literatūros žurnalas

Sigitas Geda. Julius Janonis be revoliucijos

1996 m. Nr. 4

Rusijos darbininkų judėjimas, nors ir slopinamas, atgijo; nors ir var­žomas, auga, plečiasi, įtraukia į save naujas minias, – ir greitai ateis lai­kas, kada jo laisvos bangos galutinai sutriuškins jau kartą braškėjusį ab­soliutizmo ledą. Pervarta arti; ji už durų. Kol kas ji slepiasi, bet kiekvieną dieną gali išeiti aikštėn; kiekvieną valandą raudona sukilimo pašvaistė ga­li nušviesti platųjį dangų. Mes turime būti prie tos pervartos pasirengę.

Julius Janonis. „Atžala“, 1915

1917 metais. Šveicarijoje, iš praeivio išgirdęs, kad caras atsižadėjo, Le­ninas su šalininkų grupe sėdo į užplombuotą vagoną, kurį jam parūpino vokiečių genštabas, tikėdamasis, kad jie pravers kaip penktoji kolona ru­sų užnugary, ir leidosi į Peterburgą. Žmogus, išlipęs iš traukinio Suomių stotyje, buvo keturiasdešimt septynerių, ir jam, regis, švietės paskutinioji galimybė atsilošti: pasiekti savo arba stoti prieš teismą už išdavystę. Visas jo bagažas – svajonės apie pasaulinę socialistinę revoliuciją, kuri, prasidė­jusi Rusijoj, sukels grandininę reakciją, ir jas atitinkantis kėslas – tapti rusų valstybės galva, kad realizuotų pirmąją savo svajonę. Šešiolika dienų trukusioj, ilgoj, kratančioj kelionėj iki Suomių stoties šios dvi svajos susi­plakė į gana košmarišką valdžios koncepciją, tačiau ropšdamasis ant šar­vuočio jis dar nežinojo, kuriai iš jų lemta išsipildyti.

Nes tai ne jis atvyko į Peterburgą, norėdamas užgrobti valdžią: tai pati valdžia jau kadų kadės užgrobė Leniną ir atbogino jį į Peterburgą. Tai, kas istorijos vadovėliuose vadinama „Didžiąja Spalio socialistine revoliuci­ja“, tikrovėje buvo paprastas perversmas, tiesą sakant, bekraujis. Pagal signalą – tuščių šovinių salvę iš „Auroros“ laivagalio patrankos – neseniai suformuotos Raudonosios gvardijos kuopa įžengė į Žiemos rūmus ir areš­tavo Laikinosios vyriausybes ministrų grupę, sėdėjusią ten ir stropiai mė­ginusią valdyt Rusiją carui atsižadėjus sosto. Raudonarmiečiai nesutiko jokio pasipriešinimo; jie išprievartavo pusę moterų bataliono, saugojusio rūmus, paplėšikavo kambariuose. Per tą laiką du raudonarmiečius nušo­vę o vienas prigėrė vyno rūsy. Tikras susišaudymas Rūmų aikštėje, kai krito kūnai ir prožektoriai kryžiavosi danguje, atsirado gerokai vėliau, Ser­gejaus Eizenšteino filme.

Josifas Brodskis. „Leningradas, 1980

Tokia buvo ir Juliaus Janonio, į lietuviškus literatūros vadovėlius įėjusio kaip „pirmas proletarinis lietuvių poetas“, ir daugelio trokštamos „raudonisios pašvaistės“ realybė. Gal ir gerai, kad jam jos neteko išvysti. 1917 metų gegužės 30-ąją, eidamas 21-uosius, puolė po traukiniu. Su tuo nesutiktų autoriai, kurie iki amžiaus galo rašė ir kalė, kad „ankstyva jo mirtis buvo didžiulis nuostolis revoliuciniam judėjimui ir proletarinei lietuvių literatūrai“.

„Tai atimta iš atslenkančio blogio“, – jo antkapy galėjo būti išrašyti šie amerikiečių poeto Edgaro Lee Masterso žodžiai.

Tėve, niekad nesužinosi,
koks sielvartas užgulė mano širdį,
kad neklausiau tavęs
tą akimirką, kai pajutau.
kaip negailestingas lokomotyvo ratas
įsirėžia į klykiančią kojos mėsą!
Kai nešė mane į našlės Morris namus,
slėny mačiau mokyklą.
iš kurios bėgdavau pasivažinėt traukiniu.
Troškau gyvent, kad man atleistum –
paskui tavo ašaros, paguodos žodžiai!
Palengvėjimas tą mirksnį suteikė man begalinę laimę!
Buvai išmintingas, liepdamas išraižyti:
„Tai atimta iš atslenkančio blogio.“ (E. L. Mastersas. „Johnnie Sayre“)

Balandžio 4-ąją Juliui Janoniui būtų suėję 100 metų, bet laikas nepripažįsta tariamosios nuosakos, jinai tik mūsų galvose ir gramati­kose. Šiuo atveju buvo taip – ir viskas. Poeto gyvenimą, žinoma, gali­ma projektuoti, pasitelkus žodelį „jeigu“. Galima įsivaizduoti, galima spėlioti, kas būtų buvę.

