapiai nebeatrodo tokie juokingi.

Ir vis dėlto. Kai išprotėjęs žiūriu į aną lietuvišką lauką, prigužė­jusį garbingų vyrų, galvoje pralekia viltinga mintis: ar nevertėtų man tų vaikystės saulėtekių, ežerų vandens švytėjimo, raminančio girių ošimo dar sykį paieškoti šitų vyrų romanuose, apysakose, novelėse? Juk negalėtum paneigti, būna, pasitaiko, kad ir literatūra kartais pa­gydo. Gal ne veltui sakoma: nuo ko susirgai, tuo ir gydykis.

Rimantas Šavelis: Gyvenimas, į kurį trumpam užsukam…

2008 m. Nr. 6 / Rašytojas Rimantas Šavelis atsako į Danieliaus Mušinsko klausimus / – Rimantai, ar tau negaila gyvenimo, literatūrai atiduoto? O gal nesijauti atidavęs, gal išsisukai kaip nors kitaip?

Jūratė Sprindytė. Mutacijos sovietmečio rūke

2013 m. Nr. 11 / Rimantas Šavelis. Šiek tiek mėnesienos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013. – 244 p.