Laura Sintija Černiauskaitė. Vasario jonvabaliai
2023 m. Nr. 2
Papartynuose paprastai tvyro prieblanda, ir žmogui juose nejauku. Turbūt patys paparčiai pasirenka tokias vietas, nes tiesioginė saulė jiems per stipri. Įdomu, kodėl vieną savo apsakymą, davusį pavadinimą visam rinkiniui, Bitė Vilimaitė pavadino „Papartynų saulė“. Nei papartynų, nei saulės tame kūrinėlyje nėra. Tik suglumęs, vidurinę bebaigiąs ir savyje lyg prieblandoje pasiklydęs paauglys, aklai ieškantis savo tapatybės ir savojo kelio, apčiuopom, lyg neprotinga žuvelė baksnojantis, tiriantis beužsimezgančias meiles, draugystes, simpatijas… Tie trapūs santykiai audžiami apgraibom ydingoje, pilkoje jau užgesusių suaugusiųjų aplinkoje kaip voratinklio gijos prieblandoje, kurių, kol neapšvies saulė, nė nepamatysi, nepatirsi jų grožio… Ir iš kur gūdžiuose papartynuose rastis saulei? Tikrai, perskaitęs tą apsakymą pasijunti lyg paklaidžiojęs po prieblandos apsemtą papartyną, ir norisi iš jo greičiau išbristi, išsivaduoti, įkvėpti kitokio oro ir šviesos.
O šiandien kaip tyčia sniegas spindi saulėje vaivorykštinėmis dulkelėmis. Papartynai visi apsnigti! Nieko šventiškesnio ir labiau spindinčio norėdamas nesugalvosi. To sniego apakinta staiga atsimenu vidurvasario nakties žiburėlius – jonvabalius…
Jonvabalius pirmą kartą išvydau vaikystėje, Joninių naktį dūkdama su vaikais prie vandens malūno, miškuose. Du krūmai žibėjo nuberti smulkiais žydrais žiburėliais. Apstulbinta to grožio akimirką patikėjau, kad tai žydi paparčio žiedeliai… Regis, net surikau vaikams: žiūrėkit, aš suradau paparčio žiedą! Tačiau buvau paprotinta – juk tai jonvabaliai, tokie švytintys vabalėliai, ar nežinojai? Buvau girdėjusi tik vabalėlio vardą, gal dar mačiusi vaikiškų knygų iliustracijose, kurios, žinoma, neatspindi tikrovės. Tąsyk mane apstulbino, kad gamtoje egzistuoja toksai reiškinys. Įsivaizdavau jonvabalėlį kaip neapsakomai gražų, deimantinį vabaliuką. Ir kai po daugybės metų vėlų birželio vakarą vėl teko aptikti pakelėje (papartyne!) jonvabalius ir paimti vieną į ranką, koks buvo nusivylimas! Pasirodo, tasai deimantinis mano vaizduotės vabalėlis tėra paprasta neišvaizdi lervutė. Dieną tokią radęs nė neįtartum, kad naktį virsta paslaptingu žiburėliu. Naktį paties vabaliuko nesimato – tik jo perdien sugerta saulės šviesa; visas jo nepatrauklumas apimtas ir paslėptas toje paslaptingoje šviesoje. Štai jums ir gana tiesmuka metafora: juk ir žmogus paprastai šviečia ne savo šviesa, bet, jeigu šviečia, toji šviesa darosi jame pati svarbiausia, uždengia jo paties netobulumą. Šis, žinoma, niekur neišnyksta, bet liaujasi būti svarbus, dominuojantis. Ir kai žmogus nugyvena gyvenimą daugmaž švytėdamas, o kiti jį labiausiai atsimena ne kaip lervutę su visomis jos ypatybėmis, bet kaip šviesą, apie tokį sakoma – o tas tai buvo šventas žmuogus (kirtis ant uo!). Toks – papartynų saulė…
Mūsų neišgalvotas, tikrų tikriausias pasaulis skendi netikrumo ir nežinomybės prieblandoje. Apie karą čia nerašysiu – ir taip juo visi kvėpuojame. Priešingai, labai norisi rašyti apie saulę, tik ne apie tą dangaus kūną – saulę maitintoją ir saulę žudikę, nelygu, kokiu atstumu nuo jos esi. Bet apie šviesą, kuri sklinda iš žmogaus ir labai daug gali net tada, kai pačiam žmogui atrodo, kad jis nedaro nieko svarbaus, kad nebeturi jėgų, kad netgi nebeturi vilties. Ši šviesa yra didžiausias žmogaus gyvenimo slėpinys. Ir labiausiai trokštama dovana, kurios apsčiai turėdami priimame kaip savaime suprantamą dalyką, o jai sumažėjus ar visai išnykus labai skaudžiai patiriame jos trūkumą. Nes ši šviesa yra tikroji žmogaus gyvybė. Be jos tebūtume gyvūnai, biologinės mašinos. Tačiau iš kokio šaltinio ji spindi, ši saulė? Ir kaip ją prisišaukti, kai tamsu, baisu ir ateitis, atrodo, nebežada nieko gero? Kaip rasti jėgų ir prasmės gyventi – ne ilgai ilgai, bet – nors šiandien, nors dar vieną dieną? Krikščionių mistikai savo patirtimi liudija, kad užėjusią tamsą dera priimti kaip bet kurią kitą duotybę. Lygiai taip pat noriai ir dėkingai, kaip bet kokį malonų ar neutralų mums nutinkantį dalyką. Šiukštu jos neatstumti, neišsisukinėti, nepykti