literatūros žurnalas

Birutė Jonuškaitė. Karantino koliažai

2020 m. Nr. 5–6

Karantino dienos – tarsi koliažai. Iš neįprastų medžiagų: tualetinio popieriaus, grikių, senų lėlių, kirvarpų išvarpytos durų staktos, motinos skarelės skiautės, antpirščio, aliuminio šaukštų, sulamdytos skrybėlės – galima sukurti šedevrus. Daug kas dabar juos kuria iš vaizdų už lango ir mirgaliukų telefono ekrane. O kaip su pagrindu? Kokias akvarelės spalvas renkamės?

Medžiagų savo koliažams turi galimybę pasirinkti sveikieji, saugiai namuose leidžiantys karantino dienas. Iš ko susideda ligonių ir medikų dienos, sprendžiame iš žiniasklaidos, bet ji parodo tik ledkalnio viršūnę. Žiūrime reportažus ir vis tiek nelengva patikėti, kad žmonės su apsauginiais skafandrais ne iš fantastinių filmų, o mūsų visuomenės dalis. Kaip ir sunkiai oro gurkšnius gaudantys pacientai. Tai visai šalia esanti kasdienybė. Kiek žinau, karščiavimo klinikose medikų komandos keičiasi kas keturias valandas, bet po jų, kaip liudija patys gydytojai, jie jaučiasi lyg būtų nubėgę dešimt kilometrų. Ir pradėti kalbėti vienas su kitu gali tik išgėrę litrą vandens. Kūnas šlapias ir išsekęs nuo skysčių netekimo, nuo akinių ir respiratoriaus ant veido lieka nuospaudų, ant jautresnės odos – net ir žaizdų. Akys nuolatos įsitempusios, nes akiniai rasoja, o kraujo paimti ar lašelinę pajungti reikia. Medikus kamuoja ne tik fizinis nuovargis, bet ir psichologinė įtampa. O jeigu pridėsime ir asmenines tragedijas – juk jau yra atvejų, kai mirė karantino pradžioje apsaugos priemonių dar neturėjusių gydytojų apkrėsti jų artimieji. Tačiau negirdėjau, kad bent vienas būtų atsisakęs dirbti su COVID-19 pacientais. Medikai turbūt net neturi laiko bijoti. Kaip kareiviai priešakinėse fronto linijose. Ir jų gretos vis pasipildo naujais savanoriais – į pagalbą ateina rezidentai, studentai. Kai pamatai jų ryžtingą ėjimą į pavojingiausias zonas, galvoji, ar tai tik jaunatviškas nerūpestingumas, ar iš tikrųjų užaugo toks drąsus, nesavanaudis jaunimas? Ir labai norisi tikėti tuo antru.

Norisi tikėti, kad daugybės atsiradusių akcijų ištakos – besąlygiškas noras padėti. Nors pačios populiariausios – „Stiprūs kartu“, „Laikykitės, medikai“, „Keliu vėliavą“ ir t. t. – galbūt turi ir užslėptą tam tikrą atspalvį – taip man šnabžda mano kritiškas mąstymas. Galbūt tik vėliau suprasime, kad dėl jų kai kuriems asmenims puikiai seksis laimėti rudenį vyksiančius rinkimus. Visada yra tokių, kurie net ir pandemiją sugeba išnaudoti savo tikslams. Nerimą kelia ir kai kurių politikų laikysena, iš po abejotinų jų sprendimų jau matosi ne itin švaraus pamušalo krašteliai. Turbūt ir Lietuvoje, ir pasaulyje visą jį išvysime gerokai vėliau. Bet šiandien apie tai nenoriu kalbėti, mane žavi ne TV ekrane dažnai pasirodantys, o ta nematoma paprastų žmonių armija, tas naujas, prigimtinio gerumo kupinas sąjūdis, kuris sukilo ir nusirito per miestus ir kaimus. Pavojus šiandien kvėpuoja į nugarą ne tik medikams, bet ir policijos pareigūnams, kariškiams, pardavėjams ir vaistininkams, vis didėjančiam būriui savanorių, kurie rizikuoja savo sveikata pakuodami maisto davinius ir išvežiodami labiausiai stokojantiems. O tokių, pasirodo, Lietuvoje tūkstančiai. Padidėjusį darbo krūvį stojiškai velka socialinės darbuotojos ir paštininkės, kiekvieną dieną nešiodamos po kaimus ne tik pensijas ar laiškus, bet ir lauknešėlius vienišiems senoliams. O kur dar šimtai maisto gamintojų ir tiekėjų, dovanojančių medikams šiltus pietus. O televizijų darbuotojai, kaip niekad džiuginantys žiūrovus išmone, išradingumu ir pilietiškumu.

