Julius Sasnauskas. Sau pačiam. Nelaukiant Velykų
2022 m. Nr. 4
Balandžio, velykinis „Metų“ numeris, o Velykoms šįkart esi beveik abejingas. Ir pavasario kerai mažai traukia. Vos pramerki akis, ir išlenda tas didelis juodas bet. Kažin ar jau bus kitaip artimiausiu metu. Negana mums pandemijos, tai užėjo karas. Ką dabar galėtum pasakyti prisikėlusiam Viešpačiui? Kad jis darsyk pasirodo bejėgis šiame pasaulyje? Kad mūsų maldos – tik mums patiems? Ar kad prieš šėtoną veiksmingiau būtų automatas, ne rožančius, kaip tvirtindavo anais laikais monsinjoras Svarinskas. Visa bėda, jog pats neišmokau nei šaudyti, nei demaskuoti velnių.
Aišku, Ukraina nugalės ir duos naują įrodymą, jog laisvė galingesnė už priespaudą, o laisvos, išdidžios tautos dvasia neįveikiama. Lyg nebūtume to anksčiau matę ar girdėję. Rodos, užtektų Termopilų su trimis šimtais spartiečių. Bet ne, čia aš klystu, juk iškyla ir iškyla naujos imperijos, pasišovusios valdyti pusę pasaulio. Kas jas sugriautų, bent paklibintų, jei ne laisvę mylinčios tautos. Tikra tiesa. Šį pavasarį kaip niekada aišku, kokia stebuklinga laimė mums teko prieš kelis dešimtmečius. Be išsprogdintų miestų, be tūkstančių prarastų gyvybių. Pasisekė mums.
Kryptis į laisvę dar ir dėl to stipresnė už tankus, kad yra labai išradinga, su fantazija ir humoro jausmu. Imperijos neturi vaizduotės, tik kumštį ir primityvų melą. Ko buvo vertas vien Baltijos kelias ar Maidano laužai! O jeigu anksčiau – visos mūsų gimnazistų iškeltos trispalvės ant kaminų, pogrindžio spauda, davatkėlių dauginama ir nešiojama, vakarietiška muzika ir mados. Anekdotų jūra, paskandinanti ką tik nori: šlovingą kosmoso užkariavimą, kompartijos sekretorių laidotuves, net invaziją Afganistane ir patį Leniną, atėjusį visiems laikams.
Nejauku, kad nesu girdėjęs nė vieno anekdoto apie Putiną. Išsiugdė rusų liaudis vidinį cenzorių ar gal atprato juoktis? Antai žvalaus Kremliaus valdovo susitikimas su žvaliomis stiuardesėmis karo pradžioje – jau gatavas anekdotas. Gaila prarasto žanro. Būtų daugiau bendrų vertybių čia ir ten.
Beje, tarp išnykusių velykinių papročių egzistavo ir juoko seansai. Kažkas nustatė, kad velnias paniškai bijo juoko. Taigi ne tik automatų.
Jau darosi truputį smagiau. Plaukia iš atminties seni rusiški anekdotai. Nežiūrėsiu šįvakar „Panoramos“. Verčiau tyla ir miesto žiburiai pro langą.
Ne anekdotas, bet linksma. Mūsų kieme dešimtmetė mergaitė iš Černihivo pasakoja, kaip susišneka su kitais vaikais Šv. Juozapo mokykloje. „Aš jiems ukrainietiškai, dar kai ką parodau rankomis, ir jie viską supranta.“ Mergaitės šeima, penki asmenys, susigrūdę viename kambaryje. Buvo atėję pietų į vienuolyną. Klausinėju vaikų, kas jiems skaniausia. Aišku, ukrainietiški barščiai. (Atsiprašau, mūsų kantrieji, ištikimieji šaltibarščiai!) Dar man smalsu dėl bulvinių blynų, ten vadinamų dranikais, prisiminiau juokingą istoriją su draugu iš Ukrainos. Ir šitie vaikai sako juos mėgstantys. Reikės kepti, gal kartu sulauksime bulviakasio. Į jų ir į mano langą įspindęs Trijų Kryžių paminklas, nusidažęs mėlynai ir geltonai. Dar kiek, ir Šv. Juozapo mokyklos mokinukai ims čiauškėti ukrainietiškai. Laisvė išradinga.