ir nemurmėti. Šitaip priimta ir išbūta tamsa anksčiau ar vėliau ims šviestis per dugną. Panašiai, kaip prieš aušrą juodas dangus pamažu nupilkėja, nublunka, tarytum apsivalo nuo bet kokios spalvos – kad netrukus vėl užsidegtų naujų spalvų misterija. Tai būtų gražūs, pastiprinantys, o gal priešingai – rimtai suerzinantys žodžiai, tarytum neturintys nieko bendra su mūsų niūria kasdienybe ir mūsų, tokių nešventų žmogelių, galimybėmis, jei nežinotume, kad mistikai patys pirmiau už mus nuėjo savo kelią per pačią klaikiausią tamsą, ir jų tekstai yra tiesiai iš ten. Ne apie, ne kaip turėtų būti, bet: kaip yra įvykę. Ne moralizavimas, ne pamokymai – o stulbinantys liudijimai iš karštos vidinio karo zonos. Atsiminkime tik, kad šventasis Kryžiaus Jonas savo „Gyvąją meilės liepsną“ pradėjo rašyti įkalintas tamsioje, ankštoje, dvokiančioje išvietėje, šventasis Pranciškus Asyžietis garsiąją „Saulės giesmę“ sukūrė prieš mirtį šiaudinėje trobelėje, nebeįstengdamas atsiginti gausybės trobelę apspitusių pelių, beveik apakęs, kamuojamas stigmų ir siaubingų pilvo skausmų, o žydų poetas Avromas Suckeveris rašė slėpdamasis nuo nacių kamine, kuriame vos galėjo pajudėti… Šių ir daugybės kitų žmonių patirtys šviečia kaip tie jonvabalėliai mūsų pačių tamsoje.
O dabar grįžkime prie B. Vilimaitės. Jos noveles pasiimu, kai užeina poreikis skaityti, bet po ranka neturiu nieko nauja. Bitė niekada nenuvilia ir niekada neatsibosta. Per daug gyva, per daug tiršta, per daug apie gyvenimą. Absoliučiai magiška ir autentiška autorė; nėra kito į ją panašaus. Kodėl perskaičius bet kurią B. Vilimaitės novelę apima jausmas, kad įvyko kažkas svarbaus? Išoriškai tarytum nieko ir neatsitinka, bet pasakojimas pilnas egzistencinės įtampos. Turi ieškoti įvykio tarp eilučių, pajusti intuityviai, per santūrias, tačiau reikšmingas detales. Jos visos svarbios, nėra nė vienos papuolusios į tekstą atsitiktinai. Ir vis tiek nebūtinai suprasi, nebūtinai pajėgsi paaiškinti, kas gi įvyko. Pagaliau to ir nereikia; tekstas atlieka savo darbą, veikia, kažką viduje išjudindamas, kalbėdamas tiesiai į širdį – kaip gyvos šviesos žvilgis…
B. Vilimaitės apsakymų ciklas apie Žemaitę kadaise man visai jaunai priartino pačią Žemaitę, padėjo suprasti jos asmenį ir kūrybą, kurią mokykloje niekinančiai atstumdavau kaip ‚,atgyvenusią“. Tame cikle yra ir viena jaudinanti neapsakomo grožio novelė apie Mariją Pečkauskaitę ir Povilą Višinskį – impresionistinis vaizdelis, kaip ji išlydi Povilą į mokslus Peterburge; oras tiesiog traška nuo neišsakytų jausmų, o supanti gamta kalba už juodu – tai, ko patys nedrįsta ar tiesiog nesugeba išsakyti… Toje novelėje, neprarasdama savo pačios stilistikos, B. Vilimaitė meistriškai ir labai subtiliai interpretuoja pačios Šatrijos Raganos rašymo manierą… Man tai vienas gražiausių tekstų apie Šatrijos Raganą – B. Vilimaitė sugebėjo pagauti jos asmens prieštaringumą ir dramatiškumą, kas paprastai išsprūsta apie M. Pečkauskaitę rašantiems biografams.
Ir Žemaitė B. Vilimaitės apsakymuose primena pačią Bitę; sunku to įspūdžio atsikratyti. Todėl, sekdama vilimaitišku glaustumu ir jau visai baigdama šį trumpą trumpintėlį vedamąjį, kuris, kaip turbūt jau supratote, yra skiriamas šviesiam mūsų genialiosios novelistės atminimui, labai noriu užbaigti jos pačios žodžiais:
Būsiu sapnavusi, pagalvojo Žemaitė. Pabudo ji, prakaito išpilta, ir gulėjo klausydamasi, kaip tuksi širdis. Širdžiai buvo neramu. Kada, pagalvojo, kada tai bus? Jau laikas, jau nugyvenau savo… Gili žiema, ant langų ledinės gėlės, paukščiai sušalę akmeniu krinta į žemę ir pražūva pusny, kauleliai pavasarį išsibarsto… Tokia gili žiema. Kaip gerai, kad aš turiu namus! Reikia turėti namus, – užgyventi arba susirasti, arba priimti dovanų, namelį, mažą kaip avilį, švarų – kaip avilį… Išeisiu, nebeliks manęs, – tikrai, iš pradžių marškiniai mano bus šlapi, paskui išdžius, – vaikai verks ir liausis, užmirš… Savo atgyvenau, laikas jau, ir vis tiek noriu dar vieno pavasario! 1
Šį vasarį Bitei Vilimaitei būtų sukakę aštuoniasdešimt.
1 Vilimaitė B. Papartynų saulė. – Vilnius: Tyto alba, 2002. – P. 54.