Benediktas Januševičius. Noriu būti mažas

1998 m. Nr. 6

Nuo 1993-iųjų kasmet Poezijos pavasario paukštė mane nuskraidina į kurį nors Lietuvos kampelį. Šitaip aplankiau Kauną, Šiaulius, Radviliškį, Joniškį, Anykščius, Ukmergę, Ignaliną, Zarasus, Mažeikius, Suvalkų kraštą… Tai palyginus nedaug, žinant, kiek miestų, miestelių ir kaimų yra aplankiusi ši paukštė. Tačiau, atsižvelgus į mano amžių, tai jau šis tas. Be to, juk esu važinėjęs po atskiras mokyklas ir „savarankiškai“: Veliuonos, Pasvalio, Vilniaus rajono. Yra tekę skaityti įvairiausiai publikai – nuo dėmesingų ar tik tokiomis apsimetančių moteriškaičių iki padykusių, viskam abejingų moksleivių. Kiekvieną sykį klausiu savęs, ar turiu ką pasakyti publikai, su kuria manęs niekas nesieja, kuriai jokie migloti postmodernistiniai polėkiai nerūpi? Ar supranta šie pirmąkart mane matantys žmonės bent vieną mano posmą, žodį, nors raidę? Atsakymai kiekvieną sykį būna vis kitokie. Kaip ir žmonės. Kaip ir laikas. Pagaliau – oras.

Vis dėlto man labiau rūpi ne konkrečiai mano (ne)reikalingumas skaitytojams ar klausytojams, kiek poeto vieta mūsų visuomenėje apskritai. Norėtųsi išsiaiškint, kuri visuomenės lentynėlė skirta poetams: apatinė? O gal kuri aukštėlesnė? Atsakymas nėra ir negali būti vienareikšmis. Juoba kad ir negalima sulyginti nepalyginamų dalykų. Pavyzdžiui, žmogų, visu kūnu ir siela liudijantį visuomenės piktžaizdes ir auglius, ir žmogų, puoselėjantį kultūrinę tautos patirtį. Kuris svarbesnis? Kuris reikalingesnis? Abu. Ko gera, vienodai.

Antai 1993-iųjų gegužės 29-osios „Literatūros ir meno“ numeryje Juozas Erlickas, atsakydamas į Poezijos pavasario anketos klausimus, pareiškė: „…priviso daugybė smulkių poetų, turinčių po 2–3 knygeles, ir vidutiniokų (7–8 knygelės). Šiandien visi matome tokio poezijos ūkio atsilikimą. Pasaulinė praktika rodo, jog kur kas geriau turėti keletą stambių poetų nei 200 smulkiųjų, kuriuos nūnai, be jokios abejonės, galima vadinti vargingaisiais. Jie nuolat prašinėja pašalpų ir stipendijų (A. Marčėnas), gausina produkciją, kurios niekas nenori pirkti, ir t. t.“ Toliau šio liūdno teksto autorius ėmėsi pranašauti poetų likimus, šūdininkus bei mirtininkus nukreipdamas į taikomosios literatūros dirbtuves, kitus, gal „prarastai kartą“, – kumečiauti stambiesiems. Ir negali sakyti, kad J. Erlickas buvo neteisus. Nors ir ne viską teisingai išpranašavo. Pavyzdžiui, J. Strielkūnas, užuot aukojęsis dėl svetimo Nobelio, pats priaugo svorio ir dabar drąsiai gali puikuotis tame Erlicko siūlomame ketverte ar penkete tautai būtiniausių poetų. O ir paties G. Konopliovo nebėra. Taigi Lietuvai Nobelis dar negresia. Juolab ir nustebinti lietuvį jis nelabai galėtų. Prie sprogimų, regis, baigiam įprasti?

Bet Nobelis – ne Erlickas. Iš tiesų ne vienas literatas ėmė ieškoti (ir surado) skylės masių kultūroje, į kurią tilptų ir jo plunksnelė. Vieni žinias (nebūtinai teisingas) sklaido, kiti nusprendė tapti žiniasklaidininkų žaisliukais, treti slapyvardžiais pasakas rašo, ketvirti visokio lygio bei puslygio inscenizacijas bei ekranizacijas įklimpo ir taip toliau. Kas kaip moka, tas taip verčiasi per galvą. Ar tekstus tekstelius šen bei ten kaišioja, parduoda, o jei ne tekstus – tai sielą, jei ne sielą – tai bent kūną. Man pačiam nuostabiausias šių laikų fenomenas yra poetai verslininkai bei verslininkai poetai. Pirmoji kategorija (poetai verslininkai), regis, nėra taip priešiškai vertinama kaip antroji. Tik pamanyk, žmogus sugeba suderinti nesuderinamus dalykus – dieviškąjį pradą (raides) su šėtoniškuoju (skaičiais).

Į tokius žmones žiūrima atlaidžiai, su švelnia užuojauta, truputėliu pavydo; jie paprastai nebūna itin godūs ir sunkią minutę skurdesniems kolegoms ištiesia ranką. Kas kita – verslininkai, turintys kūrybinių užmojų. Žinoma, jie taip pat nebūna labai godūs, remia knygų leidybą, kitus kūrybinius projektus. Tačiau jie turi vieną silpnybę – prašmatniai leidžia savo opusus. O tai paprastai visiškai nepraturtina literatūrinių aruodų. Jie taip ir lieka gulėti knygų lentynose, jei iš viso ten kada nors patenka.