Įtikinamiausias pavyzdys – Zigmas Aleksa-Angarietis, kuriam po­etas patikėjo testamentinį „Ave, vita, moriturus te salutat!“ Kas ne­tingi, apie jo gyvenimą ir veiklą po „revoliucijos“ gali pasiskaityti „Ta­rybų Lietuvos enciklopedijoje“ arba kur nors kitur. Ilgas pareigų so­vietinėse įstaigose sąrašas, darbų ir nuopelnų sąvadas (dabar daugelis, jei įmanytų, tokį registrą iš savo autobiografijų dantimis iš­graužtų). O kokia baigtis? Žinome, kad per stalininius tardymus Angariečiui vešlią „a la Kari Marx“ barzdą svilino ir rovė po plauką.

Janonis pats sumodeliavo savo gyvenimą ir savo mirtį. Tokią mintį pakiša kad ir 1915 metais rašytas jo eilėraštis „Kariuomenei traukiant“:

Ir buvo gi jų daug! Lyg geležies šeriai
Durtuvai, rodės, troško priešo kraujo…
Ilgai žiūrėjau aš į reginį man naują.
Kaip žengiama mirtin ramiai ir pamažu.

Jis buvo vienos eilutės poetas (ne visų tų kalvių, kumečių ir bedarbių). „Gilių dailės vaizdų sutvert aš negaliu…“ Arba: „Tėveli, tėveli, kas ten taip atdunksi?..“ Kartais daugiau net nereikia. Netgi jo testamentinis eilėraštis išsivynioja iš vienos lotyniškos eilutės, kuri iš tiesų yra ne jo.

Bernardas Brazdžionis mėgsta kartoti, kad pirmąją eilutę pašnabžda Dievas. Tačiau Janoniui ta tiesa nelabai tinka. Jo Dievas, kaip pasakytų prancūzų kairieji, buvo Darbininkų Klasė. Janonio atveju geriausiai tinka posakis, kad poetas ne rašo, o pasirašo, t. y. atsako už eilutę. Atsakomybė už savo veiksmus, už tai, kas parašyta, atperka jo kaltę. Revoliucijos ėda savo vaikus, bet Janonis nesileido praryjamas. Jis aplenkė savąją mirtį, tiesiog atsiėmė ją, išplėšė kaip amžinybę. Jaunuolis, kuris puola po traukiniu, šiuo atveju virsta nemeluota metafora, jeigu traukinį įsivaizduosime kaip pusę pasaulio užgriuvusį raudonojo teroro mechanizmą, visų vilčių ir iliuzijų išsklaidą.

Džiova to žingsnio nepaaiškina. Džiova asocijuojasi su Zigmo Gėlės ar Jono Biliūno melancholija, nykuliu ir neviltingumu. Janonio eilutės „Kad gyvam nesutrūnyti, / Pirma laiko jaunas žūstu“ – to, kas dėjos, fone gali būti interpretuojamas kitaip: „gyvi sutrūnijo“ beveik jo bendražygiai tiek Maskvoje, tiek Minsko „Priekaluose“.

Man regis, kad ir jo paminklas Biržuose galėtų stovėti, jeigu kaž­kokiu stebuklingu būdu išblėstų, dingtų visa pragaištinga simbolika, o liktų tik užrašas: „BERNIUKUI, PUOLUSIAM PO TRAUKINIU“.

Yra dar vienas Janonis (be chrestomatinių „Žiemą“ ir „Pavasa­ris“) – „Žiemos vakaro“ autorius. Eilėraštis, beje, neįtrauktas į dvi rimčiausias šimtmečio antologijas. Gal kad minimas Jėzus?

Kaukia šaltas vėjas, baldos į duris
Lyg niūrus praeivis, melsdamas nakvynės…
Ar lyg raudonsiūlis, prisimygdams gynęs,
Dūksta nekantrauja, kol atidarys.
Vyresnysis brolis rytui bulves skuta,
Jaunesnioji sesė graužia kietą plutą,
Aš gi sau, įrėmęs kojas į koptūrą,
Žiūriu į užkrosnyj verpiančią motutę
Ir klausaus, kaip Jėzus vaikščiojo po jūrą
Ir kaip, jam paliepus, liovės vėjai pūtę.

