Mantas Balakauskas. Dar yra laiko
2023 m. Nr. 11
Užmerkiu akis ir matau save devyniolikos. Vaikštau po erdvų vieno kambario butą Žalgirio gatvėje. Jį man perleido pusseserė, kai atvažiavau studijuoti į Vilnių. Paimu į rankas telefoną, mygtukinis „Siemens“. Skambinu į „Metų“ redakciją, atsiliepia Danielius Mušinskas. Prisistatau, girdžiu linksmą ir neužgaulų juoką. Jis man papasakoja, kokia tvarka publikuojami tekstai, ir pasiūlo dar kiek prie jų padirbėti, o tada jau bandyti siųsti į redakciją. Išklausau, atsisveikinu, padedu ragelį. Daugiau, jei atmintis neapgauna, su Danieliumi Mušinsku neteko kalbėtis. Vėliau, laikui bėgant ir iš tiesų padirbėjus prie tekstų, pasirodo kelios eilėraščių publikacijos „Metuose“.
„Mint Vinetu“ knygyne šalia sėdintis Vidas Morkūnas, išgirdęs, jog džiaugiuosi, kad „dar yra laiko“ parašyti šį tekstą, nusijuokia. Be jokios abejonės, kad jei taip pasakai, tai visą tą laiką iššvaistysi vėjais. Toks burtažodis. Paskutinę naktį beliks blaškytis ir baltame ekrane gaudyti raidę po raidės, kad susilipdytų ilgas ir, žinoma, labai rimtas tekstas. Norėjau rašyti apie pasaulį ir žmones be „graikų choro“, apie Alleno Ginsbergo puikiai aprašytą skaudulį eilėraštyje „pasaulyje gausybė šiknų, gausybė skylių“, bet ir vėl išėjo labiau apie save nei apie ką kita. Šį eilėraštį kadaise Edukologijos universiteto auditorijoje skaičiau raiškiojo skaitymo atrankoje ir pelnytai nebuvau tarp nugalėtojų. Vanda Juknaitė, rodos, nė kiek nesupyko už gana nešvankaus eilėraščio turinį ir man už dalyvavimą įteikė metalinį universiteto ženkliuką.
Laiko kvailystėms, bandymams ir eksperimentams buvo skirta pakankamai. Jis pro pirštus ištekėjo, lyg pagal vadovėlį, nė nespėjus gerai apsičiupinėti. Ko gero, ištariau tą nelemtą „dar yra laiko“ burtažodį, iki galo nežinodamas, kokią galią jis turi. Simboliška, kad didžioji karo neganda ukrainiečius užklupo, kai pas mus buvo pats laikas sapnuoti devintą sapną. Prabudome, ir pasaulis atsiskleidė visu savo baisingu grožiu, dar kartą įrodydamas, kad nė velnio nesimokome, nei iš istorijos, nei vienas iš kito.
Kartais atrodo, kad graikų choras jau seniausiai nutildytas, o mes sėkmingai stebime spektaklį be jo. Pasigedome tik tada, kai mus tiesiogiai palietė barbariški veiksmai ant scenos. Kibirais kraujo buvo užlietos pirmosios žiūrovų eilės, ir mūsų skruostus aptaškė keletas degančių lašų. Ką daryti su šiuo žinojimu, su šiuo pamatymu? Eilėraščių, prozos ar esė rašymas geriausiu atveju trumpam nuramina, blogiausiu – pagilina bejėgiškumo jausmą. Žinoma, pačiai literatūrai nuo to nei šilta, nei šalta. Jos sustabdyti neįmanoma – vienaip ar kitaip ji įvyks. Garantuoju, kad net ir Šiaurės Korėjoje yra tokios galingos žodžių magijos, kad ji neabejotinai gali išgelbėti gyvybę. Su viena sąlyga – ji išgelbsti tyloje, arba iki bomboms krintant, arba po to, kai su žemėmis sulyginami muziejai, kai sunaikinami daugiabučiai, nužudomi žmonės, kai sutraiškoma ateitis. Norint visą tai ištverti, sukurti tylos kišenę, belieka imtis praktiškų veiksmų, ką dalis ir daro paneigdami amžių amžius vyraujančią nuomonę, kad menininkas negali būti praktiškas. Menininkai renka paramą Ukrainai, spiriasi ir kovoja iš paskutiniųjų, kiti aukoja patyliukais, seka rusiškų botų fermų pėdsakais. Treti pavargsta ir padeda tik retkarčiais, kai sukaupia jėgų. Aišku, yra tokių, kurie dedasi nematantys arba iš tiesų nieko aplink nepastebi. Nors ir sunku tuo patikėti.