Žinoma, toje karantino tėkmėje yra visko: nusikaltimų, neleistinų galios struktūrų veiksmų, išlepusių individų dejonių dėl suvaržymų, kolegų burbėjimų (iš esmės teisingų) dėl premijų, dėl kritikos straipsnių ar dar dėl kitokių menininkų ambicijas užgaunančių dalykų, bet prie jų nenoriu sustoti. Pajusti atgijusią viltį ir tikėjimą, kad sugebame dalintis, kad ši pandemija yra ne tik nelaimė, bet ir galimybė atsipeikėti, pradėti rūpintis ne tik savo karūna, man dabar atrodo daug svarbiau. Tiek metų virę, piktai putoję dėl savo ir valstybės problemų, daugiau kritikuodami vieni kitus, nei ieškodami protingų išeičių, išsibėgioję po kitas šalis ir sugrįžę, staiga vėl tapome vieningi. Dabar, regis, reikėtų galvoti, kaip tą vienybę išlaikyti. „Reikia visų mūsų žinių, reikia pastangų ir tik taip mes išgyvensim šį etapą“, – sako viena Santaros medikių. Visi kalba: po karantino būsime kitokie. O kokie? Dar labiau suvirtualėję? Ar dar labiau užsigrūdinę, įgavę naujos patirties, gerokai ūgtelėję, suvokę, kas iš tikrųjų mus padaro stiprius.

Atrodo, kad žmones dėl perteklinio vartojimo alinęs tamsos ir tuštumos pojūtis buvo proporcingas vis greitėjančiam gyvenimo tempui, greitėjančiam internetui, ir tas betikslis lėkimas turėjo vieną dieną baigtis. Ir jis baigėsi. Mus, labiausiai išsivysčiusius individus, sustabdė mirties baimė. Staiga ėmėme savęs klausti: ar tai mūsų pačių sukelta tamsa nusileido ant viso pasaulio? Ar todėl, kad valstybės, vyriausybės ir milijonai eilinių žmonių elgėsi taip, kaip kad sakė apaštalas Paulius: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu“ (Laiškas romiečiams 7, 19). Akistata su mirtimi parodė, kad neužtenka išorinio padorumo, kad kiekvienas privalome sąžiningai atsakyti, ar gerbiame savo ir kitų gyvybes. Ypač silpnų ir kenčiančių.

Dabar tupime savo inkiluose ir stebime įprastu ritmu gyvenančią gamtą. Po kiemą bėginėja kėkštai, strazdai, kielės, varnėnai, zylės ir kikiliai. Kodėl jų čia tiek daug? Paukščiai turbūt renka neseniai pasėtas vejos sėklas. Sėjančiųjų tikslas buvo vienas, paukščių – kitas. Atmintyje blyksteli kažkur skaityta informacija, kad didžiosios zylės maisto vaikams per valandą gali atnešti iki trisdešimties–keturiasdešimties kartų. Keturiasdešimt vabaliukų per valandą! Tai kiek per dieną? O dar surask tu tuos vabalus ir sugauk! Ir nesiskundžia, kad sunku.

Kalbuosi su pažįstamomis mokytojomis. Jos irgi nesiskundžia, nors staiga, per kelias dienas turėjo susivokti visuose internetiniuose labirintuose, kad galėtų pradėti mokyti vaikus nuotoliniu būdu. Susirūpinusios dėl kitko: sako, tik dabar išaiškėjo, kiek daug vaikų Lietuvoje dar tik svajoja apie kompiuterį ir internetą. Kaip jiems padėti? Kaip gali mokytis penkios vienos šeimos atžalos tuo pačiu metu, kai namuose tik viena planšetė? Arba kaip gali išgirsti mokytoją sėdintys bent trys skirtingo amžiaus paaugliai viename kambaryje? Gal dabar bus labai gera proga atsigręžti į juos ir visus kitus, kurie tyliai gyveno pernelyg nesiskųsdami, nors pagalba jiems visada buvo reikalinga. Juk, kaip sako Popiežius, visi plaukiame toje pačioje, šiuo atveju – karantino, valtyje, visi turime galimybę pamatyti šalia sėdintįjį ir pajusti vienybę, o tada galėsime „perkeisti viską, kas įvyksta. Net ir blogus dalykus“.