Vėl ne anekdotas, kad skambina vėlai vakare, neprisistačiusi, aukšto rango politikė, savanoriaujanti „Stiprūs kartu“ akcijoje, ir derina pabėgėlių apgyvendinimo klausimus. Bendradarbė pasakojo. Ji su sūnumi priėmė į savo ankštus namus pabėgėlę, inteligentišką moterį. Kita šeima – tris paaugles, neatskiriamas drauges iš to paties Černihivo miesto. Ukrainos geografiją jau beveik išmokome. Lvivo centre stovi įsimylėjėlių pamėgtas Adomas Mickevičius, kaip ir mūsų pašonėje. Kažin ar bombardavo rusai Berdyčivą, ar nesugriovė ten parapinės bažnyčios, kurioje Balzacas prieš pat mirtį susituokė su Ewelina Hańska? Imperijų dienotvarkė nekenčia ir meilės. Ji pavojinga, nes irgi surišta su laisve.
Suprantu, net didžiausia meilė Ukrainai neatstos nei dronų, nei priešlėktuvinės gynybos. Bet galėtų iš mūsų meilės ir maldų kažin kaip susidaryti danguje storas tirštas gaubtas. Neperskrendamas ir nepramušamas. Būtų dar ir moralinis smūgis agresoriui. Ana pusė juk prisistato kaip metafizinė kovotoja už gėrį. O kam daugiau metafizinėse kovose pažadėta šlovė ir pergalė, ir amžinybė, jeigu ne meilės atstovams.
Taip pat ir mes patys, ėmę mylėti ir globoti be jokių pamokslų ar instrukcijų savo kenčiantį artimą, netyčia tapome gražesni, stipresni. Visi dabar tai pastebi. Faktas. Vertas istorijos vadovėlių ir katekizmų. Skyrelis vadintųsi „Kaip mes atsivertėme ir liovėmės rietis palaikydami kovojančią Ukrainą“.
Nors monsinjoras Svarinskas aukštino automato galybę, jis pats kažkodėl pasuko į kunigus. Buvę politiniai kaliniai yra pasakoję, kaip lageryje kartu sėdėjęs lietuvis vyskupas jam slapta suteikė kunigystės šventimus. Visi su fufaikėmis, kelnės smunka. Kaune mokiausi su tarybinės armijos tankistu, grįžusiu iš Afganistano. Nežinau, ar dėl to atsirado jo dvasinis pašaukimas, bet buvo matęs tokių baisybių, kad tas pasirinkimas skelbti dangaus karalystę nė kiek nestebino. Užjausdama seminarijos vadovybė jam net leido rūkyti. Suprato, kad viskas labai rimta. Na ir pasigamino kunigas iš tos nešventos materijos. Ir tebegano savo aveles buvęs tankistas. Švelniai, kone motiniškai. Išbraidžiojęs kraujo marias. Kare kažin kas ima ir perrėkia pabūklus. Daug knygų apie tai. Išsitraukiau šio pavasario proga Heinricho Böllio raštus rusų kalba. Jis su vermachto būriais matė Ukrainą. Antai vokietis karininkas vis kartoja pats sau keistą miesto pavadinimą: Stryj, Stryj, Stryj. Ir užvažiuoja ant partizanų minos.
O dabar karas perrėkia ir pavasarį, ir gavėnios metą. Bet žiūri nustėręs, kaip aukoja ir aukojasi minia, dar neseniai protestavusi dėl kaukių. Ašaros, net vyrų, greičiausiai ne gavėninės atgailos ženklas. Tik ar svarbu jų kilmė. Metų metais pamokslauta apie sugraudintą ir nužemintą širdį, o jos kaip nebuvo, taip nebuvo. Net tarp pačių pamokslautojų. Per šią gavėnią atsirado. Ir dar kiti seniai užmiršti dalykai. Gal ir anas nelemtas kasdieninis bet papildytų dvasinių naujienų sąrašą?
Velykos, aišku, ateis. Atsiskaičiuos savo dienas po pirmosios pavasario pilnaties, ir turėsime. Pirmąsyk jos atėjo per pamėklišką mirties stulpą ant užmiesčio kalvelės. Iš didelio kraujo. Ašarų, baimės ir nevilties. Viso to šį mūsų pavasarį kaip niekad. Tas, kuris toliau daro Velykas, turėtų tai irgi matyti.