literatūros žurnalas

Laura Sintija Černiauskaitė. Pavasaris Krizių gatvėje

2021 m. Nr. 3

Štai ir nugyvenome dar vieną žiemą. Gražią ir sunkią. Tikrą, šiaurietišką, kaip vaikystėje. Net šiltajame Teksase nuo sniego lūžo stogai… Nežinau, kaip Jums, bet man kovas dažnai sunkiausias metų mėnuo: it paskutinė sniego gniūžtė, pasivijusi iš žiemos, skaudžiai trinkteli į nusilpusią nugarą ir parverčia ant žemės… Tiek ir tetrūksta. Žiemos nuovargis, saulės šviesos ir vitaminų trūkumas daro savo. Guliu įsikniaubusi į gavėnios žemę ir neturiu jėgų atsikelti. Ne dykumos čia smėlis, tiršta lietuviška pliurzė. Guliu ir visais nervais juntu, kaip saulelė vėl atkopdama budina svietą. („O Svieta nesikelia!“ – kartą pasakė kažkas.) Šiemet ir man panašiai, kaip tai Svietai

Guliu ir galvoju, kaip čia yra. Aš dar bent krutu, yra vilties prisikelti su žolynėliais. Bet galvoje lėtai ir plastiškai praplaukia tie, kurie jau nebeprisikels. Kęstutis, Elena Nijolė, Jūratė… Ir visi kiti. Nešiojuosi atmintyje ir paskutinį Juozo Apučio žvilgsnį, kai atsisveikinome „Metų“ redakcijoje po Naujųjų metų pasisėdėjimo. Jis sirgo, žinojo, kad gyvena žemėje paskutines savo dienas. Atsisveikindamas užlaikė delne mano delną ir pažvelgė į akis taip giliai, jog iš karto supratau: tai jo paskutinis pasižiūrėjimas. Jis iškeliauja.

Na bet iš kur tos Vėlinių nuotaikos ankstyvą pavasarį?.. Plaukit, liūdnosios mintys, ir praplaukit. Išėjusiuosius noriu paleisti į amžinybę – gražesnius ir amžinesnius už pačius gražiuosius debesis.

Bet štai ir vėl gyvenimo gūsiai atpučia negandos žinias… Tokias žinias, kokių prieš dvidešimt metų nesapnavome nė didžiausiame košmare. O dabar valstybiniu lygmeniu kvestionuojame tiesiog beprotiškus, prieš žmogaus giliąją esmę nukreiptus dalykus. Klastinga, nebyli beprotybės sėkla grasina sudygti mūsų dirvoje ir suskaldyti mus, atkirsti vaikus nuo tėvų… Sukyla baimė dėl ateities, dėl vaikų ateities, – ūmi, gyvuliška baimė. Pasijunti menkas ir bejėgis, paliktas kapstytis pats vienas. Tai paralyžiuoja, sukelia neviltį, atkerta nuo bendrystės su kitais: kam tu rūpi, kiekvienas iki kaklo kapanojasi savo purvynėlyje, ir tu taip nerypaudamas daryk. Skęsk ir paskęsk su visais savo vaikais pelkiop.

Ne taip seniai viena pažįstama pasakė: žmogus, kol gyvena šioje žemėje, yra neužbaigtas. Mintis lyg ir nenauja, bet nuskambėjo naujai. Įsikibau jos, tokia pasirodė erdvi, pilna vilties ir judesio. Kol esame čia, visada esame neišbaigti; tai daug ką paaiškina, padeda nereikalauti iš savęs ir kitų per daug, susitaikyti su vidiniais ir išoriniais trūkumais. Žmogui visada ko nors trūksta, žmogus visada daugiau mažiau neramus – ir tai normalu, tai vis tas mūsų neišbaigtumas judina mus į priekį, nes visi trokštame būt išbaigti, išrašyti – kaip kokios amžinybei rašomos ikonos. Nuo minties, kad ši formacija kada nors baigsis, mane kažkodėl apima palengvėjimas. Užplūdus visokioms tokioms neišvengiamoms baimėms, vienintelė mintis tikrai paguodžia – ko čia virpu, juk visa tai laikina. Kai pereisiu į amžinybę, kaip iš ten atrodys visos tos lėtai žudančios smulkmenos?.. Ir pamažu atsileidžia galva, atitirpsta klaikus paralyžius. Ar šią akimirką mums ko nors trūksta? Ne, nieko netrūksta. Tai tik baimė iškraipo tikrovę, gundo nepasitikėti Viešpaties globa. Giliai, išdavikiškai nepasitikėti. Bet jei mumis pasirūpinta vakar ir šiandien, kodėl gi nebus pasirūpinta rytoj?..

Štai anądien mūsų pradinukas grįžo iš lauko didžiai susimąstęs. Sako:

Kažkokia močiutė klausė, kur čia pas mus Krizių gatvė, o aš nežinojau… Ar žinai tokią gatvę?

Ne Krizių, o Krivių. Yra čia visai netoli, kartais ją kertam.

Vaikas susikrimtęs maišo sriubą, pagaliau sumurma:

Kaip aš šitiek gyvenu, o nežinau Krivių gatvės?..

Nieko, parodysiu, kitą kartą žinosi.

Ji taip keistai visų klausinėjo, sakė, pirmą kartą mato šią vietą… Tokio vyro prašė padėti, bet jis tiesiog nuėjo…

Suglumus guodžiu vaiką:

Tu nesigraužk, jai jau padėjo geri žmonės. Juk ne miškas, aplinkui pilna žmonių.