Galima būtų daug ką vardyti, ką lietuviai sugebėjo nuveikti per tą blogą pandemijos laiką. Kiek netikėtų dvasios krustelėjimų įvyko, kiek šilumos ir meilės buvo išdalinta per neįprastai ramias Velykas. Kiek milijonų suaukota medikams. Visi turėjome galimybę pajusti Prisikėlimo ir maldos galią. Visi turim laiko permąstyti vertybes ir pasiryžti atsinaujinti. Atrodytų – nematoma vibracija, atrodytų – mažmožiai, bet iš jų susikomponuoja šedevras. Ar jame atsiras ir mano aguonos grūdas? Ar tik stebėsiu iš šalies ir kaltinsiu kitus dėl jų klaidų? Ar mano puikybė ir toliau neleis savęs paklausti: kokia esu iš tikrųjų? Ar sugebu užjausti? Šis laikas – rimtas išbandymas kiekvienam asmeniškai, mums – kaip visuomenei ir, be jokios abejonės, mūsų valdžiai. Kiek esame ir būsim solidarūs, dar ryškiau pamatysime, kai prasidės pokarantininė krizė. Tai buvo, yra ir bus labai sudėtingas egzaminas. Kol kas galima pasidžiaugti, kad laikome jį sėkmingai. Bet medikai jau sunerimę klausia: kada tai baigsis? Kiek sugebėsim ištverti?

Šiandien, kai rašau šį tekstą, atrodo, kad valdžios žmonėms, nors ir sunkiai, bet pavyko suvaldyti situaciją, regis, jau ir gydytojams nereikia jaudintis dėl būtinų asmeninės apsaugos priemonių trūkumo. Dauguma žmonių suprato, kad laikydamiesi karantino taisyklių ne tik išsaugos savo sveikatą ir gyvybę, bet ir sumažins kitų rūpesčius. Tuo tarpu menininkai, muzikantai, pramogų pasaulio žmonės suranda vis naujų būdų, kaip dalintis savo kūryba ir gera nuotaika su visuomene. Tikiuosi, ir toji visuomenė iš naujo atranda kultūrą ir supranta, kaip ji praskaidrina slogią būseną. Suintensyvėjo internetinė knygų prekyba, manykime, auga skaitytojų skaičius, žmonės noriai dalijasi informacija, ką verta skaityti. Vis dažniau išgirstu, kad šiuo metu daug kam parūpo ne tik distopijos, bet ir Biblija, gerai, kad į priverstinės vienatvės namus užsuka malda ir Dievas, – juk sakoma, kad Jis, šioje Knygoje apreikšdamas save šimtais būdų, padeda atrasti dvasinio tobulėjimo kelius. Taigi labai norisi tikėti, kad viena pandemijos pasekmių bus kultūrinis ir dvasinis renesansas. Kad po trisdešimt Nepriklausomybės metų pagaliau ir mūsų valdžios žmonės atsipeikės ir pakeis savo mąstymą: pradės investuoti į visuomenės gerovę, kitaip tariant – į kultūrą, o ne eilinį kartą visą paramą nukreips verslo magnatams, kurie, žinote, dėl karantino labiausiai nuskurdo, šimtus tūkstančių pelno prarado…

 Tačiau kultūros žmonės, nors dažnai nustumti į socialinius pakraščius, neprarado noro kurti – juk, kaip kažkas yra sakęs, žvakė nieko nepraranda, uždegdama kitą. Visame pasaulyje jie dabar ypač stengiasi skleisti šviesą ir viltį. Įvairiausioms veikloms skiria šimtus neatlygintino darbo valandų. Nelieka nuošalyje ir rašytojai. Neseniai vyko tarptautinis virtualus poezijos festivalis „Festival of Hope“ („Vilties festivalis“), jame dalyvavo ir Lietuvos poetai. Tame pamažu šviesėjančiame peizaže labai dera ir per Lietuvos radiją girdima „Karantino lyrika“. Ji eteryje atsirado ne be mūsų kolegos Vytauto Narbuto pastangų. Tai jis pasiūlė kreiptis į LRT vadovybę – prašyti, kad būtų į eterį grąžinta laida „Vidurnakčio lyrika“. Taip ir padarėme. Šį kartą mus išgirdo, vėl galime klausytis poezijos, nors ir kitu pavadinimu. Ačiū už šį sprendimą. Ačiū mielam Vytautui už jo iniciatyvumą, ačiū išradingiems aktoriams, kurie skaito eilėraščius tai vonioje užsidarę, tai automobilyje, tai dar kur nors, kad tik įrašo kokybė būtų kuo geresnė. Tik vienas prašymas: skaitant užsienio autorių kūrinius, privalu pasakyti, kas juos išvertė į lietuvių kalbą. Juk tarp autoriaus ir skaitytojo dar buvo ilgi mėnesiai kruopštaus, sudėtingo kūrybinio darbo, jį atlikęs žmogus turi vardą ir pavardę. Nepamirškime jo. Ne tik per karantiną.

