Eugenijus Ališanka. Poezijos pavasaris: tarp ironijos ir išpažinties

1997 m. Nr. 5

Kodėl poetai Lietuvoje turi dvi didžiąsias šventes, dvejus metų atlaidus – Poezijos pavasarį ir Poetinį rudenį, o prozininkai – nieko? Lietuviai – poetų tauta?

Sekmą dieną švęsk – skelbia mūsų religinė tradicija. Krikščionybė gimė ir formavosi tarp kultūrų, kurioms šventės ir šventimai buvo organiška ir esminė pasaulėvaizdžio, gyvenimo būdo dalis, tad neišvengiamai šventės fenomenas tapo ir jos savastim. Kaip liudija istorikai, ankstyvosios krikščionybės laikais švenčių skaičius sudarė trečiąją dalį metų, t. y. trečdalį gyvenimo žmogus šventė,

šventė yra neatskiriama žmogaus būvio dalis, joje paradoksaliai susitaikoma su laiku ir kartu jis įveikiamas, peržengiamas. Švęsdami ką nors, mes pritariame istorijai, laiko tąsai, tariame taip tam. kas kadaise įvyko (kiekviena šventė yra paradigminis gimtadienis – dievo, tautos, žmogaus, knygos). Kartu ji yra radikalus kasdienybės ir laiko atmetimas – šventės metu vėliau keliamės, daugiau geriam, ūžaujam, kitaip rengiamės, atpalaiduojam moralinius varžtus, įvairiais tarpsniais kultūroje įsivyrauja ar tampa ryškesnė viena ar kita, apologetiškoji ar maištingoji, šventės komponentė. Įkandin Ruth Benedict galime kalbėti apie apoloniškąją ir dionisiškąją kultūras. Apoloniškoji kultūra remiasi paklusimu ritualui, tuo tarpu dionisiškoji siejasi su vaizduote, marginalumu, mistiniais patyrimais, kitaip sakant, yra ekstatinio (ecstasis – būti šalia) pobūdžio.

Poezija, bent jau modernioji, yra artimesnė dionisiškąjai kultūrai. Galima sakyti, kad poezijos vyravimas yra ir ekstatinės kultūros požymis. Dionisiškosios kultūros sėklos slypėjo pačioje krikščionybėje, perėmusioje iš Dioniso kulto ne vieną elementą. Protestantizmas pasuko krikščionybę link apoloniškosios vizijos, išstumdamas „kanibališkuosius“ elementus, pavyzdžiui, komuniją, o kartu ir komuną, į jos vietą statydamas atomizuotą visuomenę, grindžiamą teise ir pareiga. Lietuvoje susipynė katalikiškoji (nuosaikusis dionisizmas – simbolinis Dievo kūno valgymas, mistinis vienybės išgyvenimas) ir pagoniškoji (chtoniškoji) linijos, pagaliau pėdsaką paliko ir istorijos veikmė, tiksliau – istorijos destrukcija (karai okupacijos, tremtys), kuri pati savaime gimdo antilstorinę, eschatologinę, ekstatinę sąmonę. Būdama būdingiausia tokios savijautos ir pasaulėjautos raiškos forma, poezija šiandien slapčia ir atvirai smelkiasi j visas mūsų kultūros formas – muziką, teatrą, kiną, politiką. Pati poezija yra ekstazė, šventė.

Poezijos pavasaris (šįkart – apie jį) yra Dioniso prisikėlimo šventė. poezijos kūno ir kraujo šokis. Tokios neturi protestantiškieji estai ir latviai, ji skiriasi ir nuo kitų poezijos festivalių, kurių Europoje ne taip daug ir yra. Europietiškieji festivaliai yra savaip uždaresni – labiau orientuoti į kitų šalių poetus, juose poetai daugiau bendrauja tarpusavyje, daugiau girdi vienas kitą, vienas kito poeziją. Mūsų Pavasaris – taip pat tarptautinis festivalis, tačiau svečiai tarsi užliejami šios dionisiškojo džiūgavimo bangos, lyg raudonuosius kraujo kūnelius juos nusineša chtoniškoji poezijos vyno ir kraujo upė. Prisiminkim praėjusių metų Poezijos pavasarį – per svečių vakarą, vykusį Rašytojų klube, pustuštėje salėje su žiburiu ieškojau mūsų poetų, nors tą savaitę galėjai matyti juos visur – gatvėse ir kavinėse, ore ir vandeny, gyvus ir mirusius. Ir vis dėlto svečiai nepasijunta atstumtaisiais, svetimkūniais, jie patiria dalyvavimo džiaugsmą, ir ne vienas jų svajoja sugrįžti čia po metų ar dvejų. Juos apžavi ta keista virsmo būsena, kai išnyksta riba tarp poezijos ir gyvenimo, tarp dienos ir nakties, tarp vyno ir kraujo, tarp parado ir bakchanalijos.

Jie mato, kaip poezija okupuoja, nors ir akimirkai, Lietuvą, kad pavergtieji nėra tokie nelaimingi – tūkstančiai akių miestuose ir miesteliuose patvirtina, kad žmonės yra poezijos ar bent poetų pusėje. Nes poezija yra šventė, ir pirmiausia – vaizduotės šventė, vizijos šventadienis. Kaip yra rašęs teologas H. Coxas, „religija civilizacijai yra tas pat, kas individui vaizduotė“. Užmiršdami vaizduotės teikiamą džiaugsmą, mes prarandame poeziją ir kartu – šventę. Ir atvirkščiai – tik švenčiantis žmogus, homo festivus, yra atviras vizijai ir būčiai.

Bet kartu tai reiškia, kad šventė nėra tik atsipalaidavimas ar palaidumas, ji kyla iš sukaupties ir pastangos. Pernelyg dažnai šventės vyną mes išgeriam šiokiadieniais. Ir tampam ironiški pačios šventės atžvilgiu. Išties ironija yra disonanso būvis, ji neigia dionisiškąją šventės dermę, ironikas yra ne dalyvis, bet stebėtojas. Ironija smelkiasi į poeziją, tapdama jos savastimi ir kartu ją perkeisdama. Poezijos „religija“ – analogija, kuri reiškiasi ritmais, aliteracijomis, metaforomis ir metonimijomis, tačiau, kaip pastebi O. Pazas, iškyla akimirka, kai šie atitikimai lūžta. Šiuolaikinė poezija, jo nuomone, tampa šio lūžio, kuris eilėraštyje vadinamas „ironija“, o gyvenime – „mirtingumu“, liudytoja. Ar šis lūžio suvokimas tėra tik kalbos mirtingumo suvokimas? Ar ironija netampa pačios poezijos ir kartu šventės mirties liudytoja? Šie klausimai neišvengiamai iškils per šiemetinę poetų konferenciją festivalio metu, kurios tema – „Amžiaus poezija: tarp ironijos ir išpažinties“. Penkias dienas gyvensime tarp ironijos ir išpažinties, penkias dienas dalyvausime poezijos atlaiduose, kur bus atleidžiamos poetinės nuodėmės ir dalijamos Indulgencijos, penkias dienas gersime iš Gralio taurės, vieni virpėdami, kiti ironiškai šypsodamies.