Vis dėlto poezija yra labai tolerantiška, geranoriška ir netgi nuolanki. Ji gali sugyventi net ir su pačiais nesugyvenamiausiais hobiais ir profesijomis. Štai matai žmogų, ir šiurpas perbėga per nugarą. Ir mėgini prisiminti, ar jis užvakar išlupo iš tavęs piniginę su paskutiniais skatikais, ar vakar grojo tavo dantimis. Pasirodo, klydai. Tai – tikrų tikriausias poetas. Nors veide parašyta ir visai kita informacija. Tačiau yra dalykų, kurių poezija negali pakęsti. Vienas tokių – kritika. Nesutaria jos, ir gana. Atrodytų, toks užkietėjęs literatūros žinovas ir vertintojas, o kritiku tituluojamas būti nesutinka. Vienas tokių – Alfonsas Nyka-Niliūnas. Kita vertus, kas galėtų geriausiai rašyti, jei ne kritikas? Juk jis vienintelis tikrai žino, kaip tą reikia daryti? Kur kas geriau žino nei daugelis kūrėjų. Bet neparašo… Nepalankūs laikai daugpatystei.

O dabar norėčiau prisiminti tai, kas įvyko prieš dešimtį metų. Niekam ne paslaptis – Atgimimas. Liejos džiaugsmas ir ašaros, dainos, žodžiai… Tame, anot cinikų, šurmulyje dalyvavo, kėlė, budino Lietuvą ir mūsų poetai, tačiau, galima sakyti, be savo kūrybos. Tuo nenoriu pasakyti, šiuolaikiniai eilėraščiai nebuvo skaitomi. Tačiau plačiau jie neišplisdavo. Pakako vis tų pačių Maironio, Kudirkos, liaudies kūrybos. Na, žinoma, išgirsti B. Brazdžionio tautos šauksmą taip pat buvo labai svarbu. Taigi vieno gyvo tautos dainiaus vis dėlto prireikė. Tačiau kas gi atsitiko po dešimties metų? Štai Solveiga Daugirdaitė praeitų metų „Poezijos pavasaryje“ rašo: „Paklausta, ką beveikianti, keliems draugams atsakiau: „Skaitau Brazdžionį“. Atrodo, kas dar šiandien galėtų būti labiau netinkama nei Bernardo Brazdžionio skaitymas, rizikuoji būt palaikyta megzta berete ar sentimentalia patriote. Nesunku suprasti, iš ko kyla toji atmetimo reakcija“ („Ir seseriai, ir broliui tolimas?“). Iš šios citatos neaišku, kas yra tie S. Daugirdaitės draugai, bet nuojauta man kužda, kad visi jie – lietuviai. Klaikumėlis. Nors jokia čia naujiena. Panašaus likimo sulaukė ir didesni genijai. Antai Hermannas Hesse daro išvadą, „kad vokiečių jaunimas beveik nepažįsta Goethe’s“. Gal reikėtų pasinaudoti Hesse’s patarimu ir uždrausti kai kuriuos poetus, jų kūrybą paliekant „kaip didžiausią apdovanojimą geriausiems. brandžiausiems, daugiausia pasiekusiems“? O gal tiesiog atėjo metas išblaivėti? Kaip ten bebūtų, o tautos vedlių laikai baigėsi. Kai kam gali kilti klausimas – tai kam tada rašyti? O aš manau, kad kaip tik dabar galima laisviau atsikvėpti, padėti į šalį plunksnas ir sėsti prie rašomosios mašinėlės ar kompiuterio ir rašyti.

Noriu pabrėžti štai ką. Poezija nėra sportas. (Nors šiokių tokių paralelių surasti galima.) Čia neįmanoma nei iššokti aukščiau, nei nubėgti greičiau, nei nusviesti toliau. Poezijos judėjimo krypties nustatyti nepadės jokie žemėlapiai ar kelrodžiai. Jokių nugalėtojų ir nugalėtųjų taip pat nėra. Kaip nėra ribos tarp profesionalų ir mėgėjų. O tai sukelia visokiausių nesusipratimų. Vienas tokių – vasario 19-ąją Rašytojų klube galėjome susitikti su Alfredu Franckaičiu, kuris, kaip pats sakė, į vokiečių kalbą išvertė 400 lietuvių poetų. Vakare dalyvavęs Justinas Marcinkevičius nustebo: „Ir iš kur jis tiek poetų Lietuvoje surado?“ Ką gali žinoti, gal ir yra. Turbūt nereikia sakyti, kad 400 yra daugiau nei 4 ar 5? Skaičiai nieko nereiškia, nes kriterijus tegali būti vienintelis: poezija arba yra, arba jos nėra. O tiems, kurie jos neranda, niekas nebepadės.

Kas toliau? Ogi nieko. Pats tautos vesti niekur nesiruošiu. Mulkinti – taip pat. Lietuviai, tikiu, ir be manęs susiras kelią. Taigi didelis būti nenoriu. Noriu būti mažas.