Labai užjaučiu tuos padidintos rizikos grupės žmones, kurie neturi nei kiemo, nei miškelio šalia, nei ežero, negali stebėti ant jo antrą savaitę vykstančio dailiojo čiuožimo čempionato: paukščiai taip meistriškai suraižo vandens paviršių, kad galėčiau ištisus vakarus nieko neveikti, tik spoksoti ir fotografuoti. Vėjas kas akimirką vis kitaip nušluoja čiuožyklos paviršių, o gulbės, narai ir antys – šoka tuoktuvių šokius ir labai atkakliai braižo savo teritorijų ribas. Įnirtinga kova už būvį. Už būsimą savo ir savo jauniklių gyvenimą.

Koks bus mūsų jauniklių gyvenimas? Prisimenu 1976 metais Wernerio Herzogo sukurtą filmą „Stiklo širdis“. Jame ryškios dvi vizijos: naujo pasaulio susikūrimo ir naujo žmogaus pasirodymo. Kas nutinka, kai visuomenė staiga praranda jos gyvenimą generuojančią paslaptį, filme – rubininio stiklo gamybos paslaptį? Miršta paskutinis ją žinantis žmogus. Ir gyvenimas suyra. Kad ir kaip tragiškai bandoma iš naujo suklijuoti tuos pabirus gabalėlius, tačiau buvusio šedevro jau neįmanoma sukurti. Nėra senojo žinojimo, o jeigu ir atsiranda koks vienas kitas dar jį išmanantis, tai jau niekas jo nesiklauso, nesupranta jo kalbos. Naujasis žmogus nesugeba niekam perduoti amato paslapčių.

Nežinau, koks bus tas kitoks žmogus po karantino Europoje ir pasaulyje. Turbūt teks pripažinti, kad šis masiškas žmonių (visų pirma senolių ir gydytojų) iškeliavimas atvers prarają, apie kurią kalbėjo savo filme W. Herzogas. Jie kiekvienoje šalyje nusinešė į kapus labai daug be galo svarbių paslapčių. Daugelis jų nesuspėjo perduoti savo senojo žinojimo. Įtrūkiai, staiga atsivėrusios tuštumos šeimose, visuomenėse, valstybėse. Tai visos žmonijos praradimas, ne tik tų gedinčių šeimų. Nebuvo duotas įprastinis pereinamasis laikotarpis – pamažu, karta iš kartos. Ramiai palydint ir atsisveikinant. Ne, daugybė vadinamųjų rizikos grupės žmonių dingo staiga.

Tačiau man atrodo, kad Lietuvos žmonės laiku surėmė pečius ir tas įtrūkis tarp kartų nebus toks tragiškas kaip, pavyzdžiui, Italijoje, kad mūsų medikams neteks imtis kraštutinio sprendimo – taikyti selekciją. Kol kas sugebame išsaugoti savo senolių gyvybes. Po šio nelaimės akivaizdoje išryškėjusio sąmoningumo ir atsakingumo, po mus suvienijusio rūpesčio dėl šalia esančio belieka patikėti, kad mes – stipri tauta ir tikrai mylime savo artimuosius.

Ir pabaigai. Liublino vaivadijoje, Zviežyniece (Zwierzyniec), yra vienintelis visame pasaulyje skėriams skirtas paminklas. Tiksliau – pergalei prieš skėrius. Ant miestelio pakraštyje po dailiu stogeliu gulinčio didžiulio paminklinio akmens iškaltas užrašas: Dievas apreiškė žmonėms savo galybę, bet tikėjimo pripildytas darbas atperka bausmę ir Jo rūstybę. Atminčiai apie išnaikinimą keliaujančių skėrių, kurie šias apylinkėse pasiekė 1711 metų rugpjūčio 27 dieną. Wólka, Ulów, Zielone, Łabunie, Szarowola, Czołomyja, Przeorsk[1]. Sunaikinta gyvų skėrių 656 karčiai, iškasta šio vabzdžio kiaušinių 555,5 gorčiaus. Tam prireikė 14 000 pėsčiųjų darbadienių. Nežinau, gal rinko trys tūkstančiai žmonių kokias penkias dienas, o gal du tūkstančiai – septynias, gal septyni šimtai – dvidešimt dienų, bet faktas, kad vietos gyventojai karą laimėjo.