Kuo čia dėtas kažkoks graikų choras? Graikų teatre choro, kaip pasakojimo tarpininko, vaidmuo labai svarbus. Jis scenoje mažina atotrūkį tarp žiūrovų ir veikėjų, užtikrindamas, kad stebėtojai galėtų sekti ir suprasti pjesės įvykius ir vyraujančias temas. Šiandien tarpininko nebėra, ir atotrūkis tik padidėjo. Gali stebėti, bet proporcingos įtakos padaryti nepavyksta arba to tiesiog negali tinkamai pajausti. Lieka tikėjimas, kad pastangos bent mikroskopiškai gali keisti situaciją į gera.
Įdomu, kad graikų choro dingimas iš mūsų akiračio vis dažniau priimamas kaip absoliuti norma. Bandoma įteigti, kad pasaulis visada toks buvo ir nereikia jaudintis. Geriau susitaikyti su čia pat visada tūnojusia pasaulio tamsybe. Tačiau ar tai nėra paprasčiausias bejėgystės įforminimas? Net jei kartais atrodo, kad sąlyginis ramybės periodas tėra išimtis iš taisyklės, o tamsumos visada buvo čia pat pašonėje, tai nereiškia, kad šitai reikia priimti ir su tuo susitaikyti.
Choras taip pat atlieka dar vieną svarbią funkciją – jis žiūrovui padeda suvokti pasakojimą platesniame socialiniame kontekste. Chorui išnykus imame nesuprasti savo pačių vaidmens spektaklyje, ką mes patys galime suteikti aplinkai ir mus supantiems žmonėms. Esame ne tik žiūrovai, bet sykiu ir aktoriai. Kiekvienas iš mūsų atlieka vienokį ar kitokį vaidmenį, nuo kurio priklauso nei daug, nei mažai – beveik viskas.
Dabar vėl sėdžiu „Mint Vinetu“ knygyne. Kavinė sausakimša – praktiškai nėra vietos prisėsti. Skamba lietuvių, anglų, ukrainiečių, rusų pokalbiai. Kažkur čia turi atsirasti graikų choras. Be jo tas sąlyginės ir trapios ramybės periodas liks kaip išnaša Europos, o kartu ir pasaulio istorijoje. Choras padeda interpretuoti ir analizuoti scenoje vykstančius įvykius. Jis dažnai atskleidžia veikėjų motyvus ir ketinimus, aptaria ir veiksmų pasekmes. Jei sugebėsime užčiuopti jo pulsą, net sunkiausiomis akimirkomis susigaudysime ir prireikus padarysime teisingus sprendimus. Šie turės įtakos daugybei metų po mūsų. Kažkam, kaip mums dabar, teks gyventi jau su lengvai neatsekamų veiksmų atneštais rezultatais. Bėda, kad, stebėdamas spektaklį ir tuo pat metu atlikdamas vaidmenį, gali nebesuprasti, apie ką jis yra, kokia jo prasmė ir kokia pagrindinė tema. Kartais nebelieka suflerio, kartais nebelieka choro, ir būtina akimirkai sustoti ir paklausti – o kas dabar?
Užmerkiu akis ir matau save dvidešimt dvejų. Degtukų dėžutės dydžio bute guliu ant grindų, tyloje drybso Nerijus Cibulskas ir Ernestas Noreika. Apsimetame, kad reikia pamedituoti ir atrasti vidinę ramybę. Už lango įsišėlusi saulė – žiema perduoda estafetę pavasariui. Išmedituojame, kad laikas išgerti pigaus brendžio ir patirti nuotykių. Beriam centus ant stalo lyg kauliukus ir buriam būsimos nakties ateitį. Dar yra laiko.