literatūros žurnalas

Justinas Žilinskas. Svetimas svetimoje šalyje

2019 m. Nr. 5–6

Manęs, atėjusio iš fantastikos, dažnai klausia: kodėl lietuviai jos nerašo? Pirmoji reakcija – gynybinė: rašo gi. Buvo va Vytautas Norbutas, Kazys Paulauskas, Banguolis Balaševičius, yra dabar vienas kitas (kukliai nusišypsau ir tęsiu) – štai, Marijus Gailius išleido antiutopiją, kuri yra irgi iš principo fantastika, nors apipinta metaforomis po pastraipą, o ką jau kalbėti apie Andriaus Tapino fenomeną… Nors gal Tapino prie rašytojų geriau neminėt, neerzint? Bet dar po kelių klausimų imu pykti ir kaltinti visą pasaulį: nerašo fantastikos, taip? O detektyvus? Gal trilerius? Siaubą? Kokią nors nuotykinę? Pagaliau, ką, gal humorą rašo? Tad ko čia prie vargšo fantasto pristojote – jeigu nėra daržo, kurį kas nors laistytų ir rūpintųsi, iš kur ten rasis rožės, tulpės ir visi kiti žiedai?! Pripratote prie literatūros, kuri dygsta iš žemės, ir net miesto džiunglės jums vis dar šiek tiek egzotiškos, šaltokos ir atsiduoda azartinio lošimo nuodėme – tai ir nesistebėkite. Galiausiai nukertu: kai nustosite į fantastiką ir apskritai į žanrinę kūrybą žiūrėti kaip į kažką menkesnio, prastesnio ir neverto literatūros vardo – galėsime vėl pasikalbėti. O dabar aš einu fantazuoti, tad jūs būkite sau, o aš – sau.

Bet štai aš, fantastas, vėl Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime. Nes smalsumas, tas, kurs žudo ne tik mažas baltas katytes, ir mane čia atvedė. Ką aš čia veikiu? Kas man yra toji Rašytojų sąjunga?

Visą dar neilgą gyvenimą buvau toli nuo visokių sąjungų, draugijų ir kitokių profesinių darinių. Bet apie Rašytojų sąjungą juk girdėjęs kiekvienas? Ir, kiek stebiu aplinką, viešąją erdvę, tą patį feisbuką, aiškiai matau, kaip ji vertinama: viena vertus, kažkokia uždara elitinė organizacija, į kurią norisi papulti – toks lengvas masonerijos dvelksmas. Kita vertus, deboširinė kompanija, apipinta legendomis apie „mirties laiptus“, įspūdingas išgertuves „Suokalbyje“ ir kūrybiškai apsvaigusius literatūros (ypač poezijos) klasikus. Trečia – sovietinis reliktas, nomenklatūrinis rezervatas su „Rašytojų kalneliu“ amžinybėje ir poilsio namais kurortuose bei galia, kieno knygoms išvysti spaustuvę, o kieno – tiesiog nesimaterializuoti. Šie trys ingredientai persimaišę lyg pačiame geriausiame virale – tik nesuprasi, jis suplaktas ar sumakaluotas?