Atsidaro durys ir, prinešdams sniego,
Įžengia iš girios grįžusis tėtušis.
Vakaras toks ilgas, man jau noris miego,
nebesulaukęs, kol sesuo pritušys
Vakarienei bulvių, visas prisispaudžiu
Prie krosnies ir skaistų sapno tinklą audžiu.

Parašytas 1915 metais. Panašus į vengrų poeto Sandoro Petofio (1823–1849) eilėraštį „Žiemos vakarai“. Tai nesąmoningai giminingi kūriniai (yra tokių eilėraščių, kurie rašomi kaip vienas skirtingų tautų skirtingais laikotarpiais). Pacituosiu tik Petofio eilėraščio pabaigą (esu vertęs visą, gana ilgą):

O tenai, prie krosnies, skudurų krūvelė,
Tie, kur mažutėliai, savo balių kelia.
Kupeta kaip reikiant, ištisos kariaunos
Kortų bokštus stato, o paskui sugriauna.
Kiekviena minutė jų nelyg drugelis:
Vakar? Užsimiršo. Ryt kas? Negalvoja.
Kam į galvą šautų, kad mažoj trobelėj
Kas yra, kas buvo ir kas bus nakvoja.

O rytoj keps duoną, – sukasi mergikė,
Ji sijoja miltus ir po nosim mykia,
Šulnio gervė girgžda, – veda girdyt arklius
Iš didžiulės stonės, o čigonas garsiai
Virkdo savo smuiką, timpčiodamas stygą,
Kontrabosas murma karčiamoj iš tyko,
Ir tasai šokimas, alasas atplaukęs
Harmoningai liejas į trobelės gausmą.

Sniegas viską verčia, o keliai pajuodę,
Lig ankstyvo ryto pūsis ši paklodė.
Nepaklys praeivis, neįgrius į pusnį,
Grįžtančiam namolia jam parodo kelią
Atšvaitas liktarnos, kur nuo sienų pusės
Lydi, kol sutirpsta… Tie, kurie pirkelėj,
Dar ilgai spėlioja, savo galvas laužo,
Tas, kurs ką tik ėjo: priešas jiems ar draugas?

Tokio pobūdžio eilės turi savo tipologinius lizdus. Vienur tie liz­dai – talpesni, gražiau išdabinti, Lietuvoje gal – pilki ir ankštoki. Kaip amžiaus pradžios trobelės.

Kas rašys eiles, galės ir iš Janonio pasimokyti, pavyzdžiui, piešimo iš natūros.

Vaikų mėlynanosių
Būrys po gatvę vaikšto –
Aš ir su jais maknosiu,
Gainiosiu žvirblį baikštų. („Pavasaris“)

Po šiuo trijų posmelių eilėraščiu pasirašytų ir Kazys Binkis, Beje, kaip ir Janonis, Binkis kirčiuoja biržietiškai.

Salomėjos Nėries „Senelės pasaka“ turi savo šaknis – išauga iš Janonio „Žiemą“. Janonis:

Kur pažvelgsi, visa balta,
Gal ir saulei kartais šalta.
Ot, kad ji atbėgtų čia,
Kailiniais apgaubčiau ją..,

Nėris:

Apšerkšniję mūsų žiemos –
Balta, balta – kur dairais. –
Ilgas pasakas mažiemus
Seka pirkioj vakarais…

Kartais pagalvoji, kad eilėraščiai – „sapnuojami“, be erdvės ir laiko, kartojasi kaip melodijos arba lytys, plaukiančios Nemunu. Neaišku, kiek kurį pavasarį bus apšviestos saulės, kuria dar puse atsivers…

Bėda, kad į tokį natūralų, gamtinį Janonio sapną įsibrovė fantasmagoriška amžiaus pradžios vizija – pasaulinė revoliucija, ketinanti paversti realybe eschatologinius siekius. Savotiškas tikėjimo surogatas, veiklos fikcija. Nėr kada domėtis meniniais („dekadentiniais!“) sąjūdžiais, poezija įkinkoma į agitacijos vežimą. Žinoma, niekas nenuneigs proletarinio meno, bet jo pasaulyje būta visokio. Kaip mums nelabai pažįstamą pavyzdį išverčiau – palyginimui – amerikiečių poeto W. C. Williamso (1883–1963) eilėraštį „Proletariškas portretas“:

Stambi, apnuoginta galva, jauna moteriškė,
pasirišus prijuostę.
Gluotniai sušukuotais plaukais stypso
gatvėj.
Viena koja su kojine, nykštys įbestas į šaligatvį.
Rankoj iškėlusi batą. Spokso įdėmiai
į jo vidų.
Išlupa kartoninį vidpadį,
kad apčiuoptų tą vinį,
kuri jai įdūrė.

