literatūros žurnalas

Renata Šerelytė. Liepos atminty

2001 m. Nr. 7

Laureatės žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse

 

Jeigu gyvenimas – upė, rašytojas – nebūtinai užtvankų bei hidroelektrinių rentėjas, galvojantis, kaip čia pažabojus gamtos stichiją, kad ši būtų naudinga jam. Plaukianti pasroviui smilga senesnė už visas užtvankas.

Jeigu gyvenimas – kova, rašytojas – nebūtinai su nugalėtojų vė­liava. Dievas anksčiau pasiima nugalėtuosius ir anksčiau jų pasi­gaili.

Jeigu gyvenimas atviras galingųjų ir brutaliųjų kalbai, rašytojas neturi stengtis jos perrėkti. Tegu jo tyla bus iškalbingesnė.

Rašytojų klube vienas verslininkas, pristatęs visuomenei savo pretenzingą romaną, rimtąją literatūrą ir gimtosios kalbos kultūrą pavadino trumpai drūtai – š… . Nežinau, ar kada nors jam, praėju­siam tamsiuosius Dante’s „Pragaro“ miškus, bus lemta pakliūti į ratą, kur kankinasi nepraustaburniai; gal per tuos miškus jis nė nepraeis, bus sudraskytas plėšriosios žvėrių trijulės; o gal jo pra­garas bus suformuotas ne Dante’s kūrinio, o trečiarūšių Holivudo filmų. (Kiekvienas savo dangų ir pragarą nešiojamės savyje.) Kokia gi tokioj situacijoj rimtosios literatūros ir jos atstovo – rašytojo – pozicija? Ar jis turi aršiai ginti savo teritoriją, ar palikti ją be mūšio?.. Rašytojo atsakas banalybei yra jo kūryba. Ji ne visų ir ne visuomet išgirstama kaip kad politikų kalbos per televizorių, gal todėl kūrybą galima vadinti iškalbingąja tyla. Tyloje gimsta pokalbis su Dievu, tyloje aplanko brangūs mirusieji, tyloje pasisemiama jėgų gyventi ir galbūt – drąsos numirti. Šen bei ten pasi­girstantys balsai, kad intelektualai, rašytojai tyli, neapibrėžia nei jų kalbos, nei tylos erdvės. Ką gi susirūpinusieji rašytojo tylėjimu norėtų išgirsti?.. Rašytojas negali būti iškalbingesnis už patį gyve­nimą, už statistikos skaičius. Jis nėra tų skaičių komentatorius, vertintojas ir efektyvių išeičių siūlytojas. Tą privalėtų daryti valdžia, Vyriausybė. Rašytojas tegali, kaip ir pasaulio Kūrėjas, svarstyti, kurgi slypi klaida, įsivėlusi betveriant tą keistą kūrinį – žmogų, suvokti, kad ta klaida turbūt nebeištaisoma ir visgi pakęsti, o gal net mylėti ir artimą savo, ir priešą. Žinoma, rašytojas gali tapti madingu, skaitomu, perkamu, žinomu ne mažiau už garsiausią Kauno nusikaltėlį. (Beje, kai kurie, vadinantys save rašytojais, kaip kūrybinį privalumą pabrėžia, kad yra praleidę tiek ir tiek laiko už grotų, tik nemėgsta aiškinti už ką. Ogi kad ten pakliūtum, reikia pavogti bent vištą.) Toks rašytojas galbūt daugiau gyvena ne kūryboje (tyloje), o laikraščių ir žurnalų nuotraukose, pokalbių laidose įvairiuose šou ir interviu – visame tame, ką galėtume vadinti aktyviu gyvenimu. Populiarios yra knygos, vaizduojančios tas aktyviojo gyvenimo sritis, pvz., gatvės, kalėjimo kasdienybę. Akcentuojamas nusikaltimas ir bausmė, bet nėra Raskolnikovo atgailos, nėra Katerinos Maslovos (L. Tolstojaus romano „Prisikėlimas“ veikėja) prisikėlimo. Svarbiausiu tokios literatūros privalumu laikomas tikro, autentiško, neišgalvoto gyvenimo vaizdavimas. Bet literatūra nėra gyvenimas, ir man įdomesnės pasyviosios, neautentiškos gyvenimo formos. Šilkinis liepžiedžio prisilietimas sako daugiau nei visa valanda šnekų per televizorių – nesvarbu apie ką, lyčių lygybę ar seksualines mažumas. Pavasario žydėjimas tikslingesnis ir koncep­tualesnis už liberalų partijos programą.