Mano paties požiūris irgi buvo labai panašus – kadaise paklaustas, kodėl gi nestoju į Rašytojų sąjungą, atsakiau aiškiai: o ką man, fantastui, ten veikti? Galios ar autoriteto paieškos žaidimai man nelabai įdomūs ir reikalingi. Nejaugi negalima būti rašytoju be Sąjungos? Ir – stebuklas – netrukus įstojau. Turiu pripažinti – suviliotas to paties autoriteto ir tos pačios galios, tų pačių legendų. Nes „Rašytojų sąjungos narys“ skamba išdidžiai. Ir ne Nepriklausomų rašytojų sąjungos, ne Kaimo rašytojų sąjungos, o tos – tikrosios. Kuriai priklausė M. M., Just. M., bet į kurią nepriėmė E. M. Taigi – Rašytojų iš didžiosios „R“ ložė, nes rašytojas – tai ne šiaip dėliojantis raidę po raidės, ir kepantis po romaną per mėnesį kaip Philipas K. Dickas (kitaip – neturėtų už ką valgyti). Tai – tautos dvasios reiškėjas, tai – didysis judintojas, tai – auklėtojas ir įkvėpėjas, tai – žmogaus sielos inžinierius, architektas, programuotojas, vivisekcininkas ir patologoanatomas. Ir stojant į ložę reikia atlikti tuos simbolinius veiksmus: gauti rekomendacijas, atvykti į aptarimą ir mėginti suprasti, kas čia ir prie ko. Pavyzdžiui, kodėl niekas nieko neklausia, išskyrus „Kodėl stojat?“ O gal ir to neklausė? Bet štai, tu – rašytojas, jau iš didžiosios. Į CV išdidžiai įmuši, atsargiai užsimeni viename kitame kontekste. Ir net ta galia užsikreti: kitas rašytojas paprašo rekomendacijos. O tu susirauki – o ar jis jau „tikras“ rašytojas, ar ne? Tau, pavyzdžiui, visiškai nepatiko jo knyga, kaip dabar jį rekomenduoti „tikrai sąjungai“? Ar jis nesuteps švento Rašytojo vardo?

Ir štai tu salėje – garbingų veidų daugyje. Kai kuriuos jau šiek tiek pažįsti: esi persimetęs žodžiu, jeigu ne gyvai – tai bent feisbuke. Kai kuriems spaudei ranką, kitus žinai iš nuotraukų, ir ne „Žmonėse“, o fotomenininkų. Atrodo, turėtum justi intelekto ir sielos inžinerijos kibirkščiavimą, tačiau matai labiau įprastinį šurmulį ir „Kaip gyveni? Seniai nesimatėm…“ Plunksnos lordai ir ledės iš visų Lietuvos kraštų susirinko į svarbų pasitarimą, o tu dairaisi truputį ksenomorfo žvilgsniu. Juk knygoje, kai susirenka visi, – lauk įdomybių. Gal ir šis suvažiavimas – truputį fantasy? Gal į jį galima pažvelgti kaip į maginę fantastiką?

Renginys prasideda – ne, ne himnu, formaliomis banalybėmis: pirmininkavimai, balsų skaičiavimo komisijos ir pan. Kalba garbūs asmenys: ministras (gražiai kalba, neformaliai, neministriškai), Nacionalinės premijos laureatas (įkvėptai, literatūriškai). Ateina ataskaitų laikas – ir čia jau pakvimpa muštynėmis tarp giminių. Taip, kol kas tik žodžiais, bet atmosfera sukibirkščiuoja – juk drąsu Rašytojų sąjungos suvažiavime pasiūlyti kolegoms rašytojams „skaityti knygas“. Regis, nuobodu nebus, juolab kad vis dėlto turėsime išsirinkti naująjį pirmininką, naująjį Žiedo (ar Kryžiaus) nešėją. Ir taip suvažiavimo piku tampa Demiurgo pasisakymas. Formaliai Demiurgas – tiesiog narys, tačiau, jam įžengus į tribūną, velniop eina visi sutarti penkių ir trijų minučių reglamentai, groja negirdimos fanfaros, visi ištempia ausis ir pagarbiai nuleidžia akis, nes Demiurgas yra rimta ir unikalu. Ir giliai viduje aišku, kad būtent Demiurgas viską lems, nes kitaip būti tiesiog negali, nes yra stipresnių net už sąjungą. Kokia tobula maginė fantastika: yra jėga, didesnė už bet kurio pavienio veikėjo ar jų grupės galias! Tik vieniši atskalūnai, kuriems nėra nieko švento, neišklausę iki galo platžengiuoja iš salės. Tuo tarpu Demiurgas ramiai ir metodiškai sutaršo naująjį pretendentą į Žiedo nešėjus. Tarsi daktaras Moras jis pjauna įsivaizduojamas pretendento galūnes, įmeta į verdantį vandenį, prisiuva šuns galvą, pasigroži, kas pavyko, pratęsia – dailiai, vaizdingai. Didi Demiurgo galia – naujasis pretendentas gailiai pacypčioja, net bando padaryti reveransą Demiurgui, bet per vėlu: diduma suvažiavimo dalyvių skuba atiduoti balso net iki galo neišklausę pretendento pasisakymo. Štai ir viskas – intriga išnyko, liko tik juodas darbas. Net ir finalas nesukrečia. Pagalvoju, kad neskaityčiau tokios knygos. Prastai parašyta, viskas aišku įpusėjus. Bet jeigu kitokios nėra?