O vakare, prieš išjungiant šviesą, vaikas vėl prisipažino:

Kažkaip vis galvoju apie tą močiutę ir, man atrodo, esu truputį kaltas…

Sėdėjom ant vaikiškos lovos krašto ir galvojom apie močiutę. Neišmaniau, kaip dar galėčiau paguosti sūnų. Jaučiausi tokia pat bejėgė ir kalta, kaip jis. Ir kur dabar toji mūsų močiutė? Tikėkimės, artimieji ją susirado, parsivedė namo, ir ji sėdi ant savo lovos krašto, kaip mudu dabar. Poteriauja. Ir nė neįtaria, kaip stipriai susirūpinę apie ją galvoja du nepažįstami žmonės.

O Neryje poškėdami plaukia ledai, ir gražieji dančiasnapiai grįžta į savo krantus tuoktuvių šokiams. Karalaitis Kazimieras, Lietuvos ir jaunimo globėjas, nustebęs žvelgia į tuščią Arkikatedros aikštę – įdomu, ar kas nors jam pranešė, kad šiemet jo vardu pavadinta mugė vyko virtualiai? Ir kovo debesys, plaukdami dangaus upe, pamažu plukdo mus į vasaros laiką – kur daugėja šviesos, kur nepailstamai, neišvengiamai, giliai žmogiškai rūpinsimės vieni kitais, tikėdami, kad ir mumis bus pasirūpinta…

„Metai“: kokie gi buvo 2019 m. literatūroje ir spaudoje

Kokie buvo 2019 m.? Apie juos literatūroje ir spaudoje pasisako Antanas Šimkus, Laura Sintija Černiauskaitė, Neringa Butnoriūtė, Deimantė Kukulienė, Gediminas Kajėnas.

Laura Sintija Černiauskaitė. Ramunės, dobilai ir tas kažkas

2019 m. Nr. 7 / Šiandien lyja „į širdį“, kaip gedulo apmarinta širdimi užrašė Alfonsas Nyka-Niliūnas savo dienoraštyje po žmonos mirties. Mūsuose gedulo nerasta…

Laura Sintija Černiauskaitė. Du esukai: Eiti. Džiaugsmynas

2019 m. Nr. 1 / Tiesiai į kraują šitas ruduo. Ugnis ir vėjas, saulė, drungna šiluma. Eini gatvėmis, lyg bristum per vėstančią arbatą. Vietovės, kurias apeinu, įeina į mane, tapdamos manimi.

Emilija Blaškevičiūtė. Kvėpavimas ties šuliniu

2018 m. Nr. 12 / Laura Sintija Černiauskaitė. Šulinys. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 191 p.

Laura Sintija Černiauskaitė. Broliukas

2017 m. Nr. 11 / Iš ryto viskas atrodys kitaip, liepžiedėli. Aš matau tave. Matau, kaip nuo tavęs atplyšta plonytė vaikiško miego luobelė; esi mergytė. Vaikas, pažįstantis tik dieną, bet štai nubudęs ne laiku. Tau nereikia šito matyti.

Laura Sintija Černiauskaitė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Raitelė be galvos. Keturiasdešimt metelių gyvenau be galvos ir neprireikė tik keičiau ristūnus tik trumpam sustodavau jų pagirdyt kokie greiti jie buvo tie mano meteliai kokiais įstabiais turiniais iškimšti

Laura Sintija Černiauskaitė. Shaukshtelis

2016 m. Nr. 8–9 / Ant žemės – moteriškų formų medžiai, danguje – moteriškų formų debesys. Kiekviena vasara man atrodo kaip ta pati. Ne nauja, ne pasikartojanti, bet vis pasivaidena, kad tai ta pati amžina vasara tęsiasi nuo pat vaikystės.

Laura Sintija Černiauskaitė: Tekstai prie odos

2015 m. Nr. 10 / Rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė atsako į Renatos Šerelytės klausimus / – Miela Laura, proza – sunkus ir nedėkingas žanras, reikalaujantis daug darbo ir įkvėpimui beigi romantikai paliekantis – jei apskritai palieka – mažai vietos…

Jūratė Sprindytė. Novelių menuetas

2015 m. Nr. 8–9 / Laura Sintija Černiauskaitė, Renata Šerelytė. Hepi fjūčer. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 159 p.

Laura Sintija Černiauskaitė. Žemaitės pasaulio šviesa

2015 m. Nr. 5–6 / Artėjant Julijos Žymantienės-Žemaitės 170-osioms gimimo metinėms, verta iš naujo apmąstyti, kiek ir ką ši klasikė davė mūsų literatūrai. Atrodo, naujos kartos žmonės klasiką gali skaityti laisviau, be išankstinių nuostatų ir stereotipų…

Laura Sintija Černiauskaitė. Ypatingas žmogus

2014 m. Nr. 10 / Tetai Irutei nusilpus dukterėčia pamažu perėmė pareigas virtuvėje. Stengėsi gaminti panašiai kaip ji, nes Fortūnatas, nuo vaikystės įpratęs prie tetos maisto, skundėsi silpnu skrandžiu…

Laura Sintija Černiauskaitė. Žagrakalių muziejus

2014 m. Nr. 7 / Agnė Žagrakalytė. Eigulio duktė: byla F 117. – Vilnius: Tyto alba, 2013. – 572 p.