Tomas Venclova. Žemiškos dovanos Trijų Karalių dieną

2024 m. Nr. 1 

2023 m. Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureato kalba

 

Jų buvo trys – Kasparas, Melchioras ir Baltazaras. Pasak Mato evangelijos – kuri, beje, nemini jų vardų, vadina tiesiog išminčiais iš Rytų šalies, – jie sekė žvaigždę, sustojusią ties Betliejumi, toje vietoje, kur gimė Marijos kūdikis. Tada nusilenkė naujagimiui ir davė jam dovanų, paskui kitu keliu pasuko į savo kraštą. Apie juos pasakojama daug legendų – viena tvirtina, kad Kasparas buvo graikas, Melchioras indas, o Baltazaras egiptietis: taigi Kūdikį pagarbino trys skirtingi žemynai, jam nusilenkė trys didžios religijos ir didžios kultūros. Trijų išminčių – ar, kaip dažniau sakoma, Trijų Karalių šventė užsklendžia kalėdinį ciklą. Ją minime tada, kai įgudusi akis gali pastebėti dienos pailgėjimą – atseit, įvyksta lūžis iš žiemos į vasarą.

Atsimenu, kaip švęsdavau Tris Karalius su seneliais, motina ir pusbroliu ankstyvoje vaikystėje. Minėjome dieną pakaunėje, Aukštojoje Fredoje, paskui ir Vilniuje. Mūsų šeimą siejo su švente ypatingas ryšys, nes senelis buvo tą dieną gimęs, todėl pavadintas Melchioru, arba Merkeliu, – Trijų Karalių dienai buvo lemta virsti ir jo mirties diena. Motinai jo vardas tam tikra prasme išgelbėjo gyvybę. Pačioje nacių okupacijos pradžioje ji pateko į Lukiškių kalėjimą. Lietuvis tardytojas, dirbęs dar Antano Smetonos valdžiai, paskui sovietams, o dabar vykdęs Laikinosios vyriausybės pavedimus, pareiškė, kad ji esanti žydė. „Na, juk ir tėvo vardas – Melchioras.“ – „Melchioras – katalikiškas vardas, vieno iš Trijų Karalių, – pasakė motina. – Taip vadinosi ir vyskupas Giedraitis.“ – „Gerai, palydėkite ją į kamerą“, – liepė tardytojas sargybiniams. Po poros mėnesių ji buvo paleista. Kad ir labai keista, beveik tą pačią dieną gimė mano anūkas Matas, kuriam rytoj sukanka keturiolika. Jam duotas tris išminčius paminėjusio evangelisto vardas.

Visa tai, bet ir daug kitų priežasčių lėmė, kad esu parašęs eilėraštį „Melchioras pasakoja apie žvaigždę“. Nelaikau jo vykusiu, bet vis dėlto pacituosiu keliolika eilučių, paimtų iš skirtingų posmų:

Trumpėjo diena ir didėjo atstumai.
Plokštikalnė baigės, ties perėja pustė.
Stovyklose plaikstės ugniakuro dūmai,
varovai rytais neskubėjo nubusti.
<…>
Žinojom, kad gėris šioj žemėj nelaimi.
Prie kelio ant kryžiaus kabėjo lavonas.
Čia valdė, įkvėpdamas motinoms baimę,
imperijos tarnas, o šiaip jau tironas.
<…>
Mes atnešėm smilkalus, auksą ir mirą.
Dvi dovanos dera valdovui ir šventei,
trečiąja bus pateptas kūnas, kurs mirė
vienatvėj, kaip mes, bet išmokė gyventi.

Trijų Karalių dovanos turi metafizinę prasmę. Juo labiau tokia yra dovana, kurią Kūdikis neša žmonėms. Bet šią dieną verta pagalvoti ir apie žemiškas dovanas, kurias galime, turbūt net privalome skirti savo amžininkams, per juos ir vėlesnėms kartoms. Tikėkimės, kad jas sieja su metafizinėmis nors menkas siūlas, tolima ir apytikrė analogija. Tokios dovanos yra darbo vaisiai, kuriuos kiekvienas iš mūsų palieka arba turi palikti. Rašančiam žmogui tai yra pirmiausia jo rašiniai, poetui – eilėraščiai. Kad ir kokie jie būtų vienadieniai, paprastai stengiamės įlieti į juos lašą prasmės, kurioje, jei labai pavyks, gali blykstelėti aukštesnio prasmingumo atošvaita.