Gal mūsų proletarinės poezijos dramos priežastys visiškai bana­lios – paviršutiniškumas, dirbtinumas, idėjos, aplenkusios formą? Kai pasaulyje (be Dievo) viskas aišku, tai aišku ir mene. Belieka ei­liuoti… Janonis savotiškai „išsicentruoja“. „Herkulės ir Prometėjaus tveriantys žygiai“ sustabdomi pačiu laiku. „Beržas žalialapis“ vėliau atsišauks K. Borutos ir P. Širvio eilėse.

„Metuose“ – poetų kritikas Sigitas Geda

2021 10 11 / „Metuose“ Geda pademonstravo sugebėjimą lanksčiai išpildyti kultūrinės spaudos formatą. Jo 1991–1999 m. tekstai labai gyvai liudija, dėl ko literatūroje „skaudėjo“, kur jos gyvybė, kaip ji keičiasi ir šiandien jau pasikeitusi.

„Atlydys“: Pasikalbėjimas su Sigitu Geda apie septintojo dešimtmečio kūrybinę atmosferą

1994 m. Nr. 10 / Sigitas Geda atsako į Liudviko Jakimavičiaus klausimus / Mūsų literatūrą ir literatūros mokslą dažnai užklumpa sunkūs, sykiu ir palaimingi sklerozės ar amnezijos priepuoliai. Visą pokario dvidešimtmetį buvo užmiršta…

Sigitas Geda. „Mes padėjome išbudinti tautą…“

2020 m. Nr. 11 / Sigitas Geda kalba apie Sąjūdžio nuotaikas, virsmus, kelia klausimą apie rašytojų indėlį, naujos literatūros istorijos būtinybę, įtraukiant iš jos išstumtuosius ir išeivijos literatūrą.

Sigitas Geda. Balos ar vandenynai?

2019 m. Nr. 10 / Poeto Sigito Gedos (1943–2008) laikysena ir temperamentas išsiskiria bendrame anuometinių diskusijų fone. Jis – vienas drąsiausių ir ryžtingiausių kalbėtojų, o kai kurie jo pasisakymai, išlikę archyviniuose dokumentuose

Vladas Motiejūnas. Gyvavaizdžiai apie Sigitą Gedą

2014 m. Nr. 12 / Rašyti apie Sigitą Gedą… Sustoju kaip prieš aukštą kalną. Atsakomybė didžiulė. Ar įstengsiu aprėpti esmines jo asmenybės ir kūrybos puses?

Elena Baliutytė. Sigito Gedos pokalbininkai: Eduardas Mieželaitis

2014 m. Nr. 11 / Neužmirštuolės katedros nišoje – taip netikėtai vieną savo rašinį apie Eduardo Mieželaičio penkių eilėraščių ciklą „M. K. Čiurlionio laiškai“ (1985) sovietmečiu yra pavadinęs Sigitas Geda.

Sigitas Geda. Lietuva – su priešais ir be priešų

2008 m. Nr. 2 / Šią ištrauką pasirinkau iš Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščio „Priešas“, parašyto 1992 metais gruodžio dvyliktą Baltimorėje… Taigi. Straipsnį pažadėjau parašyti pirmosios mūsų Nepriklausomybės paskelbimo.

Guillome Apolinaire. Eilėraščiai

2007 m. Nr. 11 / Iš prancūzų k. vertė S. Geda / Tądien visi žmonės suplūdo į miesto aikštę
Baltieji juodieji geltonodžiai keliolika raudonodžių
Darbininkai iš fabrikų kurie metė rūkę juk streikas

Simona Talutytė. Konkrečioji poezija Lietuvoje

2006 m. Nr. 5 / Konkrečioji poezija reikalauja aktyvaus suvokėjo dalyvavimo, todėl ji siejasi su literatūros recepcijos problema. Konkretizmas genetiškai susijęs su klasikiniu avangardu, ypač rusų futurizmu ir vakarietišku dadaizmu.

Pablo Neruda. Dvidešimt meilės eilėraščių ir viena nevilties daina

2006 m. Nr. 4 / Iš ispanų k. vertė Sigitas Geda / Ankstyvoji P. Nerudos lyrika pertekusi jautulingumo, be galo imlių metaforų – sielos skausmui išreikšti. Patsai eilėraščio kūrimas tada jam teikė daugiau džiaugsmo negu jo forma bei išdaila.

Sigitas Geda. Ar jau suvisam nereikalingas?

2004 m. Nr. 3 / Eduardas Mieželaitis. Nereikalingas žmogus: akcentai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003. – 153 p.

Sigitas Geda: „Ten, aukštai, nėra gėrio nei blogio“

2003 m. Nr. 8–9 / Rašytoją Sigitą Gedą kalbina poetė Dovilė Zelčiūtė / – Ne taip seniai prašniokštė siautulingas Jūsų jubiliejus. Pasiūlyčiau ir konkrečią šio vakaro temą – „menininkas ir padorumas“.