Sakoma, kad kiekviena nesėkmė yra kokio nors pasiekimo priežastis. Jeigu nenuleidžiame rankų, susivienijame (o mes tą tikrai mokame) ir pasitelkiame visą savo išmintį, atsakomybę, tikėjimą ne tik savo sugebėjimais, bet ir šalia esančių bei maldos galia. Yra vilties, kad mūsų karantininiai koliažai atspindės visas detales siejančią pačią ištvermingiausią medžiagą – juos kuriančiųjų meilę.


[1] Kaimų pavadinimai.

Birutė Jonuškaitė. Dvi novelės

2019 m. Nr. 10 / Saulė visada pasistengdavo, kad ant stalo būtų ko nors neįprasto. Įdomesnio. Skaniau nei skanu. Daug kartų siuntinėdavo vaikus ir Simą į parduotuvę. Jis, net ir smarkiai pagėręs, nedrįsdavo užtrukti dar vienai burnelei…

Iš žmogaus patirčių paraštės: Olga Tokarczuk

2019 m. Nr. 11 / Olga Tokarczuk, lenkų rašytoja, spalį tapusi 2018 metų Nobelio literatūros premijos laureate, mums pažįstama kaip trijų į lietuvių kalbą išverstų romanų autorė: tai „Praamžiai ir kiti laikai“, „Dienos namai, nakties namai“ bei „Bėgūnai“.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Birutė Jonuškaitė. Šluotelė pernykščių žolių. Vladas Kalvaitis (1929–2018)

2018 m. Nr. 10 / Kodėl kasnakt ieškai žibinto, kuris tave išvestų į šviesų atvirą lauką? Kodėl brendi siauromis gatvelėmis, kol visiškai paklysti – ir nebežinai, kur eiti?

Birutė Jonuškaitė. Mylima, arba Ne, mylima. Mylimas, arba Ne, mylimas

2018 m. Nr. 8–9 / Kai ji paskambino ir pasakė, ko pageidautų, administratorė neslėpė nuostabos: – Norite, kad sudegintume kartu? – Taip. – Neįmanoma, visų pirma – netilps į krosnies angą, o antra… – O be dėklo? – Atsiprašom, bet ir be dėklo negalima.

Renata Gorczyńska: „Buvau tarsi jo pameistrė“

2017 m. Nr. 11 / Czesławo Miłoszo asmeninę sekretorę (1980–1984) Renatą Gorczyńską kalbina Birutė Jonuškaitė / – Kada ir kokiu tikslu atvykote į Ameriką? – Baigusi Varšuvos universitete lenkų kalbą iš pradžių dirbau…

Antoni Libera. Kas yra šiuolaikinis rašytojas nūdienos pasaulyje?

2017 m. Nr. 8–9 / Europos kultūros emancipacija prasidėjo Renesanso epochoje. Iš pradžių ji nežymiai tolo nuo sacrum sferos, bet pamažu ėmė vis labiau atsiriboti nuo religinių doktrinų turinio…

Birutė Jonuškaitė. Vasaros užrašų nuotrupos

2017 m. Nr. 8–9 / Lijo. Lyja. Lis, – pažada mergaitė iš ekrano. Įpratome. Susigyvenome su tuo, kad oras Lietuvoje žemina žmogaus orumą. Taip, regis, tvirtino Saulius Tomas Kondrotas, išvykdamas ten, kur saulės daugiau.

Bogusław Wróblewski. Įsiklausyti į pasaulio ritmą. Apie Hannos Krall kūrybą

2016 m. Nr. 11 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Fakto ir grožinė literatūra iš pirmo žvilgsnio atrodytų esantys visiškai nesulyginami reiškiniai. Rašytojas-reporteris nori būti vos ne skaidrus mediumas…

Hanna Krall. Širdžių karalius ir vėl suka arklius

2016 m. Nr. 11 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Hanna Krall – žydų kilmės, 1937 m. Varšuvoje gimusi rašytoja, žurnalistė. Karo metais prarado artimuosius, o pati stebuklingu būdu išliko. Ją išgarsino knyga „Suspėti prieš Viešpatį Dievą“

Łukasz Marcińczak. Miłoszo pokalbiai su Dievu, arba Poetas – Jobas

2016 m. Nr. 5–6 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Kaip turėtų būti danguje, žinau, nes esu ten buvęs. Czesław Miłosz. Andrzejaus Franaszeko knyga „Miłoszas. Biografija“, nors mažesnė ir siauresnė…

Ilgai slėptam rašytojo talentui prasiveržus

2016 m. Nr. 4 / Rašytoją Vladą Kalvaitį kalbina Birutė Jonuškaitė / – Mielas Vladai, kaip atrodė Jūsų gyvenimas iš tremties parkeliavus į Lietuvą? / Po aštuoniolikos metų (1966) grįžęs į Lietuvą…