Tad ką aš čia veikiu? Aš, atsiprašant, rašytojas fantastas? Aš niekada nebūsiu sielos inžinieriumi, nes abejoju net jos buvimu, aš nebūsiu Demiurgu, nes mane nuolat pjaus abejonės, ir apskritai – o ar ne vanitas vanitatum, ne septintoji nuodėmė visa tai, tos sąjungos ir statusai? Kuo aš tikrai geresnis už E. M. ar graudžius eilėraščius apie Tėvynės beržus liejantį iš Kaimo rašytojų sąjungos? Argi rašytojas nėra tas, kuris tiesiog rašo. Ir didesnis rašytojas tas, kuris iš savo kūrybos geba išgyventi, o ne tas, kuris rašo nuvogęs laiko nuo dienos darbų, atsidaro kompiuterį automobilių stovėjimo aikštelėje, skubėdamas išstuksėti kelias pastraipas. Kam rašytojui, kuris iš prigimties dažniausiai yra individualistas ir sociofobas, kokių nors sąjungų? Ir kam sąjungai rašytojų? Ir, pagaliau, kas yra toji sąjunga? Ir kas aš joje?

Viena suprantu – esu jaunojo (cha!) flango atstovas, o jauniems visada norisi judesio. Ir norisi aiškaus naratyvo – čia turbūt labiau man, kaip fantastui, pripratusiam prie kūrinio, kuris pirmiausia pasakoja istoriją. Įtraukią istoriją. Kiek galima gilintis į sielą, kai jos apvalkalas sutrūkinėjęs? Ar amžinai sielai kūno sveikata nė motais?

Todėl kartais norėtųsi, kad kas nors (gal ne aš, nes man truputį baisu) atsistotų ir sąjungos paklaustų labai paprastai: o kur mes būsim po dešimties metų? Tai – erzinantis klausimas. Ir aš pats paprastai apie tai negalvoju – tik žinau, kad prie mano skaičių prisidės dar dešimtukas, keletas negalavimų, raukšlių, tada – egzistencinė baimė, kad tuoj manęs nebeliks, – ir paralyžiuojanti, ir varanti jėga. Gal ta baimė, kurią „atkartoja šimtas musių“, anot Aido M., būdinga ir organizacijoms? Gal tikrai reikia gerai išsigąsti. Gal sąjungai reikia Anės iš Stepheno Kingo „Mizerės“? Ar viskas jau ir taip baugiai baisu? Naujoji pirmininkė pasakė: „Tai imkimės kartu tų Sosnovskio barščių“ (mat Demiurgas Sosnovskio barščius iškėlė kaip vieną didžiausių problemų), ar ją išgirs? Juk lendant prie Sosnovskio barščių reikia beveik priešcheminės apsaugos priemonių: visą kūną dengiančių drabužių, pirštinių, kaukių, kitaip – gerokai blogiau nei nuogam į dilgėles. Ar sąjunga tas priemones turi?

Aišku, aš, kaip fantastas, galėčiau pasiūlyti barščius atakuoti kokiomis nors ypač moderniomis, net futuristinėmis priemonėmis, gal tai būtų netgi pareiga – vis dėlto esu narys, nors ir fantastas. Ir kas, jeigu ne nariai, turėtų padėti organizacijai? Tik ar aš vienas jaučiausi suvažiavime kaip svetimas svetimoje šalyje: įmečiau kaip visi savo biuletenį į urną ir pagalvojau – darbas kaip ir baigtas, metas kibinų ir arbatos. O gal tiesiog mėgaujuosi fantasto indulgencija: nerimtumu, paviršutiniškumu, nesolidumu ir net šiek tiek įžūlavimu bei akiplėšavimu.

Ai, ir dar. Mokytojų atlyginimai turi būti pakelti.