Dabar man aštuoniasdešimt šešeri. Tai amžius, kada žmogus ieško ašies, apie kurią sukosi jo – arba jos – gyvenimas. Esu dirbęs daug įvairių darbų, tačiau maniau ir tebemanau, kad man svarbiausioji ašis buvo bandymas įvaldyti gimtąją kalbą, ją saugoti, o jeigu įmanoma, tobulinti ir plėsti. Eilučių dėliojimas ir sąskambių ieškojimas neatrodo rimtas užsiėmimas, neduoda duonos nei aplinkiniams, nei dažniausiai asmeniui, kuris tuo užsiima. Kartais atrodo, kad jis teikia pagalbą sunkesnėmis akimirkomis – sau ir kitiems, – bet tai galbūt yra iliuzija, šiaip ar taip trumpalaikis dalykas. Ir vis dėlto nesijaučiu praleidęs gyvenimą veltui. Gal ir gerai, kad šešiasdešimt su viršum metų kada ne kada prisėsdavau prie rašomojo stalo. Ir jei šiandien kuo nors džiaugiuosi, tai ypač tuo, kad ligi šiol pajėgiu tai daryti.

Pradėjau sunkiais laikais, kuriuos man dar pasunkino asmeninės aplinkybės. Thomas Stearnsas Eliotas ne be pagrindo sako, kad tuomet buvo ne tik naikinamas bet koks minties bei jausenos savarankiškumas, bet ir sumaniai palaikoma vietinė kultūra „nevisaverte to žodžio prasme, tai yra visa, kas vaizdinga, nežalinga ir atskiriama nuo politikos“. Galima šiek tiek pateisinti net ir to meto kultūrininkus, nes jie stengėsi, kad nenutiltų lietuvių kalba, ir to pasiekė, tegu ir kalbos nuskurdinimo bei melo kaina. Jau tada suvokiau – kaip daug kas mano kartoje suvokė, – jog nuskurdinimui ir melui privalu sakyti „ne“. Privalu rašyti ir kalbėti kitaip, vėl sujungti kalbą su šaltiniais, kurie ją visada gaivino ir nuo kurių ji buvo atkirsta.

Kai oras kiek praskaidrėjo, atsirado kitas pavojus – troškimas ribotis tuo, kas sava, gilintis tik į gimtąją dirvą, statyti naujas sienas, sergėjančias įsivaizduojamą gryną lietuviškumą. Stengiausi eiti tuo keliu, kurį mano mokytojas Henrikas Radauskas nusakė ironiška fraze „aš nestatau namų, aš nevedu tautos“. Geros eilės, manding, ne tos, kurios deklamuojamos per valdišką, net pačią tautiškiausią šventę – apie tai sakau rinkinyje „Už Onos ir Bernardinų“. Bet nepakako ir sėdėti „po šakom akacijos baltos“, atsitvėrus nuo tragiško amžiaus, kurio tik maža dalelė įsikūnijo Lietuvos patirtyje. Trys išminčiai žino, kad ant kryžių visada kabės lavonai ir Erodas visada įkvėps motinoms baimę.

Nedera trauktis – apie tai irgi sakau rinkinyje – į sentėvių pelkes bei girias, užkeikimų ir savavališkų gestų maišatį, neįveikiančią išgąsčio tamsybių. Dera prisiliesti prie mūsiškės, senąją Lietuvą siekiančios Viduržemio bei judeokrikščioniškos tradicijos, nesuplakant jos su kitomis, dažnai jai svetimomis. Dera gerbti tos tradicijos atramas – tvarką ir atmintį, saiką, amato ištobulintą žodį, ryškėjantį antikiniuose choruose ir logaeduose, taip pat Biblijos versetuose. Dera ieškoti prasmės, kurios sąskambiai ir figūros yra tokie pat dėsningi, kaip fonemų sąskambiai ir sintagmų figūros. Prasmės mums duotame pasaulyje nedaug, bet ji vis dėlto yra. Meilė prasmei skiriasi nuo pasąmonės impulsų registravimo; atsiliepimas į pasaulio tėkmę skiriasi nuo spontaniško (neva išreiškiančio pirmapradę būtį), bet iš esmės tuščio, neįsimenančio žodžių kratinio. Maždaug taip – labai trumpai ir apytikriai – galėčiau išdėstyti poezijos teoriją, kurios apmatus per savo gyvenimą nusibrėžiau.

Poezija, rašoma šiandien, turi ne tik įsiterpti į garbingą Donelaičio, Baranausko, Maironio grandinę, bet ir stengtis atsistoti greta Mallarmé, Rilkės, Mandelštamo, Kavafio. Tą lygmenį pasiekti turbūt beviltiška, tačiau tam, kas nebando, nebus atleista. Ir tikriausiai galima pasiekti, kad didieji pirmtakai į ją nežiūrėtų su panieka.

Dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungai už garbingą įvertinimą, nors ne man spręsti, kiek jis pelnytas.