Rašytojas nėra valdžia – nei pirmoji, nei ketvirtoji. Jokia valdžia dar nenugalėjo puikybės, tad rašytojui geriau būti pamirštu pavaldiniu nei valdžios numylėtiniu, tokiu kaip elegantiškas automobilis ar šuo, apdovanotas medaliais it karo veteranas. Kur kas svarbesnis – šilkinis liepos žiedas, į kurį kartais telpa tiek daug – Katekizmas, Postilė, Broma, atverta ing viečnastį, kupiškėnų tarme parašyti U. Tamošiūnaičios eilėraščiai ir T. S. Elioto „Alfredo Prufroko meilės daina“. Kilmingi šunys ir nekilmingi ponai iš gyvenimo būdo žurnalų gali sakyti, kad tai nėra stabilaus gyvenimo pagrindas, todėl sudaiktėjusių žmonių amžiuje nei šie posmai, nei tu pats, posmų kūrėjau, nebūsi reikalingas, niekas tavęs neprisimins. Geltonas liepos žiedas prisimins, juk liepos žydi kasmet. P. Teilhard’as de Chardinas teigė, kad ne tik gyvūnai, bet ir aukštesnieji augalai turi sąmonę, todėl nuostabiau likti žydinčios liepos, ne puošnios ponios atminty.

Aš nestatau namų, aš nevedu tautos…“ – rašė H. Radauskas. Nebūdamas svarbus, rašytojas yra laisvas. Jo valioje rinktis gera ir bloga, teisinga ir netikra, gražu ir bjauru. Iš dalies rašytojas prime­na žmogų, ką tik sutvertą Dievo. Tačiau pažinimas, prasidėjęs kartu su nuodėme, smarkiai pakeitė žmogaus pilnatvei sukurtą pasaulį, o pats žmogus bandė ir tebebando užimti Kūrėjo vietą. Literatūra ir rašytojai buvo ir tebėra ne tik to amžinojo Vyksmo liudytojai, bet ir veikėjai. Vaikystę ir paauglystę praleidusi socializmo brandos ir merdėjimo metais, rimčiau rašyti ėmiau Nepriklausomybės laiko­tarpiu, kai griuvo daugelis tabu, užduso socialistinis realizmas ir atsivėrė „geležinė uždanga“. Todėl negaliu tvirtinti to, ko nepaty­riau: šiuo atveju, kad socialistinis rašytojas manėsi esąs Dievas, pranašas, tiesos ir gėrio ruporas, šauklys, savaime privilegijuotos klasės atstovas… Galiu tik bandyti suprasti tai ir dėkoti Dievui, kad nereikia ilgėtis pranašo vaidmens ir nugarmėjusių užmarštin privi­legijų, kad rašymas yra ne idėjinė-politinė pareiga, o įkvėpimas – ne iš „šlovingosios“ partijos dumplių, kad nesu partijos sraigtas, o lais­vas liepos lapelis. Dabar, kai idėjinius dalykus pakeičia rinka bei mada, viliuosi (ir prašau Dievą nuo to apsaugoti), kad nereiks tapti pirmosios ar ketvirtosios valdžios suformuotu įvaizdžiu ar tipažu.

Rašymas rašytojui gali tapti ir rutina, ir nedovanotinu „nepersikvalifikavimu“, ir savotišku prakeiksmu – toks rašymas, koks duo­tas Dievo, o ne kokio pageidautų didžioji visuomenės dalis. Betgi galbūt, „gyvenimo nuėjus pusę kelio“, atsidūrus tamsiuosiuose miškuose, tos Dievo dovanos dėka nebus tokie baisūs Dante’s žvėrys: rašytojui įprasta turėti reikalų su abstrakcijomis bei ale­gorijomis, o šiandienos pasauly, tarp gyvų žmonių, šie santykiai kur kas painesni, dramatiškesni. Be to, vargiai būtų galima „perkvali­fikuoti“ Dievo duotą sugebėjimą, pritaikyti jį rinkai, visuomenės poreikiams, racionalizuoti, struktūrizuoti, sudaryti verslo planą… Gal ir įmanoma, bet visa, kas žinoma iš anksto, yra neįdomu. Kūry­ba gimsta iš nežinojimo, iš nepažinimo ilgesio.

Reikėtų padėkoti ir skaitytojui, kuris tai supranta. Kuris yra ty­lusis rašytojo bendraautoris ir kritikas. Kuriam nelimpa žodis „var­totojas“, įsigalėjęs beveik visose gyvenimo sferose.

Dėkui visiems, kam atrodė, jog esu verta garbingosios triados (Granausko-Apučio-Šavelio) paunksnės.

Renata Šerelytė. Tarsi nematoma ugnis

2021 m. Nr. 4 / Lina Simutytė. Miesto šventė. – Kaunas: Kauko laiptai, 2020. – 173 p. Knygos dailininkė – Živilė Žvėrūna.

Renata Šerelytė. Kukurūzuose prie bedugnės

2020 m. Nr. 8–9 / Vytautas Varanius. Šiltnamis. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 208 p. Knygos dailininkė – Greta Virvičiūtė.

Nepasotinamas tobulumo ilgesys

2020 m. Nr. 5–6 / Rašytoją Renatą Šerelytę kalbina Daina Opolskaitė / Debiutavusi prieš dvidešimt penkerius metus, 1995-aisiais, šiandien ji yra daugiau nei dvidešimties įvairaus žanro knygų autorė, prozininkė, eseistė, literatūros kritikė.

Renata Šerelytė. Partizanai: priklausantys gamtai ar transcendencijai

Kaip pasakoti istoriją, kuri yra tokia daugiaplanė, prieštaringa, nepasiduodanti tvarkingai pasakojimo schemai? Kalbėti savo vardu ar kito vardu? Ar pasiteisintų polifoniškumas kaip objektyviausias pasakojimo būdas?

Renata Šerelytė. Už laiko ribų

2019 m. Nr. 5–6 / Jolita Skablauskaitė. Fatum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 344 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Renata Šerelytė. Bulvės akis

2019 m. Nr. 4 / Sustabdžiusi automobilį priešais raudoną šviesą, Milita dėbtelėjo į veidrodėlį. Nemira susitraukusi sėdėjo ant galinės sėdynės. Labdaros drabužių krūvelė, iš kurio kyšo kopūstas ant plono kakliuko.

Renata Šerelytė. Išgydyti atmintį

2019 m. Nr. 1 / Monika Baltrušaitytė. Išėję prie upės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 128 p.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Renata Šerelytė. Užmiršau, bet nepamiršau

2018 m. Nr. 3 / Daiva Čepauskaitė. Aš tave užmiršau. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 188 p.

Renata Šerelytė. Nėra prasmės – nėra ir mūsų

2017 m. Nr. 12 / Virginija Rimkaitė. 21 A. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 134 p.

Renata Šerelytė. Kalbos normos ir kūrybinis darbas: dogmos ir erezijos

2017 m. Nr. 12 / Kai pasigirsta balsų, sakančių, kad kalbai nereikia normų ir taisyklių, kad kalbos normintojai atlieka vos ne Prokrusto vaidmenį, kyla klausimas, kam apskritai tada kalba reikalinga. Galbūt…

Renata Šerelytė. Magdalena

2017 m. Nr. 11 / Jeigu būtum mirusi, tai paprasčiausiai to nežinotum. O dabar… Ir tuščia sraigės kriauklė prie ausies, ir spyglys, duriantis į kaklo duobutę, ir netgi vakaro rasa smelkia piktu ir nervingu prisikėlimo drebuliu…